Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Netikėtos kultūros atodangos

Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai reklamoms rinkosi konservatyvų stilių, iliustracijos dažniausiai vaizdavo reklamuojamą prekę. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fonduose ir archyvuose saugoma daug vertingos dokumentinės medžiagos, tarp kurios – ir gausūs su tarpukario kultūra susiję ištekliai. Lietuvos kultūros tarybos remiamame Nacionalinės bibliotekos vykdomame projekte „Netikėtos kultūros atodangos“ kaip tik ir susitelkiama ties tarpukario kultūros atodangomis, susiejant tris iš pažiūros mažai susijusias, tačiau visoms kartu minimą laikotarpį gana išsamiai atskleidžiančias temines gijas: tarpukario visuomenės veikėjų, kultūros atstovų portretines fotografijas, tarpukario jaunimo organizacijų savilaidos laikraštėlius ir tarpukario pramonės reklamą. Įgyvendinant projektą, visų pirma koncentruojamasi į šias temas jungiantį vaizdinį aspektą, kuris padeda atskleisti ir platesnį tarpukario sociokultūrinį naratyvą.

Didžiulį Nacionalinės bib­lio­tekos savilaidos laik­raštėlių fondą sudaro 1897–1991 m. rankraštiniai originalai, šapirografuoti, hektografuoti rankraščiai bei mašinraščiai. Tai – daugiausia skautų, ateitininkų, jaunalietuvių, šaulių draugijų, kitų organizacijų leisti laikraštėliai, kurių didžiausią dalį sudaro tarpukario leidinėliai. Nacionalinėje bib­lio­tekoje savilaidos laik­raštėlių saugoma daugiau kaip 650.

Kauno „Aušros“ gimnazijos moksleivių meno draugijos laikraštėlis „Alfa“ pranešė apie Jono Basanavičiaus mirtį. 1927 m., vasaris

Personalijų archyvuose esama nemažai Lietuvos visuomenės, politikos ir meno veikėjų portretinių nuotraukų originalų, netgi asmeninių fotoalbumų, iš kurių galime susipažinti ne tik su tarpukario asmenybėmis, bet ir išvysti ano meto besiformuojančio nepriklausomos Lietuvos vidurinio arba smulkiaburžuazinio socialinio sluoksnio sociopsichologinį portretą apskritai. 

Savitos ir turtingos yra Nacionalinėje bib­lio­tekoje saugomos tarpukario pramonės reklaminių lapelių ir bukletų kolekcijos. Vartant reklaminius spaudinius, galima pastebėti grafinių sprendimų raidą, matyti, kokia buvo stilių, šriftų įvairovė.

Jaunimo organizacijų laikraštėliai

Knygotyros specialistas doc. dr. Tomas Petreikis laikraštėliams priskiria ranka rašytus ir operatyviaisiais dauginimo prietaisais spausdintus leidinius. Pirmųjų laikraštėlių pasirodymas sutapo su dauginimo priemonių atsiradimu. Kopijuojamą tekstą reikėdavo paruošti – dailiai užrašyti hektografiniu rašalu, o spaudos formos buvo gaunamos šį tekstą prispaudus prie želatininės masės formos. Paruošus spaudos formą, nesunkiai buvo galima dauginti tekstus ir iliustracijas. Vėliau visas procesas buvo mechanizuotas, sukurtas šapirografas. Jame želatina buvo sukoncentruota juostoje (dar vadinama kaspinu), o ne dėžutėje kaip hektografe, pati atspaudo gamyba vykdoma mechaniniu aparatu, kiekvienos kopijos nespaudžiant prie hektografo. 

Nors aptariami leidiniai vadinami laikraštėliais, dauguma jų buvo susegami ar susiuvami, turėjo kietesnio popieriaus viršelius. Paprasčiausi viršeliai, kaip ir vidinis jų turinys, būdavo atspausti violetine šapirografuoto kopijavimo spalva. Kai kurie egzemplioriai turi išskirtinius spalvotus viršelius: ant jų – guašu ar tempera nutapyti peizažai, gėlių puokštės, dekoratyvinės kompozicijos. 

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas

T. Petreikio teigimu, laikraštėliai tapo labai populiarūs Lietuvai atkūrus valstybę, po 1918-ųjų. Ilgainiui jų sumažėjo – iki sovietų okupacijos 1940 m. Lietuvoje buvo leidžiama apie 80 mokyklinių laikraštėlių. Tai dukart mažiau nei 1925 m., bet autoritarinis režimas per savo jaunimo organizacijas dar palaikė šį spaudos reiškinį. Pirmaisiais sovietų okupacijos metais dauginimo prietaisų kontrolė padidėjo, daugelis visuomeninių organizacijų buvo uždaryta. Nesant nei prieinamų techninių galimybių, nei skatinimo, taip pat mokytojų paramos, laikraštėlių leidyba apmirė ir sustojo. 

Vykdant projektą, Nacionalinės bib­lio­tekos Pažinimo erdvėje 2020 m. lapkričio 6 d. buvo atidaryta paroda „Mūsų mintys: tarpukario jaunimo organizacijų laikraštėliai“. Joje eksponuota keliolika originalių tarpukario savilaidos laikraštėlių ir animuoti laikraštėlių iliustracijų vaizdai. 

Atrenkant eksponuotinus laikraštėlius, stengtasi atskleisti įvairesnę geografiją: Alytus, Giedraičiai, Kauno rajonas, Marijampolė, Mažeikiai, Papilė, Raseiniai, Rokiškis, Šiauliai, Šilalė… ir įvairias organizacijas: Lietuvos moksleivių tautininkų, skautų, ateitininkų, atžalėlininkų draugovės, mokytojų seminarijos, gimnazijų ir progimnazijų literatūros ir meno būreliai, Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos kuopa, Jūrų skautų draugija ir netgi Lietuvos komunistinės sąjungos moksleivijos komisija. Stengtasi parodyti šiokią tokią leidinių įvairovę ir laike – nuo nepriklausomybės pradžios iki pirmosios okupacijos. 

Laikraštėliai tarpukariu buvo gana įvairūs ir tautiniu aspektu. Jie leisti jidiš, lenkų, baltarusių kalbomis. Kadangi tautiniu pagrindu leistiems laikraštėliams reikėtų atskiro tyrimo, parodoje apsiribota lietuviškais leidinėliais. 

Parodoje taip pat buvo eksponuojami projekto partnerių – Alytaus dailės mokyklos įvairaus amžiaus mokinių 2020 m. sukurti kūriniai, kuriuose interpretuota savilaidos laikraštėlių tema. 

Portretinė fotografija – epochos kultūros veidrodis

Tarpukario Lietuvos fotoateljė populiariausiu žanru tapo portretas. Jam buvo taikomas komercinis reikalavimas – objektas turi būti iškart atpažįstamas ir apžvelgiamas. Fotoateljė daryti portretai nebuvo labai aukšto meninio lygio, bet tenkino masinį norą fotografuotis, jie bendrais bruožais perteikdavo pozuotojo ypatybes. 

Tarpukario Lietuvos fotoateljė populiariausiu žanru tapo portretas. Portretams pozuodavo ir politikai, rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai. S. Babickaitės fotoportretas. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Tarpukario Lietuvos fotoateljė populiariausiu žanru tapo portretas. Portretams pozuodavo ir politikai, rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai. Diplomato Dovo Zauniaus sūnus ir dukra. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Tarpukario Lietuvos fotoateljė populiariausiu žanru tapo portretas. Portretams pozuodavo ir politikai, rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai.
Tarpukario Lietuvos fotoateljė populiariausiu žanru tapo portretas. Portretams pozuodavo ir politikai, rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai. Mstislavas Dobužinskis. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas
Tarpukario Lietuvos fotoateljė populiariausiu žanru tapo portretas. Portretams pozuodavo ir politikai, rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas

Portretams pozuodavo politikai, rašytojai, dailininkai, muzikai, aktoriai, visuomenės veikėjai. Daugelis Lietuvos gyventojų, visuomenininkų ir kitų žmonių tuomet buvo ne vienos, o keleto įvairiausių organizacijų nariais, aktyviai dalyvavo įvairiose patrio­tinėse, aplinkosaugos, švietimo, labdaros ar meno akcijose. Tad, siekiant įamžinti susibūrimus, metines, svarbias datas ir kitus paminėjimus, buvo daromi ir grupiniai portretai, kurie vėliau galėjo būti reprodukuojami periodinėje spaudoje. Tokiomis progomis darytose nuotraukose matyti ir puošni apranga, grakšti, ori poza ar ypatingą progą pabrėžiantys aksesuarai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Portretą buvo galima pasidaryti ne tik fotoateljė, bet ir namų sąlygomis. Asmeninėje aplinkoje darytose portretinėse nuotraukose rašytojai, dailininkai ar kiti visuomenės nariai dažnai pozuoja pabrėždami savo asmenybę, darbo pobūdį: pozuojama prie rašomojo stalo, darbo kambaryje ar bib­lio­tekoje, kūrybinėse dirbtuvėse. 

Įgyvendinant projekto uždavinius, dar 2020 m. liepos 29 d. Nacionalinės bib­lio­tekos Palangos vasaros skaitykloje įvyko paroda „Žvilgsnis iš praeities“, kurioje pristatyta keletas tarpukario portretinių fotografijų iš Nacionalinės bib­lio­tekos archyvų. Šioje pirmoje vykdant projekto „Netikėtos kultūros atodangos“ veiklas parengtoje ekspozicijoje skaitmeninėse laik­menose buvo eksponuojamos ir animuotos fotografijos.

Pardavimo menas: šalies pramonės reklama

Anot istorikės Giedrės Polkaitės-Petkevičienės, XIX–XX a. sandūroje reklamą Lietuvoje sudarė informaciniai skelbimai, kuriais buvo informuojama apie prekių ar paslaugų prieinamumą, – „pigu ir kokybiška“. XX a. pirmojoje pusėje reklama kardinaliai pasikeitė. Jos kokybinį ir kiekybinį spurtą lėmė pramonės mechanizacija, masinė gamyba ir išplitusios masinės komunikacijos priemonės. Pirmiausia spaudos prieinamumas, kurį lėmė didėjantis visuomenės raštingumas bei tobulėjančios technologinės poligrafijos galimybės.  

XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos pramonė buvo smulki, orientuota į žemės ūkio produkcijos perdirbimą, šalis negalėjo girtis kokiomis nors gamyboje diegiamomis technikos naujovėmis, tačiau kosmetikos, maisto, audinių ir gatavų drabužių, leidybos srityje žengė žingsnį, o savo prekių ženklams įtvirtinti naudojosi reklama ir įvairiausiomis jos rūšimis. 

Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai reklamoms rinkosi konservatyvų stilių, iliustracijos dažniausiai vaizdavo reklamuojamą prekę. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų
Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai reklamoms rinkosi konservatyvų stilių, iliustracijos dažniausiai vaizdavo reklamuojamą prekę. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų
Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai reklamoms rinkosi konservatyvų stilių, iliustracijos dažniausiai vaizdavo reklamuojamą prekę. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų
Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai reklamoms rinkosi konservatyvų stilių, iliustracijos dažniausiai vaizdavo reklamuojamą prekę. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų
Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai reklamoms rinkosi konservatyvų stilių, iliustracijos dažniausiai vaizdavo reklamuojamą prekę. Iš Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių fondų

Pirmaisiais nepriklausomybės metais verslininkai rinkosi konservatyvų stilių, jų reklamos buvo tiesiog informacinis pranešimas. Patys skelbimai buvo kuklūs, tekstai konstruoti priežastingumo principu, naudotasi tik pačiomis primityviausiomis dėmesio patraukimo priemonėmis: stambesniu šriftu išskirtu įmonės pavadinimu ir skelbimą apibrėžiančiu rėmeliu. Iliustracijos lietuviškose reklamose buvo ypač retos, o ir tos vaizdavo tik reklamuojamą prekę. 

Vėliau susidomėta naujomis reklamos strategijomis. Pasitelkiamas psichologijos mokslas, reklamoje įgyvendinant nuostatą, kad parduoti reikia ne produktą, o lūkesčius, tam tikrą gyvensenos stilių, statusą ir pan. Taip pat imtasi formuoti naujus vartojimo įpročius, akcentuojant modernumą. 

Žinoma, poligrafine ir menine kokybe labiausiai išsiskyrė didelių užsienio įmonių produkcijos, pavyzdžiui, automobilių arba motociklų, reklama, kuriai kurti ir publikuoti turėta daugiau intelektinių, kūrybinių ir finansinių išteklių. 

Nacionalinės bib­lio­tekos erdvėse šiemet ketinta atidaryti trečią pagal įgyvendinamo projekto veiklas planuotą parodą, kurioje būtų atskleidžiama, kokį vaizdą apie tarpukario Lietuvos gyvenimą galime susidaryti iš viešosios reklamos. Koronaviruso pandemija ir karantinas pakoregavo šią veiklos formą: parodą „Ne reklama, bet faktas“, kurioje eksponuojami tarpukario reklamų originalai ir projekto partnerio – Alytaus dailės mokyklos – mokinių kūrybinės interpretacijos pramonės reklamos tema, artimiausiu metu planuojama įgyvendinti virtualiai, taip pat bendradarbiaujant su mokytojais ir moksleiviais iš Alytaus.