„Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ – pažvelk į pandemiją savo kasdienybės veidrodyje

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės.

„Auksinis lokys“ – antrasis prizas, kurį R. Jude išsivežė iš Tarptautinio Berlyno kino festivalio. Prieš šešerius metus čia jis pelnė „Sidabrinį lokį“ už istorinę dramą „Bravo!“ (Aferim!, 2015 m.), irgi rodytą „Kino pavasaryje“. Pastarojo festivalio hitu 2018-aisiais tapo ir rumunų režisieriaus darbas „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (I Do Not Care If We Go Down in History as Barbarians, 2018 m.).

„Nesėkmę dulkinantis“ R. Jude filmavo globalinės pandemijos metu paisydamas visų saugumo reikalavimų ir apribojimų, pavyzdžiui, masinėse scenose aktoriai nenusiima kaukių, o finalinė, vaizduojanti tėvų susirinkimą, vyksta mokyklos kieme. Tokios susiklosčiusios aplinkybės formaliai ir tapo šiam išskirtinio braižo režisieriui, kaip būdinga, peržengti įprastas kino ribas ir eksperimentuoti su forma.

Apie ką „Nesėkmė dulkinantis“ keliomis frazėmis? Apie šiuolaikybę. Apie asmeninę žmogaus dramą. Tačiau ne tik apie tai. Savo filme režisierius kalba apie visuomenės susiskaldymo stiprėjimą, socialines šiuolaikinio pasaulio problemas ir kelia klausimą, kas dabartinėje visuomenėje suvokiama kaip nepadoru ir gėdinga. „Esame pripratę prie veiksmų, kurie tam tikra prasme yra kur kas nepadoresni nei tokie menki nusižengimai kaip intymių scenų filmavimas asmeninėms reikmėms, – teigė jis žurnalui „Variety“. – Mano idėja buvo supriešinti dvi nepadorumo rūšis ir įsitikinti, kad toks nepadorumas kaip pornografinis videoįrašas yra menkniekis palyginti su tuo, kas vyksta aplink mus ir į ką jau nebekreipiame dėmesio.“

„Nesėkmė dulkinantis“ išsiskiria išradinga kino kalba, filme meistriškai susilieja įvairiausios meninės priemonės. Pavyzdžiui, kaip lėtai ir meditatyviai kamera seka personažę, nerimastingai vaikščiojančią po miestą, vis atitrūkdama ir stabtelėdama ties estetiką praradusios aplinkos vaizdais: erzinančiomis reklamų iškabomis, bereikšmiais jų šūkiais, simboliais, reklaminiu šiukšlynu ir griuvėsiais, miesto šiukšlynu ir griuvėsiais. Urbanistinė, turistinė pornografija.

Mokytoja Emi (aktorė Katia Pascariu) iš prestižinės Bukarešto mokyklos kartu su savo vyru filmuoja intymios scenos videoįrašą, kuris netikėtai atsiduria internete – taip pat ir nepilnamečių paauglių išmaniuosiuose. Stebime tik vieną dieną iš filmo herojės gyvenimo, ji nusivylusi ir būgštaudama tvarko savo kasdienius reikalus laukdama tėvų susirinkimo – teismo, kur spręsis jos likimas, nuosprendžio.

Filmą sudaro trys (plius įžanga) eklektiškos, vis kitokios stilistikos dalys: Emi klajonių po miestą dokumentika; dokumentinių skaidrių montažas; groteskiška kaukėtų žmonių pokalbių tragikomedija. Ir labiausiai žiūrovą iš jų, ko gero, šokiruoja netgi ne kelių minučių provokuojanti filmo įžanga, primenanti buitinį porno. Filmo esmė – antroji jo dalis, vadinamasis žodynas, kai kino priemonėmis ir užkadriniu balsu aiškinamasi svarbiausias šiuolaikinio pasaulio sąvokas. Tai neįtikėtino sąmojo ir teatrališkumo dokumentinis koliažas, kuriame, tarkime, vaikai apibūdinami kaip nuosavų tėvų politiniai kaliniai, šeima – kaip statistika, kuria remiantis šeši iš dešimties paauglių Rumunijoje namuose patiria smurtą. Žodyje „Kalėdos“ sutelpa istorija apie tai, kaip vokiečiai sparčiai ir organizuotai išnaikino tris tūkstančius žydų okupuotame Sevostopolyje, kad spėtų įvykdyti užduotis iki Kūčių vakarienės. Žodis „minetas“ – irgi įdomybė: pasirodo, šis raktažodis populiariausias Rumunijos paieškos sistemose, antroje vietoje – „empatija“. Šelmiški, ironiški apibūdinimai laukia ir tokių sąvokų kaip „armija“, „cerkvė“, „porno“, „pinigai“, „parlamento rūmai“, „konkurencija“.

Ko gero, vienas svarbiausių apibūdinimų R. Jude’ės žodyne tenka pačiam kinui. Režisierius tiesia paralelę: prisimena mitą apie Persėją, įveikusį Gorgonę Medūzą gudrumu. Kaip žinoma, bet kas, vos pažvelgęs pabaisai į akis, iškart virsta akmeniu. Tačiau karo deivė Atėnė padovanojo Persėjui veidrodinį varinį skydą, kad šis kaudamasis su Gorgone jame galėtų matyti jos atvaizdą. Ir Persėjas nugalėjo. Istorijos moralas, anot R. Jude’ės: mes nenorime ir nesame pasiruošę tiesą matyti tokią, kokia ji iš tiesų yra, todėl mums reikia atvaizdų ir veidrodžių, kad galėtume kautis su nuosavomis pabaisomis. Taigi kinas veikia kaip skydas, padedantis kautis su Gorgone – pasidygėjimą keliančia pandemine tikrove.

Įsiaudrinę, psichiškai pakrikę filmo herojai plūsta vieni kitus prekybos centruose, be jokios gėdos ir sąžinės graužaties surengia kolektyvinį teismą, visi prieš vieną moterį – groteskišką maskaradą, kuriame šiurpią realybę pajėgia nuginkluoti tik humoras ir ironija. Namudinis videoįrašas paskelbiamas „vaikų pornografija“ (nes juk tai matė vaikai savo telefonuose), o pati mokytoja – pigia kekše (nes juk padorios moterys neužsiima oraliniu seksu). Absurdiška atmosfera pandeminiu greičiu kaista: pokalbiai pasisuka prie konspiracinių teorijų ir ksenofobijos, prie žydų sąmokslo, esą Hitleris ir pats buvęs žydas, o Holokaustas jam buvo reikalingas tam, kad galėtų išguiti palestiniečius iš Artimųjų Rytų ir ten įkurti Izraelio valstybę.

Ir čia Emi gindamasi pacituoja pornografinį pagrindinio Rumunijos nacionalinio poeto Mihajaus Eminescu eilėraštį, o nebyliuoju liudininku tampa kito šalies klasiko biustas. Jo vardu ir pavadinta mokykla, kurios sode vyksta teismas – Nichiforas Crainicas buvo garsus teologas, fašizmo ir antisemitizmo ideologas. Kieno šiame teisme bus viršus – spręsti pačiam žiūrovui. Režisierius pasiūlo iš karto tris filmo pabaigas: laimingą, nelaimingą ir demonišką. Pirmoji neįtikina, antroji kažkokia nemorali, o po trečiosios ploji katučių, kad taip ir išsipildytų.

Filmą galite žiūrėti:

„Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre;

„ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje;

TELIA PLAY filmų nuomos platformoje.