2020 05 27

Simonas Bendžius

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Neseniai pasikrikštiję suaugusieji: ieškokite gerų žmonių, kurie jums papasakotų apie tikėjimą

Sužadėtiniai Tomas Aliukas ir Roberta Kučinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jeigu esate katalikas, Jus turbūt pakrikštijo, kai buvote kūdikis ar mažas vaikas. Tačiau būna ir nemažai atvejų, kai krikščionimis nori tapti suaugę asmenys. Jie tada pasirinktoje parapijoje lanko kursus, kurie trunka maždaug devynis mėnesius – o paskui (kaip ir priklauso praėjus tokiam laiko tarpui) per Krikštą „atgimsta iš naujo“. Štai visai neseniai, kai buvo vėl galima dalyvauti šv. Mišiose, vieną sekmadienio rytą, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Krikštą (taip pat – Sutvirtinimo sakramentą bei Pirmąją Komuniją) priėmė būrelis suaugusiųjų. Pakalbinau du iš jų, taip pat – Jums visiems gerai pažįstamą suaugusiųjų kursų vadovą.

Kuo kartais virsta didelis gerumas

Roberta Kučinskaitė – 26-erių stilistė ir dizainerė, pasikrikštijusi Bernardinų bažnyčioje. Kodėl tik dabar? Istorija – gan komiška.

Robertos mama yra katalikė, o tėtis – sentikis. „Kai aš gimiau, mama tėvui pasakė: ‚Viskas gerai, galim krikštyti vaiką tavo bažnyčioje‘. O tėvas: ‚Ne ne, krikštykim pas katalikus‘. Jie vienas kitam nuolaidžiavo, kad galiausiai manęs taip ir nepakrikštijo…“ – pasakoja mergina. Tėvai paskui susitarė – kai dukra užaugs, pati nuspręs, kurioje Bažnyčioje apsikrikštyti.

Kad nori tapti krikščione katalike, R. Kučinskaitė pradėjo suprasti paauglystėje, bet taip ir neišdrįso – jai atrodė, kad pasirengti Krikštui bus labai sudėtingas procesas. Tačiau pernai atsirado graži proga ir paskata tai padaryti: jos vaikinas Tomas pasipiršo, Roberta atsakė: „Taip“, ir abu sužadėtiniai pradėjo lankyti katechumenų (besirengiančiųjų Krikštui) kursus – nes nusprendė, jog tuoksis bažnyčioje.

Roberta Kučinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taip, perskaitėt teisingai – tiek Roberta, tiek Tomas iki tol buvo nekrikštyti. Jie sėkmingai baigė kursus ir abu tą patį sekmadienį priėmė Krikšto sakramentą. Kiek man teko girdėti, tai retas atvejis Lietuvoje – kai tapti krikščionimis siekia abu sužadėtiniai.

Kelionės pradžia

Tomas Aliukas – grafikos dizaineris, jam 27-eri. Įdomi jo istorija: „Tėvai yra minėję, kad mane mažą lyg ir krikštijo labai keistomis aplinkybėmis. Tą padarė nepažįstamas žmogus jūroje – bet tiksliai net nežinau, ar tai buvo krikštas… Deja, niekas man tų keistų aplinkybių šiandien paaiškinti negali“, – pasakoja T. Aliukas. Tad jis galų gale nusprendė sąmoningai, „normaliai“ pasikrikšyti. Noras susituokti su Roberta jį, žinoma, dar labiau paskatino, o pažįstami žmonės rekomendavo kursus Bernardinų parapijoje.

Tomo tėvai nėra labai praktikuojantys katalikai, tačiau nuo pat vaikystės krikščioniška aplinka jam nebuvo svetima. „Turėjau labai šaunius tikybos mokytojus, kurie tikėjimą gražiai pateikė. Iki šių dienų išlikę labai geri prisiminimai. Teko ir patarnauti Mišiose, ir vienuolyno celėje pagyventi (čia su piešimu buvo susiję)“, – prisimena Tomas.

Jo sužadėtinė Roberta Kučinskaitė, kaip minėta, augo katalikės ir sentikio šeimoje. Pažadą – leisti dukrai pačiai apsispręsti dėl Krikšto – tėvai tesėjo, namuose nebūdavo jaučiama jokio spaudimo dėl tikėjimo. Tiesa, Robertos tėvai nėra praktikuojantys krikščionys, tačiau pašnekovė mano, jog šeima labiau gyveno pagal katalikų, o ne sentikių tradicijas.

Sužadėtiniai Tomas Aliukas ir Roberta Kučinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau kodėl paauglystėje Robertai kilo noras krikštytis? „Jokio konkretaus įvykio nebuvo. Galbūt tuo laikotarpiu atslūgo visi paauglystės trenktumai, chaotiškumas. Be to, buvau prisiskaičiusi visokiausių knygų ir straipsnių, kuriuose buvo rašoma, kad žmogus tartum neturi ramybės, yra „dvaselė be vietos“, jeigu yra nepakrikštytas. Aš tuo laikotarpiu norėjau, kad visos mano paauglystės nesąmonės ir išdaigos kuo greičiau pasitrauktų. Ir šiaip – ne veltui žmonės daugybę metų krikštijasi ir priima tikėjimą. Tai yra kelių tūkstantmečių senumo reikalas.“

Roberta pasakoja, kad tapti krikščione ją taip pat paskatino katalikų kunigų ir vienuolių (tiesa, ne visų) pavyzdys – merginą patraukė tų žmonių ramybė. Pašnekovės manymu, tikėjimas yra didelė to dalis. Ir dabar, pasikrikštijus, jai labai gẽra. „Kai man buvo 11 metų, tėvai išsiskyrė – ir mes su mama persikraustėm gyventi į Vilnių. Vieninteliai maldos namai, kuriuos tuo metu žinojau, buvo cerkvė prie Aušros Vartų. Neatsimenu, ar mama man ją parodė. Tik žinau, kad nuo kokių 12–13 metų kartą per mėnesį ateidavau ten tiesiog pabūti. Pasimelsti, pamąstyti. Kaskart mane apimdavo tartum mistinis potyris – toje cerkvėje jausdavausi labai gerai. Deja, į pačią krikščionybę nebuvau įsigilinusi. Tačiau nuo to laiko išliko supratimas, kad religija susijusi su vidine ramybe. Todėl dabar ir pasikrikštijau, kad būtų dar ramiau“, – juokiasi Roberta.

Tuo metu Tomas Aliukas priduria, kad dabar, tapęs „oficialiu“ krikščioniu, jis išgyveną tikėjimo kelionės pradžią. Iki tol jis nebuvo praktikuojantis, tačiau dabar sieks tą daryti. „Per kursus susipažinom su labai nuoširdžiais žmonėmis iš krikščionių bendruomenės, ir norėtųsi šį tikėjimą praktikuoti labiau. Su ta bendruomene kartu švęsti, įtraukti ir savo vaikus – nes iš esmės tai yra labai geros, teisingos vertybės. Krikštas man – tarsi pradžia, atspirties taškas“, – sako Tomas.

Ieškokite gerų pavyzdžių

Natūralu, kad suaugusiesiems, kurie rengiasi Krikštui, kyla įvairiausių klausimų. Mano kalbinti sužadėtiniai akcentuoja, kad Bernardinų parapijoje per kursus katechumenų vadovas kunigas Arūnas Peškaitis, OFM, per tuos devynis mėnesius atsakydavo net ir į kompromituojančius klausimus. Pasak R. Kučinskaitės, nebuvo jokio prievartinio tikėjimo brukimo. Paradoksas: kai to nėra, tikėjimo tiesas priimti kur kas lengviau.

Gavę Krikštą. Tomas Aliukas ir Roberta Kučinskaitė su krikšto tėvais bei vienuoliais A. Peškaičiu, OFM ir E. Daruliu, OFM. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Buvo paliekama labai daug laisvės pačiam pagalvoti, apmąstyti, ką išgirdai, iškelti sau klausimų ir galbūt net į juos atsakyti. Ir dėl to man visa tai pasidarė dar įdomiau. Laukdavau vis naujų paskaitų“, – pasakoja Roberta. Tuos, kurie dar nepažinę Gerosios Naujienos, ji kviečia keisti nusistovėjusį požiūrį į tikėjimą ir atrasti žmonių, kurie apie tai galėtų suprantamai papasakoti: „Labiau skeptiškam žmogui patarčiau į viską žiūrėti paprasčiau. Būna, žmonės „užsiblokuoja“ prieš tikėjimą ir net į Krikšto kursus ateina vien tik pasiginčyti – bet tada ko ten išvis eiti? O jei šiaip kyla tikėjimo klausimų – linkiu, kad šalia būtų žmogus, kuris į juos galėtų atsakyti. Arba, pavyzdžiui, lankyti Alfa kursus, kuriuose pristatoma krikščionybė. Tik reikėtų pasidomėti, koks žmogus veda tuos kursus – vienam jis gali būti priimtinas, o kitam – ne. Eikit pas jums patinkantį žmogų, kad būtų smagu lankyti kursus.“

Tomas Aliukas taip pat pataria tikėjimo paieškose nelikti vienišam: „Aš palinkėčau susidurti daugiau nei su vienu ar dviem žmonėmis iš krikščionių bendruomenės. Tikrai yra kunigų ar parapijiečių, kurie nuo tikėjimo labai stipriai atgraso – bet jei sutiktumėt tokį žmogų kaip kunigas Arūnas, jis jums religiją pristatys labai gražiai ir „jaukiai“. Kai jo klausausi, pačiam norisi tame dalyvauti – gauni vien teigiamus ir nuoširdžius dalykus. Tad palinkėčiau, kad, prieš ką nors spręsdami apie religiją, iš pradžių sutiktumėte gerų žmonių.“

Kaip vyksta suaugusiųjų kursai?

Ne kartą pašnekovų minėtas kunigas A. Peškaitis suaugusiųjų įkrikščioninimo kursus veda daugiau nei 15 metų. Ten susirenka žmonės, kurie nori Krikšto, Sutvirtinimo ar Pirmosios Komunijos (arba visų trijų iš eilės, kaip Robertos ir Tomo atveju). Kiekvienais metais Bernardinų parapijoje susirenka didelės grupės – apie 70–80 žmonių. Vienuolis  sako, kad su visais bando užmegzti dialogą ir iš pradžių per paskaitas kalba apie pamatinius dalykus: „Pirmiausia stengiuosi žmones supažindinti su Gerąja Naujiena. Apie ką ji yra? Kodėl mums svarbus Atpirkėjas? Ką reiškia Kristus, kai Jis ateina į tavo gyvenimą?“ Taip pat A. Peškaitis pateikia šiek tiek Bažnyčios istorijos ir daug dėmesio skiria Šventajam Raštui – ypač Pradžios knygos pirmiesiems trims skyriams, Evangelijai pagal Luką ir Apaštalų darbams. Be kita ko, kunigas pasakoja, ką reiškia Bažnyčios sakramentai ir kodėl jie reikalingi krikščioniui.

Per kursus br. Arūnas pateikia sąrašą įvairiausių su tikėjimu susijusių knygų. Suaugusieji turi išsirinkti ir perskaityti bent vieną iš jų. Paskui pagal tą knygą vyksta asmeniniai pokalbiai su kunigu. „Per tai galima daug apie ką su žmogumi pasikalbėti. Ne apie jo biografiją, bet apie tai, kas jam yra Kristus, apskritai, kas jam yra gyvenimas. Knygos parinktos taip, kad klaustų skaitytojo apie gyvenimą“, – pasakoja kun. A. Peškaitis. Yra buvę atvejų, kai per tokius pokalbius žmogus vienuoliui pasako: aš dar nepasiruošęs krikštytis. O ne kartą būna, kai suaugusieji po kokių 5 metų sugrįžta, norėdami iš naujo lankyti kursus ir jau tvirtai pasiruošę tapti Bažnyčios nariais.

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM. Bernardinai.lt nuotrauka

Kai krikštijami kūdikiai, dėl suprantamų priežasčių negalime išgirsti jų nuomonės. Vaikų Pirmoji Komunija ir paauglių Sutvirtinimas Lietuvoje neretai priimami tik todėl, kad „taip reikia“ ar kad liepia tėvai. O kaip yra su suaugusiaisiais? Ar jie visi sąmoningai siekia minėtų sakramentų? „Prievartos tikrai nebūna. O ar jie žino, ko nori? Labai sunku pasakyti. Žmonių įsivaizdavimai būna skirtingi, su kai kuriais tenka konfrontuoti, diskutuoti apie tikėjimą. Bet jie visi atėję savo noru, tai jau suaugę žmonės“, – aiškina kun. A. Peškaitis.

Tiesa, kunigas pabrėžia, kad žodis „suaugęs“ gali būti suprantamas plačiai: „Vienas nuostabiausių mano studentų buvo keturiolikmetis vaikinas. Jis manęs paklausė: ‚Ar galėčiau pas jus lankyti kursus? Nes man su paaugliais visiškai neįdomu…‘ Greit tą supratau. Jo gyvenimo suvokimas buvo tikrai ne kaip paauglio.“ Tuo metu vyriausiai vienuolio studentei buvo… 98 metai. Norėjo Sutvirtinimo sakramento. A. Peškaičio paklausta, kodėl, ji atsakė: „Aš noriu mokytis, suprasti daugiau.“

Lengva visada nebus

Į minėtus kursus kiekvienais metais susirenka skirtingi žmonės, kuriems kyla įvairiausių klausimų. Pasak A. Peškaičio, dažniausias jų – kodėl krikščionybė yra išskirtinė? Negi visos religijos neveda į Dievą? „Manau, kad tai yra sekuliarizuoto pasaulio atspindys, – svarsto kunigas. –  Šiandien ypač jaunam žmogui labai sunku mąstyti apie įsipareigojimą. Įsipareigojimą ieškoti tiesos ir lestis vedamam tos tiesos. Matau, kad tai priimti jauniems žmonėms yra sunku.“

Pasak A. Peškaičio, suaugusiųjų kursai daug duoda ne tik atėjusiesiems, bet ir pačiam lektoriui. Dalis studentų paprašo dvasinio vadovavimo, dalis tampa net ir draugais. Pašnekovas prisimena vieną jauną žydų tautybės vyrą, kuris pas kunigą pirmąkart atėjo sausio mėnesį, prašydamas priimti į kursus: „Tokiu metu aš jau nieko nebepriimu, nes kursus pradedam spalį. Bet jis sako: ‚Man taip reikia… Aš nebegaliu daugiau gyventi be Dievo‘, tada papasakojo savo istoriją. Mes išsikalbėjom, ir pagalvojau, kad šitą žmogų reikia priimti. Jis pabaigė kursus, priėmė visus sakramentus, paskui jį su žmona sutuokiau, krikštijau dukrelę…

Man tai buvo liudijimas, kad Dievas nėra taisyklių Dievas. Ir kad kartais man reikia pažeisti savo griežtai nusistatytas taisykles. Tai nereiškia, kad taisyklių išvis nereikia – jos turi būti. Bet kartu būtina įsiklausyti į konkretų žmogų, į tai, kaip jį Dievas veda. Nes kitu atveju gali priimti labai neteisingą sprendimą ir tiesiog sužaloti žmogų.“

Cathopic.com nuotrauka

Ar visi suaugusieji, kurie pasikrikštija, priima Sutvirtinimą ir Pirmąją Komuniją, pasilieka Bažnyčioje? Ar paskui ateina kiekvieną sekmadienį į Mišias? A. Peškaitis teigia, kad į tai atsakyti sunku. „Naujųjų krikščionių“ jis savo bažnyčioje mato nemažai – taip pat sužino, kad tie žmonės lanko ir kitas parapijas. Būna ir tokių, kurie tartum dingsta, o po kelerių metų vėl atsiranda, paskambina kunigui. „Nematau jokios problemos, jei žmogus išeina į kitą parapiją. Problema būtų, jei jis nutoltų nuo Dievo. Bet juk nepradėsi žmogaus sekti… Aš linkęs pasitikėti Dievu ir žmogumi. Dievas niekada iš mūsų neatima laisvos valios“, – sako vienuolis.

Bernardinų parapijos atstovas tikėjimo kelionę pradedantiems krikščionims linki patirti Dievo artumą ir malonę – tačiau prisiminti, jog tikėjimas nesuteikia garantijų, kad visada viskas bus labai jausminga ir pakylėta. „Kartais žmonės gerą emocinę būseną, euforiją supainioja su Dievo Dvasios vedimu. Ir, jeigu tos geros būsenos nėra – nerimauja, kad nebėra tikėjimo. Tad jiems linkiu tvirtumo. Ir kad niekada neprarastų to noro, drąsos visada kreiptis į Dievą – net ir per pačias sunkiausias situacijas. Tikrai sakau: Dievas jus išves. Ir kreipkitės į kitus krikščionis – kunigus ir ne kunigus. Nes tik per santykį Dievas mus veda.“