Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.
Australų dainininkas ir dainų kūrėjas Nickas Cave'as. EPA nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Nickas Cave’as: svarbiausia yra žodžiai ir jų virpesys

Tekstas perpublikuojamas iš mėnraščio „Metai“ (2021 m. Nr. 2)

2020 m. „Metų“ balandžio numeryje publikavome pokalbį su pankų krikštamote vadinama amerikiečių dainininke, dainų autore, rašytoja Patti Smith, o šįkart siūlome išsamiau susipažinti su australų dainininku, muzikantu, dainų autoriumi, scenaristu, rašytoju, išskirtiniais atvejais ir aktoriumi NICKU CAVE'U (g. 1957).

Jau bene keturis dešimtmečius N. Cave’as visame pasaulyje žinomas kaip grupės „Nick Cave & the Bad Seeds“ vokalistas bei dainų autorius. Grupės, grojančios sunkiai konkretizuojamo žanro muziką, apimančią alternatyvųjį, eksperimentinį, gotikinį, art roką bei post-punk, dainos vargiai galėtų būti supainiotos su kokia kita grupe ar priskirtos kitam dainų autoriui. Poetinė tekstų įkrova bei išskirtinis muzikinis braižas, unikalus, sodrus vokalisto balsas užtikrino šiam kolektyvui išskirtinę vietą roko muzikos olimpe. Nuo įsikūrimo 1983 m. grupė išleido septyniolika studijinių albumų, buvo įvertinta daugeliu reikšmingiausių muzikos pasaulio apdovanojimų, ne kartą leidosi į ilgus turus, įvairiuose pasaulio kampeliuose rinkdama pilnas sales kūrybos gerbėjų. 

N. Cave’as užaugo mažame miestelyje Viktorijos valstijoje (Australija). Jo tėvas buvo anglų kalbos mokytojas, o mama dirbo bibliotekininke mokykloje, kurią lankė ir pats N. Cave’as. Jis nuo pat mažų dienų buvo apsuptas literatūros, ypač klasikos, – daugelyje šaltinių minima, kad Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ bei Vladimiro Nabokovo „Lolitą“ jis perskaitė itin jauname amžiuje, ir šie kūriniai padarė stiprią įtaką literatūriniam skoniui bei jo paties rašymo stiliui. Viename interviu, paklaustas, ką šiais laikais vaikai turėtų skaityti mokykloje, kūrėjas atsakė: „Jie turėtų skaityti Bibliją, taip pat – „Lolitą“. Ir turėtų liautis skaitę Bukowskį.“ Beje, Biblija paties N. Cave’o sudarytame mėgstamiausių knygų sąraše tvirtai stovi pirmojoje vietoje. 

Be scenarijų filmams bei dviejų kūrybos rinktinių, kurias sudaro dainų žodžiai, pjesės bei esė, N. Cave’as yra parašęs ir išleidęs tris romanus. Į lietuvių kalbą išverstas tik pirmasis romanas „Asilė, pamačiusi angelą“ (2007, iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė). 

N. Cave’as už kūrybinę veiklą pelnė daugybę apdovanojimų, buvo įvertintas Australijos ordinu, jam suteiktas Braitono universiteto (Didžioji Britanija) literatūros daktaro laipsnis.

Nickas Cave’as su grupe „The Bad Seeds“. EPA nuotrauka

Jūsų pirmasis romanas „Asilė, pamačiusi angelą“ („And the Ass Saw the Angel“) išleistas 1989 m., vėliau sulaukė ir pakartotinių leidimų, be to, žurnalo „Time Out“ 1990 m. buvo išrinktas metų knyga. Ar jautėte tiek malonumo ją rašydamas, kiek skaitytojai – ją skaitydami? 

Tai buvo toks atsiskyrėliškas projektas. Šios knygos rašymas suteikė gana jaudinančios patirties. 

Skaitant knyga nepaleidžia. Atrodytų, pasakojimas negali būti visą laiką toks intensyvus, ypač jo kalba, bet toks išlieka iki pabaigos. Tai ir išbandymas skaitytojui. Kaip parašėte tokią knygą?

Labiausiai man rūpėjo kalba. Jaučiau, kad turiu padorią istoriją. Norėjau, kad knygos kalba būtų atpažįstama taip pat kaip Nabokovo. Ieškojau unikalaus pasakojimo stiliaus.

Toks jis ir yra. Gal aptartume Biblijos įtaką šitam kūriniui?

Na, rašydamas šią knygą skaičiau Bibliją. Kai pradėjau rašyti, mane žavėjo Senasis Testamentas. Paskui stačiai įkritau į Naująjį Testamentą, kurį anksčiau nevalingai ignoruodavau – kol pradėjau jį skaityti ir atradau, koks jis neįtikėtinas. Pagrindinė pasakojimo figūra – Kristus – man atrodo gana stipriai įsimenanti, neapleidžianti, o kai kurios Naujojo Testamento scenos labai jaudina, daro didžiausią įspūdį iš viso to, ką kada nors esu skaitęs. 

Ar kalbate apie Bibliją kaip apie poetinės išmonės kūrinį?

Taip ją traktavau nuo pat pradžių. Negali žvelgti į Senąjį Testamentą kaip nors kitaip. Negali tikėti, kad tai – evangelinė tiesa. Tačiau Naujasis Testamentas mane tikrai paveikė. Tam tikra prasme sukrėtė. Dabar to taip nebejaučiu, bet kai rašiau romaną, Naujasis Testamentas man išties darė stiprią įtaką. 

Smalsu, koks buvo pats rašymo procesas.

Rašiau itin disciplinuotai, labai apgalvotai. Iš pradžių sakinį užrašydavau rašikliu, tada tobulindavau jį kiek tik sugebėdamas, tik paskui atspausdindavau rašomąja mašinėle ir imdavausi kito sakinio.

Pasakojimui įgaunant pavidalą ir pamažu virstant kūriniu, pajutau, kad kuo toliau, tuo labiau mane apsėda Jukridas (pagrindinis romano veikėjas – vert. past.). Atrodė, vis labiau tampu toks, kaip jis. Akivaizdžiai pakito mano bendravimas ir santykiai su kitais žmonėmis. Knygą rašiau keturis mėnesius, tam tikrais etapais, nes vis įsiterpdavo išvykos su grupe, – bet kuo labiau susitelkdavau į knygos rašymą, tuo labiau įsitraukdavau, tapdavau apsėstas ir panašus į jį savo būdu – vis daugiau atsiribojantis. Sistemingai to siekiau, toks buvo mano rašymo būdas. 

Pats tampi veikėju, o veikėjas tampa tavimi, tiesa? Grįžkime prie šios knygos kalbos. „Finegano budynėse“ Jamesas Joyce’as meistriškai kūrė žodžius, kurių nebuvo realybėje, tačiau jie turėjo savą tikrovę. Kalbant apie „Asilę, pamačiusią angelą“, turiu pripažinti, kad pradžioje laksčiau prie žodyno pasitikrinti kai kurių žodžių, bet galop pavargau. Be to, tai buvo visiškai nebūtina. Suprantate, ką turiu omenyje?

Norėjau sukurti svetimkalbę. Tai viena priežasčių, kodėl Jukridas yra nebylys. Kalbą jis vartojo ne bendravimui, ji jam buvo abstraktus dalykas. Nors Jukridas tų žodžių nebūtų žinojęs, norėjau, kad jo kalbėjimo būdas būtų…

Fonetinis?

…sunkiai suprantamas skaitytojui. Knygoje yra tik keli žodžiai, kurie nėra „tikri“. Bet yra daug miglotos, slaptingos kalbos. Tikiuosi, tuos žodžius vartojau gana taupiai, kad jie netrukdytų pasakojimo tėkmei. 

Nickas Cave’as. EPA nuotrauka
Australijos dainininkai Kylie Minogue ir Nickas Cave’as. EPA nuotrauka

Galvojant apie kitą Jūsų knygą, „Banio Manro mirtis“ („The Death of Bunny Munro“, 2009), nevalingai iškyla tam tikri temų, pasakojimo ir veikėjų motyvai, ateinantys, rodos, tiesiai iš Jūsų muzikos, scenarijų ir ankstesnės grožinės kūrybos. Tėvo ir sūnaus santykiai, pabėgimas, išganymas… 

Žodis „išganymas“ mane visad trikdo, nes tai krikščioniška sąvoka. Aš bandžiau parašyti antiišganymo istoriją. Nors romano skaitytojai, tiek vyrai, tiek moterys, žvelgdami į Banio personažą atpažįsta dalelę savęs, jis yra išsigimėliškas veikėjas – toks tampa vystantis pasakojimui. Tačiau knygoje yra ir tam tikros satyros. Nenorėjau rašyti tradicinio pasakojimo. Banio gyvenimas mane ne itin domino. Mane domino jo mirtis. 

Fantazija ir pabėgimas – dominuojančios šios knygos temos, o pats pasakojimas kuriamas su detaliu, kinematografišku kruopštumu. Ar jautėte kitų kūrėjų įtaką tokiam rašymo stiliui?

Norėjau sukurti nepaprastą pasaulį iš kažko kasdieniško, žemiško, paversti šį žemiškumą kažkuo nerealiu, sapnišku. Šiuo atžvilgiu mane įkvepia tokie žmonės kaip kino kūrėjai Davidas Lynchas bei Dušanas Makavejevas, poetas Johnas Berrymanas – kūrėjai, meistriškai ištobulinantys savo kuriamas alternatyvias visatas.

Kalbant apie išbaigtas alternatyvias visatas, turiu pasakyti, kad garsinė „Banio Manro mirtis“ knyga – stačiai neįtikėtina. Gal galite plačiau pakomentuoti, kaip Jums pavyko įrašyti tokią unikalią garsinę knygą?

Aš pats labai užsidegiau šios knygos įrašais. Tokios garsinės knygos dar nėra buvę. Be abejo, visą knygą įskaičiau pats, tačiau joje skambanti muzika suteikia psichodelikos, sustiprina haliucinacinį tembrą, jau esantį rašytiniuose puslapiuose. Garsinė knyga erdviniu skambesiu specialiai pritaikyta ir ausinėms, tad klausydamasis pasineri į tą sodrią psichodelinę atmosferą. Kai įrašai buvo baigti, suvokiau, kad nieko panašaus anksčiau nesu girdėjęs. 

Na, kaip žino bet kuris rašantis žmogus, jei atsisėdi nusiteikęs darbui, tuomet idėjos ateina. Yra daugybė tai aiškinančių teorijų, vis dėlto man pasitvirtina tai, jog jei atsisėdu pasiruošęs dirbti, paprastai darbas ir vyksta.

Panašus jausmas apima ir žiūrint dokumentinį filmą „20 000 dienų Žemėje“ („20 000 Days on Earth“, 2014), pasakojantį apie Jus ir Jūsų kūrybą. Jis skiriasi nuo įprastos roko ar rokerių dokumentikos – na, žinote, visų tų senų ekrane besikeičiančių nuotraukų ir fone skambančių įrašų su pasakotojo balsu už kadro.

Taip, mes nenorėjome kurti nieko panašaus. Buvome matę daugybę roko dokumentikos, ir ji mums buvo pavyzdžiu to, kaip nereikėtų daryti. Vis dėlto pradinė filmo idėja buvo noras paaiškinti mano darbo procesą, o jis, be jokių abejonių, yra daugiau mažiau toks pat kaip jūsiškis ir toks pat kaip daugelio kitų žmonių. Rodos, kūrybinis procesas yra gerokai mitologizuotas, išpūstas iki kažko daug didingesnio, nei iš tiesų yra. Tai tiesiog sunkus darbas. 

Matome Jus sėdintį prie rašomosios mašinėlės kabinete, kur Jūs savo dainomis kuriate pasaulį. Įdomu, kaip tokia griežtai sutvarkyta darbo vieta leidžia būti kūrybingam?

Na, kaip žino bet kuris rašantis žmogus, jei atsisėdi nusiteikęs darbui, tuomet idėjos ateina. Yra daugybė tai aiškinančių teorijų, vis dėlto man pasitvirtina tai, jog jei atsisėdu pasiruošęs dirbti, paprastai darbas ir vyksta. 

Tačiau dėl to, ką rašyti, jaučiu didelį nerimą. Ilgai užtrunku, kol sukuriu dainą, nors ir sėdžiu visą dieną kabinete. Sunkiausia sugalvoti, apie ką rašyti. Kai tai atrandu ir patiriu mažytę epifaniją, tuomet galiu pritaikyti konkrečius įgūdžius ir parašyti dainą. 

Tikrai nesu toks dainų autorius, kuris vakarėlyje tiesiog paima į rankas gitarą, pabrazdina kelis akordus, kažką paniūniuoja, ir jau gimsta daina. Rašymas man – itin asmeninis, privatus procesas.

Klausiau to tik todėl, kad yra tokia roko žvaigždžių mistifikavimo idėja – na, žinote, – kad menininkai turi būti tam tikros kitokios būsenos, kad galėtų kurti.

Manau, kad kūrybinis procesas pats savaime yra kitokia būsena. Vis dėlto, kalbant atvirai, išbandžiau abu būdus. Pastaruoju metu, kai sėduosi kurti neapsvaigęs nuo narkotikų, rašyti man sekasi daug lengviau. 

Jūsų dainose netrūksta asmeniškumų. Albume „Push the Sky Away“ (2013) yra net kelios dainos apie žmoną, na, ar bent jos įkvėptos dainos. Ar jaudinatės, kai ateina metas Jūsų žmonai tas dainas išgirsti?

Jei atvirai – ji jaudinasi labiau nei aš. Todėl, kad ji mãno – ir visai teisingai – kad dainose kalbama apie nutiksiančius dalykus. Pats manau, kad tam tikra prasme taip ir yra. Tačiau tarp rašytojo ir mūzos sudaromas tam tikras susitarimas. Šiuo atveju mano žmona per dainas tampa nemirtinga, tačiau ir susimoka už tai – kiekviena mažytė šventa akimirka tampa vieša. 

Priešingai nei didžioji dalis atlikėjų ir dainų autorių, tampančių savo pačių karikatūromis, kai bando palaikyti tam tikrą su(si)kurtą įvaizdį, Jūs metams bėgant darotės atviresnis, tikresnis…

Manau, viena problemų roko muzikoje, su kuria susiduria dauguma atlikėjų ir dainų autorių, – nuoširdžių dainų kūrimas. Jei šie atlikėjai išgarsėja, jų gyvenimai pasikeičia ir tampa nebepanašūs į kitų žmonių. Tad tam, kad rašytų dainas, kurios atlieptų paprastus žmones, jie turi apsimetinėti ar kurti melagingą savęs įvaizdį.

Aš neteisiu ir nesmerkiu tam tikro tipo dainų autorių nuoširdumo. Tačiau ateina metas, kai jie turi apsidairyti, kas vyksta aplink, nes nebeturi apie ką rašyti. Klasikinis atvejis – staiga, pernakt, žmogus tampa socialiai jautrus ir atsakingas, ima rašyti apie tai, ką perskaito laikraščiuose. Tuomet matai, kad jis įbrido į kitą, neva naują sritį, iš kurios jaučia galįs išpešti porą naujų albumų…

Australų muzikantas Nickas Cave’as su žmona Susie Bick ir jųdviejų sūnumi Earlu Cave’u. EPA nuotrauka
Nickas Cave’as. EPA nuotrauka

Nuo pat pirmojo albumo 1984 m. su „Bad Seeds“, rodos, Jūsų paties pagrindinė tema visuomet buvo ir tebėra meilė. Lyg lėtai, sluoksnis po sluoksnio, luptumėte odą, stengdamasis išreikšti emocijas ir jausmus…

Na, labai miela, kad taip sakote. Ir tikriausiai esate teisus. 

Be abejo, visą laiką kūriau apie tuos pačius dalykus. Ir aš nežinau, apie ką dar galėčiau rašyti. Manau, dauguma dainų autorių visą gyvenimą rašo apie tą patį. Randi tave dominančias, savas temas ir tiesiog kasiesi gilyn. Man visuomet įtartini atrodė žmonės, kurie staiga nustoja rašę apie tai, apie ką rašė metų metus…

Tai pasakęs turiu pripažinti, kad temos vis dėlto yra antraeilis dalykas. Svarbiausia yra žodžiai ir jų virpesys, tai, kaip jie atrodo puslapyje. Kai parašau vieną man tikrai patinkančią eilutę, o tada parašau kitą, apima toks jausmas – visa ima gausti, persmelkia giluminis jaudulys. Tarp tų eilučių randasi trintis, įsielektrinimas, o tikroji reikšmė gimsta tik vėliau. Ką stengiuosi visu tuo pasakyti – kad niekad nesėdu rašyti turėdamas tikslią idėją ar temą, kurią norėčiau išreikšti ar paaiškinti. 

Ar tikite gimęs skausmingam gyvenimui, kad tai – menininko lemtis?

Ne, netikiu. Ir nemanau, kad mano gyvenimas buvo skausmingas. Žuvo mano sūnus, ir tai buvo kažkas, ko niekas nepajėgus įsivaizduoti. Nors, tiesą sakant, ne – tai yra būtent tai, ką kiekvienas gali įsivaizduoti. Tačiau niekad nesijaučiau gyvenąs sunkų gyvenimą. Atvirkščiai – mėgavausi būdamas savimi, jaučiausi esąs lydimas sėkmės. Visuomet turėjau savotišką humoro jausmą, tam tikro optimizmo. Nebuvau depresyvus ar panašiai, nors man dažnai pripaišydavo šiuos jausmus. Be abejo, buvo daug tamsių tarpsnių, bet tuo metu man jie tokie neatrodydavo. Niekad nebuvau tokios būsenos, kad… Niekad nejaučiau, jog gyvenimas nevertas gyventi. Net priešingai – tie tamsūs tarpsniai, kuriuose glūdi tragedija, tepasako, o gal net pasako, kad gyvenimas vertas gyventi. 

Naujausią savo knygą „Vėmimo maišelio daina“ („The Sick Bag Song“, 2015) pradėjote rašyti kaip minčių, pastabų, atsiminimų užrašus ant tikrų vėmimo maišelių lėktuvuose koncertinio turo po Jungtines Valstijas 2013 m. metu, kai keliavote pristatydamas albumą „Push the Sky Away“. Kada supratote, kad tie užrašai galėtų virsti knyga?

Taip, tam tikrą akimirką turėjau atsisakyti minties, jog tai tiesiog labai ilga daina. Tuomet turėjau įveikti savotišką asmeninį barjerą, kadangi kėliau koją iš to, ką įprastai darau – dainų kūrimo, – į tai, kas kritiniu požiūriu vertinama visiškai kitaip – poeziją. Visuomet laikiausi atokiai nuo poezijos. Galbūt turėčiau nuo jos laikytis atokiai ir toliau!

Nors knygoje yra memuarų bruožų, tačiau ji gerokai skiriasi nuo „grupės turo dienoraščio“. Ar pritartumėte, kad „Vėmimo maišelio daina“ balansuoja tarp fakto ir fikcijos?

Taip. Man tai yra veikėju besiremiantis pasakojimas, ir tas veikėjas tam tikra prasme yra literatūrinis pramanas, kuris, taip sutampa, yra senstanti roko žvaigždė, keliaujanti tą patį turą, kuriuo keliavau aš. Vis dėlto jaučiau, kad galiu „išeiti“ iš šio veikėjo ribų ir sukurti dalykus, kuriuos jis galėtų veikti, tad tai nėra išpažintinė poema. 

Knygoje pasakojate, kaip apsilankote Bryano Ferry’io namuose ir ten kalbatės apie rašymą ir kūrybingumą. Aprašote, kaip užmiegate šalia jo baseino, apsupto nuostabių vaismedžių sodų; tuomet pabundate, Bryanas Ferry’is – baseine, ir jis Jums sako, kad jau daug metų nėra nieko parašęs, nes „nėra apie ką rašyti“. Ar tikite, kad pats – kaip rašytojas – galite pernelyg „įsipatoginti“ prabangoje ar esamoje vietoje ir taip prarasti rašymo, kūrybos dovaną?

Ne – todėl, kad įkvėpimas slypi tavyje, viduje. Ir iš tiesų gali rašyti bet kur, jei tavo vaizduotė geros formos. Tereikia ją treniruoti. Bet visiškai nesvarbu, kur tai darai. 

Rašydamas dainas jaučiu nerimą. Pats procesas man visuomet buvo sunkus, ir aš nežinau kodėl. Dainos tikrai ateina iš… Jos lyg ištraukiamos iš savęs. Tai itin asmeniškas dalykas. Jis labai susijęs su siela. O štai romanų rašymas man – labiau intelektualinė mankšta.

Kaip pats palaikote gerą savo vaizduotės formą?

Na, aš visą laiką dirbu ir keičiu dalykų, kuriuos darau, pobūdį. Tikrai nebebūčiau ko nors vertu dainų autoriumi, jei tik tai ir daryčiau. Vaizduotę ir kūrybingumą palaiko pasinėrimas į skirtingas sritis. 

Sukūrėte keletą romanų, pats parašėte ar bendradarbiavote rašant keturis scenarijus filmams, rašėte teatrui…

Galutinis šių veiklų rezultatas man nėra esmingai svarbus. Nors jaučiu asmeninį pasididžiavimą kai kuriais kitais dalykais, kuriuos teko daryti, tačiau mano darbas yra dainos, joms ir stengiuosi susikaupti. Tačiau visi kiti projektai palaiko aktyvią vaizduotę, o dainų kūrimą – gyvą. 

Esate minėjęs, kad nenorėtumėte susilaukti dar didesnės sėkmės, populiarumo, nes tai pareikalautų kompromisų asmeniniame gyvenime. Ar tikrai taip rimtai į tai žiūrite?

Taip, privatumas man visuomet buvo itin svarbus. Tačiau gyventi Braitone – puiku, nežinau, kodėl, bet Braitone galiu daryti savo darbus ir jaustis paliktas ramybėje. Gal dėl to, kad niekad neišeinu iš namų. (Juokiasi.) Mano žmona gavo vairuotojo teises, tad dabar mašiną vairuoja ji, o aš tūnau namie – gal ir tai turi įtakos.

Tačiau knygoje „Vėmimo maišelio daina“ yra tam tikrų intymių akimirkų, pavyzdžiui, kai stovite priešais veidrodį dažydamasis juodai plaukus… Kaip nusprendžiate, kuo dalintis?

Keista pati mintis cenzūruoti save rašant… Tai yra kažkas, ko aš nedarau. Gal ir reikėtų, bet jaučiu, kad negaliu sau to leisti. Visuomet renkuosi tai, kas atrodo teisinga arba gerai skamba dainoje. Tai svarbiau už bet kokius asmeninius jausmus. Visuomet kūriau tokiu principu.

O kaipgi knygos pasakotojas, kuris vieną akimirką jaučiasi „terakotine dievybe“, o kitą – sustingsta po ryškiai plieskiančia lempa besidažydamas juodai plaukus ir bando nutaisyti tokią veido išraišką, kad „nebeatrodytų lyg Kim Jong-Unas, o atrodytų kaip Johny’is Cashas“?

Nors „Vėmimo maišelio daina“ yra pasakojimas apie senstančią roko žvaigždę, kuris dažo plaukus juodai, o mūsų vardai yra vienodi, jis nėra aš. Jis – tik veikėjas pasakojime. Jis prisijungia prie kitų mano išgalvotų personažų: Jukrido, Banio Manro ir daugybės abejotinų veikėjų, įkurdintų mano dainose. Sakyčiau, kad visi memuarai ar biografijos – kuo kartais „Vėmimo maišelio daina“ apsimeta besanti – yra pramanyti ta prasme, kad remiasi prisiminimais, naudojantis atmintimi kaip varikliu, o atmintis yra ypač nepatikimas, lakus ir savanaudis dalykas. Šios knygos tikslas buvo sukurti prisiminimus, nepaisant to, ar jie tikri, ar išgalvoti. Visi turime prisiminimų, kuriuos metų metais tobuliname, kurie tampa mūsų asmenine istorija ir suteikia gyvenimui prasmę. Tačiau kas yra likęs gyvenimas? Tai yra tai, ką mano mylima bičiulė rašytoja M. J. Hyland vadina „atminties mamutais“. Tai yra tai, kuo tampa tokia didelė dalis praeities: šiais milžiniškais, tamsiais, miglotais pavidalais, nepaaiškinamai besisukinėjančiais aplink. 

Galbūt tą jaučiame žvelgdami į viešbučių veidrodžius. Juk kuris keliautojas nėra patyręs tam tikros egzistencinės krizės nuogas ir bejėgis stovėdamas priešais ryškiai plieskiantį viešbučio vonios kambario veidrodį? Kas nesijautė svetimas tam, ką mato priešais save? Nenuostabu, kad viešbučių veidrodžiai dažnai atrodo tokie sumautai išsekinti. Mano knygoje aprašytas veidrodyje atsispindintis vaizdas ar atskirumo nuo to, kas manaisi esąs, jausmas atliepia tai, apie ką ir yra didžioji šios knygos dalis.

Šiai knygai buvo prikišta tai, kad ji neva yra seksistiška ar dar blogiau – mizoginiška. 

Seksizmas ir smurtas prieš moteris turi būti išnaikinti. Taškas. Tai tebesitęsiantis ir teisingas karas. Vis dėlto vienas pirmųjų dalykų, kurių kovos įkarštyje netenka kai kurie žmonės, yra ironijos, žaismės, humoro jausmas. Kaip meilė groteskui, absurdui ir taip toliau. Pasakęs šiuos žodžius, turiu pripažinti, kad mano ankstyvojoje kūryboje buvo tamsios, visur prasismelkiančios mizantropijos, pasikartojančios dainose, galbūt galvą kur ne kur kyštelėjo ir savotiškas iškreiptas seksizmas. Buvau lyg vaikas su kulkosvaidžiu, kurio negalėjau valdyti, ir į viską tratinau. Stengiausi tai tam tikra prasme atitaisyti rašydamas „Banio Manro mirtį“. Deja, knyga dalies žmonių buvo sutikta kaip seksistinė, ir tikriausiai todėl, kad jie jos iš tiesų neskaitė, tiesiog sprendė iš nuostabiai įžūlaus viršelio – australų fotografės Polly Borland sukurtos lavoniškos tarpkojo su taškuotom kelnaitėm nuotraukos.

Nickas Cave’as. EPA nuotrauka
Australų dainininkas ir dainų kūrėjas Nickas Cave’as. EPA nuotrauka

Viename interviu užsiminėte jaučiąs kone panieką scenarijų filmams rašymui.

Nuskambėjo daug kategoriškiau, nei galvoju. Tikriausiai tiesiog stengiausi pasakyti, kad niekada nenorėjau būti scenaristu. Tai niekada nebuvo mano ambicija. Be to, tarp scenarijaus ir dainų kūrimo yra esminis skirtumas: rašyti scenarijų – labai lengva, o kurti dainą yra labai, labai sunku. 

Pamenu, kurdamas scenarijų filmui „The Proposition“ („Pasiūlymas“, 2005), neturėjau jokio supratimo, kas vyksta tame pasakojime ar kur link jis veda, ar kokia būtų pabaiga. Tiesiog tįsojau pusiausėda lovoje naktį ir galvojau: „Kokie cool dalykai gali nutikti toliau?“, visiškai nesuprasdamas, kas filme įmanoma ir neįmanoma, kas pernelyg brangu filmo biudžetui, – visų panašių dalykų. Ir dėl to patyriau didį malonumą. 

Vėliau parašiau dar kelis scenarijus. „Lawless“ („Virš įstatymo“, 2012) buvo puikios knygos adaptacija. Visuomet jutau, kad šis romanas tikrai geras ir nuostabiai parašytas, ir viskas, kas buvo išbraukta iš scenarijaus, – mes gana nuosekliai laikėmės knygos – man atrodė nelyg koks išpuolis prieš pačią knygą.

Pastaruoju metu esu prašomas rašyti visokias adaptacijas, bet tai man neatrodo prasminga. Nors gal su laiku pasitaikys kas įdomaus. 

Ne kartą esate minėjęs, kad ir romanus Jums daug lengviau kurti nei dainas.

Kai kas nors sako: „Parašyk romaną“, pagalvoji: „Tai rimtas darbas.“ Bet iš tiesų, kai jo imiesi, manau, tai gana lengva. Tiesiog turi atsisėsti ir rašyti. Rašydamas dainas jaučiu nerimą. Pats procesas man visuomet buvo sunkus, ir aš nežinau kodėl. Dainos tikrai ateina iš… Jos lyg ištraukiamos iš savęs. Tai itin asmeniškas dalykas. Jis labai susijęs su siela. O štai romanų rašymas man – labiau intelektualinė mankšta. Todėl muzika savo pobūdžiu yra aukštesnė kūrybos forma už kitas. Ji nepalyginti paslaptingesnė.

Vis dėlto po šitiek metų, net ir parašęs daugiau nei pustrečio šimto dainų, aš vis dar neperprantu šio proceso. Esu daug apie tai mąstęs. Dainų rašymo negaliu paaiškinti, tai ateina iš kažkur kitur. Negaliu paaiškinti tos skirties tarp nieko ir kažko, kuri ištinka dainoje: kai turi absoliutų nieką, o paskui staiga turi kažką. Tai tartum visatos pradmuo. 

Dokumentiniame filme „20 000 dienų Žemėje“ matome, kaip spausdinate rašomąja mašinėle. Ar iš tikrųjų iki šiol tai darote?

Tai dalis trijų pakopų proceso. Iš pradžių rašau ranka, vėliau perkeliu ką parašęs į kompiuterį, ir jei baigus rinkti tekstą šis man atrodo geras, o aš jaučiu, kad jis baigtas, tuomet perspausdinu jį rašomąja mašinėle. Tai taip sumautai ėda laiką, o spausdinti mašinėle taip sunku, bet dainos tekstas man privalo būti užrašytas tokiu būdu. Tuomet jį išsikerpu ir įsiklijuoju į savo užrašų knygelę. Štai ir daina, ji baigta. 

Bet kodėl Jums būtina rašomoji mašinėlė?

Keletą metų rašiau vien kompiuteriu, tačiau nutinka taip, kad jei diena atrodo nekokia, pažiūriu į tai, ką esu parašęs, ir tiesiog viską ištrinu. Na, o mašinėle atspausdinto teksto ištrinti negaliu. Galiu tam tikrą vietą pažymėti kaip netinkamą X ženklu, galiu užtepti baltai, bet ištrinti negaliu. Ir būtent ištrynimo mygtukas kompiuteryje man kėlė aibes problemų. Jis leido mano nuotaikoms trukdyti darbui. Tai – siaubingas dalykas. 

Ar kuriate tam, kad išreikštumėte save?

Kai nekuriu, mano savivertė pasiekia žemiausią lygį, imu jaustis taip prastai ir savigarba smunka tokiu greičiu, kad privalau grįžti į žaidimą ir imtis ką nors daryti vien tam, kad pasijusčiau vėl besidomįs gyvenimu. 

Ar galėtumėte neberašyti?

Galėčiau be to gyventi ir tikiuosi, kad vieną dieną taip ir nutiks. Tačiau šiuo metu rašymas… Tai priklausomybė. Jei nerašau, tampu nepakantus pasauliui. Norėčiau tikėti, kad vieną dieną būsiu pakankamai patenkintas savimi ir jausiuosi gerai, tiek, kad galvočiau, jog man viso šito nebereikia. Ir tada tiesiog galėsiu ramiai stebėti, kaip auga pomidorai.

Iš anglų k. vertė ir parengė Diana Gancevskaitė