Netikėtas kaltinimas „Artumai“ ir drąsos duodanti diakonystė

Pristatome tinklalaidės „Klausk „Bernardinų“ antrąjį epizodą. Jame šįkart dalyvauja Darius Chmieliauskas – diakonas, katalikiško žurnalo „Artuma“ vyr. redaktorius. Jis atsako į mūsų skaitytojų feisbuke užduotus klausimus – tačiau iš pradžių komentuoja pavojaus signalus rodantį įvykį, apie kurį Darius neseniai užsiminė viešai.

Žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ skiltyje „Laiškas redaktoriui“ diakonas paatviravo apie netikėtus dalykus. Įkvėptas popiežiaus Pranciškaus mokymų ir pritardamas, kad žiniasklaida gali padėti „Bažnyčiai augti, apsivalyti ir gyti“, Darius prieš keletą metų inicijavo, kad „Artuma“ rašytų ne vien apie tikėjimo dalykus, bet ir pradėtų labiau žiūrėti į katalikiško gyvenimo realybę, problemas bei iššūkius.

Kaip pats Darius rašo, siekiama, kad žurnalas taptų „vidiniu forumu bažnytinei bendruomenei“. Ir išties, nuo to laiko kiekvienoje „Artumoje“ randame vis naujų aktualių tekstų, kuriuose apžvelgiami (kartais ir kritikuojami) įvairūs dalykai Bažnyčioje.

Tačiau tuo džiaugiasi ne visi. Pasak D. Chmieliausko, kai žurnalas ėmėsi pokyčių ir atviresnio rašymo stiliaus, tiražas pradėjo „akivaizdžiai kristi“, o žmonių nepasitenkinimas – augti. Tačiau didžiausia nemaloni staigmena laukė vasaros pabaigoje: redaktorius sužinojo, kad iki kaulų smegenų katalikiška „Artuma“ rimtai kaltinama tuo, jog… prieštarauja Bažnyčios mokymui. Nors nei viešai, nei privačiai apie tai su pačiu Dariumi niekas iš nepatenkintųjų nekalbėjo.

„Tiesą sakant, visai norėčiau, kad mane pasikviestų ant kilimėlio ir galėtume atvirai pasikalbėti, jeigu, pavyzdžiui, vyskupai turi kažką prieš. Aš tik kalbėjausi su savo [Kauno] arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu, draugiškai ir atvirai. Jis pasakė, dėl ko nuogąstauja, bet tai nebuvo kažkokie verdiktai ar pan. Taip, gaunu svarbių signalų, į kuriuos tikrai bandau įsiklausyti. Mes žiūrim, kaip toliau galėtume tarnauti Bažnyčiai. Tą ir toliau darysim“, – „Bernardinams“ sako diak. D. Chmieliauskas.

Antanas Gailius. Evgenios Levin nuotrauka

Kaip sužinojo redaktorius, daliai Bažnyčios žmonių itin užkliuvo šių metų liepos–rugpjūčio mėn. „Artumos“ numeryje publikuotas Antano Gailiaus komentaras, atrodytų, pačiu nekalčiausiu pavadinimu „Vasaros sulaukus“. Šiame tekste autorius, be kita ko, išreiškia „kartėlį ir sielvartą“, kad Lietuvos vyskupai sunkiais šaliai momentais tyli – arba neskiria tinkamo ganytojiško dėmesio savo tikintiesiems. Tiksli citata žurnale tokia:

„Pandemijos pradžioje, per patį juodąjį karantiną, Lietuvos Vyskupų Konferencija išplatino ganytojiškąjį adventinį laišką, skirtą ne ganomiesiems, o Lietuvos Respublikos Seimui. Dabar, karo įkarštyje, jie vėl skelbia veikiau politinį nei ganytojiškąjį laišką, skirtą tam pačiam adresatui. Tas laiškas juk tikrai ne man ir ne jums, mielieji skaitytojai. Jo paskirtis nėra skelbti Gerąją Naujieną, jame reiškiamas rūpestis, kad gali būti priimtas tam tikras Vyskupų Konferencijai nepatinkantis įstatymas. Jei kalbėsime dar griežčiau – tai mėginimas įstatymu priversti netikėlius atsiversti.

Prieš kelis šimtus metų tokia praktika būtų buvusi įmanoma Europoje. Šiandien ji tik iš dalies įmanoma nuo Europos labai į Rytus. Sakau taip visai nepiktdžiūgaudamas, sakau su tikrai didžiu sielvartu. Su kartėliu ir sielvartu kitas man labai brangus žmogus, sužinojęs, kad turiu vėl rašyti „Artumai“, apie šį „ganytojišką“ laišką trumpai tarstelėjo: „Perduok ganytojams linkėjimus nuo Kirilo.“

Suprantu, kad kai kam gali nepatikti, jog ir vėl burnoju ant mūsų ganytojų, bet juk šiaip jau esame su Visuotine Bažnyčia išėję į Sinodinį kelią, kuriame kaip tik ir turėtume kalbėti apie tai, kas mums skauda.“

Šis komentaras sukėlė tokį pasipiktinimą, kad diak. Darius kitame „Artumos“ numeryje turėjo paaiškinti, kad A. Gailius savo tekstu nenorėjo prieštarauti nei Bažnyčios mokymui, nei Lietuvos vyskupams. Ir kad autorius nepalaiko (tuose vyskupų laiškuose minėto) Civilinės sąjungos įstatymo, kaip kažkas suprato klaidingai. Publikuotas komentaras buvo visiškai ne apie tai. Ir dar kartą pakvietė nebijoti Bažnyčioje kalbėtis atvirai.

„Mes labai bijom žodžio „kritika“, ją suprantam kaip piktą niekinimą, – „Bernardinų“ tinklalaidėje pastebi pašnekovas. – Nors graikiška šio termino kilmė yra be galo graži: įžvalga, gilus noras pastebėti svarbiausius dalykus ir tuomet apie juos kalbėti. Taip daroma Vakarų katalikiškoje žiniasklaidoje – JAV, Italijoje, Lenkijoje. Diskusijų ir pokalbių ten yra labai daug. O pas mus matau net ir jaunų žmonių, kurie išsigąsta, perskaitę kokį kritinį žodį.“

Pasak diakono, per trisdešimt Nepriklausomybės metų Bažnyčia Lietuvoje taip ir nesugebėjo išsiugdyti savyje gebėjimo kalbėtis. Ir tai daryti rimtai, bet ne piktai. Drįstant pasakyti ir gerus, ir blogus dalykus, siūlyti sprendimų. „Nesugebėjome ugdyti to, ko Bažnyčia iš mūsų prašė dar nuo Vatikano II susirinkimo pradžios“, – teigia diak. Darius Chmieliauskas.

Jei mūsų pašnekovas teisus – ar mums visiems pavyks situaciją pakeisti į gerąją pusę?

Tinklalaidėje išgirsite:

0:00 – Svarbi informacija;

Apie „Artumą“ ir katalikišką žiniasklaidą:

1:25 – Kuo kaltinama „Artuma“;

10:59 – Bažnyčios Lietuvoje neatlikti namų darbai dėl katalikiškos žiniasklaidos;

15:08 – Kuo katalikų situacija Lietuvoje Dariui primena Rusijos visuomenę;

20:18 – Pavyzdingas popiežiaus santykis su žiniasklaida;

23:28 – Už akių vykstančios apkalbos dėl „Artumos“;

26:02 – Kodėl bijom viešos kritikos;

32:45 – Kun. Ryčio Baltrušaičio kritika ir kodėl žmonės perka mažiau „Artumos“;

44:48 – Dar viena Dariaus įžvalga, dėl kurios jis „gaus per galvą“;