Nesusikalbėjimas. Žiniasklaidos vaidmuo

Tačiau neapsigaukite, tai nėra kelių tūkstančių marginalų problema. Pasiskiepiję liberalių pažiūrų žmonės iš valstybinių institucijų, akademinės visuomenės, NVO ir netgi medikai kartais susitikę pradžioje atsargiai apsišniukštinėja, kiek galima sakyti. Ir tik pajutę bendramintį pradeda sisteminę esamos situacijos kritiką.

Išgirskite statistiką: 47 proc. balsuoja rinkimuose; 24,8 proc. pasitiki žiniasklaida, o pasiskiepijusiųjų – 50 proc. Kiek dar yra balsuojančiųjų, pasiskiepijusiųjų, bet nepatenkintų tuo, kaip situacija klostosi. Kai kuriuos gal galima įbauginti, nustumti į paribį ar nutildyti, tačiau kokioje visuomenėje tada gyvename?

Realios polemikos pasigendame apie dešimtmetį. Užsisukome tokiame rate, kai prie globalinio poliktorektiško nutildymo dar turime nacionalinio saugumo lemiamą naratyvo valdymą, kad apsisaugotume nuo priešiškų jėgų. Kurį laiką, atrodo, padėjo, bet nutylėjimų persikaupė.

Mūsų diskusijų laukas tapo siauras, fasadinis. Moralus žurnalistas tiki, kad, nutylėdami, neįsileisdami kito naratyvo, elgiamės atsakingai, neįaudriname visuomenės, apsaugome pažeidžiamus asmenis. Tačiau dėl to kyla dvi aiškios pasekmės.

Prorusiškoms jėgoms kartais tik reikia pasakyti „karalius nuogas“ ir tada pridėti 5 sąmokslo teorijas. Tad būtų naudinga patiems turėti „nuogų karalių“ kritikos galimybę, kad galėtume bent kiek valdyti diskusijas saviems argumentams susakyti.

Tiriamoji ir valdžią prižiūrinti žurnalistika tapo provincinė. Nekalbėsiu apie vietinės valdžios sprendimų kritikos objektyvumą – čia diskusijų objektas. Tačiau kaip su Europos Sąjungos politikos, tarptautinių nevyriausybinių organizacijų kritika? Bet kokia kritika tolygi prorusiškai propagandai. Galvodami, kad elgiamės atsakingai, norėdami apginti politinę kryptį, pirmiausia prarandame objektyvų požiūrį ir žiniasklaidos misiją ne šviesti, o prižiūrėti valdžią, o antra ir svarbiausia – atiduodame kritikos naratyvą orbanistinėms ir putinistinėms jėgoms.

Čia ir užsisuka užburtas kaltinimų vienas kito ratas. Ir visi jame gali būti vadinami „naudingais idiotais“. Tad nustokime kaltinti vieni kitus ir susitikime per vidurį.

Nenormalu, kad 50 proc. asmenų viešai struktūriškai nėra atstovaujami. Pavojinga niša piktiems, nusivylusiems asmenims. Gal jauskimės atsakingi ir už tai.

Maža to, nekalbu tik apie neatstovaujamus asmenis, nustumtus į viešo gyvenimo paribį. Jie taip pat išsiskiria negražiais propagandiniais (viešųjų ryšių) metodais. Kai buvo paskelbti nepasitikėjimo žiniasklaida rekordiniai procentai, kai kurie žurnalistai vadino tai nesąžiningu tyrimu, nes nėra vienalytės žiniasklaidos. Ir aš suprantu jų argumentą. Tačiau iš neatstovaujamos visuomenės pusės tai ne visai tiesa.

Tuomet, kai moralūs žurnalistai rašo savas įžvalgas, gaila, tačiau nėra kitai pusei atstovaujančių moralių žurnalistų. Dėl beargargumenčių nucancelinimų. Likusiems keliems asmenims, bandantiems rašyti iš kitų pozicijų, dažniausiai ne argumentuota diskusija vyksta, o „labai tavim nusivyliau“, „ tu eini išvien su Gražuliu, Celofanu“, „man gėda dėl tavo suradikalėjimo“. Ir čia yra žiniasklaidos kaltė. Vėlgi nekalbu apie savo pozicijomis tikinčius, besistengiančius suprasti kitą pusę, profesionalius žurnalistus. Tačiau kada kitai pusei nėra atstovaujama, o kiekviename populiariame žinių portale taip pat yra žurnalistų, kurie suformavo savo vardus dėl įžeidžiančios vienpusiškos retorikos, kuria kuriami nužmoginantys apibūdinimai apie kitą nuomonę, kaip tada atrodo visas žiniasklaidos vaizdas iš „50 proc.“ asmenų pusės. Ir kur savo nepasitenkinimą jie reikš.

Per porą savaičių šia linkme suformuotas vaizdas: klausi, kaip veikia šalutinio vakcinų poveikio registras Lietuvoje? Vadinasi, esi prieš Covid vakciną, esi antivakseris, atstovauji prorusiškam požiūriui, vadinasi, tiki, kad žemė yra plokščia, esi piktavalis egoistas, norintis sužlugdyti sveikatos sistemą, skaičiau tavo sudarytą profilį, kai aprašė 26 suimtų riaušininkų paveikslą, tau atstovauja celofanas, esi fašistas. Ban.

Ir tai nėra netyčinis procesas. Pažeidžiamų asmenų visai neleistume profiliuoti, neklijuotume etikečių. Dėl atsakomybės jausmo. Dvigubi standartai čia bado akis, tad patys įstumiam žmones į sąmokslo teorijas.

1990-aisiais sunkiai perėmėme vakarietišką retoriką nekaltumo prezumpcijos srityje, kad žmogų kaltinti galima tik po teismo nuosprendžio. Buvo sunkus mentalinis perėjimas: „O jeigu yra liudininkų, jeigu tai vieša paslaptis, jeigu visi žino.“ Ne, vis tiek demokratinėje visuomenėje jis dar nėra kaltas. „O jeigu turime faktinių įrodymų, o jeigu nuotraukų, vaizdo įrašų įvykio vietoje?“ Be teismo nuosprendžio žmogus nekaltas. Atrodė idiotizmas. Tačiau dėl žmogaus teisių išmokome, perėmėme. Dabar dalindami etiketes, jas naudodami, kaltindami prarandame, ką pasiekėme.

Taip pat buvo beprasidedanti nuomonės atsvaros polemikos kultūra. Pamenu, kaip nagrinėdavome pavyzdinius britų laikraščius su „už“ ir „prieš“ pozicijomis. Dabar net tokia siekiamybė, atrodo, dingo.

Bandom keistis. Dėl mūsų visuomenės. Stengtis atkurti polemiką, mokėti išgirsti. Sukurti pagarbią platformą kalbėtis, klausti, tikrinti argumentus, ne automatiškai nurašant kaip netinkančius mano pasaulėžiūrai, o peržiūrint, atsakant argumentais. Akivaizdu, kad ir geriausiu atveju prireiks laiko… netgi etiketėms nuklijuoti, nebijoti būti išstumtiems į užribį. Kol nesukūrėme pagarbios, saugios platformos ir patikėjimo ja, nenustebkite, kad žmonės bijo… Kol kas eis kalbėti tik radikalesnieji, kurie neturi ko prarasti.