Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“: nauja pandemijos visuomenė

Rež. Radu Jude filmo „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ („Bad Luck Banging or Loony Porn“ / „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, 2021 m., Rumunija, Liuksemburgas, Čekija, Kroatija, 105 min., N-18) kadras

Tekstas perpublikuojamas iš Satenai.lt

Filmas prasideda kelias minutes trunkančiu pornografiniu vaizdo įrašu. Atviru pagal visus parametrus, būtent tokiu, kaip įsivaizduojate. Šiam istorijos mokytojos Emi asmeniniam sekso įrašui atsidūrus interneto platybėse, jos reputacija ir karjera patiria smūgį. Tačiau, mokyklos vadovybei ir tėvams sprendžiant Emi likimą, ji atsisako paklusti jų spaudimui.

Radu Judė, labiausiai žinomas dėl savo 2015 m. balkaniško vesterno „Aferim!“, siūlo nekonvencinį filmą-manifestą su juodojo humoro doze ir negailestinga Europos visuomenės prietarų ir veidmainystės kritika. Šiais metais filmas laimėjo Berlyno kino festivalio pagrindinį prizą „Auksinį lokį“ – atrodo, režisieriaus manifestas buvo priimtas, ir ne tik suvalgytas, bet ir išlaižytas.

Praėjus kelioms valandoms po to, kai „Nesėkmė dulkinantis“ laimėjo „Auksinį lokį“, režisierius išreiškė nepasitenkinimą „raudonųjų kilimų kvailyste“ ir apgaulingu kino festivalių spindesiu. Radu Judė sukritikavo tipiškų apdovanojimų ceremonijų ir festivalių išpūstas suknias ir kostiumus ir paskelbė esąs laimingas nedalyvaudamas elitinėje Berlyno kino šventėje gyvai: „Kino esmė yra būti rimtu menu, rimta disciplina – norėčiau, kad su kinu būtų elgiamasi rimtai. Aš įsitikinęs, kad kinas neturi nieko bendra su tokia klounada.“ Kaip pavyzdį režisierius pateikė knygų muges, kur susirenka rašytojai ir jų knygas skaitantys skaitytojai. Vis dėlto ir knygų mugės pradeda panašėti į „Oskarų“ raudonųjų kilimų ceremonijas, siekdamos išplėsti savo publikos ratą, ir tik pandemija sulėtino šį procesą.

Kaip ir filmo režisieriaus pasisakymas Berlyno kino festivalyje, pats filmas yra manifestas. Radu Judė savo filmu siekia išgyvendinti daug prietarų – ir seksualinių, ir socialinių, ir istorinių. Tai manifestas, apibūdinantis pandemijos pasaulį ir karantino visuomenę. Vienas iš pirmųjų kalbantis apie pandemijos pasaulį, galbūt geresnio niekas ir nesukurs. Filmas yra socialinė drama, nors ją ir užgožia manifesto funkcija, – gašli, mizantropiška, bet su meile kinui pastatyta socialinė drama, laviruojanti tarp komedijos ir tragedijos. Nors graikai aukštino stilių grynumą ir linko prie maksimalizmo arba tragedijoje, arba komedijoje, būtent tragikomedija yra vienintelė forma, adekvačiai apibūdinanti naująjį pandemijos pasaulį. Šis pasaulis pavargęs įrodinėti sau, kad viskas gerai, gal išoriškai ir nepastebimai kunkuliuoja savo sultyse, bet kadangi nėra kur bėgti per kraštus – belieka tik juoktis.

Filmo siužetas susijęs su aktualiomis problemomis – nors pasaulis užsidaręs, bet privatus gyvenimas prieinamas labiau nei bet kada anksčiau. Kai fizinis bendravimas tapo labai suvaržytas, o kai kurių vienišumas pasiekė kritinį tašką, daug aistrų persikėlė į nuotolinę interneto erdvę. Dėl to sextortion – turto prievartavimas pasitelkiant aukų intymius vaizdo įrašus ar nuotraukas – karantino metu pasiekė aukštumas. Atrodytų, kad tai juokingas ir nerangus pinigų prievartavimo būdas, tačiau dauguma atvejų visai nejuokingi, o nuo tapimo jo taikiniais neapsaugoti net ir „Amazon“ vadovai. Šio filmo siužetas nesikoncentruoja į šantažo istoriją – tai tik fonas, o filmo centre – seksualiniai prietarai, privataus ir viešo gyvenimo ribos ir nauja pandemijos visuomenė.

Pirmoje dalyje rodoma Emi situacija iš jos perspektyvos. Sekame ją čia vakarietiškai sutvarkytomis, čia nušiurusiomis Bukarešto gatvėmis. Emi, intelektuali istorijos mokytoja, neturi automobilio, todėl visą dieną per miestą keliauja pėsčiomis, rydama raminamųjų tabletes, nes policija bejėgė pašalinti kompromituojantį vaizdo įrašą iš pasaulinio debesies. Tuo tarpu Emi praeiti trukdantis ant šaligatvio visureigį pastatęs naujasis rumunas gali likti nenubaustas. Filme rodoma, kad Rumuniją yra pasiekę išoriniai vakarietiškumo ženklai – gatvėse matyti „Carrefour“, „Decathlon“, „Auchan“ iškabos. Tačiau nėra taip sudėtinga sukurti sąlygas, kad šalyje pradėtų investuoti užsienio kapitalas, – sunkiausia pakeisti žmonių protus: išgyvendinti prietarus ar įsišaknijusį principą, kad prieš įstatymą lygūs ne visi. Atrodo, kad turime reikalą su įprasta socialine drama?

Rež. Radu Jude’ės filmo „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ („Bad Luck Banging or Loony Porn“ / „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, 2021 m., Rumunija, Liuksemburgas, Čekija, Kroatija, 105 min., N-18) kadras
Rež. Radu Jude’ės filmo „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ („Bad Luck Banging or Loony Porn“ / „Babardeala cu bucluc sau porno balamuc“, 2021 m., Rumunija, Liuksemburgas, Čekija, Kroatija, 105 min., N-18) kadras

Filmo viduryje, kai daugelyje filmų pasiekiamas aukščiausio herojų aistrų ir peripetijų intensyvumo ir dramatiškumo taškas, – krūva įvairiausio turinio vaizdo įrašų: „Snapchat“ įrašai, buities vaizdeliai, nuotolinio sekso kambarių inscenizacijos, pasaulio istorijos ir Rumunijos visuomenės gyvenimo ištraukos, nuotraukos, XIX–XX a. rašytojų ir filosofų citatos, čia pat ir Rumunijoje paplitęs memas, kur besišypsanti Nicolae Ceauşescu galva, pasidabinusi angelo sparnais, skelbia: „Grįšiu po penkių minučių.“ Intertekstualumas šioje dalyje primena Jeano-Luco Godard’o vėlyvojo laikotarpio filmų stilių. Neįmanoma prašauti, nes šis stilius žiūrovui suteikia galimybę pasipuikuoti savo erudicija. Pasidaro akivaizdu, kad filmas nuoširdžiai nekenčia minties būti tik dar vienu filmu, bent kiek primenančiu poetišką nepriklausomą kiną, o juo labiau – Holivudo dramaturgijos formules. Filmas ir jo kūrėjai su ironija žiūri į visus, taip pat ir į save.

Trečioji, paskutinė, filmo dalis, kai aptarinėjamas Emi likimas, primena Bertolto Brechto teatrą ir Rainerio Wernerio Fassbinderio filmus – galbūt pastarasis šiuo metu irgi būtų kūręs stilistiškai panašų filmą, jeigu būtų manęs, kad tokiu laiku ir tokioje realybėje dar verta juos statyti. Prasidėjus mokytojų ir mokinių tėvų posėdžiui, kuriame jie sprendžia Emi likimą, buvęs Rumunijos diktatorius Ceauşescu įvairiais pavidalais įsiveržia dar greičiau nei per penkias minutes. Kiekvienas sutiktų, kad reikia atsakingai fiksuoti intymius momentus. Utopinėje psichologiškai sveikoje visuomenėje Emi pornografinis vaizdo įrašas neturėtų jokios reikšmės. Emi nesėkmė įgyja galios ne dėl nešvankaus turinio, bet dėl to, kad ji yra mokytoja, nepaisanti Rumunijos visuomenėje vis dar gyvuojančių prietarų: Emi negatyviai vertina rumunų indėlį į Holokaustą ir vaikams skleidžia anti-militaristines nuostatas, ir įrašas tik pretekstas, iššaukiantis tikrąsias priežastis su ja susidoroti.

Faulknerio žodžiais, praeitis niekada nėra mirusi, ji net nėra praėjusi, ir pornografinis vaizdo įrašas Rumunijos visuomenės kontekste turi didžiulę reikšmę. Toks simbolis pajėgus sukelti nepelnytą ir argumentais neparemtą ad hominem kritiką, kaltinimus mokant vaikus neteisingos istorijos, ugdant antimilitaristines nuostatas, skatinant sionistines nuotaikas. Tokio simbolio galėtų pakakti nuplėšti žmogaus savigarbą ir atimti bet kokias teises ją kada nors susigrąžinti. Net ir tie, kurie mano, kad Emi nesėkmė dulkinantis – kažkas baisaus, nešvankaus ir nepadoraus, negali jai nesimpatizuoti pamatę, kaip tvarkingi apsirengę, korumpuoti visuomenės atstovai aptarinėja, kritikuoja ir ant svarstyklių sveria jos gyvenimą ir poelgius. Filmas turi kelias pabaigas: viena iš jų pernelyg optimistiškai nerealistiška tiek dabartinės Rumunijos, tiek daugeliui Europos visuomenių, kita – realistiškai atitinkanti Rumunijos socialinę raidą ir nuotaikas, o trečia – siurrealistinė ir fantastinė. Neįmanoma prašauti – kiekvienam pagal skonį ir įsitikinimus.

Radu Judės filmas yra galingas simbolis pandemijos pasaulio kontekste – kol pasaulis yra pandemijos kontekste. Manifestai kaip simboliai didžiausią reikšmę turi tada, kai gimsta, o vėliau pasidaro įdomūs tik kaip istoriniai šaltiniai – toks gali būti ir šio filmo likimas.

Radu Judė yra visiškai pajėgus kurti struktūra ir stiliumi neišsiskiriančias dramas ir vesternus, už kuriuos ir sulaukė pripažinimo, tačiau šįkart pasirinko kitą kelią. Režisierius galėjo pastatyti klasikinės struktūros filmą, bet pasirinko paprovokuoti ir žiūrovus, ir festivalių žiuri. Struktūriškai ir dramaturgiškai autoironiško filmo kūrėjai žaidžia su kino ir dramaturgijos kalba, laikydamiesi nepakaltinamumo, neliečiamumo ir nepažeidžiamumo pozicijos. Kol kas festivalių žiuri Radu Judės filmą priima puikiai, bet publikai jis greičiausiai nepatiks. Kritiškai filmo atžvilgiu nusiteikusiam žiūrovui gali pasirodyti, kad jis neturi gebėjimų deramai įvertinti filmo teikiamų džiaugsmų. Ir nors filmo atmetimas reikštų prisirišimą prie archajiškos kino kalbos ir dogmų, besąlygiškas filmo priėmimas reikštų tik kitokios rūšies dogmatizmą.

Prancūzų dramaturgas ir režisierius Jeanas Cocteau manė, kad kinas taps tikru menu tik tada, kai kino gamybos priemonės taps tokios pat pigios kaip pieštukas ir popierius rašytojui. Dabar kino gamybos priemonės yra prieinamos labiau nei bet kada anksčiau, tačiau vis dar mįslė, ar tai kiną labiau pastūmėjo link tapsmo menu. Vakaruose 7–8 dešimtmetyje žmonės masiškai plūdo žiūrėti kino, dabar vadinamo nekomerciniu: pamatyti Fellini, Bergmano ir Antonioni filmų susirinkdavo pilnos salės, o Naujojo Holivudo režisieriai vadovavosi idėja, kad kinas gali ne tik parodyti pasaulį, bet ir jį pakeisti. Vis dėlto kino viešpatavimo pabaiga sutapo su televizijos karaliavimo pradžia, o mintis apie pasaulį keičiantį kiną pavirto niekuo atėjus nušvitimui, kad, nors kino galimybės kalbėti apie tam tikras problemas beribės, jo galimybės keisti realybę labai ribotos. Pažiūrėjus „Nesėkmę dulkinantis“ atrodo, kad kinas pavargęs nuo savo šimtmetį tempiamo bagažo.

Šiuolaikiniame festivalyje filmas turi padaryti labai daug – kad būtų pastebėtas, nepakanka sukonstruoti kino gramatikos ir dramaturgijos požiūriu taisyklingos istorijos ir ją estetiškai nufilmuoti. Kad būtų žiūrimas, filmas turi arba kalbėti apie aktualiausias socialines, ekonomines ar aplinkos problemas, arba išradingai vaikščioti plona linija tarp populiariosios ir aukštosios kultūros, arba būti manifestas ir atvirai ar subtiliai šokiruoti. Trumpai tariant, filmas turi iškilti virš visos festivalinės minios, kurios įkyrus novatoriškumas darosi nepakenčiamas kartais būtent dėl bandymo įgyvendinti bent vieną ar visus iš šių reikalavimų. Filmas turi pakilti virš pilkos masės ir tai padaryti labai savitai – Roberto Bressono, Yasujiro Ozu ir Carlo Theodoro Dreyerio tyliai šnabždančio transcendentinio kino laikai praėjo ir siekiant pritraukti žiūrovo dėmesį tenka griebtis šokiruojančių priemonių.

Jeigu Radu Judės filmas būtų mažiau manifestas, tai sustiprėtų kaip filmas. Filmas, toks, koks yra dabar, užfiksavo dabartinį laiką, kurioziškiausią ir daugeliui pažįstamą pandemijos pasaulio akimirką. Tačiau filmas laimėtų, jei būtų mažiau pririštas prie mūsų laiko ir ženklų – tuomet filmo gyvenimas tiesiog pasidarytų ilgesnis. Šis filmas – ryškus manifestas čia ir dabar, tačiau, žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, jis gali atrodyti kaip keistas fenomenas, kuriam festivalių žiuri skyrė laurus, tačiau jį žiūrinčiam žiūrovui kils klausimų, ką žiuri filme pamatė. Ne kartą kino festivaliuose yra pasikartojusi istorija, kai pašlovinti filmai pasirodė esą nuogi karaliai.

Ne veltui filmas baigiasi Ludwigo Wittgensteino žodžiais „simbolis neturi prasmės“. Pratęsiant Wittgensteino mintį, simbolis neturi prasmės, nebent patalpinamas į tam tikrą kontekstą. Be konteksto simbolis tėra bereikšmis apibendrinimas, simbolis įgauna prasmę tik kitų simbolių kontekste. Mokytojos Emi pornografinis vaizdo įrašas įgyja galią tik auditorijoje ir kontekste, o Radu Judės filmas yra galingas simbolis pandemijos pasaulio kontekste – kol pasaulis yra pandemijos kontekste. Manifestai kaip simboliai didžiausią reikšmę turi tada, kai gimsta, o vėliau pasidaro įdomūs tik kaip istoriniai šaltiniai – toks gali būti ir šio filmo likimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet kol kas mūsų naujas puikus pasaulis – pandemijos pasaulis, kuriame daugelis simbolių praradę prasmę arba turinio svorį, kuriame tyli kino kalba nuvertėjo ir reikalauja per daug pastangų, kuriame dėmesiui išlaikyti ilgesnį laiko tarpą reikia daugiau svarių priežasčių nei bet kada anksčiau. Tai natūralu, nes visko yra tiesiog per daug, pasiūla yra neaprėpiama, o paklausa lengvai suskaičiuojama. Norint šiame pandemijos pasaulyje palikti pėdsaką ir nenukeliauti užmarštin pasimetus tarp viską užgožiančio vidutiniškumo, kalbėti tenka šokiruojančiai, garsiai, tragiškai, linksmai ir absurdiškai tuo pat metu. „Nesėkmė dulkinantis“ yra puikus pandemijos pasaulį atspindintis filmas, įkūnijantis dabartinę per ilgai užsitęsusią COVID-19 akimirką pasaulio istorijoje. Kartais žiūrint šį filmą gali kilti klausimas, kam visa tai žiūrėti. Bet tai yra filmas, kurį publika turėtų pamatyti.