Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 27

Daiva Šabasevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nešusi kūrybą kaip džiaugsmą. In memoriam Agnei Gregorauskaitei 

Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Vyšnių sodas“ (1960 m.) pagal Antoną Čechovą scena. Agnė Gregorauskaitė – Ania. LNDT archyvo nuotrauka

Dar viena skaudi žinia Lietuvos teatro pasauliui: liepos 26 d. mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro veteranė aktorė Agnė Gregorauskaitė (1938 05 20–2022 07 26).

Iki šiol skamba prieš kurį laiką jos pasakyti žodžiai: „Svarbu, net privaloma kūrybą nešti kaip džiaugsmą, o ne kaip naštą ar kryžių.“ Tai beveik pusę amžiaus trukusios jos kūrybos teatre ir kine moto, į kurį turėtų įsiklausyti ir dabartinės aktorių kartos. 

Atsisveikinimas su aktore Agne Gregorauskaite – liepos 28 d., ketvirtadienį, nuo 16 iki 19 val. ir liepos 29 d., penktadienį, nuo 9 iki 11 val. Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22). Urna išnešama liepos 29 d., penktadienį, 11 val., laidotuvės vyks Senosiose Rasų kapinėse.

Agnė Gregorauskaitė gimė Kaune ekonomisto Marijono Gregorausko ir aktorės bei režisierės Kazimieros Kymantaitės šeimoje. 1959-aisiais baigė Lietuvos konservatoriją (jos mokytojas – režisierius Romualdas Juknevičius) ir buvo priimta į Lietuvos akademinį dramos teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), jame vaidino iki 2005-ųjų.

Bendravusieji su aktore niekada nepamirš jos optimizmo, pozityvumo, atviro požiūrio į sparčiai besikeičiantį teatrą ir aktoriaus profesijos specifiką. „Teatras šiandien yra gyvas. Jame dedasi labai įdomūs dalykai. Labai gerbiu savo jaunuosius talentinguosius kolegas, kurie dirba. Jie valdo visą psichofiziką. Senais laikais artistams buvo gerokai sunkiau, o jaunieji kolegos valdo ir kūną, ir žodį, yra labai muzikalūs. Matau labai daug talentingų jaunų žmonių. Dėl to žiūrovas sugrįžta į teatrą. Todėl kartais nesuprantu kritikos, nematančios teatre teigiamų reiškinių“, – yra sakiusi aktorė. 

1989 m. rugpjūčio 20 d. savo dienoraštyje A. Gregorauskaitė įrašė: „Gyventi atipiškai – štai kur laimės pagrindas. Tave nori priversti, kad gyventumei taip, kaip naudinga kitam. Iš dalies tu pasiduodi, bet pasiduoti galima tik iš dalies. Reikia išsaugoti savo suverenitetą (aktuali mintis valstybėms ir žmogui). Reikia išsaugoti tai, kuo skiriesi nuo kitų, kuo tu, būtent tu esi vertingas. Gyvenimas traukiasi kaip šagrenės oda, liko nebedaug, nežinia, kiek, tai gyvenk ir ieškok to, kas tau reikalinga. Man šiuo atveju reikalinga gamta, nes ji – susikaupimas, reikalinga galimybė dirbti mėgstamą darbą. Jei esu dar mylima – būčiau laiminga. Jei nesu? Jei nesu, sukandus dantis iškentėsiu.“

Rež. Stefos Nosevičiūtės spektaklio „Sigutė“ (1990 m.) pagal Vydūną scena. Agnė Gregorauskaitė – Augyvė, Rasa Rapalytė – Sigutė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Žaldokynė“ (1975 m.) pagal Borisą Dauguvietį scena. Agnė Gregorauskaitė – Magdalena Paukštytė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Stefos Nosevičiūtės spektaklio „Ir teisė mylėti“ (1967 m.) pagal Ramutę Skučaitę scena. Agnė Gregorauskaitė – Eglė. LNDT archyvo nuotrauka

Aktorės asmenybę ir kūrybą vertino daugelis Lietuvos režisierių. Rimas Tuminas yra sakęs: „Tai ne žmogus, o personažas. Ją pamatęs ar su ja kalbėdamas negaliu nesišypsoti. Ji – visada išreikšta vidinė šypsena. Ji yra moteriškasis teatro personažas – gyvasties, vilties, paslapties personažas. Ji gali viską.“

Olegas Kesminas tvirtino: „Norėčiau, kad aktorė Agnė Gregorauskaitė būtų visuose mano spektakliuose, net tuose, kur ir vaidmens neatsirastų, nes tiek optimizmo, geranoriškumo, kiek yra sukaupusi Agnė, užtektų uždegti visiems didžiausiems Akademinio dramos teatro skeptikams.“

Ramutis Rimeikis prieš kurį laiką kalbėjo: „Daug metų būdama Akademinio dramos teatro primadonų šešėlyje, Agnė Gregorauskaitė sugebėjo išlaikyti gerumo šypseną, atlaidumą klystančiam, pakantumą jaunesniam kolegai. Ne kiekvienas aktorius sugeba branginti gyvenimo scenoje minutę, ne kiekvienas iš autoriaus parašytų nereikšmingų replikų sugeba sukurti įsimenantį vaidmenį. Vertingiausias aktorės bruožas – sugebėjimas pajusti režisieriaus mintį iš pirmo žvilgsnio, iš judesio, iš to, ko žodžiais negali nusakyti. Reta Dievo dovana ne tik aktoriui, bet ir režisieriui.“

Atsisveikinimui – aktorės mintys iš prieš keletą metų vykusio pokalbio: 

„Mane visada supo kūrybinga aplinka, įdomiausios asmenybės ir autoritetai. Tikrai dažnai prisimenu savo Mamą – režisierę Kazimierą Kymantaitę. Jai be galo svarbu buvo išsilavinimas. Tais metais, kai aš stojau į Konservatoriją, ji įstojo į Vilniaus universitetą, Istorijos ir filologijos fakultetą. Mokėsi su mano bendraamžėmis, laikė visus egzaminus, rašė visus reikalingus darbus. Ir kur besimokė, visur rezultatai buvo puikiausi.

Taip ir mes su seserimi neturėjom nė mažiausios teisės blogai mokytis. Ne dėl to, kad bausdavo, o dėl to, kad būdavo paprasčiausiai gėda. Joje mačiau didžiausią pavyzdį. Juk namuose niekada nebūdavo jokių intrigų, plepalų, jokių blogų linkėjimų. Atvažiuodavo Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Balys Dvarionas. Turėdavau tik pareigą gražiai padengti stalą, o toliau – jų kalbos, kalbos, kalbos… Vėliau aš bėgdavau pas Audronę Girdzijauskaitę, į jos didelę namų biblioteką, susirasdavau namuose apkalbėtą pjesę ir iškart skaitydavau.

Ir įstojusi į Konservatoriją mačiau geriausius pavyzdžius. Bet mokytis man nebuvo lengva, savo patirtimi buvau labai jauna. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius, kuriam niekas neprilygo, man sakydavo: „Aš nežinau, ką su tuo prakeiktu infantilizmu tau daryti.“ Tai nulėmė, kad, iki tol „žmoniškai“ berniuko nebučiavusi, nuolat fotelyje knygas skaičiau… Gaudavau užduotį „su garsu ir išlaikymu“ bučiuoti taip kaip Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltų“ Korinkina, kuri įgūdžių, kaip čia pasakius, tikrai turėjo. Bandau trisdešimt kartų, bučiuojamam Vitalijui Puodžiukaičiui skauda skruostus… Kurso draugai jau iškritę iš juoko, o aš stengiuosi, bet man neišeina arba garsas, arba išlaikymas… Juknevičius buvo ugnis, jis žinojo, ką mes turime savyje, norėdavo tai ištraukti, dirbdavo įvairiausiais būdais.

Pamenu, jog darbo teatre metu nuolat save grauždavau dėl savo netobulumų. Sykį Vytautas Čibiras apie tai gražiai atsiliepė: „Gregorauskaitė tokia savikritiška, kad paskui kritikai nebeturi ką veikti.“ Bet teatras man buvo tikriausia mokykla. Kai šalia ­buvo pasiaukojantys, disciplinuoti žmonės, mano maksimalizmas buvo labai pagrįstas – visada norėjau siekti aukštumų, o tai toli gražu nėra lengva. 

Su aktore Ona Juodyte vienu metu dalinomės stalčiumi grimo kambaryje. Slapta iš jos labai daug ko mokiausi. Nemažai pasako tokia istorija: vyko paskaita apie Darvino teoriją, kurioje buvo teigiama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Juodytė tuomet tepasakė: „Gal jūs ir iš beždžionės, bet aš – tai nuo Dievo.“

Prisimenu ir tai, jog teatre kūrybą ir jos žmones nuoširdžiai gerbdavome. Simboliška, bet Monikai Mironaitei, prieš pat išėjimą į sceną prašančiai smarkiai įžnybti dėl atsipalaidavimo, man tai padaryti būdavo tiesiog sunku.“

Aktorė Agnė Gregorauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė 1960 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Agnės Gregorauskaitės šeima 1929 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė 1939 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė 1958 m. konservatorijoje, trečiame kurse, grimo pamokoje. Šeimos archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė 1958 m. Šeimos archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė ir Vytautas Dumšaitis. LNDT archyvo nuotrauka
Aktoriai Juozas Rygertas, Arnas Rosenas, Jonas Kavaliauskas, Agnė Gregorauskaitė, Regina Paliukaitytė. LNDT archyvo nuotrauka
Aktorė Agnė Gregorauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė Niujorke, šalia Hermanas Perelšteinas. Šaimos archyvo nuotrauka
Spektaklio „Maskaradas“ (1960 m.) scena. Ona Juodytė – Teta, Agnė Gregorauskaitė – Dukterėčia. LNDT archyvo nuotrauka
Spektaklio „Skirgaila“ (1962 m.) scena. Agnė Gregorauskaitė – Mergina. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Vyšnių sodas“ (1960 m.) pagal Antoną Čechovą scena. Agnė Gregorauskaitė – Ania. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Vyšnių sodas“ (1960 m.) pagal Antoną Čechovą scena. Agnė Gregorauskaitė – Ania. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Vyšnių sodas“ (1960 m.) pagal Antoną Čechovą scena. Agnė Gregorauskaitė – Ania. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Vyšnių sodas“ (1960 m.) pagal Antoną Čechovą scena. Agnė Gregorauskaitė – Ania. LNDT archyvo nuotrauka
Spektaklio „Karalius Pif-Pafas“ (1962 m.) scena. Tomas Vaisieta – Gonza, Agnė Gregorauskaitė – Marinka. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Be kaltės kalti“. LNDT archyvo nuotrauka
Spektaklio „Mėnuo kaime“ (1962 m.) scena. Audris Mečislovas Chadaravičius ir Agnė Gregorauskaitė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Stefos Nosevičiūtės spektaklio „Ir teisė mylėti“ (1967 m.) pagal Ramutę Skučaitę scena. Agnė Gregorauskaitė – Eglė. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Mezginių pasaka“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Vienas sviedinukas man“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Vienas sviedinukas man“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Vienas sviedinukas man“. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Stefos Nosevičiūtės spektaklio „Ir teisė mylėti“ (1967 m.) pagal Ramutę Skučaitę scena. Agnė Gregorauskaitė – Eglė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Stefos Nosevičiūtės spektaklio „Ir teisė mylėti“ (1967 m.) pagal Ramutę Skučaitę scena. Agnė Gregorauskaitė – Eglė. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Don Žuanas“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė ir Jonas Rosenas spektaklyje „Žiurkės“ (1988 m.). LNDT archyvo nuotrauka
Aktorės Inga Burneikaitė ir Agnė Gregorauskaitė. LNDT archyvo nuotrauka
Aktorė Agnė Gregorauskaitė. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Proto melas“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Buvo buvo kaip nebuvo“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Madragora“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Miestietis ir sūnus“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Moljeras“. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Kristinos Gudonytės spektaklio „Smarkuolė Gilė Hopkins“ (1993 m.) pagal Katherine Paterson scena. Agnė Gregorauskaitė – Meimė Troter, Algimantas Bružas – Ponas Randolfas. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Olego Kesmino spektaklio „Gnädiges Fräulein“ (1995 m.) pagal Tennessee Williamsą scena. Aldona Janušauskaitė – Poli, Agnė Gregorauskaitė – Moli. LNDT archyvo nuotrauka
Rež. Olego Kesmino spektaklio „Kartą praėjusią vasarą“ (1994 m.) pagal Tennessee Williamsą scena. Agnė Gregorauskaitė – Misis Holi, Dovilė Šilkaitytė – Ketrin Holi, Diana Anevičiūtė – Sesuo Felisiti. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Mėnuo kaime“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Paskendusi vasara“. LNDT archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė spektaklyje „Raudonkepurė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Ramunės Kudzmanaitės spektaklio „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ (2007 m.) pagal Luką Bärfussą scena. Agnė Gregorauskaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Rež. Kazimieros Kymantaitės spektaklio „Žaldokynė“ (1975 m.) pagal Borisą Dauguvietį scena. Agnė Gregorauskaitė – Magdalena Paukštytė. M. Raskovskio nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė filme „Penki šūviai Aleksandro aikštėje“. Asmeninio archyvo nuotrauka
Agnė Gregorauskaitė rež. Danutės Keturakytės filme „Ragana Raganiukė“. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aktorė Agnė Gregorauskaitė teatre sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų, tarp jų ryškiausi – Ania (A. Čechovo „Vyšnių sodas“, 1960), Veročka (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, 1962 m., 2004), Ketė („Meisteris ir sūnūs“ pagal P. Cvirką, 1965), Tatjana Ivanovna („Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“ pagal F. Dostojevskį, 1971), Magdalena Paukštytė (B. Dauguviečio „Žaldokynė“, 1975), Ponia Hasenroiter (G. Hauptmanno „Žiurkės“, 1988), Megė (S. Shepardo „Proto melas“, 1994), Moteris (B. M. Koltèso „Roberto Zucco“, 1998), Dryžienė („Paskendusi vasara“ pagal M. Katiliškį, 2001), Šefo motina (L. Barfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, 2007), Šventmarė („Šventmarė“ pagal S. Kymantaitę Čiurlionienę, 2013). A. Gregorauskaitė sukūrė nemažai charakterinių epizodinių vaidmenų Algimanto Puipos, Šarūno Barto, Almanto Grikevičiaus filmuose, radijuje ir televizijoje vaidino nuo 1946 metų, sukūrė apie du šimtus vaidmenų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.