2021 04 24

Ernesta Pauwels

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

21 min.

Nesuskambėjusio pragaro mįslė: išgirsti tai, kas nesuskambėjo

Cathopic.com nuotrauka

Mozė Mitkevičius, „Nesuskambėjęs pragaras. Psalmių mąstymai“. Vilnius: „Alma littera“, 2020 m.

Praėjusių metų pabaigoje, visai prieš pat adventą, krikščioniškų knygų lentyną Lietuvoje papildė naujas leidinys. Leidykla „Alma littera“ išleido kun. Mozės Mitkevičiaus knygą „Nesuskambėjęs pragaras“. Kiek neįprasto akiai, tačiau puikaus dizaino knyga (pagarba dailininkui Agniui Tarabildai) skaitytojui užmena mįslę ne tik savo pavadinimu.

Viršelyje išskleistas partitūros fragmentas su pažymėta viena nata ir ranka įrašyta žyma – unplayable hell – sukuria nemenkesnę intrigą. Turbūt nedaugelis paėmę į rankas šią knygą iš karto atpažins, kad viršelyje pavaizduota partitūra – garsaus vokiečių Baroko epochos kompozitoriaus ir vargonininko J. S. Bacho pjesės vargonams „Piéce d`Orgue“ (Fantazija G-dur) fragmentas.

Tiesa, knygos pavadinimo paantraštė „psalmių mąstymai“ šiek tiek praskleidžia slėpiningumo šydą. Ji leidžia skaitytojui suprasti, į ką kryps autoriaus žvilgsnis. Knyga mįslingu pavadinimu ir dar mįslingesniu viršeliu bus apie psalmes. Be jokios abejonės, krikščionys, skaitantys lietuviškai, turėtų ypač džiaugtis tokios knygos pasirodymu: apie psalmes, vieną gražiausių ir poetiškiausių Šventojo Rašto knygų, lietuvių kalba nerasime daug tekstų. Tad „Nesuskambėjęs pragaras“, be jokios abejonės, gerokai praturtina lietuviškąjį Šventojo Rašto recepcijos lauką.

Tačiau paantraštė tik dar labiau stiprina intrigą: kuo ir kokiu būdu knygos autoriaus aptariamos psalmės susijusios su minėtu J. S. Bacho kūriniu? Kodėl viršelyje regimoje partitūroje išskirta nata, o šalia jos – įrašas: „Nesuskambėjęs pragaras“? Smalsus skaitytojas, pavartęs knygą, žinoma, pastebės, kad taip pat pavadintas ir paskutinis knygos tekstas: prie 148 psalmės prišlietas ekskursas. Jei knygą pradėsime skaityti nuo jo, viršelyje užmegzta intriga šiek tiek sumažės, tačiau, jei minimo ekskurso skaityti nepulsime, rankose laikoma knyga kels daug klausimų.

Užminęs nemenką mįslę, „Nesuskambėjusio pragaro“ autorius kviečia savo skaitytoją į netrumpą kelionę po psalmių pasaulį. Nepradėjus jos skaityti, knyga regisi kaip durys, kurioms atrakinti ir atverti reikia tinkamo rakto. Ar autorius pasiūlo jį skaitytojui? Taip, pasiūlo. Bet raktas atrodo ne mažiau mįslingesnis nei knygos viršelis ir pavadinimas. Šiuo raktu tampa knygos epigrafas – eilutė, paimta iš pranašo Ezechielio knygos: „Žmogau, imk į širdį ir išgirsk visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu“ (Ez 3, 10). Atidžiai įsiskaitykime į šią trumpą eilutę. Joje nuskamba du imperatyvai: įsidėk į širdį ir išgirsk. Artimųjų Rytų kultūroje širdis yra ne emocijų ir jausmų, bet mąstymo ir apsisprendimo vieta. Tai, aptardamas vieną iš pasirinktų psalmių, mums patvirtins ir knygos autorius (plg. 111–112). Tam, kad kažką išgirstume, pirmiausia turime įsidėti į širdį, kitais žodžiais tariant, tas kažkas turi tapti mano savastimi. Šis išgirsk, Viešpaties pasakytas pranašui Ezechieliui, yra tas pats klausykis – šema, kurį Mozė ištaria išrinktajai tautai, apreikšdamas jai Dešimt Dievo įsakymų.

Ten pat, dykumoje, nuskambės ir knygos epigrafe įrašytam imperatyvui artimas raginimas: „Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien sakau. Įdiek juos savo vaikams. Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi“ (Įst 6, 6–7). Epigrafo imperatyvas, kviečiantis išgirsti visu savimi, iš tiesų įrašytas jau knygos viršelyje: klasikinės muzikos žinovai, pažvelgę į jį, pasakytų, kad toji penklinės pridėtinėje pažymėtoji nata – kontroktavos si – niekada klausytojo nebus išgirsta, nes vargonų pedalais niekad nebus nuspaustas klavišas, kurio tiesiog nėra. Tad jau parinktu viršeliu autorius savo skaitytojams perduoda svarbią žinią apie ypatingą klausymąsi ir girdėjimą. Ta pati žinia mus veda iki knygos epigrafo, o nuo jo – į knygos įvadą.

Pastaruoju autorius tarsi pristabdo savo skaitytoją prieš su juo pasineriant į gelmingą psalmių pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio trumputis, bet iš tiesų itin talpus tekstas prabyla savo skaitytojui apie Dievo ir žmogaus pokalbį, apie Jo kalbą, Dievo tariamus žodžius, į kuriuos reikia įsiklausyti, idant pastarieji būtų suprasti. Regisi, jog autorius tiki, kad šios knygos skaitytojas žinos bent jau tiek, kas yra psalmės, todėl knygos įvade nerasime plataus istorinio konteksto, supažindinančio skaitytoją su psalmių formavimosi istorija, nerasime nė mokslinio pagrindimo, kokiais interpretacijos metodais remsis autorius, skaitydamas ir aiškindamas psalmes. Tik labai trumpai priešpaskutinėje įvado pastraipoje nurodoma, kad knygoje bus aptarta 16 psalmių, „viena nuo kitos besiskiriančių kalbos bei eilėdaros stiliumi ir temų įvairove“ (10 p.). Tiesiogiai autorius neatskleidžia, kodėl jo refleksijų objektu tampa būtent psalmės. Bet netiesiogiai išreikšto pasirinkimo motyvo tikrai esama. Ir ne vieno. Psalmes autorius apibūdina ne tik kaip nuostabaus grožio poetinius kūrinius, kuriuose atrandamas visas spektras pačių įvairiausių žmogiškų patirčių. Jos yra ir maldos – žmogaus žodis Dievui. Sykiu autorius išryškina dvejopą psalmių prigimtį. Jos – ir Dievo kalba / žodis žmogui. Kalba, „kuria kalbėjosi su Dievu ir įsikūnijęs Dievo Žodis – Jėzus Kristus, taip pat meldęsis psalmėmis“ (10 p.). Psalmes autorius vadina ir idealia mokykla, „kurią baigus gimsta Dievo ir žmogaus dialogas“ (8 p.).

Nemaža vietos įvade autorius paskiria svarstymui, kaip formuojasi žmogaus kalba, kaip tai, kas perimama iš tėvų labiau mėgdžiojant, pamažu tampa žmogaus savastimi. Šį gal kiek ilgoką aiškinimą būtų galima motyvuoti ir pateisinti tuo, kad autorius brėžia jo knygos skaitytojui labai svarbią paralelę: Dievo kalbos (kaip ir žmogaus kalbos) neįmanoma išmokti vienu mostu: reikia laiko ir širdies atvirumo, kad Dievo žodis taptų žmogaus savastimi, kad juo būtų sudrėkintas ne tik žmogaus širdies paviršius, bet ir tai, „kur joks žmogaus tariamas žodis neįsiskverbs“ (9 p.). Štai šiose autoriaus ištarose ir matome jau knygos viršelyje užmegztą giją: įsidėk į širdį ir išgirsk. Gal kiek užbėgdama už akių pasakysiu, kad šis raginimas, užrašytas netiesiogiai, lydės skaitytoją nuo pirmos iki paskutinės aptariamos psalmės ir jau visai aiškiai nuskambės 148-osios psalmės ekskurse. Bet visa tai dar prieš akis, tuo skaitytojas dar turės įsitikinti. Kol kas jo laukia kelionė, kurioje jis ir mokysis dėtis širdin ir išgirsti „Dievo žodžio gelmę, grožį ir nuostabą“ (10 p.). To viliasi ir savo skaitytojui to linki knygos autorius.

Trumpam lyg kokiame prieangyje stabtelėję ties knygos įvadu, kartu su autoriumi įžengiame į 1-osios psalmės apmąstymą. Jam pasirinkta psalmė yra ir pirmoji Psalmyno psalmė. Tai, kad ji pasirinkta neatsitiktinai, išryškėja ne iš karto. Skaitytojui reikia nukeliauti iki pat knygos pabaigos, iki paskutinės – 148-osios – psalmės aptarimo, kur link nuvingiuoja 1-ojoje psalmėje autoriaus regimi ir skaitytojui parodyti du keliai. Keliai, kuriais pasirenka žengti žmogus, tai teisiųjų kelias ir nedorėlių kelias.

„Psalmės autorius pradeda savo kelionę nuo kryžkelės, kurioje yra tik dvi kryptys ir dvi galimybės: kelias į laimę ir kelias į niekur. Kiekvienas brandus žmogus anksčiau ar vėliau prieina prie šio išsišakojimo ir turi pasirinkti vieną iš kelių“ (14 p.). Tie du keliai, kuriuos aptaria autorius, žvelgdamas į 1-ąją psalmę, man regis, išnyra penkiolikoje knygos mąstymų. Argi tas besimeldžiantysis („Dėl mano meilės jie mane kaltina, bet aš meldžiuosi“ (185 p.)), kurį, aptardamas 109-ąją psalmę, mums rodo knygos autorius, nepanašus į 1-ojoje psalmėje aprašytą teisųjį? 22-ąją psalmę autorius tiesiog pavadina teisaus žmogaus rauda (45 p.). O argi 58-ojoje psalmėje autoriaus aptarti nesąžiningi galingieji, nedorėliai ir melagiai nėra tie patys nedorieji iš 1-osios psalmės? Argi žengiančių nedorumo keliu neatpažinsime 27-ojoje psalmėje iškilusiame nedorų žmonių įvaizdyje ir 83-iojoje psalmėje prieš Dievą sukilusių priešiškų Izraeliui tautų paveiksle? Nuosekliai keliaujant per visas knygos autoriaus aptartas psalmes, šie du keliai visada rodosi vienas šalia kito, kol galiausiai paskutinėje – 148-ojoje – psalmėje autorius mums rodo tik vienintelį kelią. Kelią, kuriame nebelieka neteisiųjų, kelią, kuriame Dievo kūrybos viršūnė – žmogus – kartu su visa visata gieda nepaliaujamą Aleliuja savo Kūrėjui.

Į tuos du kelius autorius nuolat atkreipia savo skaitytojo dėmesį ir ragina juos apmąstyti, nors tiesiogiai veik niekada nenurodydamas į 1-ąją psalmę, dar kartą neatgręždamas į ją skaitytojo žvilgsnio. Galbūt toks atsigręžimas ir nėra būtinas, nes kiekvienoje iš aptariamų psalmių tiek nedorieji, tiek teisieji iškyla ir autoriaus aptariami labai konkrečioje situacijoje: kai Dievo šaukiamasi priešų ar priešiškų tautų apgultyje, kai Jo maldaujama įsiterpti patiriant neteisingus kaltinimus, kai prakeiksmai svaidomi į tuos, kurie nuo juos keikiančiųjų ginasi malda, etc.

Reikia pastebėti, kad visuose mąstymuose viena svarbiausių ašių ir viena esminių juos sujungiančių gijų yra ne vien tai, kad į psalmes žiūrima kaip į Dievo žodį, bet ir tai, kad juose visuose išryškinama santykio tikrovė. Dievo ir žmogaus susitikimo arba jų prasilenkimo tikrovė. Šią knygą skaitančiam tikinčiam žmogui tai – savaime suprantamas dalykas. Visą Šventąjį Raštą galėtume vadinti žmogaus ir Dievo susitikimo, santykio istorija. Tačiau netikinčiam arba, autoriaus žodžiais tariant, dar tik ieškančiam Dievo veido, nuolatinis priminimas apie šį santykį yra be galo reikšmingas ir svarbus. Autorius tai daro ne prikišamai rodydamas šią tikrovę, bet labai atidžiai, itin skrupulingai įsižiūrėdamas į psalmių tekstus. Štai aptardamas 1-ąją psalmę autorius labai aiškiai įvardija, kad žmogų daro laimingą tik gyvas ryšys su Dievu (plg. 15 p.).

Net ir ten, kur yra visiška tuštuma, Dievui veikiant, užsimezga santykis.

Arba mąstyme apie 8-ąją psalmę autorius, atkreipdamas skaitytojo dėmesį į porą veiksmažodžių ir į jų gramatinį laiką, atskleidžia, kokį ypatingą rūpestį jaučia Dievas savo gražiausiam kūriniui, kūrinijos viršūnei – žmogui: „Tarp išvardytų aštuonių veiksmažodžių du kiek ypatingesni – atsimeni ir rūpinies – nurodyti esamuoju laiku, jie išreiškia nuolatinį ir asmeninį Dievo santykį su žmogumi“ (30 p.). 23-iojoje psalmėje, aprašydamas dykumos erdvę kaip tokią, kurioje nėra santykio, autorius vis dėlto atveria skaitytojui ir paradoksą, kuris būdingas biblinės dykumos erdvei. Vietoje, kurioje nėra santykio, bežodėje, Dievas ištaria dešimt gyvenimą teikiančių žodžių. Taip autorius rodo savo skaitytojui, kad net ir ten, kur yra visiška tuštuma, Dievui veikiant, užsimezga santykis.

„Kad išliktų Dievui priklausančia šventąja tauta, ji turi nuolat atminti savo šventumo Šaltinį, palaikydama su Juo santykį ir saugodama šventos sužadėtinės balsą“ (279 p.), – sakys autorius, aptardamas 137-ąją psalmę, kurioje išryškinama atminties, prisiminimo dimensija ir atskleidžiama jos svarba tikėjimo kelionėje. O 136-osios psalmės mąstymas pasirodys kaip ištisinis Dievo ir Jo tautos, o sykiu kiekvieno žmogaus santykio istorijos atpasakojimas. Kas gi išryškėja mums, skaitytojams, klausantiems tokių pasakojimų apie žmogaus ir Dievo santykio trajektoriją? Kartais labai įtemptų, sudėtingų santykių, tokių, kuriuose Dievas nejaučiamas (plg. 44 p.). Tokių, kuriuose reikia visiško pasitikėjimo gyvenimą dovanojančiu Dievu (plg. 253 p.). Ogi ryškėja dar viena svarbi žinia, kurią mums perduoda autorius: gyvas, nuolat atsinaujinantis Dievo ir žmogaus ryšys turėtų būti kiekvieno mūsų siekiamybė. Tai tas pats santykio tipas, apie kurį kalba pranašas Ezechielis knygos epigrafu pasirinktoje eilutėje. Tai santykis, kuriame dedamasi į širdį ir išgirstama.

Tokį ryšį mums ir rodo knygos autorius, tokį santykį atrasti, iki jo užaugti jis ir kviečia savo skaitytoją, tokiu būdu pasirodydamas ne tik kaip puikus rašytojas, bet ir kaip jautrus ganytojas, patariantis savo skaitytojui ir jį mokantis, kaip itin kantrus vedlys po psalmių pasaulį. Nuo pat knygos pradžios iki jos pabaigos. Trumputis curriculum vitae, paslėptas knygos atvarte, ir knygos viršelis be išdidintos autoriaus nuotraukos rodo jo norą neišryškinti savo asmens svarbos, bet išsyk nukreipti skaitytojo dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbiausia, – į psalmių tekstus, į Dievo žodį, į kurį reikia įsižiūrėti, kurio reikia atidžiai klausytis. Ir visgi skaitytojas nuo pat pirmųjų knygos eilučių labai aiškiai pajunta autoriaus rūpestį ir dėmesingai vedžiojančią jo ranką. Kaipgi šitas rūpestis pasirodo?

Portretas.
Kunigas Mozė Mitkevičius. Šarūnės Zurbos nuotrauka

Pirmiausia knyga patraukia savo pasakojimo intonacija. Ramiai, lėtai, sodria, bet nemanieringa, teologiniais terminais neperkrauta kalba, visą dėmesį sutelkęs į analizuojamą tekstą, nesiblaškydamas pats ir nereikalingais minties nukrypimais bei svarstymais neblaškydamas savo skaitytojo, autorius sustoja prie apmąstomos psalmės tiek, kiek reikia, kad atsivertų jos gilioji prasmė. Imponuoja ir tai, kad jo kalbėjime negirdėti patoso, kuris, kaip pasakytų mano mėgstamas lietuvių poetas A. Nyka-Niliūnas, trikdo intelektualinę rimtį ir kurį retsykiais galima aptikti krikščioniškos tematikos knygose. Už psalmės ribų išeinama tik tuomet, kai jos prasmei paaiškinti prireikia platesnio konteksto. Tada mąstymuose atsiranda nuorodų į kitas Šventojo Rašto knygas. Tokiu būdu autorius skaitytojui pirmiausia atveria labai platų Senojo Testamento pasaulį, bet taip pat gręžia jo žvilgsnį ir Naujojo Testamento link. Iš taip fokusuojamo žvilgsnio galima pastebėti, kad kiekvieną konkrečią psalmę autorius skaito ne kaip atskirą kūrinį, bet kaip daug didesnės ir platesnės visumos dalį ir tokiu būdu labai gražiai išpildo esminę hermeneutinės analizės taisyklę: aiškinti paskirybę remiantis visuma, o visumą – remiantis paskirybe. Todėl neturėtume stebėtis, kad autorius kiekvieną psalmę vadina Biblijos koncentratu ir pabrėžia, kad Šventąjį Raštą būtina skaityti kaip visumą (plg. 144 p.).

Tokio kreipimosi į kitus Šventojo Rašto tekstus galima atrasti visuose be išimties mąstymuose, bet itin iškalbingais pavyzdžiais galėtų būti 58-osios, 83-iosios, 136-osios ir 137-osios psalmių aptarimai. Paskutiniuose trijuose iš jų autorius atveria itin plačią Senojo Testamento panoramą, panardinamas skaitytoją į Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Pakartoto Įstatymo, Teisėjų, Metraščių ir kitose knygose aprašytų įvykių verpetą. Pasaulio sukūrimas, išrinktosios tautos perėjimas per Raudonąją jūrą, jos kovos su priešiškomis tautomis, Babilonijos tremtis iškyla prieš skaitytojo akis, knygos autoriui labai išsamiai šiuos įvykius aptariant ir komentuojant. Toks išsamus aptarimas be galo reikalingas, nes skaitytojas raginamas išgirsti svarbią žinią, kurią mums neša trys mano minėtos psalmės: Dievo ištikimoji meilė savo tautai ir kiekvienam žmogui yra neatšaukiama, net jei žmogaus ištikimybė ir susvyruoja, Dievas visada lieka ištikimas, o nelaimės, ištinkančios išrinktąją tautą ir atskirus žmones, turėtų būti suvokiamos kaip Jo auklyba, siekiant susigrąžinti pirminį meilės ryšį: „Tad net ir visos nelaimės, ištikusios ar ištiksiančios Izraelį, išties tėra begalinis Dievo troškimas būti su savo tauta. Bausmę visuomet lydės gelbėjimas, kaip ir teisingumą visuomet lydės gailestingumas. Tremtys bei Jeruzalės apgultys psalmės autoriaus regimos kaip ištikimos ir amžinos Dievo meilės apraiškos. Kad ir kas nutiktų, Jo Sandora nebus atšaukta“ (257 p.).

Jei pažvelgtume į 58-osios psalmės apmąstymą, ją autorius taip pat aiškina, pasitelkdamas kitas Šventojo Rašto vietas: pirmiausia skaitytojas raginamas pažvelgti į visai šalia esančią 57-ąją psalmę, o vėliau prisiminti Pirmojoje Samuelio knygoje aprašytus įtemptus Dovydo ir karaliaus Sauliaus santykius. Matome, kaip psalmės prasmė ryškėja plečiant žvilgsnio perspektyvą arba, kaip pasakytų garsus vokiečių filosofas, hermeneutinės analizės teoretikas H.-G. Gadameris, „augant koncentriniams ratams“.

Šioje vietoje derėtų stabtelėti ties knygoje įdėtais ekskursais, kuriais autorius taip pat išeina už psalmės teksto ribų, parodydamas, kad Dievo žodis ir santykis su Dievu nelieka uždaryti Biblijos puslapiuose: jie atpažįstami paprastų žmonių gyvenimuose, šiandienos pastoracijoje, asmeninėje maldoje, tampa impulsu kūrybinėms inspiracijoms, iš jų nusitiesia gijos į ankstesnius rašytinius šaltinius, kuriuose atpažįstame tuos pačius mąstymo modelius, kurie iškyla ir psalmėse. Visgi šie trumpi psalmių teksto peržengimai sykiu nenutolsta nuo konkrečios psalmės, prie kurios yra prišlieti. Jie atliepia pagrindinio teksto mintį, ją pratęsia, sykiu ir aiškina, augina bei praplečia aptariamos psalmės prasmę.

Atidumas beveik kiekvienai analizuojamos psalmės eilutei, o kartais ir paskiriems žodžiams leidžia matyti, kad autorius netaupo nei savo laiko, nei energijos, tuo puikiai išpildydamas savo paties užrašytą teiginį, kad „kiekvienas Dievo žodis yra Dievo dovana žmogui“ (144 p.), todėl kiekvienas žodis, kiekviena Šventojo Rašto eilutė turi būti perskaityta nepraleidžiant nė vienos raidelės (plg. 144 p.). Be jokios abejonės, visų autoriaus atidaus įsiskaitymo pavyzdžių vienoje recenzijoje neįmanoma suminėti, bet leisiu sau pasidalyti bent keletu iš jų, kurie, kaip man regisi, puikiai atskleidžia autorius požiūrį į skaitomą tekstą kaip tikrai į Dievo žodį, kur svarbu visa, kas ištarta. Žvilgtelkime, kaip autorius formuoja dykumos kaip absoliučios nebūties įvaizdį: „Žodis dykuma (hebr. midbār) paraidžiui išvertus reiškia bežodę, bežadę vietą, kurioje nekalbama, kurioje nėra santykio“ (60 p.). Gerai įsiklausykime į šį sakinį. Autorius ne tik sako „nėra santykio“. Prieš tai jis labai tikslingai renkasi dykumos apibūdinimus: bežodė, bežadė. Antruoju žodžiu tarsi sustiprinamas pirmojo kuriamas įvaizdis: tai vieta, kurioje nėra ne tik žodžio, bet nėra nė žado / balso. Autorius turi gebėjimą perteikti savo skaitytojui psalmėse regimų situacijų ar aplinkos įspūdį taip, tarsi perkeltų jį ton vieton, apie kurią kalbama, savo formuojamu vaizdiniu leistų pajusti dykumos troškumą ir tuštumą. Tad jei iki šiol skaitydami 23-iąją psalmę įsivaizduodavome idilišką jos aplinką, tai autoriaus aprašytasis dykumos vaizdinys turėtų iš esmės perkeisti tokį mūsų įsivaizdavimą.

Autoriaus dėmesį tekstui ir empatiją savo skaitytojui regime ir ten, kur jis neskubėdamas aiškina, ką reiškia vienas ar kitas žodis originalo kalba. Tai be galo svarbu, nes, deja, tik retas iš mūsų galime skaityti Bibliją hebrajiškai, aramėjiškai ar graikiškai. Autoriaus paaiškinimai ne tik plečia skaitytojo kultūrinį horizontą, bet ir kitokiu – gilesniu, skvarbesniu – žvilgsniu leidžia perskaityti autoriaus aptariamą psalmę. „Terminas hamartía – nuodėmė – originalo kalboje priklausė karo žodynui ir reiškė atstumą tarp taikinio ir tikslo nepasiekusios strėlės. Vėliau ši sąvoka imta naudoti ir religinėje plotmėje, nurodant klaidingą žmogaus gyvenimo tikslą“ (17 p.). Pro autoriaus akis nepraslysta ir tai, kaip dviem originalo kalbos žodžiais kuriamas jų žaismas: „Paskutinė subtilybė: Dievas į kurį psalmės pirmoje eilutėje kreipiamasi kaip į prieglaudą ar buveinę bei būstą (hebr. māʼôn), psalmės pabaigoje aptariamas kaip saldumas (hebr. nōʼam). Šiais žodžiais psalmės autorius kuria žodžių žaismą, mat abu juos sudaro tos pačios raidės, tik sudėtos atvirkštine tvarka. Taip išreiškiamas raginimas grįžti, perskaitant žodį māʼôn iš kito galo: nōʼam. Bet ne tik tai. Tuo skelbiama, kad pats Dievas yra gyvenimas. Ir ne šiaip gyvenimas, bet meilės pripildytas gyvenimas, todėl saldus, nuostabaus skonio, kupinas džiaugsmo, nė iš tolo neprilygstantis tam, ką pasirinko apgauti pirmieji žmonės“ (180 p.).

Skaitytojo žinias autorius taip pat gilina stabdydamas jo žvilgsnį ties konkrečiomis metaforomis ar įvaizdžiais ir aiškindamas, ką jie reiškia Biblijoje arba Artimųjų Rytų kultūroje ir raštijoje: „Laimingas žmogus – tarsi derlingas medis, prie vandens pasodintas. Hebrajui, kurio didžiąją dalį žemės sudaro dykumos, tai – palaimingo gyvenimo simbolis <…> Medis dykumoje – retenybė, būtent dėl to pasirinkta ši metafora“ (19 p.). Arba „jūra, kad ir kaip ja žavimasi dabar, antikinėje Artimųjų Rytų literatūroje suvokiama kaip visa naikinantis gaivalas“ (90 p.).

Visi šie pateikti pavyzdžiai rodo, kad knygos autorius nešuoliuoja analizuojamų tekstų paviršiumi, kalbėdamas tik apie tai, kas akivaizdžiai regima. Visus savo teiginius jis motyvuoja, aiškina, tokiu būdu atskleisdamas skaitytojui subtiliausius prasminius psalmių tekstų niuansus. Jo atidumas skatina skaitytojo pasitikėjimą autoriaus žodžiais ir jo kompetencija. Savo dėmesingumu tekstui jis ir skaitytoją ragina mokytis to paties atidumo, neskubos, įsižiūrėjimo ir įsiklausymo į giliąsias tekstų struktūras. Tokia autoriaus pozicija primena mums apie knygos epigrafe nuskambėjusį imperatyvą: imk į širdį ir išgirsk. Jo autorius neišsako garsiai, bet šis imperatyvas, kaip jau buvau užsiminusi recenzijos pradžioje, lyg nematoma gija nuolat vingiuoja per visus knygoje esančius mąstymus.

Nepaprastą autoriaus pagarbą tekstui ir didžiulę atidą liudija ir tai, kad jis įdėmiai įsižiūri ir į psalmių struktūrą, kuri implikuoja vienokią ar kitokią teologinę mintį. Tokios analizės pavyzdys galėtų būti 83-iosios psalmės aptarimas, kur autorius skaitytojui atskleidžia Dievo kaip viesulo, galinčio išjudinti teksto žodžius ir išsklaidyti juos po tekstą taip, kad jie tikrai atrodo atsidūrę ne savo vietoje, veikimą: „Antai Midjano kraštas nublokštas prie kanaaniečių valdovo Jabino, nors jo karalių ketvertas – Orebas, Zeebas, Zebahas ir Calmuna – minimas tik dar po dviejų eilučių. En Doro vietovė Teisėjų knygoje, aprašant šias pergales, išvis neminima. Ji tarsi vėjo atnešta iš Pirmosios Samuelio knygos, kur paminėta kaip žynės ir vėlių iššaukėjos būstinė <…> 14-a ir 16-a eilutės aprašo pelus nešiojantį vėją ir klaiką keliantį viesulą. Psalmės 15-a eilutė, esanti ką tik minėtų viduryje, prabyla apie visa siaubiančią ugnį, svilinančią liepsną, tarsi viesulo centre liepsnotų ugnis“ (159 p.).

Dar vienas labai geras pavyzdys, kur autorius sutelkia savo dėmesį į teksto struktūrą, padedančią suvokti žmogaus prigimties dvipoliškumą, yra 8-oji psalmė. Dešimties eilučių psalmės teksto penktoje eilutėje psalmininkas prabyla apie Dievo rūpinimąsi žmogumi. Autorius tai pastebi ir parodo savo skaitytojui: „Neatsitiktinai psalmės, nusakančios visatą, viduryje užrašytos eilutės yra skirtos būtent žmogui – visos kūrinijos centrui. Tačiau buvimas centru reiškia ne vien neginčijamą svarbą lyginant su kitais. Ko nors vidurys visuomet yra nuoroda, kad esama tarp kažko. Šioje psalmėje – tarp dangaus ir žemės: to, kas yra virš žmogaus, ir to, kas yra po juo“ (27 p.). Jei ne atidus autoriaus žvilgsnis, mes, paprasti skaitytojai, veikiausiai praleistume pro akis šiuos struktūrinius darinius, sykiu nepastebėdami ir tų prasmės niuansų, kurių jie suteikia, kad psalmė atsivertų visu savo grožiu ir gelme.

Kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė, klaus autorius, mąstydamas apie 8-ąją psalmę.

Taip pat labai svarbu pastebėti, kad autorius taip konstruoja kiekvienos psalmės apmąstymą, jog šis visada baigiasi žvilgsniu į ją iš krikščioniškos perspektyvos, rodant į Jėzaus Kristaus asmenį. Tokia autoriaus minties gija užsimezga dar knygos įvade, kur Jėzus Kristus yra vadinamas paskutiniu ištartu Dievo Žodžiu žmogui. Žodžiu, į kurį „įsiklausydamas ir įsižiūrėdamas žmogus ir mokosi Dievo kalbos“ (9 p.). Tad visiškai neatsitiktinai ir kiekvienos psalmės mąstymo pabaiga yra žvilgsnis į šį paskutinį Dievo Žodį, pasakytą mums.

Savo knygoje autorius kelia daugybę klausimų, kurie aktualūs ne tik jo apmąstomų psalmių žmogui. Tai lyg tie amžinieji klausimai, apie kuriuos savo romane „Broliai Karamazovai“ yra kalbėjęs rusų rašytojas F. Dostojevskis. Klausimai, kurie jaudino ir iki šiol tebejaudina įvairių epochų ir įvairių patirčių žmones. Kas yra žmogus ir kokia jo gyvenimo prasmė, klaus autorius, mąstydamas apie 8-ąją psalmę. Ir kaip gražiai, neteisdamas ir nekritikuodamas autorius atskleidžia dvilypę žmogaus prigimtį, jo nuolatinį blaškymąsi tarp pripažinimo, kad jis yra tik dulkė, ir noro prilygti pačiam Dievui: „Buvimą tarp dviejų polių žmogus jaučia ir pats savyje. Jo kaulai ir kraujas, pavaldūs žemės traukos dėsniui, tempia žemyn ir primena apie laikinumą, tačiau jo siela, besiilginti amžinybės, nuolat veržiasi aukštyn“ (27 p.). Bet ne tik šį klausimą iškels knygos autorius. Nuosekliai, eilutė po eilutės lydėdamas savo skaitytoją psalmės tekstu jis ištars ir kitą, psalmėje taip pat nuskambantį klausimą, tarsi pratęsiantį pirmąjį: „kas yra žmogus Dievui“, kas yra tas „Adomo sūnus“, kuris Jam taip rūpi. Kas yra tas, kuris „gali būti ir nuolankus kūdikis, ir kerštingas sukilėlis?“ (32 p.).

Į šiuos klausimus autorius kartu su skaitytoju ieškos atsakymo, gręždamasis į Šventojo Rašto Pradžios knygą, prisimindamas pranašą Izaiją ir Siracido knygos eilutes, galiausiai svarstydamas, kodėl Dievo sumanymas sukurti žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą įgyvendinamas realizavus tik pirmąją sumanymo dalį: sukūrus žmogų pagal savo paveikslą. Savo svarstymus autorius užbaigia klausimų virtine. Klausimų, į kuriuos nėra vieno tikro atsakymo. Klausimų, kurie visi paženklinti autoriaus dažnai vartojamu galbūt ir kurie yra tarsi paraginimas kiekvienam iš mūsų mąstyti apie savo prigimtį, apie panašumą ar nepanašumą į savo Kūrėją ir ko reikia, kad būtume ne tik Jo paveikslas, bet ir į Jį panašūs. Šioje vietoje derėtų pastebėti, kad mano minėtas autoriaus dažnai vartojamas žodis galbūt leidžia suprasti, jog tai, ką mums apie psalmes pasakoja autorius, nėra griežtos dogmos ir nepaneigiamos tiesos. Savuoju galbūt autorius tarsi sako skaitytojui, kad jo analizuojamas psalmes galima perskaityti ir kitaip, kad jis nėra visažinis, bet labiau toks, kuris palinkęs ties psalmių tekstais, atidžiai sekdamas jų įvaizdžius, vadovaudamasis ne tik savo išmanymu, bet ir kitų Biblijos tyrinėtojų patirtimi bei Bažnyčios tėvų įžvalgomis, kartu su skaitytoju kelia klausimus ir ieško atsakymų į juos. Esu beveik tikra, kad tokią autoriaus laikyseną be galo svarbu pajusti tikėjimo kelionę dar tik pradedančiam žmogui, kuriam, skaitant Šventąjį Raštą, kyla daug neaiškumų, kuriam visa yra be galo jautru ir lengvai pažeidžiama. Todėl bet koks kategoriškumas galėtų atšaldyti tikėjimo įkarštį ar net kelti priešiškumą. Matyt, dėl to autorius jo ir vengia. Taip veikiausiai moko ir pastoracinė patirtis. Ši autoriaus laikysena labai svarbi dar ir dėl to, kad ji neprovokuoja ginčo, bet skatina ieškoti ir nuolat stebėtis Dievo veikimu žmonių gyvenimuose.

Aptardamas vieną iš psalmių – 133-iąją – autorius labai subtiliai aiškina savo skaitytojui, ką Biblijoje reiškia trumputėlaitis ištiktukas žiū, kuris „skaitytoją įvesdina į kokį nors neeilinį įvykį ar netikėtai ištikusias gluminančias, baimę ar susižavėjimą keliančias aplinkybes. Tokiais atvejais ištiktukas ženklina ir naują pradžią, kažką, ko iki tol nėra buvę“ (224 p.). Žiū tad esti nuostabos, apėmusios Abraomą, išvydusį tris netikėtus svečius prie savo palapinės, ar nustebimą Mozės, pamačiusio liepsnojantį, bet nesudegantį krūmą, išraiška. Tačiau, man regis, šis žiū pasigirsta visoje knygoje. Autorius pirmiausia jį ištaria pats sau. Pirmiausia būtent jį apima nuostaba, žvelgiant į nepaprastą Dievo veikimą bėgant amžiams, Jo ištikimybę ir meilę žmogui. O toji autoriaus nuostaba persmelkia ir jo pagavų skaitytoją. Versdami knygą puslapis po puslapio galime nuolat ištarti, o gal net šūktelėti – žiū „Didis VIEŠPATS ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama“ (Ps 145, 3).

Kitas itin svarbus klausimas, kurį autorius aptaria savo knygoje, yra žmogaus nemirtingumo tema. Mūsų laikais, kai mirtį stengiamasi visais būdais atitolinti, kai vešėte veši amžinos jaunystės kultas, pasirinkti mąstyti apie psalmę, kuri kalba apie laikinumą, nėra labai patogus ir lengvas kelias. Visgi autoriaus žvilgsnis nukrypsta į 90-ąją psalmę, kurios ašis – laikinumo problematika . Pelenų dienos liturgijoje nuskambančios frazės „Atmink, kad dulkė esi ir į dulkę pavirsi“ supratimą autorius pakreipia kiek kita linkme, nei galbūt esame pratę: „raginimas žmogui sugrįžti į dulkes galbūt susijęs ne tiek su fizine mirtimi, kiek su pirmine, iki nuopuolio buvusia žmogaus būsena“ (172 p.). Šios psalmės apmąstyme iškeliama ir gan drąsi mintis, kad žmogus galbūt buvo mirtingas jau nuo pat savo sukūrimo: „Ar tik ne todėl jam ir reikia gyvybės medžio, net jei jis vis dar gyvena Edeno sode, rojuje?“ (173 p.).

Bet ne katalikišką sielos nemirtingumo dogmą autorius nori sugriauti. Jam labai svarbu įtikinti savo skaitytoją, kad „mirties galima išvengti nuolat palaikant gyvybę“ ir kad „Biblijos žmogui tai įmanoma tik dėl santykio su Dievu, suvokiant, kad, nors mirtingumas savaime nėra įveikiamas, gyvenimas visgi gali būti amžinas“ (174 p.). O krikščioniui šį amžinumą laiduoja Jėzus Kristus, „per kurį žmogus atranda savo pirminę būseną. Su Juo ir per Jį grįžtama į dulkes, nusigręžiant nuo puikybės, egoizmo, apskritai nuo nuodėmės“ (178 p.). Tokiu būdu autorius tarsi kviečia skaitytoją permąstyti mirties tikrovę, priimti savo trapumą ir žmogiškumą, nebėgti nuo jam būdingo mirtingumo. Tokią poziciją autorius vadina tikrąja išmintimi, kuri „leidžia žmogui priimti savo gyvenimo ribotumą ir suvokti jį kaip Dievo plano dalį“ (175 p.).

Jėzus žino šios psalmės tęsinį. Jo raudoje gimsta ir šlovinimas. Net ir kabodamas ant kryžiaus, Jis neprarado pasitikėjimo Tėvu, pasivesdamas Jo valiai iki paskutinio atodūsio.

Autorius taip pat kelia klausimus, kurie visais laikais rūpėjo ne tik tikinčiam žmogui, bet ir jo ieškantiems ar jo buvimu abejojantiems. „Kodėl tas, kuris rodėsi pažįstamas, kurio ištikimybe per amžius buvo žavimasi, staiga tampa svetimas?“ (78 p.). Kodėl tas, kurio šaukiamasi, regis, lieka kurčias ir negirdi besikreipiančio į Jį? Dievo nejautimo, Jo tylos, tikėjimo nakties problematika nėra tik šios knygos autoriaus atradimas, žvelgiant ir apmąstant 22-ąją psalmę. Kaip sako pats autorius, „Žmonijos istorijoje esama ne vieno žmogaus, patyrusio tokias akimirkas ar valandas, gal net metus ar dešimtmečius“ (45 p.). Ši psalmė tikinčiam žmogui turėtų būti gerai pažįstama iš Verbų (Kančios) sekmadienio liturgijos. Todėl neatsitiktinai ir knygos autorius susieja ją su pranašo Izaijo knygoje aprašytu teisiojo Dievo tarno paveikslu (plg. 53 p.).

Neatsitiktinai jos ekskursu tampa ir „Malda prie šv. Kryžiaus“, atkartojančiu psalmės mąstyme regimas minties gijas. Kaip subtiliai, vėlgi eilutė po eilutės autorius aiškina savo skaitytojui visus šios psalmės įvaizdžius apie, regis, beviltišką ir sunkią, priešų apsupto, Dievo įsiterpimo besišaukiančiojo padėtį, kaip sekdamas įvaizdžių slinktį autorius taikliai fiksuoja perėjimą nuo visiškos nevilties į Dievo šlovinimą. Jis paaiškina ir tai, kodėl Kristus merdėdamas ant kryžiaus ir išrėkdamas būtent šios psalmės pirmąją eilutę: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“, tai daro ne desperatiškai, kaip kartais girdime aiškinant šią psalmės vietą. Autorius paneigia tokią interpretaciją, teigdamas: „Jėzus žino šios psalmės tęsinį. Jo raudoje gimsta ir šlovinimas. Net ir kabodamas ant kryžiaus, Jis neprarado pasitikėjimo Tėvu, pasivesdamas Jo valiai iki paskutinio atodūsio“ (53 p.). Susiedamas šioje psalmėje raudančiojo, taip pat ir Kristaus vienatvės ant kryžiaus patirtį su patirtimi žmonių, lygiai taip pat išgyvenančių, regis, beviltiškas situacijas, autorius atskleidžia, kad būtent Jis, Kristus, ir „dovanoja viltį kiekvienam, kuriam atrodo, kad jos nebėra. Ypač mirties valandą (53 p.). Ir kad psalmė byloja ne apie tai, kaip išvengti mirties, bet kaip absoliučiai pasitikėti Dievu, kuris dovanojo ne tik viltį, bet ir naują gyvenimą: „Tikinčiam žmogui mirtis reiškia sukniubimą į kuriančias mylinčio Tėvo rankas. To, kuris kaip ir laikų pradžioje iš nebūties gali pažadinti būtį“ (53 p.).

Diego Velázquezas, „Jėzaus nukryžiavimas“ (fragmentas, apie 1632 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Dievo tylos temą autorius tęsia mąstydamas ir dar vieną psalmę – 27-ąją. Joje ypač aktuliai kiekvienam krikščioniui ir kiekvienam ieškančiam Dievo turėtų skambėti svarstymas apie mėginimus panaudoti Dievą, Juo manipuliuoti, pernelyg išpūstai pasitikėti Jo Apvaizda. Autorius visai pagrįstai primena, kad tai labai rimtas perspėjimas kiekvienam krikščioniui ir visai Bažnyčiai. Dievas nesileidžia, kad Juo būtų manipuliuojama: „Net jei pagrįstai pasitikima beribiu Dievo gailestingumu, viliantis, kad pragaras liks tuščias vien su savo šeimininku, vos toji viltis tampa užtikrintu žinojimu, ji pasmerkta žlugimui“ (79 p.). Autorius mums nori pasakyti, kad tikėjimo tikrumas niekada nėra ir negali būti toks absoliutus, kad juo tarsi evangelijose sutinkami fariziejai galėtume puikuotis prieš netikėjimą. Autentiškam susitikimui su Dievu būtinas širdies nuolankumas ir mažumas, kuriam kvies Kristus, sakydamas: „Jei neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3).

Gyvasis Dievas, kaip įvardytų filosofas B. Pascalis, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, pirmiausia apsireiškia ne pasaulio išminčiams, o mažutėliams, išsaugojusiems širdies atvirumą ir paprastumą, nebijantiems savo mažumo. Todėl iš šios psalmės apmąstymo nusitiesia labai graži gija į autoriaus aptartą 51-ąją psalmę. Ji yra viena iš tų gerai žinomų, beveik chrestomatinių. Jos aptarime gal kiek mažiau netikėtų minties pasažų ir vingių, kurie lyg deimančiukai sužiba kitų psalmių aptarimuose. Bet jei imsime ir susiesime štai šias dvi – 27-ąją ir 51-ąją psalmes bei jų refleksijas, pamatysime, kad autorius prieina prie labai gražių išvadų. 27-oji psalmė apskritai inspiruoja nuostabų mąstymą apie Dievo veidą, apie tą, kuris „gali leistis sutinkamas ir visiškoje tamsoje, naktyje“ (80 p.), kurio tylėjimas kai kada yra girdimiausias Jo kreipimosi būdas, kurio atokuma kartais yra nuostabiausia ar baisingiausia Jo artuma. Autorius sako, kad ir visa žmogaus išganymo istorija galėtų būti pavadinta Dievo veido ieškojimu. Bet tam, kad Dievas parodytų mums savąjį veidą, reikia ne tik širdies atvirumo, bet ir nuolankumo ir kuklumo, kai leidžiama Dievui veikti, nebandant Jo kontroliuoti ir Jam nurodinėti. Šitokį kuklumą knygos autorius atpažįsta 27-osios psalmės pabaigoje. O aptardamas 51-ąją psalmę jis jau labai aiškiai sakys, kad tikram atsivertimui, kuriam evangelijose kviečia Kristus, reikalingas nuolankus savo menkumo ir nevertumo pažinimas ir išpažinimas: „Nuolankus savo nuodėmių pažinimas ir pripažinimas atveria kelią gelbstinčiam Dievo veikimui. Kietos širdys pradeda dužti atsiklaupus, ėmus melstis, išpažįstant savo silpnumą ir nevertumą“ (116 p.).

Toliau aptariant, kokius gi klausimus kelia autorius savo knygoje, norisi trumpam stabtelėti ties keletu psalmių mąstymų, kuriuose autorius aiškinasi itin skaudžią keršto problematiką. Tai vadinamosios prakeiksmų psalmės, kurioms priklauso 58-oji, 83-ioji ir 109-oji psalmės. Keršto problematiką iš dalies pamini ir 137-oji psalmė, kurioje keršto šaukimasis nuskamba prašant tėkšti Jeruzalės nuniokotojo Babilono mažylius į uolą. Į kerštą žvelgiant grynai žmogišku žvilgsniu jis galėtų būti suprastas kaip teisėtas reikalavimas tų, kurie patiria nuoskaudas ir skriaudą. Bet žiūrint iš krikščioniškosios perspektyvos kerštas suvokiamas kaip neleistinas ir negarbingas jausmas. Tad kaipgi turėtume skaityti štai tokius tekstus, kurių žodynas, anot autoriaus, „tikrai nepasižymi švelnumu. Eilutės, kurių pirminis tikslas – žadinti kilnius žmogaus jausmus, šioje psalmėje, rodos, priešingai, skatina tai, kas žmoguje žema: pasitenkinimą menkinant, keršijant ir trokštant sunaikinimo. Autoriaus parinktos metaforos lyg ir nedera su lūkesčiais, kurių galėtų turėti pradėjęs kelionę po psalmių pasaulį žmogus. Netinkamos jos, rodos, ir maldai. Ir vis dėlto tai – malda“ (121 p.).

Keršto besišaukiantieji patys niekada nesiima keršyti. Kerštas priklauso tik Dievui.

Panašų apibūdinimą, kurį atrandame 58-osios psalmės mąstyme, galėtume pritaikyti ir dar dviem autoriaus pasirinktoms psalmėms – 83-iajai ir 109-ajai. Autorius pats įspėja savo skaitytojus, jog šių psalmių skaitymui reikės įtempti visą savo dėmesį ir vidinę klausą, išgirsti, kad ir tokie tekstai yra Dievo žodis, tariamas žmogui, Dievo žodis, kuris, kaip ir kiekvienas kitas, „spinduliuoja tikėjimu, viltimi ir meile“ (121 p.). Visos mano paminėtos psalmės, žinoma, labai skirtingos, ir peržvelgti visa, ką autorius jose atranda, užimtų nemaža laiko. Tad šiuokart apsiribosiu tik keletu dalykų, kurie, man regis, yra be galo svarbūs ir kurie parodo, kaip subtiliai autorius atranda prieigą prie šių labai sudėtingų ir neparankių analizei tekstų, kuriuos ne vienam krikščioniui, besimeldžiančiam psalmėmis, norėtųsi apeiti. Kurių aptarimo vengia ne tik paprasti tikintieji, bet ir garsūs biblistai bei teologai.

Būtina atkreipti dėmesį, kad, aptardamas prakeiksmų psalmes, autorius pabrėžia itin svarbų dalyką: keršto besišaukiantieji patys niekada nesiima keršyti. Kerštas priklauso tik Dievui. Mąstydamas apie 137-ąją psalmę autorius tai pastebės ir sakys: „Psalmės autorius trokšta teisingumo ir keršto, tačiau jo įgyvendinimo nepriskiria sau ar savo tautai. Teisingumą vykdys ne jie. Keršto teisė priklauso tam, kuriam priklauso ir nuskriaustoji tauta. Kerštą prievartautojams dėl išniekintos ir pažemintos sužadėtinės įvykdys pats Sužadėtinis“ (278 p.). 109-ojoje psalmėje prakeiksmus, kuriuos teisiajam ištaria jo kaltintojai, kaip pastebi autorius, įveikia malda. Todėl 109-oji psalmė, anot autoriaus „yra maldos, kai neteisingai apkaltintasis neišsprendžiamą savo bylą paveda Dievui, pavyzdys“ (202 p.).

Beje, reikia pridurti, kad analizuodamas šią psalmę autorius vėlgi kviečia savo skaitytoją labai atidžiai sekti tekstą ir pamažu atskleidžia, jog prakeiksmus siunčia ne kaltinamasis, kaip galėtų atrodyti iš pradžių, bet tie, kurie jį kaltina. Šita autoriaus įžvalga leidžia skaitytojui pamatyti psalmę visai kitoje šviesoje ir priimti joje netiesiogiai įrašytą tikėjimo žmogui labai svarbią įžvalgą bei džiaugtis ja: „į prakeiksmus malda atsiliepiantis žmogus, nepaisant jį supančių aplinkybių, jau yra palaimintas <…> Besimeldžiančiojo širdis lieka nepaliesta neapykantos nuodų ir todėl jau yra laiminga“ (203 p.). 83-ioji psalmė moko ja besimeldžiantįjį būti ryžtingu ir tvirtu kovojant prieš blogį, neužmerkti prieš jį akių ir jam nenuolaidžiauti. Visgi ir čia, kaip pastebi autorius, teisingumo vykdytojas yra ne besišaukiantysis teisingumo. Juo yra pats Dievas: „Dievo maldaujama įsiterpti ir sunaikinti priešus. Kodėl? Nes tik Jam tai įmanoma. Ypač jei galvosime apie mūsų pačių daromą blogį, mūsų pačių nuodėmes. Teisėjas, kuriuo galbūt didžiuojamės, yra ir mūsų pačių teisėjas, negailestingai naikinsiantis visa, kas mumyse bloga <…> prašyti Dievą, kad be jokių išlygų ir galutinai susidorotų su visomis tomis tautomis, – reiškia prašyti, kad būtų susidorota ir su mūsų pačių ydomis <…> prašome sunaikinti nuodėmę, bet išgelbėti nusidėjėlį. Prašome stebuklo, kuris sunaikintų mumyse esantį blogį, bet nesunaikintų mūsų pačių“ (161–162 p.).

Šia ilgesne citata norėjau pailiustruoti, kaip tą pačią mintį autorius iškelia kalbėdamas ir apie 58-ąją psalmę, kur net jos paantraštę Nesunaikink autorius aiškina kaip tam tikrą raktą šiai nelengvai psalmei atrakinti. Paantraštė, autoriaus nuomone, turi dvejopą prasmę: šis maldavimas „yra Dovydo ir visų nekaltųjų pagalbos šauksmas, prašant Dievą gelbėti nuo be jokio pagrindo persekiojančios mirties. Kita vertus, šis nesunaikink gali reikšti ir užtarimo maldą, meldžiant Dievą susilaikyti nuo bloga darančiųjų sunaikinimo“ (128 p.). Autorius lydėdamas savo skaitytoją psalmės eilutėmis labai nuosekliai parodo, kad meldžiama ne susidorojimo su tais, kurie engia, bet prašoma nukenksminti tai, kas kelia grėsmę. Vėlgi labai atidžiai žvelgdamas į psalmėje vartojamas gramatines skaičiaus formas, kai visoje psalmėje minint nedorėlius jos pabaigoje keršto prašoma tik vienam, autorius atskleidžia labai reikšmingą mintį. Nedorėlį, kuris minimas psalmės pabaigoje, jis susieja su pranašo Izaijo knygoje aprašytu Dievo tarno vaizdiniu. Vaizdiniu, kuriame krikščioniškoji tradicija regi Jėzaus Kristaus asmenį, per kurio kančią ir mirtį „nuteisinama žmonija ir įvykdomas Dievo numatytas teisingumas“ (136 p.). O šis teisingumas, anot autoriaus „reiškiasi blogio sunaikinimu, o jį dariusiųjų išgelbėjimu, suteikiant šiems galimybę tapti nuteisintais“ (138 p.). Ką šis teiginys mums sako? Ogi tai, kad Dievo kerštas, besireiškiantis ne kaip sunaikinimas, o kaip gailestingumas pranoksta bet kokius žmogiškosios logikos rėmus ir peržengia bet kokius mūsų įsivaizdavimus apie Dievo vykdomą kerštą ir Jo atlygį neteisiesiems.

Aptarus keletą svarbiausių klausimų, kuriuos autorius iškelia savo mąstymuose, pamažu keliauju prie knygos pabaigos, o sykiu ir prie šios recenzijos užsklandos. Be jokios abejonės, ši recenzija išryškino tik labai nedidelę dalį tų minties linijų ir vingių, kuriais autorius vedžiojo savo skaitytoją. Pastarasis turėjo progą įsitikinti, kad teminiu požiūriu besiskiriantys psalmių tekstai suformavo knygos struktūrą: ji – tarsi šešiolika pakopų turintys laiptai, kuriais skaitytojas kopia gilesnio Dievo pažinimo ir gyvo, autentiško santykio su Juo link. Nors ir visos skirtingos, tos pakopos turi jas vienijančių požymių, kuriuos šioje recenzijoje ir buvo bandoma atpažinti ir įvardyti. Tačiau recenzija nebus iki galo užsklęsta, jei nesustosime ties paskutiniu knygos tekstu, kuris, lyg apsukus ratą, sugrąžina skaitytoją į knygos pradžią, užsimezgusią jos viršelyje.

Paskutinis ekskursas, autoriaus pavadintas taip pat, kaip knyga, atskleidžia viršelio ir knygos pavadinimo mįslę. Jei skaitytojas pasidavė knygos autoriaus kvietimui kartu su juo mokytis atidaus ir lėto skaitymo, sutelkto žvilgsnio į skaitomus tekstus, ši mįslė vėrėsi po truputį, sulig kiekvienu naujos psalmės mąstymu. O štai paskutiniame ekskurse autorius viską išaiškina jau be užuolankų, labai smulkiai aprašydamas J. S. Bacho kūrinį vargonams „Fantazija G-dur“, išaiškindamas ir tai, kokia yra teologinė nesugrojamos natos šiame kūrinyje prasmė: „Kurdamas šį taktą, muzikos genijus mąstė apie nukryžiuotą ir palaidotą Dievo Sūnų – Jėzų Kristų, kuris nužengė į pragarus. Nužengė ten, iš kur niekas negali grįžti, į giliausią, toliausiai nuo Dievo esančią tamsą, į bedugnę“ (300 p.) Būtent šį įvykį, kurio niekaip negalime patikrinti, kuris gali būti priimtas tik tikėjimu, autoriaus nuomone, teologiškai ir išreiškia „J. S. Bacho kontroktavos si, netilpusi į vargonų pedalų klaviatūrą“ (300 p.).

Jau visai ekskurso pabaigoje autorius atskleis ir tai, kaip toji nesugrojama vargonais nata J. S. Bacho kūrinyje susijusi su visa knyga, kaip ji paaiškina ir mįslingą ekskursą jos pradžioje: „Ši nata yra žinoma unplayable hell pavadinimu. Nesuskambėjusiam pragarui išgirsti reikia ne absoliučios klausos, bet tikėjimo ausų. Kaip ir ketinant suvokti Dievo žodį“ (300 p.). Frazę „tikėjimo ausys“ norėtųsi išskirti kursyvu, nes būtent čia nuskamba atsakymas į užmintą mįslę. Ne apie tai, lemta pragarui suskambėti, ar ne, mums norėjo papasakoti knygos autorius, bet apie tai, kaip turime mokytis klausyti to, ką mums kalba Dievas, kokią kelionę turime nukeliauti, kad įgytume štai tokią klausą, kurią turėdamas „Žmogus geba įžvelgti kai ką itin svarbaus ten, kur kiti nieko nemato, ir išgirsti kažką, ko kiti negirdi“ (301 p.). Vargu ar galėčiau surasti geresnį ir iškalbingesnį sakinį, kuris paaiškintų „Nesuskambėjusio pragaro“ pamatinę mintį ir taptų tuo paskutiniu tašku, kurį padėjus užsisklęs ir ši recenzija – tekstas, kuris kviečia priimti šios, ne itin lengvos, knygos iššūkius ir kartu su ja mokytis dėtis į širdį ir išgirsti Dievo mums tariamus žodžius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien