2022 03 17

Kun. Michel de Meulenaer

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Nešti jaunimui tikėjimo žinią

Br. Mišelis (Micheli de Meulenaer) iš Tiberiados bendruomenės. Asmeninio archyvo nuotrauka

Br. kun. Michel de Meulenaer kalba, pasakyta Jaunimo sielovados forume

Noriu pradėti nuo padrąsinimo žodžio visiems, kurie dirba sielovados darbą su jaunimu. Nešti jaunimui tikėjimo žinią yra didinga ir be galo graži misija. Tai galiu paliudyti iš savo paties gyvenimo, nes darbas su jaunimu atnešė daug džiaugsmo ir gražių vaisių.

Galbūt šiandien susiduriu su įvairiais išbandymais, tačiau džiaugsmas ir savosios misijos didingumo bei svarbumo suvokimas turi mane lydėti. Jeigu prarandu tą džiaugsmą ir polėkį, vadinasi, veikiausiai turiu padaryti tam tikrą pauzę. Tai gali būti tiek paprastas poilsis ir maldos laikas, tiek visiškas atsitraukimas nuo šios misijos – galbūt Viešpats man šia misiją skyrė tik laikinai.

Svarbu suvokti, kad esu misijai pašauktas – nevykdau jos savo iniciatyva ar dėl savęs, bet savo misiją atlieku dėl Viešpaties ir esu jo Bažnyčios siunčiamas. Taigi džiaugsmas ir grožis kyla iš šios man patikėtos užduoties.

Visgi, jeigu esame čia, tai ne tik todėl, kad mums tiesiog gera, lengva ir nieko neturėtume keisti! Manau, jog prarandame ar net nepasiekiame nemažai jaunimo, nesugebame priartinti prie tikėjimo.

Kaip būti tinkamesniais, tikresniais Kristaus liudytojais būtent jaunimui? Kaip vėl atrasti entuziazmą po šios didžiulės pandemijos ir jos lydimų ribojimų? Kaip save patį kas kartą motyvuoti, atrasti naujų jėgų atliekant jaunimo sielovados misiją? Kas yra jaunas žmogus šiandien ir ką galiu jam duoti, kur link turiu jį lydėti?

1. Jaunimas šiandien

Čia nekalbėsiu apie jaunimą apskritai, nes tektų pernelyg giliai leistis į detales (nedarysiu sociologinės analizės), bet paprastai remsiuosi savo ir kitų brolių patirtimi – tuo, ką matome savo aplinkoje.

Pirmas pastebėjimas: jaunimas nelabai skiriasi nuo visų kitų žmonių, kurie pas mus atvyksta – galbūt  išoriškai jie kitokie, bet iš esmės visi panašūs. Taip, dažnai reikia mokėti juos tarsi „perskaityti“ ar „iššifruoti“, tačiau iš esmės dauguma jaunimo poreikių išlieka tokie patys kaip ir kitų žmonių.

1.1 Benruomeniškumo svarba

Ko ieško jaunimas? Čia, Baltriškėse, kaimas, gamta, ežerai, miškai ir grynas oras. Bet viskas ne apie tai!

„Ko ieškote?“ – klausia Jėzus Evangelijoje, nors pasakyčiau, kad, deja, labai retas, kuris iš tiesų ieško Kristaus ir tikėjimo. Tačiau galėčiau įvardinti 3 dalykus, kurių jaunimas ieško. Toli gražu ne visi į Baltriškes atvažiuoja dėl to, kad tai vienuolynas. Kaip tik dažniausiai jaunimas ryžtasi atvažiuoti dėl to, kad į tą vienuolyną važiuoja draugas ar draugė arba tikisi sutikti seniai matytą žmogų. Kartais labai aiškiai matai, kad jis tarsi ne ten pataikė, tačiau štai tau nuostabi proga perduoti tikėjimą žmogui, kuris pirmą ir gal vienintelį kartą atsidūrė tikinčiųjų bendruomenėje. Taigi pirmiausia jaunimas trokšta bendruomeniškumo.

Br. Mišelis (Micheli de Meulenaer) Jaunimo sielovados forume. Kamilės Klapatauskaitės nuotrauka

Manau, kad labai svarbu į tai atkreipti dėmesį. Šiuolaikinis žmogus ir jaunimas ieško tokios bendruomenės, kurioje patirtų bendrystę. Jaunimas dalinasi: „Atvažiavau kaip į kaimą, pas močiutę“, „jaučiuosi kaip namie“, „ar galiu vėl apsistoti „savo“ kambary?“ Vadinasi, tuo metu, kai bėga nuo savo pačių šeimų, jaunuoliai pajaučia poreikį atrasti kitą vietą, kurioje gali jaustis kaip namuose.

Bendruomeniškumas pasireiškia ne tik namų jaukumu, bet ir tuo, kad visa yra daroma kartu su broliais ir kitais ten esančiaisiais, bendra darbo ir maldos dienotvarkė tarsi suteikia tam tikrą saugumą nuo baisaus individualizmo ir vienatvės, kuriuos visi, o ypač paaugliai ir jaunimas, išgyvena. Kartais stebiuosi, kaip tai, ką veikiam kartu, yra paprasta. Malda, darbas, bendravimas. Tačiau visa tai išgyvenama kartu.

1.2 Autoriteto svarba

Kad ir kaip keistai skambėtų, bet jaunimas tikrai ieško autoriteto, netgi, sakyčiau, tėvo ar vyresniojo brolio. Skamba keistai, nes esame pripratę prie stereotipo, kad paaugliai atmeta autoritetus. Taip, jie atmeta mamos ir tėčio įtaką, bet greta dairosi patikimo, saugaus suaugusio lyderio.

Žinome, kad tėvystė Lietuvoje ir Vakaruose išgyvena tam tikrą krizę, ir daugelis vaikų užauga be tėčio arba, nors fiziškai jis yra, dėl darbo ar kitų užsiėmimų neišpildo savo tėvystės misijos. Prisideda ir tai, kad paaugliai dažnai testuoja tėvus, mėgina peržengti ribas, stebi, kaip tėvai atlaikys tam tikrą spaudimą, nes jie trokšta laisvės. Taigi tėvų misija tikrai sunki, o pagunda nusileisti – labai stipri.

Esu gavęs daugybę tėvų laiškų ir padėkų už tai, kaip brolių misija su jaunimu palengvina tėvų edukacinę misiją. „Jaučiu, kaip jūs padedate mums savo vaikus ugdyti, užauginti“, – neseniai man sakė viena mama.

Jaunuoliai testuoja ribas, nes jiems reikia žinoti, kiek tvirta yra tai, ką kalbi, kuo gyveni, ar tikrai tikėjimas toks svarbus. Jie bando išsiaiškinti, kiek tikėjimas prisideda prie laimės. Kokią laimę man atneš tikėjimas, jei matau daugybę savo draugų, kurie sėkmingai gyvena, su Dievu neturėdami nieko bendro?

Jaunimas ateina pasipasakoti, nes jie viduje išgyvena neužtikrintumą, nežinomybę, pasimetimą dėl ateities. Jiems svarbu, kad nemeluotum, nes šiuo metu jie priima sprendimus dėl savo ateities ir svarsto ar tai, ką kalbi, iš tiesų yra tvirta, ar tai visgi tėra tik pasakėlės, padėsiančios lengviau užmigti vakare.

Ar tikėjimas tikrai yra kaip akmuo, kuriuo galiu remtis ir kurti savo gyvenimą? Ar tu gyveni tuo, ką sakai, ar tikrai esi toks, kokį matau? Ar nenuvilsi manęs, kaip kad mano tėvai (dažniausiai todėl, kad jaunimas suvokia, kaip smarkiai tėvai yra nutolę nuo vaikų susikurto idealo)?

Keletą kartų yra buvę, kai jaunuolis, ką tik man pristatęs savo merginą, klausė: „Nu, kaip?“ Oho, vadinasi, mano žodis ar nuomonė jam rūpi. Jam reikia pritarimo, pripažinimo, kad su juo ir jo sprendimu viskas yra gerai.

Kun. Michelis de Meulenaer (br. Mišelis) iš Tiberiados bendruomenės. Asmeninio archyvo nuotrauka

1.3 Tikėjimo paieškos

Galiausiai jaunuoliai susirūpina ir tikėjimo dalykais. Jie ieško, klausia, kaip auginti savo tikėjimą, jį geriau pažinti, daug klausinėja apie Bibliją, Bažnyčią, sakramentus, maldą, Dievą. Ir tai tikrai be galo džiuginantis dalykas – matyti jauną žmogų, kuris ieško ir gilina tikėjimą, skaito Šv. Raštą ir priima pasiryžimus maldos srityje, priima sprendimus, kurie eina prieš srovę. Kartais, kai matau tokius dalykus, ir man kyla didžiulis dėkingumas Dievui.

Manau, kad šie 3 dalykai – bendruomeniškumas, autoriteto poreikis ir tikėjimo paieškos yra 3 keliai, per kuriuos galime perduoti tikėjimą. Tai jaunuolių poreikiai, į kuriuos mes turėtume atsižvelgti sielovados darbe. Taigi, juos turint omenyje, dabar noriu kalbėti apie savybes, kuriomis turėtų pasižymėti jaunimo palydėtojas.

2. Kokiu palydėtoju būti?

2.1 Bendruomeniškos aplinkos kūrimas

Man patinka paauglių dviračių žygiuose (juos organizavau daugiau nei 15 m.) būti su paaugliais, tačiau pripažįstu, kad po savaitės visuomet jaučiu šiokį tokį nuovargį. Vieno žygio pabaigoje prie manęs priėjo stovyklos metu daug nekalbėjęs trylikametis vaikinukas ir sako: „Broli Mišeli, ką jūs, broliai, veiksit, kai mes išvažiuosime? Ar pasiilgsite mūsų?“ Jaučiau prieštaringus jausmus – taip, buvo gera būti kartu, tačiau, tuo metu labiausiai pasiilgęs buvau savo lovos. Iš kitos pusės, toks paprastas pasakymas mane labai palietė, nes tas stovyklos metu vos matomas vaikinukas visgi jautėsi gerai, broliuose matė savo brolius, rado draugus ir norėjo toliau būti kartu.

Kurti bendruomeniškumą reiškia savo palydimoje grupėje suteikti vietą kiekvienam. Todėl jaunimo lyderis turi turėti plačią širdį, įsiklausyti į visus, priimti juos tokius, kokie jie yra, be išankstinės nuomonės. Toks lyderis yra visų, gal net moka pastebėti tuos, kuriems nesiseka įsitraukti į grupę, kurie taip lengvai nepritampa. Kurti bendruomeniškumą – tai ne pulti per greitai kalbėti apie tikėjimą, bet kurti aplinką, kurioje apie jį kalbėti bus natūralu.

Bendruomeniškumui kurti svarbios tam tikros priemonės įgalinimas, padrąsinimas, pasitikėjimas jaunimu. Tam svarbu kurti bendrus planus, stovyklas, išvykas.

Bendruomeniškumas reiškia, kad esu kantrus su savo jaunimu. Juk per greitai perduotas tikėjimas – kaip greitas maistas – ilgam nepasotina. Natūralu, kad perduodant tai, kas yra taip brangu, reikalingas laikas. Mokymasis apie esminius gyvenimo dalykus visuomet trunka ilgai. Auginant santykius, vėlgi laikas yra labai svarbus.

Tačiau čia susiduriame ir su iššūkiu nepasilikti vien šio bendruomeniškumo lygmens. Esame ne tam, kad tiesiog kartu sėdėtume šiltai ir paguostume vienas kitą, o tam, kad tikėjimas Kristumi šiems jaunuoliams taptų gyva realybe jų kasdienybėje. Žinoma, kartais nepavyksta eiti į gylį ir žmogus pasiima tik tai, ko jam reikėjo kažkuriuo konkrečiu metu. Galbūt jis neatrado Kristaus, bet toje bendrystėje pajuto šilumą. Ir tai gerai.

Tiberiade.lt nuotrauka

Dar vienas iššūkis – manymas, kad jaunuolį laimėsi tik tapdamas toks pat kaip jis: kalbėdamas kaip jis, rengdamasis kaip jis ir nebūdamas savimi. Kunigų ar sielovados žmonių supaauglėjimas tikrai nėra kelias. Tai nepritraukia jaunuolių ir net gali veikti priešingai. Jaunimas tavyje ieško ne į save panašaus, o autoriteto – kitokio, iš tiesų tikinčio. Klaida yra juos mėgdžioti. Bendruomeniškumo kūrimas yra tarsi stotelė. Tačiau keliaujame toliau.

2.2 Lyderystė

Esama skirtingų lyderių ar autoritetų tipų. Išskirčiau tris: lyderis, esantis aukščiau, šalia arba žemiau. Visi 3 tipai tinkami, tad reikia atpažinti, kuris iš jų labiausiai tinka man. Galiu būti kaip tėvas – aukščiau; kaip brolis – šalia; ar kaip mama, palaikanti žmogų, jį nešanti ant rankų. Galima ginčytis, ar tikrai Tėvas – aukščiau / priekyje, brolis tik šalia, o mama tik palaiko iš apačios / suteikia užnugarį, bet tarkim, kad taip yra. Tėvas meta žmogui iššūkių, drąsina keliauti pirmyn ir tai daryti savo jėgomis. Tarsi sakytų: „Aš tai pasiekiau, jau esu ten, tad tu taip pat gali.“

Pats Kristus jungia įvairius lyderio tipus. Svarbu žinoti, kad kiekvienas būdas būti lyderiu papildo kitus. Jaunimui, kaip ir paprastam žmogui – svarbu jausti motinišką meilę, draugišką ranką, tėvišką paraginimą. Dvasiniame gyvenime – taip pat. Kartais klystame, sukurdami vieną ar kitą lyderio įvaizdį, kuomet jaunam žmogui reikia kitokios meilės. Būni draugas, draugelis, kai jam reikia tėvo, ar tampi tėvu, kuomet jis ilgisi motiniško supratingumo.

Čia pasižiūrėkim į Jėzų. Koks yra Kristus Evangelijoje pagal Morkų? Jame nuolat išlieka gyvas rūpestis, kad mokiniai suprastų, ką jis jiems sako. Jėzus kartais labai, o kartais mažiau kantrus. „Ar vis dar nesuprantate? Ar jums tebestinga tikėjimo?“ Kitur ragina švelniau: „Kas turi ausis, teklauso.“ Kartais juos bara, kartais rūpinasi, kad jie galėtų pailsėti, kartais drauge keliauja su jais, patiki jiems svarbias misijas.

Mane žavi šis Jėzaus bruožas. Nes jam rūpi. Tai meilės forma. Jis atlieka tikrą autoriteto misiją. Autoritetas lotynų kalboje pažodžiui reiškia augintoją, tą, kuris augina. O augina tam, kad vestų į savarankiškumą. Kiekviena lyderio forma ar tipas turi tam tikrą autoriteto formą.

Dar vienas dalykas kalbant apie lyderio misiją – svarbu rimtai pažvelgti į tai, kuo gyvena ir kuo dalinasi jaunas žmogus. Kartais gali atrodyti, kad tai nelabai svarbus reikalas, kad klausimas, kurį jis užduoda, toks nereikšmingas, tačiau, jei jaunuolis jį užduoda, vadinasi, jam tai svarbu. Arba kartais nutinka, kad jaunuolis dar nemoka tiksliai nupasakoti to, kas jam negerai, kas kelia klausimus, ir tik bekalbant su tavim išryškėja tai, apie ką jis iš tiesų norėjo pasikalbėti.

Tokiose situacijose, kad suprastum, ką jaunas žmogus iš tiesų nori pasakyti, reikia turėti kantrybės ir stengtis iššifruoti jo kalbą, skaityti tarp eilučių. Svarbiausia – visada priimti jį su pagarba ir meile. Štai prieš save matau žmogų, kuris dar tik mokosi išsipasakoti. Tuomet aš galiu sukurti jam aplinką, kurioje jis jaustųsi priimtas toks, koks jis yra. Gal šį kartą jis nesugebėjo iki galo atsiverti, tačiau pajuto pasitikėjimą ir atvirumą, todėl, reikalui esant, sugrįš.

3. Palydėtojas – tikėjimo žmogus

Jeigu palydėtojas apsiribos bendruomeniškumo kūrimu ir lyderyste, galimas daiktas, kad jis perduos tik save, o ne patį Kristų. O juk mūsų misija vesti prie Kristaus! Kad per mane žmogus atrastų tą, kuris manyje gyvena. Kaip žmogus esu kažkiek įdomus, tačiau manyje turi gyventi tas, dėl kurio gyventi darosi daugiau nei šiaip įdomu. Jeigu manyje nebus Kristaus, po kurio laiko tikrai pasidarys nuobodu būti su manim, juk ir sau pačiam kartais esu nuobodus.

Tiberiados bendruomenės nuotrauka

Kristui rūpėjo, kad mokiniai suprastų jo žodžius. Tad ir mes esame tam tikri tikėjimo vertėjai. O geriausiai verčia tas, kuris pažįsta kalbantį žmogų. Pažįsta kalbančiojo mintis, gal net iš anksto jau žino, ką jis nori pasakyti ir kaip. Vadinasi, pažinti Kristų yra svarbi stotelė norint jį perduoti kitiems.

Konkretumas dar pasireiškia tuo, kad tikėjimą perduodu per savo istoriją. Mano paties liudijimas svarbus. Kokia yra mano tikėjimo kelionė? Ar visada lengva buvo? Jauni žmonės visuomet nori sužinoti, kaip tapome vienuoliais, kaip įmanoma, kad normalūs žmonės pasirinko tokį kelią.

Tai, kas yra svarbu mūsų gyvenimuose, visuomet užtrunka nemažai laiko. Tai, kas greitai atsiranda, dažniausiai yra nekokybiška, taip pat tai greitai pasibaigia. Kalbėti mokomės daug metų, vaikščioti metus, o mylėti – dar daugiau! Taip pat tikėjimo mokomės labai ilgai, visą gyvenimą. Taip mokomės kiekvienas, tad ir jauną žmogų svarbu kantriai lydėti ar laukti, kol jis keliauja, pasitikint, kad Dievas veikia jo širdį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Dirbantiesiems jaunimo sielovadoje turiu palinkėjimą – netaupyti laiko savo pačių dvasiniam augimui. Esu nugirdęs gražų palyginimą: „Ką geriausio savo vaikui gali padaryti tėtis? Mylėti savo vaiko mamą.“ Tai galioja ir mums, dirbantiems su jaunais žmonėmis. Mūsų meilė Kristui bei atidumas savo dvasiniam gyvenimui virsta tuo pavyzdžiu, kuris įkvepia.

Kai mus mato laimingus savo tikėjime, kitiems taip pat norisi pažvelgti ten, kur žiūrim patys.

Lietuvoje tam – didžiulis potencialas. Tikrai noriu padrąsinti pasitikėti savimi, o dar labiau Viešpačiu. Jau dabar matau daug atsidavusių širdžių, žmonių, kurie nuoširdžiai dirba savo darbą ir neskaičiuoja laiko, atiduoda save, daug daro, o jų darbo vaisius matau tuose, kurie atvyksta pas mus. Tikrai noriu už tai padėkoti bei paraginti dirbti toliau.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.