„Neturiu sūnaus, tad tu kovoki už Lietuvą…“ Moterys pokario partizaniniame kare

Deja, dar nesame ištyrę moterų vaidmens partizaniniame kare, į kurį, kaip spėjama, buvo įsitraukusios bent du tūkstančiai moterų ir merginų. Pasak istorikės dr. AISTĖS PETRAUSKIENĖS, su kuria kalbamės apie moteris, dalyvavusias partizaniniame kare, ši, kaip ir kitos partizaninio karo temos, dar laukia mokslinių tyrimų, nes dažnai vadovaujamasi stereotipinėmis nuostatomis, kad čia jau viskas pasakyta, aprašyta ir ištirta.

„Deja, tokios nuotaikos vyrauja ir akademinės bendruomenės gretose, – sako istorikė. – Tačiau kai imiesi daryti mokslinį tyrimą, daugelyje vietų pamatai spragų arba klaidų, įsivėlusių dar Atgimimo pradžioje ir tris dešimtmečius niekieno netikrintų, tiesiog kartotų iš knygos į knygą. Visgi smagu, kad jaunieji istorikai nepasiduoda tokioms nuotaikoms ir vis atsiranda drąsuolių, norinčių gilintis į partizaninio karo istoriją.“ 

Esate minėjusi, kad partizaninis karas yra pirmasis ir vienintelis laikotarpis Lietuvos karo istorijoje, kai moterys reiškė tiek daug, o jų vaidmuo buvo toks stiprus ir ryškus. Kokį vaidmenį moterys atliko partizaniniame kare?

Gerokai labiau matomą moterų vaidmenį šiame kare lėmė bent keletas priežasčių. Pirmiausia tarpukario Lietuvoje moterys jau įsitraukė į sukarintas organizacijas, tokias kaip Lietuvos šaulių sąjunga, todėl ginti savo gimtąją žemę arba prisidėti prie jos gynybos įvairiais kitais būdais daliai moterų buvo natūralus veiksmas. Antra, partizaninis karas, trukęs ne vienus metus, dėl didelio savo masto apėmė įvairaus sluoksnio, lyties ir amžiaus žmones, tad moterys neliko šio karo paraštėse.

Trečia, ryšiai įgijo svarbų vaidmenį, kadangi partizaninio karo pradžia kone vienu metu įsižiebė visoje Lietuvoje, tačiau lokaliai: į miškus traukė vyrai, jiems talkino jų seserys, žmonos, kaimynės, bendramokslės. Ir čia jau tikrai galima kalbėti apie tuo metu ryškią tarp žmonių buvusią tinklaveiką, tai savo tyrimu gražiai atskleidė kolega istorikas dr. Dainius Noreika.

Kokios moterys dažniausiai įsitraukdavo į partizaninį pasipriešinimą? Kodėl jos tam ryždavosi? Kokias funkcijas jos atlikdavo? Ar žinote apie jų pasitraukimo į miškus atvejus? Ar tai buvo dažnas reiškinys?

Šiek tiek jau užsiminiau apie tai, kad dažniausiai tai buvo kovojančių vyrų artimiausia aplinka: žmonos, mylimosios, seserys. Tačiau nebūtinai. Partizanų ryšininkės Elenos Zablockaitės-Dainos, kurią turėjome laimę kalbinti, tėtis, klausdamas „ar padėsi partizanams?“, sakė „neturiu sūnaus, tad tu kovoki už Lietuvą…“ Taip 16-os metų mergina įsitraukė į ryšininkės veiklą, vėliau už tai kalėjo lageryje.

Žinomi pavyzdžiai liudija, kad moterų apsisprendimo neribojo amžius ar socialinis statusas – jos buvo senolės, kovotojų motinos ir jaunos merginos. Amžius labiau nulėmė jų veiklas šiame kare. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad dėl politinių motyvų partizanėmis moterys tapdavo labai retai. Dėl politinių motyvų jos kur kas dažniau tapdavo ryšininkėmis ir rėmėjomis, o pasitraukti į mišką moteris dažniausiai vertė susiklosčiusios aplinkybės, šeimyniniai klausimai, arešto grėsmė. Nemaža dalis vyrų į mišką traukėsi namuose palikdami žmonas ir vaikus. Saugumui apie tai išsiaiškinus, pastarieji buvo persekiojami, sulaikomi ir tremiami. Dėl šios ir kitų priežasčių dalis moterų ėjo į kovą kartu su savo vyrais arba vėliau prie jų prisidėdavo. Skaičiuojama, kad ištekėjusių partizanių (iš visų buvusiųjų miške) buvo kiek daugiau nei 70 proc.

Skirtingi partizaniniame kare dalyvavusių moterų likimai, nevienodas indėlis į pasipriešinimą, tačiau net ir menkiausias palaikymas stiprino kovą, didino jos svarbą. Įvairiapusės paramos ieškodavo ir partizanai, tai liudija išlikę atsišaukimai. Buvimas tarp aktyvių kovotojų reiškė papildomas pareigas, didesnius įsipareigojimus, padidėjusią grėsmę. Tačiau net ir žinodamos, kas jų laukia, nemažai moterų traukėsi pas partizanus: ėjo štabo darbuotojų, spaudos bendradarbių, slaugytojų pareigas. Kitos, atrodytų, atliko nepastebimą, bet reikšmingą ūkio ruošos darbą. Nors tikslių duomenų stokojama, tačiau skaičiuojama, kad partizanėmis galėjo būti iki 4 proc. visų kovotojų. Remiantis mano pačios dar nebaigtu tyrimu, partizanėmis galėjo būti iki 800 moterų.

Kaip moterų dalyvavimą partizaniniame kare vertino vyrai? Ar jie tam pritardavo? 

Čia galima pradėti nuo to, kad viena buvo rašoma popieriuje, kitkas vyko realybėje. Pirmieji partizanų tvarką reglamentuojantys dokumentai dėl moterų buvo ganėtinai lankstūs. Pavyzdžiui, 1944 m. spalio 27 d. Lietuvos laisvės armijos (toliau – LLA) Tigro rinktinės vado Operatyviniame įsakyme rašoma, kad „telkiami LLA nariai, vyrai ir moterys, tinkami karinei rikiuotei, gebantys kautynėse naudoti ginklą“. Panašių dokumentų būta ir daugiau, tačiau jau apžvelgiant konkrečias instrukcijas išryškėja, kad moterų vaidmuo čia suvokiamas žvalgybinėje, propagandinėje, sanitarinėje srityse.

Panašiu principu Kaišiadorių krašte veikė Didžiosios Kovos apygardos vadui pavaldus moterų partizanių-ryšininkių batalionas. Jo tikslas – suvienyti laisvės kovotojas moteris, rūpintis materialine parama partizanams, rinkti informaciją apie saugumo pajėgų judėjimą, užtikrinti ryšius tarp būrių. Batalionui vadovavo Aldona Paulavičiūtė-Indyra, 1945 m. liepą ji buvo suimta ir užverbuota Nemezidės slapyvardžiu. Apie verbavimą ji prisipažino partizanams, liko jų gretose, tačiau apie tai žinojo ir saugumas, gaudavęs iš agentės netikslią, paviršutinišką informaciją. NKVD karinės operacijos metu Šilonių miške (dab. Kaišiadorių r.) 1946 m. kovo 24 d. A. Paulavičiūtė žuvo kartu su Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininku Aleksandru Zapkumi-Piliakalniu.

Karine tvarka daugelyje sričių pasižymėję Suvalkijos partizanai laikėsi gerokai griežtesnės laikysenos moterų atžvilgiu. Palyginimui, 1947 m. balandžio 15 d. vadas išleido įsakymą, kuriame rašoma: „Jau ne kartą buvo įsakyta ir įspėti rinktinių vadai, kad civiliai asmenys, kovotojų šeimų nariai, įvairaus plauko elementai – merginos – negyventų dalinių stovyklose <…>. Toksai reiškinys – merginų gyvenimas kartu su kovotojais bunkeriuose – ne tik teršia dalinį, jo vadus ar aukštesnę vadovybę, bet kartu žemina visos organizacijos vardą bei tų pačių asmenų moralę, be abejojimo, stato visus dalinius į mirtiną pavojų – išdavimą.“

Keičiantis vadams ir kovos taktikai, o partizaniniam karui nesibaigiant, keitėsi požiūris į laisvės kovotojas moteris. Jo svarbą išryškina 1949-ųjų vasarį įvykusio vadų susitikimo metu kelta diskusija. Jos metu nutarta, kad reikia vengti priimti moteris, tačiau, nesant kitos išeities, traktuoti jas lygiai su vyrais.

Ar galite įvardyti ryškesnes partizanių istorijas? 

Oi, jų tikrai labai daug, ir jos tokios dramatiškos… Nuo širdį virpinančių pasakojimų apie vestuves miško sąlygomis iki skausmo pervertų istorijų apie gimdymo metu mirusius arba svetimiems atiduodamus vaikus, net artimiesiems nežinant jų tolesnio likimo. Ne viena jų žuvo, bunkeryje susisprogdino besilaukdama. Gal viena labiausiai mane sujaudinusių istorijų, kurią pirmą kartą išgirdau prof. Vykinto Vaitkevičiaus vedamame žygyje Šiluvos apylinkėse po partizaninio karo vietas, buvo apie partizanę Genovaitę Juodytę. Nedidelis būrelis žmonių sustojome laukuose paklausyti istorijos apie čia vykusias partizanų kautynes. Tai buvo tik vienas epizodas, tačiau sujaudino mane ir kaip moterį (gal todėl, kad net pati dar to nežinodama jau laukiausi pirmagimės), ir kaip istorikę (vėliau turėjau profesinio malonumo labiau gilintis į šią istoriją). Tad galbūt ir kitus ši istorija privers susimąstyti apie gyvenimo, meilės, asmeninės laimės trapumą karo sąlygomis. Gal kai kuriems ji bus jau girdėta, o kai kuriems – visiškai nauja.

Mįslingas buvo artimiesiems partizanės Genovaitės Juodytės (1929–1950 m., g. Armonų k., Betygalos vlsč.) gyvenimas laisvės kovoje. Aštuonių asmenų šeima buvo išdraskyta jau antrosios sovietinės okupacijos pradžioje. Du broliai nuo pirmųjų dienų pasitraukė pas partizanus, seserys ėmė slapstytis, tėvai ir viena sesuo 1945-ųjų pradžioje ištremti, nė vienas į Lietuvą jau nebesugrįžo.

Tuomet slapstytis ėmė ir dar visai jaunutė, vos šešiolikos metų sulaukusi, Genovaitė. Artimieji teigia, kad jau tada ji pasiprašė pas partizanus, o išlikusios laisvės kovotojų žinios rodo, jog partizanų gretose kaip kovotoja Genovaitė buvo nuo 1947 m. vasario 26 d. Nėra tiksliai žinoma, kada jauna mergina ištekėjo už devyneriais metais vyresnio partizano Romualdo Pracišausko-Hamiro, tačiau šeimynine laime jie džiaugėsi neilgai. 1948 m. kovo 10 d. trylikos asmenų partizanų dalinys buvo apsuptas priešų. Iš pradžių pavyko laimingai pasitraukti, tačiau už keleto kilometrų jie vėl buvo pastebėti. Sovietams atidengus ugnį, kautynių metu žuvo du laisvės kovotojai, tarp jų ir būrio vadas R. Pracišauskas. Skausmas pervėrė jaunos moters krūtinę.

Kokia drama tuomet vyko Kaunetiškių kaimo laukuose, liudija 1949 m. spalį užrašyti partizano Jono Šukio-Liutauro prisiminimai: „Hamiras gauna nuo priešo kulkosvaidžio antrą mirtiną smūgį per vidurius. Skausmo suimtas pakyla nuo žemės, išsitiesęs visu aukštumu, jau turėdamas negailestingą pistoletą. Pribėgus jo žmona šaukia, minėdama jo tikrąjį vardą, kad „einam, aš tave vesiu…“ Bet jis išblyškusiu veidu į jos pusę atsigręžia ir ištaria jai paskutinius atsisveikinimo žodžius: „Sudiev, Aldona. Atkeršykite už mane…“ Tuo kartu pakelia pistoletą prie smilkinio ir nuaidėjęs negailestingas šūvio garsas nutraukia jauno ir pasiryžusio partizanų dalinio vado paskutinę gyvenimo stygą. Žmona, mačiusi savo akyse mylimo žmogaus mirties tragediją, griebiasi pistoletą ir tą pačią akimirką pasiryžusi baigti taipogi savo kelionę šiame, taip klastingame pasaulyje. Bet staiga ją skubiai sulaiko motiniškas jausmas. Neišdrįsta pati žudyti dviejų gyvybių. Pribėgus prie pat esančio partizano prašo, kad ją nušautų, bet šiam atsisakius palieka amžinai gulėti savo vyrą.“

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimsta dviejų partizanų vaikas, nėra žinoma, tačiau, remiantis išlikusiomis partizanų ūkinėmis apyskaitomis, matyti, kad 1948 m. kovo pabaigoje 300 rublių skiriama Aldonos – toks buvo laisvės kovotojos slapyvardis – gydymui. Nuostabu ir gražu, kad jau kito mėnesio ūkinėje apyskaitoje pažymėta, jog Aldonai perduotas 700 rublių vertės naujagimio kraitelis. Deja, tolesnis vaikučio likimas nežinomas net artimiesiems, nes jį, apgaubtą paslapties, augino svetimi. Galbūt šiandien kažkur vaikšto į aštuntą dešimtį įkopęs žmogus, nė nenujausdamas, kokia garbinga jo šeimos istorija.

Po gimdymo G. Juodytė-Pracišauskienė iš kovos nepasitraukė. Pateko į štabą ir ėjo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės štabo informacijos skyriaus spaudos ir propagandos poskyrio viršininkės pareigas. Mirtį pasitiko garbingai 1950 m. gruodžio 29 d., kai į Jakaičiuose (dab. Raseinių r.) Butkienės sodyboje buvusį bunkerį priešą atvedė išvakarėse suimtas Lukšio dalinio vadas Jonas Mackevičius-Vygaudas. „[Povilas Morkūnas-] Rimantas išsiveržęs laimingai, o [G. Juodytė-Pracišauskienė-] Vytas buvo sužeistas per vidurius ir pats nusišovęs“, – savo užrašų knygelėje pažymėjo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadas Juozas Paliūnas-Rytas, kalbėdamas apie vos 21-erių sulaukusios laisvės kovotojos gyvenimo baigtį.

Ar pakankamai skiriame dėmesio tirti moterų dalyvavimą partizaniniame kare? Jei ne, tai kodėl? 

Negalėčiau sakyti, kad jo visai neskiriama. Kiek žinau, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras vykdo tokius tyrimus, tik gal dar nebaigti ar nepaskelbti rezultatai. Kolega istorikas dr. Marius Ėmužis parašė puikią knygą „Partizanė“ apie laisvės kovotojos Monikos Alūzaitės gyvenimą. Lietuvos nacionalinis muziejus parengė ir iki 2022 m. gruodžio pradžios Lukiškių kalėjime eksponavo parodą „KovotoJOS“. Pati esu parengusi mokslinį straipsnį, tekstų plačiajai visuomenei. Tad tai nėra visiškai balta dėmė. Tačiau ši, kaip ir kitos partizaninio karo, temos dar laukia tyrimų (būtent mokslinių tyrimų, ne tiesiog istorijų aprašymų), nes dažnai vadovaujamasi stereotipinėmis nuostatomis, kad čia jau viskas pasakyta, aprašyta ir ištirta.

Deja, tokios nuotaikos vyrauja ir akademinės bendruomenės gretose. Tačiau kai imiesi daryti mokslinį tyrimą, daugelyje vietų pamatai spragų arba klaidų, įsivėlusių dar Atgimimo pradžioje ir tris dešimtmečius niekieno netikrintų, tiesiog kartotų iš knygos į knygą. Visgi smagu, kad jaunieji istorikai nepasiduoda tokioms nuotaikoms ir vis atsiranda drąsuolių, norinčių gilintis į partizaninio karo istoriją, ieškoti visapusiškų vertinimų. Esu tikra, kad kiekviena karta turi atrasti savo santykį su istorija, ir tai, kad jis skiriasi nuo to, kas buvo prieš tris dešimtmečius, laikau ne trūkumu, o privalumu.