Netikro misticizmo pavojai ir katalikų mistikų išrasti saugikliai

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Kelionė“ 2020 m. nr. IV

Galbūt dėl to, kad XVI a. „girdėtojais“ ir „regėtojais“ pirmiausia susidomėdavo inkvizicija? Beje, ir mūsų laikais jie siunčiami pas gydytojus ar net egzorcistus, nors populiariojoje kultūroje visokio plauko „mistikai“ yra išsikovoję tvirtas pozicijas: sunku surasti pramoginę laidą, filmą, knygą, videožaidimą, kur nepasirodo koks su anuo pasauliu bendraujantis, savo kūną žiauriausiai muštruojantis, pranašaujantis ateitį ir spalvingus ritualus su krauju ir žvakėmis atliekantis veikėjas. Didesnį nerimą kelia tai, kad mistinis žodynas nenumaldomai smelkiasi į sveiko proto reikalaujančias sritis: politiką (savo kūno šeimininko-antžmogio mistika), mediciną (kvantiniai gydymo metodai, pseudodvasinės terapijos), mokslą (bioenergijos, multivisatos)…

O gal turėtume tuo džiaugtis? Juk anot Karlo Rahnerio, didžio praeito amžiaus teologo, „ateities krikščionis bus „mistikas“, tai yra „kažką patyręs“ žmogus, arba jis nebus krikščionis“. Kaip atskirti „girdėtojus“ nuo pranašų?

Populiarioji mistikos samprata

Misticizmą žodynas apibrėžia kaip „tikėjimą paslaptingomis antgamtinėmis jėgomis, su kuriomis žmogus galįs tiesiogiai bendrauti“. Bendrumo pažadas traukia taip stipriai, kad jau vien šūkis „Tu niekada nebūsi vienas“ (angl. You‘ll never walk alone) galėjo iškelti į populiarumo viršūnes tam tikrą britų futbolo klubą. Dar niekada nematėme tiek vienišų žmonių: nesiliaudami siekti gyventi dar geriau, mes vis labiau skubame, kraustomės iš vienos vietos į kitą, keičiame ne tik bendradarbius, bet ir partnerius bei socialinių tinklų „draugus“, keliaujame į kuo tolimesnius kraštus „bėgdami nuo pilkos kasdienybės“. Taip galiausiai liekame vienas ar viena – nes manęs „niekas nesupranta“, aš išsiskyriau, pasenau, persikėliau į kitą miestą, šalį…

Tuomet bendrystės ieškoma einant į polikliniką, kur iki koronos viruso epidemijos, anot gydytojų, 60 ar net 90 procentų lankytojų iš tiesų ateidavo pasišnekėti, arba įsitraukiama į keisčiausius klubus, sektas ir fanatiškas grupes, apsisvaiginama, panyrama į internetinę pornografiją, apgaulingai žadančią didžiausio intymumo ir atvirumo išgyvenimą (meilės – tiksliau, sekso – mistika). Ir kuo svarbesnis pašnekovas atsiliepia žmogui, tuo ypatingesnis šis pasijunta, ką jau kalbėti, jei jo „draugai“ – anapusiniai… Pamenu, mūsų kaime viena suvargusi našlė visiems pasigyrė, kaip jai pribūrus mirtis ištiko du žmones – ir kaimynai ėmė šios moters iš tiesų prisibijoti.

Simboliška, kad daugumai tokių patirčių reikalinga tamsa ar prieblanda. Mat iš prigimties žmogus turi organą, padedantį atskirti pelus nuo grūdų – tai protas, anot katalikybės, Kūrėjo duota ir nuodėmės tik aptemdyta, bet nesunaikinta, šviesa, padedanti teisingai pasirinkti. Net tam, kad atsiduotume primityviausiam biologiniam poreikiui, pirma turime tam pritarti valia, nes būti bestuburiu bevaliu žmogus pasirenka valingai. Todėl ir į nežinomybės – antgamtės – tamsą paprastai šokama iš tamsaus vienatvės kambario arba siauro vienminčių ratelio. Šv. Teresė Avilietė sakydavo, kad velnias ypatingai mėgsta uždarytas duris, ir patarė visut visą „antgamtiškai“ gautą informaciją aptarti su nuodėmklausiu ir kuo kritiškesniu.

Kartais žmogaus protas toks gajus, kad jam „išjungti“ tenka pasitelkti psichotropines medžiagas. Beje, dėl mokslo taip darė religijos psichologijos kūrėjas Wiliamas Jamesas: jis teisinosi tik šitaip galėjęs patikrinti tai, ką tyrinėjo, nes jo prigimtinė psichinė sankloda neleidusi tų būsenų patirti natūraliai. Iki šiol paplitęs iš XIX mistinio romantizmo atėjęs įsitikinimas, jog kuriančiam žmogui reikia svaigintis, kad „išlaisvintų“ sparnus meniniam įkvėpimui.

Toks mistikos apibrėžimas mums ir yra įprasčiausias: anot Vikipedijos, „mistika (gr. μυστικος „paslėptas, slaptas“) yra filosofinis ir teologinis mokymas ir pasaulėvokos būdas, pagrįstas emocijomis, intuicija ir iracionalumu. Įvairios mistinės doktrinos sutinkamos skirtingose pasaulio religijose ir tikėjimuose ir turi tuos pačius bruožus: siekia intuityvizmo ir simbolizmo, siūlo įvairių psichofizinių pratimų praktiką ar meditaciją, būtiną norint pasiekti nustatytą proto ir sielos būseną.“ Aprašyme tris kartus pakartojami žodžiai „intuicija“ ir „iracionalumas“, pabrėžiama, kad toks suvokimas grindžiamas emocijomis ir yra priešingas „logiškam, moksliniam tikrovės supratimui“.

Šiuo keliu eina ir sekuliarieji religijos tyrinėtojai. Minėtasis W. Jamesas religijos egzistavimą kildino iš specifinių „dvasinių jausmų“: „Religinė pagava, moralinis entuziazmas, ontologinė nuostaba, kosminis jausmas – visa tai yra visa vienijančios minties būsenos (unifying states of mind), kuriose paprastai išnyksta egoizmo smėlis ir žvirgždas, ir ima valdyti švelnumas“ (The Varieties of Religious Experience, pirmąkart išleista 1902 m.).

Tad norint tapti šv. Terese Kalkutiete tereikia pajusti savyje šį džiugų entuziazmą, ir tuoj imsime brandinti tokius vaisius, kurie, anot W. Jameso, „yra geriausia, ką, pažvelgę į istoriją, galime rasti“. Nenuostabu, kad praktiškesni tyrinėtojai jau domisi, kaip tokių vaisių išgauti perimant vien metodą – juk mistika galėtų padėti senjorams vėl atrasti gyvenimo prasmę, o veikliesiems – išmokti pozityviai mąstyti ir taip pritraukti visokią sėkmę. Aišku, siekiant „moksliškumo“ pirmiausia atmetamas tradicinis tokios patirties variklis ir tikslas – Dievas.

Tik… kaip įsakyti širdžiai? Pripažįstama, kad mažiau „jausmingiems“ belieka tenkintis žemesnėmis mistinio išgyvenimo pakopomis. Anot W. Jameso, tai yra giliosios įvykio, peizažo, daikto ar žodžio prasmės išgyvenimas, transui artima „sapno būsena“ ar „sporadiškos mistinės patirtys“ („kosminė sąmonė“), pavyzdžiui, išėjimo iš savęs (ekstazės) patirtis gamtoje. Norint žengti toliau, patariama perimti kai kurių religijų – induizmo, budizmo, islamo ir krikščionybės – metodus, ir tokias atsitiktines patirtis sistemingai ugdyti, pasitelkiant ritualus, psichofizinius pratimus ir net chemines medžiagas.

Tačiau neperėmus turinio, geriausiu atveju išgyvenama „natūrali grynosios būties, grynojo gerumo intuicija, (…) lyg natūrali ekstazė“ (Thomas Merton „Kopimas į tiesą“, Vilnius, 2012, 184). Katalikų teologas jos nevadins mistine, nes iš tiesų ji nepakyla aukščiau kūrinio lygmens. Tik ar tai rūpi šiuolaikiniams psichonautams (Jurgos Ivanauskaitės sukurta sąvoka)? Jiems ypatingosios patirtys yra savitikslės. Įsitikinę, jog žmogus gali viską, tereikia žinoti, kaip tą padaryti, jie išbando bet kokį įmanomą būdą (kuo jis keistesnis ir sudėtingesnis bei slaptesnis, tuo geriau), siekdami išgyventi ypatingas būsenas, o norintieji labiau išsiskirti trokšta įsigyti ir anapusinį „pašnekovą“, kad ir kas jis būtų.

Katalikybės požiūris į mistinius potyrius

Ypatingieji potyriai (ekstazės, regėjimai ir pan.), sekuliariųjų tyrinėtojų laikomi mistinės (ir religinės) patirties viršūne, katalikų mistikams tėra šalutinis ir perteklinis tikėjimo gyvenimo poveikis. Tai yra tik intensyvesnis to paties ryšio su Dievu išgyvenimas, nes, anot šv. Teresės Avilietės, į vienybę su Juo galima „įeiti daugiau ar mažiau“ („Vidinės pilies buveinės“, Vilnius, 2014, 5B 1, 2), o greta mistikos genijų egzistuoja ir vadinamoji „žemo intensyvumo mistika“, kai žmogus savo gyvenime atpažįsta tylų nuolatinį Dievo buvimą (Salvador Ros „Dievo patirtis gyvenimo viduryje“, Vilnius, 2019).

Vienas didžiausių ispanakalbių mistikos tyrinėtojų J. M. Velasco‘as ją apibrėžė kaip „būdą pažinti Dievą, kurio esmė yra tam tikras vienybės su dieviškumu išgyvenimas“. O jeigu tai yra pažinimas, vadinasi, svarbi ne tik intuicija, jausmai, bet ir protas. Ir pirmas dalykas, kurį jis turi priminti, yra tai, kad – priešingai, nei mano psichonautai – pats subjektas tikrosios mistinės patirties sau sukelti negali, nors potencialiai ji prieinama kiekvienam. Anot Katalikų Bažnyčios Katekizmo, „Dievas mus visus yra pašaukęs šiai glaudžiai vienybei su Juo, nors ypatingos malonės arba nepaprasti to mistinio gyvenimo ženklai duodami tik kai kuriems žmonėms, kad būtų regima visiems teikiama neužsitarnauta dovana“ (KBK 2014).

Ši įlietoji (gauta tiesiogiai mistinės patirties metu) išmintis darniai dera su įgytąja (mąstymu, pažįstant tikėjimo dogmas) ir iš tiesų ją tik atkartoja. Kitaip tariant, visa, ką žmogui naudinga žinoti siekiant prasmės šiame gyvenime ir laimės amžinajame, jau yra Dievo apreikšta Biblijoje ir Bažnyčios tradicijoje. Ateities pranašystės, apie kurias prikurta tiek knygų ir tinklalaidžių, nepadėjo Nostradamui išvengti nei savo šeimos, nei šalies tragedijos, XVII a. čekų regėtojos virš gimtųjų jos Sudetų matytas Pirmojo pasaulinio karo dirižablis ar vokiečių tankai nepadėjo to karo išvengti, kaip ir 1900 m. ispanų valstiečio regėta vizija apie artėjantį baisų pilietinį karą. Kone vienintelė naudos davusi pranašystė buvo Jonos paskelbtoji: „Dar keturiasdešimt dienų, ir Ninevė bus sunaikinta!“ (Jon 3, 4), nes nineviečiai ėmė atgailauti ir taip išvengė bausmės (o pranašas supyko, nes pasijuto likęs kvailio vietoje). Tačiau ir šiuo atveju žmonės neišgirdo nieko, ko prieš tai nebūtų buvę pasakyta ir užrašyta Penkiaknygėje. Netgi Bažnyčios pripažintose pranašystėse – pavyzdžiui, Apreiškime Jonui – iš tiesų svarbiausia informacija yra vis tas pats skatinimas laikytis jau seniai mintinai žinomų Dievo įsakymų.

Bažnyčia – bendruomenė – mistikui ypač svarbi: juk Jėzus Kristus pažadėjo, kad „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20). Tą priminęs, šv. Kryžiaus Jonas, vadinamas saugiausiu visų laikų mistikos mokytoju, pabrėžė: „Jis pasakė ne „kur bus vienas, ten ir aš būsiu“, bet kur bent du, taip norėdamas parodyti, kad Dievas nenori, jog kas nors vienatvėje pats sau vienas patikėtų Dievui priskiriamais dalykais, įsitikintų ir [net] pasikliautų jais be Bažnyčios ir jos tarnų, nes, kol jis vienas, Jis neapšvies jo bei nepatvirtins jo širdyje tiesos, ir jis liks silpnas bei šaltas jos atžvilgiu“ („Kopimas į Karmelio kalną“, Vilnius, 2013, 2K 22, 11). Apreiškimas ir tradicija protui yra patikimiausias įrankis įvertinti antgamtiniu būdu gautas žinias. Anot šv. Teresės Avilietės, „į kiekvieną žodį, kuris nors kiek neatitinka Rašto, kreipkite ne daugiau dėmesio nei tuomet, jei jį girdėtumėte iš pačios piktosios dvasios“ (6B 3, 4).

Nors katalikybėje pabrėžiamas kūrinio pasyvumas mistiniame santykyje, nepakanka vien atsisėsti ir sukryžiavus rankas laukti, kol pasipils malonių lietus iš dangaus: žmogus gali ir privalo pasiruošti, išgaląsdamas Kūrėjo jam duotus įrankius – valią ir protą, kad galėtų siunčiamas dovanas priimti. Jie abu yra būtini: anot T. Mertono, netikras misticizmas „atsiranda dėl žmogaus psichikos padalijimo į viena kitai priešiškas dalis: intelektą ir valią, (… kai jis) arba atmeta visas žinias apie Dievą, arba siekia „stebuklingo“ Jo pažinimo, (…) ir kontempliaciją laiko arba vien meile be jokio pažinimo, arba vien pažinimu be meilės. Galų gale nukreipia mus nuo tikrojo mūsų tikslo ir skatina ieškoti malonumo savimeilę glostančiuose nuostabiuosiuose išgyvenimuose“ („Kopimas į tiesą“, 65 ir 75).

Tai yra vis tie patys du tikėjimo klaidų šaltiniai, apie kuriuos perspėjo popiežius Pranciškus: gnosticizmas ir pelagijonybė. Gnostikai suabsoliutina protą ir mano, kad „savo aiškinimais gali padaryti tobulai suprantamą ir visą tikėjimą, ir visą Evangeliją“, prisidengti „iškūnytu dvasingumu (…), „pakirpti slėpiniui sparnus“, pamiršdami, kad „Dievas mus pranoksta be galo, visada yra staigmena“ („Gaudete et Exsultate“, 39, 40 41). O pelagijonai, iškeliantys valią, „nesupranta, kad „ne visi gali viską“, ir kad „šiame gyvenime žmogiškasis trapumas neišgydomas iki galo ir kartą visiems laikams“, pamiršdami, kad „kaip tik dėl to, kad suponuoja mūsų prigimtį, malonė niekada nepadaro mūsų antžmogiais“ (ten pat, 49, 50).

Protas ir valia lavinami pasitelkus askezę: juk apetitai „aptemdo [sielą] ir apakina [protą]. Kaip garai aptemdo orą ir neleidžia saulei skaisčiai spindėti arba kaip aprasojęs veidrodis negali giedrai atspindėti veido (…), taip ir apetitų apimtos sielos protas yra aptemdytas ir neįsileidžia nei prigimtinio proto, nei antgamtinės Dievo Išminties saulės“, – moko šv. Kryžiaus Jonas (1K 8, 1). Mistinis tikslas suteikia prasmę asketo pastangai, o askezė paruošia žmogų mistiniam susitikimui. Katalikybėje tai yra viena kitą papildančios aktyvioji ir pasyvioji krikščionio tikėjimo kelio dalys. Joms skirti du klasikiniai šv. Kryžiaus Jono veikalai: „Kopimas į Karmelio kalną“ (aktyvus veiksmas) ir jį nutraukianti Dievo duota „Tamsioji naktis“ (pasyvus priėmimas).

Šiuos simbolius aprašė pirmasis krikščionių mistikos mokytojas – šv. Grigalius Nysietis, prisiminęs Mozės kopimą į Horebo kalną (žr. Iš 20, 21): „Siela, kuri atmeta viską, ką žmogaus prigimtis gali pasiekti pati, šitaip kopia aukštyn, įžengia į Dievo pažinimo šventovę, iš visų pusių apgaubtą dieviškos tamsos. Tenai, palikus išorėje viską, kas gali būti matoma ar suprantama, sielai nebelieka matyti ir suvokti nieko kito, tik tai, kas nematoma ir nesuprantama“ (cit. Merton, „Kopimas į tiesą“, 56).

Kai kurių didžiųjų katalikų mistikų patirtis

Populiarieji „ekspertai“ mistinėje būsenoje skatina išgyventi abstrakčią prasmę, tvarką – „kosminį jausmą“ kaip panteistinį subjekto sąmonės išsiplėtimą, kai ji, atsiplėšusi nuo kūno, ištirpsta ir tampa viena su pasauliu.

Katalikų mistikams mistinė patirtis visų pirma yra santykis – susitikimas su Kitu, kai prisiartina Dievas, taigi, Subjektas, Asmuo, dar daugiau: Jėzus Kristus, kurio žmogystė padaro Jį „prieinamą“ žmogui ir paverčia keliu į nepažinaus Dievo pažinimą. Todėl tiek šv. Kryžiaus Jonas (2K 7–8 ir 32), tiek šv. Jėzaus Teresė (7B) ne kartą griežtai patarė laikytis Kristaus žmogystės slėpinio ir nesiekti bei vengti vadinamų „grynai dvasinių“ išgyvenimų, kurie jų laikais dažnai laikyti „aukštesniais“ nei, esą, labiau žemiškas ir kūniškas Kristaus gyvenimo slėpinių pažinimas. Anot popiežiaus Pranciškaus, tai yra tipiška gnostinė pagunda, kai suabsoliutinant protą pirmenybė teikiama „Dievui be Kristaus, Kristui be Bažnyčios, Bažnyčiai be tautos“ („Gaudete…“, 37).

Be to, žmogaus savastis neišnyksta, nes tas, su kuriuo susivienijama, yra tikrasis žmogaus esybės centras, anot garsiojo šv. Augustino posakio, esantis „giliau nei pati giliausia mano gelmė ir aukščiau nei pats aukščiausias mano aukštis“ („Išpažinimai“, III, 6, 11). Šv. Teresė Avilietė, pasitelkusi vidinės pilies metaforą, tvirtino, kad giliausioje buveinėje vykstančio susitikimo atbalsiai ataidi net iki kūno. Jai pritarė ir atšiauriu asketu laikytas šv. Kryžiaus Jonas: „Iš šio sielos gėrio kartais išsilieja per kraštus į kūną Šventosios Dvasios patepimas, tuomet džiaugiasi visi pojūčiai, visi kūno nariai ir kaulai, ir čiulpai, ne vangiai, kaip paprastai būna, bet su tokiu dideliu pasimėgavimu ir šlove, kad juos pajunta net tolimiausi kojų ir rankų sąnariai“ („Gyvoji meilės liepsna“, LB 2, 22).

Vadinasi, susitikime savaip dalyvauja netgi nerangus, sunkus, ne vienam psichonautui skristi dvasia taip kliudantis kūnas. Iš tiesų reikia aukoti ne jį, bet, anot šv. Ignaco Lojolos, daug kilnesnę auką – savo valią ir protą, paklūstant Dievo valiai, kurią perteikia vyresnysis ar dvasios mokytojas. Anot šv. Kryžiaus Jono, vieniši griežti asketai „yra ypač netobuli, žmonės be proto, atmetantys pavaldumą ir paklusnumą, kurie yra atgaila protui ir nuovokai, auka, Dievui priimtinesnė ir malonesnė už visas kitas; jie pirmiau imasi kūno atgailos, kuri be šito tėra ne daugiau nei gyvuliškas atgailavimas, būdingas tiems, kurie kaip ir gyvūnai veikia skatinami ten randamo apetito ir pasiskonėjimo“ („Tamsioji naktis“, Vilnius, 2017, 1N 6, 2).

Beveik visi krikščionių mistikai, norėdami aprašyti Dievo ir sielos santykį, pasitelkia dviejų mylinčiųjų metaforą, kylančią iš Giesmių giesmės. Jų susijungimą perteikia centrinis „Tamsiosios nakties“ posmas, kur naktis – Dievas, kuris yra tamsa – sujungia „Mylimąjį su mylima“. Išsamiausiai šį palyginimą išskleidė šv. Teresė Avilietė, „Vidinės pilies buveinėse“ susiejusi tikėjimo (mistinio) gyvenimo kelio etapus su santuokos sudarymo ir įvykdymo žingsniais. Būta ir kitokių metaforų: pavyzdžiui, šv. Ignacas Lojola sukūrė visiškai meilės persmelkto tarnavimo ir religingumo (suprantamas kaip aštuntoji dorybė – žr. KBK 1087) mistiką. Tačiau tai nekeičia esmės: ir šv. Ignacui tai yra dviejų asmenų santykis, tik kurtuazine riterystės dvasia auklėtam šventajam Kūrėjas taip begaliniai pranoksta kūrinį, kad meilė iš pastarojo pusės tegali būti tarnavimas, kur „tarnauti“ reiškia „mylėti praktiškai“, tai yra darbais.

Šitai ir yra geriausias saugiklis: ypatingųjų potyrių tikrumas ir vertingumas matuojamas jų pasekmėmis – artimo meilės darbais ir įgytomis dorybėmis. Tačiau – paradoksas – šitais dviem matais matuojamas ir pačiu žemiškiausiu takeliu keliaujančio tikinčiojo gyvenimas. Štai kodėl patariama tokių išgyvenimų nesiekti, bet „veikiau jau reikia visiškai jų vengti, nebandant ištirti, ar jie geri ar blogi. (…) Kas vertina tokius dalykus, tas labai klysta ir užsitraukia didelį pavojų tapti apgautam arba užkerta sau kelią į dvasinius dalykus“, – sakė šv. Kryžiaus Jonas (2K 11, 2–3).

Svarbiausia yra vienybė su Dievu, ir netgi didžiausi mistikai, pasiekę gilesnį jos laipsnį, liaudavosi patirti ypatingus „šalutinius poveikius“: „Stebiuosi matydama, kad atėjus iki čia [giliausios, septintosios buveinės – J. M.], sielai dingsta visi pagavimai, tik retkarčiais koks būna, bet ir šis be tokių pagrobimų ir dvasios skrydžių, ir tai labai retai, beveik visuomet nebe viešumoje, kaip paprastai nutikdavo anksčiau. (…) Galbūt taip yra dėl to, kad Viešpats [sielą] pastiprino, išplėtė ir įgalino; bet galėjo būti ir taip, kad norėjo parodyti viešumoje, ką daro su šiomis sielomis slaptoje, turėdamas kokių nors Jo Didenybei žinomų tikslų“, – svarstė šv. Teresė Avilietė (7B 3, 12).

Jai tokie išgyvenimai – didžiausias ano meto ir šiuolaikinių psichonautų siekis – buvo didžiulė kančia, nes pritraukdavo minias smalsuolių. Jų vengė ir šv. Ignacas, nes pagavimai jam kliudė eiti į priekį Dievo skirtu keliu: „Kai tik imdavo mokytis atmintinai, kas būtina gramatikos pradžioje, jam ateidavo nauji dvasinių dalykų pažinimai ir džiaugsmai. Ir taip jį užvaldydavo, kad nebegalėdavo mokytis atmintinai ir nepajėgdavo jų atstumti, nors ir kaip stengėsi. (…) Pamažu suprato, kad čia būta pagundos“ („Autobiografija“, 54–55). Remdamasis savo Barselonos laikų patirtimi („Autobiografija“, 26), jis ir šv. Pranciškui Bordžijai 1548 m. laiške patarė vengti pamaldžių apmąstymų prieš miegą, kad paniręs į pakylėtą būseną neprarastų brangaus poilsio laiko.

Saugiausias kelias

Pirmiausia pasirūpinti kūno ir proto sveikata patarė ir šv. Teresė Avilietė: „Tos, kurios tai savyje išgyvena, tegul būna budrios, pasako vyresniajai ir pasistengia prasiblaškyti. Ši tegul joms liepia melstis ne tiek daug valandų, o tik labai trumpai, ir tepasirūpina, kad jos gerai miegotų ir valgytų tol, kol joms sugrįš prigimtinė tvirtybė, jeigu ji per tai buvo prarasta“ (4B 3, 13).

Žinodamas, kad „tamsių sielos naktų yra daug, bet tik viena iš jų skaistina“ (Merton, „Kopimas į tiesą“, 64), šv. Kryžiaus Jonas nurodė tris kriterijus mistinei patirčiai „patikrinti“, iš kurių lemiamas yra trečiasis, apibrėžtas pozityviai: „sielos pomėgis būti vienai meilingame dėmesingume Dievui, nieko konkrečiai neapmąstant, vidinėje ramybėje“ (2K 13, 4). Tačiau sielai išėjus iš šios intymios „pokylio menės“ (plg. Gg 2, 4), patikimiausias matas yra du minėtieji tikro mistinio susitikimo vaisiai: nuolankumo dorybė ir didelis troškimas tarnauti Dievui, patarnaujant artimui.

„Silpnumą (…) atgailauti dabar pakeitė stiprybė, dingo prisirišimas prie giminaičių, draugų, ar turto, nors anksčiau sielai neužteko nei ryžto, nei apsisprendimo, nei noro pasitraukti…“ – vardino šv. Teresė Avilietė (5B 2, 8). Ir svarbiausia – dorybė, šv. Grigaliaus Didžiojo vadinta visų dorybių motina – nuolankumas: „Jeigu tai yra Viešpaties malonės ir dovanos, tegul siela atidžiai žiūri, ar dėl to nelaiko savęs geresne, ir jeigu tuomet, kai palepinama geresniu žodžiu, nebūna labiau susigėdusi, tegul tiki, kad tai nėra Dievo dvasia“ (6B 3, 17).

Nuolankumas pasireiškia, kai „slaptuoju pažinimu“ gauti suvokimai sutikrinami su Bažnyčios tradicija, o konkrečiau – su savo nuodėmklausiu, dvasios vadovu. Mat Dievo tikslas yra kurti bendrystę, todėl Jis nori, kad gauta žinia mistikas patikėtų tik ją patvirtinus kitam žmogui. Todėl net šv. Paulius pirmąją tikėjimo pamoką gavo ne tiesiogiai iš Dievo, bet iš Ananijo (Apd 9, 10 ir t.). Mums, šiuo laiku ir šioje erdvėje gyvenantiems, artimesnis šv. Faustinos pavyzdys: išgirdusi iš Jėzaus konkrečius prašymus, kaip žinia apie Dievo gailestingumą turi pasiekti pasaulį, ji nusprendė, kad šios užduotys jai sunkiai įvykdomos, bet „Jėzaus gerumas yra beribis, Jis žadėjo man regimą pagalbą žemėje ir gavau ją netrukus Vilniuje kun. Sopočkos asmenyje. Dar prieš atvažiuodama į Vilnių pažinau jį vidiniu regėjimu. Tuomet išgirdau sieloje balsą: Jis tau padės įvykdyti mano valią žemėje“ („Dienoraštis“, nr. 53, Vilnius, 2014).

Tačiau labiausiai psichonautus šokiruoja tradicinių religijų mistikų pabrėžiamas artimo meilės darbų kriterijus. Jurga Ivanauskaitė prisiminė: „Pagrindinė budizmo kategorija, kurią dažnai kartoja Dalai Lama, yra atjauta ir užuojauta. Be abejo, dauguma vakariečių, kurie ten vyksta ieškoti magiškų, mistiškų patirčių, žodžio atjauta net girdėti nenori. Atsimenu, kaip po Dalai Lamos paskaitų mes, psichonautai, sėdėdavom, gerdavom arbatą ir piktindavomės: kiek galima kalbėti apie tą atjautą. Argi to čia atvykome?“ („Kuo rizikuoja keičiantis religiją žmogus“).

Šv. Teresė Avilietė tokiems skyrė ne vieną kartų žodį: „Kai matau, kaip uoliai kai kurios seserys (…) besimelsdamos užsisklendžia savy, (…) tai man parodo, kaip menkai jos suvokia kelią, kuriuo pasiekiama vienybė (…). O ne, seserys, ne taip, Viešpats nori darbų, ir jei matai ligonę, kuriai gali suteikti bent šiek tiek palengvėjimo, tai nė trupučio nesirūpink prarasti šią pamaldžią praktiką ir atjausk ją“ (5B 33, 11).

Vis dėlto sekuliarioje erdvėje iš tiesų įprasta atskirti etiką ir mistiką „kaip viena kitai priešingas. (…) Etika siejama su pareiga, pastanga įvykdyti jos normas, taigi, laikysena, kur jaučiama voliuntaristinė įtampa, siekiant priartėti prie reikalaujamos aukštumos, pasiryžimas įsipareigoti, kad tai, kas vyksta, artėtų prie vertybių, kurioms pasirinkta teikti pirmenybę. O mistika yra laikoma pasyvumo ir per viršų besiliejančio dovanumo karalyste, kur viskas yra entuziazmas ir ekstazė, tad ir visiškas nesidomėjimas išorine padėtimi bei pabėgimas į savo vidinį prieglobstį.“ Iš tiesų „susijungimas su Dievu reiškia sekimą Jėzumi Kristumi (…), taigi, gyventi taip, kaip gyveno Jis. (…) Etika ir mistika yra neatskiriami krikščioniškos egzistencijos aspektai“ (Martín Velasco, „El fenómeno místico“, Madrid, 2003, 457–458, 461).

Šv. Teresė Avilietė šį įsitikinimą perteikė žodžiais: „Morta ir Marija turi dirbti išvien, kad priimtų Viešpatį ir visuomet Jį turėtų su savimi, užuot sugadinusios Jam viešnagę, neduodamos valgyti (plg. Mt 10, 38–39). Kaipgi Jam to duotų Marija, kuri visą laiką sėdi prie Jo kojų, jeigu jos sesuo jai nepadėtų? Jo maistas yra mūsų darbas visais galimais būdais priartinti sielas, kad jos išsigelbėtų ir visą laiką Jį šlovintų.“ (7B 4, 12).