Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Niekada nebebus kaip anksčiau

Guoda Azguridienė
Guoda Azguridienė. LLRI nuotrauka

Kartoja įvairių sričių specialistai – epidemiologai, medikai, sociologai. Ar tikrai? Filosofiškai žvelgiant, niekada nebebūna kaip anksčiau. Ir individui, ir visuomenei.

Kai vaikas iš namų išeina į darželį ar mokyklą, jau niekada nebebūna kaip anksčiau. Kai miršta mylimas žmogus, jau niekada nebūna kaip anksčiau. Kai žmonija išrado ratą, elektrą, internetą, jau niekada nebebuvo kaip anksčiau. Tad ir išgyvenusiems Covid-19 pandemiją, kaip anksčiau nebebus.

Mokslininkai jau kuris laikas kalbėjo apie itin bjaurius virusus ir antibiotikams atsparias bakterijas, kurie nuolat atsiranda, ir kad tai didžiulė problema. Jiems visų pirma medicininė, bet, kaip teko įsitikinti – socia­linė ir ekonominė ne mažiau. Covid-19 pandemija ypatinga tuo, kad su viruso pasekmėmis turėjome susidurti akis į akį, masiškai ir viso pasaulio mastu. Tai yra tik­rai nauja, bet nėra stebėtina: šiandien pasaulis kaip niekada vidujai susijęs ir ta prasme – mažas.

Ekonominės politikos srityje negirdėjau sakant, kad jau niekada nebebus, kaip buvo. Dėl pandemijos ekonominiai dėsniai nesikeičia, bet dėl aplinkybių keičiasi ekonominė politika. Ir dar labiau keičiasi retorika. Politikai sako: „beprecedentė situacija, beprecedentės priemonės“.

Situacija ekonomikoje dėl pandemijos tikrai susidarė beprecedentė. Maža to, kad dėl užkrato grėsmės patys žmonės apribojo tam tikrą vartojimą (antai keliones į užsienį), nuo tam tikro momento šalys įsivedė karantiną, o tai reiškė, kad dalis ekonomikos apskritai negalėjo funkcionuoti. Unikalumas tas, kad tai buvo sveiki verslai, kurie papuolė į krizę ne dėl savo ar partnerių sprendimų, kaip būdinga ekonominėms krizėms, o dėl viruso grėsmės ir karantino ribojimų.

Pati ekonominė krizė nebuvo tokia netikėta, kaip dabar pristatoma. Jau praeitais metais jos nuojauta tvyrojo ore, viešumoje klausimas „kada bus krizė?“ skambėjo dažnai, o metų pabaigos Vokietijos ekonomikos rezultatai niekaip neįkvėpė optimizmo. Priminsiu, Lietuva yra eksporto šalis, Vokietija yra viena svarbiausių eksporto rinkų, tad mažėjant ten vartojimui, mes mažiau parduodame. Nors premjero ir apkaltinti, kad nepasiruošė, verslai krizei ruošėsi, kiek tai padaryti pajėgė: jei pelno neuždirbi arba esi stiprios plėtros fazėje, ruoškis nesiruošęs – atsidėti nėra ko.

Krizei rengtis buvo raginama vyriausybė: nešvaistyti laiko, neužsiimti smulkmenomis, tvarkyti esminius dalykus. Žinia, Lietuvoje šie raginimai išgirsti nebuvo. Prisiminus, kad ir prieš 2010-ųjų krizę jie taip pat nebuvo išgirsti, gal reikėtų ir nebesitikėti? Kaip sakoma, krizės krizėmis, o rinkimai – pagal grafiką, ir jei jūra ima banguoti prieš rinkimus, veikiausia mums bus pasakyta, kad banguoja akyse. Juk žmonės taip mėgsta girdėti tai, ką nori, o plaukti per audrą jau teks kitai vyriausybei.

Sakysite, kad Sauliaus Skvernelio vyriausybė pati plaukia per audrą? Reagavimo į virusą prasme taip, bet ekonominės problemos tikrai nutįs ilgam į priekį. Tįsdamos jos keis pavidalą, jų sąsajos su koronavirusu darysis ne tokios akivaizdžios. Tai vyks dėl eksporto rinkų pokyčių, atidėtų atleidimų (kai baigsis prastovų subsidijos), atsargesnio vartojimo pačioje Lietuvoje ir rizikos vertinimo iš naujo. Žmonės gali svarstyti vienaip ar kitaip, bet investuojantis verslas vertina rizikas. Atsiradus naujai rizikai tenka vertinti, kaip konkrečioje šalyje nuo jos galima bus apsisaugoti. Vyriausybės paramos priemonės sudėliotos taip, kad baigtųsi kaip tik apie rinkimų laiką. Taip diktuoja politinė logika. Ekonominė logika sakytų, kad parama buvo prasminga pačioj krizės pradžioj, o jos tęsimas laike tik trukdo rinkos dalyviams pamatyti rinkos situaciją ir prie jos prisitaikyti.

Girdime šią pandemiją vadinant „juodąja gulbe“ – labai mažai tikėtinu įvykiu su ypač stipriomis pasek­mėmis. Pats „juodosios gulbės“ metaforos autorius Nassimas Talebas sako, kad Covid-19 nebuvo juodoji gulbė, ji buvo žinoma – baltoji. Tokios būtų ir dėl klimato kaitos atsitikusios bėdos. Tačiau niekas autoriaus nebeklausia – metafora tapo bend­ro naudojimo ir patogiau sakyti, kad ligos prot­rūkis buvo niekaip nenumanomas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką ši krizė atskleidė Lietuvoje?

Ne taip ir daug naujo. Kad valdžia labai mėgsta valdyti piliečius, juos ribodama. Kad ji nepajėgi operatyviai reaguoti (tam pamatyti pakako gaisro Alytuje). Kad būtent politinė lyderystė Lietuvoje šiandien yra juodoji gulbė. Valstybės pirmieji asmenys dėl lyderystės stokos pirštais baksnojami (beje, Seimo pirmininkas nė nebeminimas), bet pridėčiau ir kitus „atsakinguosius“. Turime krūvą institucijų, susijusių su visuomenės sveikata, įvairaus pobūdžio saugumu. Verslams reikia pereiti stiklo kalnų masyvą, norint gauti jų parašus, jog viskas saugu ir tvarkinga – ta prasme, kad saugos dokumentai tvarkingi. Bet kai ateina gaisras arba epidemija, didžiųjų saugos prižiūrėtojų – institucijų, vadovų, paruoštų priemonių – nelieka. Ar jie tokie neatsakingi, kad nesiruošia ir nežino, ar tokie neįtakingi, kad jų neklauso? Klausimas, kodėl nebuvo leista ligoninėms laiku įsigyti apsaugos priemonių arba nupirkti jų centralizuotai, yra šimtą kartą vertesnis, nei Stasio Jakeliūno komisijos tyrimas apie tai, kas sukėlė finansų krizę Lietuvoje 2010 m. Dar niekaip neatsakytas klausimas, vertas tyrimo, kodėl, neapsirūpinus apsaugos priemonėmis, ilgą laiką reikėjo viešai meluoti, kad jomis pasirūpinta ir naudojama ten, kur reikia. Kai visiems buvo akivaizdu, kad reikia ir nenaudojama. Ir tai nėra vieno žmogaus – operacijų centro vadovo – charakterio ypatybė. Už ekonomikos gelbėjimą atsakingi politikai taip pat iki šiol nesako, kad buvo padaryta klaidų. Jie kuria vaizdą, kad viskas kontroliuojama ir tiesiog žada naujas priemones, naujus milijardus.

Ką iš Covid-19 patirčių Lietuvoje konstatuoti labai malonu ir apskritai maloniausia, tai kad visuomenė buvo ir susitelkusi, ir sąmoninga. Aš net ne apie tai, kad laikėsi karantino – didelė dalis jo laikėsi iš grynos baimės. Aš apie tai, kaip žmonės patys savanoriškai ėmėsi veiksmų padėti įveikti negandą: aukojo, savanoriavo, teikė paramą, ėmėsi verslo projektų iš visuomeninių paskatų, telkė ekspertus, būrė bendruomenes, advokatavo reikalingiems pagalbos, galų gale – dirbo savo darbą, negailėdami savęs. Drįstu teigti, kad kaip visuomenė – ūgtelėjome. Kaip, matyt, ir priklauso krizės sąlygomis, gerai atsiskyrė lyderiai ir tušti sėkmės medžiotojai. Pastarieji prastūmė ne tik sau naudingų įstatymo normų, bet ir eilučių biudžete. Padalijo pinigų pagal savus kriterijus pagrįsdami, kad „beprecedentė situacija, tai ir priemonės beprecedentės“.

Pakalbėkime apie pačias priemones ekonomikai gaivinti. Jos buvo beprecedentės ta prasme, kad teko remti verslus. Iki šiol tikslinėmis išmokomis buvo įprasta remti savo rinkėjus, pavyzdžiui, vaiko pinigais. Arba pakelti pensijas ne pagal numatytą formulę, padidinti minimalią algą greičiau, nei bendrai atlyginimai didėja. Taip pat įprastai skambėjo pasiūlymas sumažinti kokiai nors prekių grupei PVM, išmokėti ūkininkams kompensacijas už lietų arba sausrą. Tiesa, ir ypač pastaruoju metu, pagreitį įgavo parama (įvairiomis lengvatomis) stambioms užsienio investicijoms, kurios neša mums know-how ir daug gerai apmokamų darbo vietų. Tas politikams patinka. O dabar (kokia likimo ironija!) teko remti savus paprastus verslus: labai mažus, mažus ir vidutinius. Tuos pačius, kuriuos iki to laiko linksniavo kaip per mažai pažengusius ir mokančius per mažas algas. Apmaudu. Ir nesinori. Bet ką daryti, kai jie daugiausia žmonių įdarbina?

Kai nesinori, tai ir neišeina gerai. Vadinamoji „likvidumo“ (žmoniškai – išgyvenimo) parama Lietuvoje stipriai pavėlavo, kas reiškia, kad dalis verslų numirė ar bent stipriai nukraujavo iki paramos atėjimo, o kai ši atėjo (ir jei atėjo), jau buvo gerokai per maža, nes įsipareigojimai per laiką susikaupia. Kodėl taip atsitiko? Dėl trijų esminių priežasčių. Pačios priemonės buvo sugalvotos sudėtingos. Kaip antai, parama darbuotojams buvo organizuota per darbdavius, o ne tiesiogiai žmonėms. Tai įvėlė darbdavius į masę sąlygų ir procedūrų, trukdančių užsiimti pačiu verslo gelbėjimu. Antra, verslams buvo keliami papildomi reikalavimai ir sąlygos, kurių krizės sąlygomis jie negalėjo įgyvendinti (juk krizė). Ir trečia, pinigus skirstyti pavesta institucijoms, kurios nebuvo pritaikytos tokio pobūdžio dalyboms, todėl fiziškai nesusitvarkė su srautu. Rizika, kad būtent taip atsitiks, buvo matyti iš pat pradžių, tačiau padėtį po truputį imta taisyti gerokai vėliau. Esu tikra, kad ir valstybės aparate buvo apstu suprantančiųjų. Tiesiog nebuvo politinės valios to imtis. Ta prasme, nepaisant pompastinių planų ir pažadų, noro padėti žmonėms, kurie suneša mokesčius į biudžetą, nebuvo. Nebuvo noro realiai padėti nei verslus vystantiems, nei juose dirbantiems, tebuvo noras pasirodyti vieninteliais gelbėtojais. Gal net išgelbėti darbuotojus nuo blogiečių darbdavių. Bet to padaryti tiesiog neįmanoma – kad ir kiek valstybė subsidijuotų darbo vietas, verslui užsidarius ar susitraukus, jos tiesiog dings. Stebėtis gal ir nereikėtų, nes noro gelbėti medikus iš valdžios pusės irgi nebuvo daug. Buvo visokių kitokių norų ir prioritetų.

Situaciją taikliai paaiškino kultūros komiteto pirmininkas, kuris pasidžiaugė, jog ekstremali padėtis leido panaikinti fiskalinės drausmės įstatymą. Tą įstatymą, kuris draudė valdžiai išlaidauti savo nuožiūra ir taip stipriai sunkino jai gyvenimą leidžiant mokesčių mokėtojų pinigus savęs populiarinimo tikslais.

Kadangi krizė toli gražu nesibaigė, nesibaigė epidemija ir net karantinas iš dalies išlieka, per anksti daryti išvadas ar prognozuoti, kaip konkrečiau atrodys tas „nebebuvimas kaip anksčiau“. Aišku viena, netikrumo dar padaugės, asmens laisvių apribojimų taip pat, valstybės lies pinigus į ekonomiką kiek pajėgdamos, o tai tik­rai keis santykius rinkoje tarp skirtingų verslų, šakų, valstybių. Klibins sutartis ir sąjungas. Tai negalės nepaveikti ir vertybių. Politinis klausimas, kiek ribojimų dėl epidemiologinio saugumo mes kaip visuomenės toleruosime, viešumoje jau svarstomas. Ekonominis klausimas, kaip atrodys ekonomikos, taip karštai kūrenamos iš ateities pasiskolintais pinigais, kol kas labai garsiai nutylimas.