Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Niurkoniai ar Murkonys? Istorijos, prisiminimai, legendos

Balto marmuro verkiančio angelo skulptūra Niurkonių koplyčios šventoriuje stovėjo iki 1992 m., kol buvo suniokota vandalų. Algimanto Stalilionio asmeninio archyvo nuotrauka (1965 m.)

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2020 m. Nr. 2)

Jau nuo vaikystės Niurkonių koplyčia, dvaro bokštas, Kapoto kalnas kėlė pagarbą ir didelį susidomėjimą. Istorijos, kurios buvo pasakojamos tyliai, paslaptingai, įstrigo ilgam laikui.

Mano vaikystėje, apie 1970 metus, ant dvaro bokšto gyveno gandrai, kurių sukrautas lizdas, matyt, apsaugodavo bokštą nuo lietaus, sniego ir galbūt žaibų. Gandrams pakeitus gyvenamąją vietą, lizdas suiro, o po keliolikos metų žaibas įskėlė bokštą.

Niurkoniai – sena gyvenvietė, neabejotinai egzistavusi jau XVI a. pirmojoje pusėje. Tačiau pirmą kartą Niurkonių kaimo paminėjimą randame 1554 m. Upytės valsčiaus inventoriuje. Čia Niurkoniai pavadinti Niurkovičių kaimu (selo Niurkoviči), o vėlesniuose dokumentuose – Niurkony (1646 m.); Nurkony (1667, 1759, 1790 ir XIX a.). Įdomu, kad 1580 m. inventoriuje kaimas pavadintas Murkany, t. y. Murkonys. Ar tik nebus čia tikrasis lietuviškasis pavadinimas, nes Niurkoniai yra suslavintas, iškraipytas Murkonių variantas, kurį primetė, įskiepijo lietuviškai nemokantys raštininkai ir valdytojai.

Apie XVIII a. antrąją pusę pradėjo kurtis Niurkonių dvaras. Jam priklausė Jaciūnai, Kriaučiūnai, Niurkoniai, Pakaušiai, Pūkiai, Sereikoniai, Smilgeliai, Stanioniai, taip pat keli užusieniai, arba viensėdžiai: Ližų, Vanagiškių, Petriškių, Paįstrio, Skaistgirio ir Paminakalnio giria. Niurkonių dvaro kaimai, kaip ir patys Niurkoniai, žinomi nuo XVI–XVII a., tiktai kai kurių pavadinimai pasikeitę. Pavyzdžiui, Smilgeliai 1756 m. vadinti Smilgiais; Petriškių (Piotrovičių) užusienis – Kiauniūnais; Pakaušiai XVII a. ir dar XVIII a. pirmoje pusėje turėjo Dačiūnų pavadinimą; Pūkiai vadinosi Rezgiais; Kriaučiūnai – Patetupiu; Stanioniai – lenkiškai Popisze.

Obelisko vietos mįslė

Nuo buvusio Niurkonių dvaro, už 200 metrų į šiaurę, išlikęs akmeninis tinkuotas obeliskas. Ant jo buvusi vėjarodė, vaizduojanti raitelį ant pasibaidžiusio arklio. Vėjarodė, pasak vietinio gyventojo Antano Žostauto, buvo pagaminta iš balto metalo, nes jam dar buvus vaikui pokaryje vėjarodė buvo numušta, ir A. Žostautui pasisekė rasti žirgo koją. Į žirgą su raiteliu Pumpėnų stribai šaudydavo kaip į taikinį. Šaudė tol, kol numušė.

Obeliskas intrigavo savo vieta. Jeigu tai būtų dvaro puošybos elementas, jis būtų stovėjęs prie pat dvaro arba bent prie įvažiavimo į jį. Dar viena logiška bokšto pastatymo vieta būtų prie koplyčios. O šis obeliskas pastatytas visai šalia ūkinio dvaro kiemo. Artimiausias pastatas – grūdų sandėlis-klėtis.

Legenda byloja, kad obeliskas pastatytas šių žemių paveldėtojui, vieninteliam dvarininko, generolo Juozapo Vavržeckio sūnui Aleksandrui, kuris mėgo jodinėti. Jodinėjant atsitiko nelaimė – raitelis nesėkmingai nukrito nuo žirgo ir patyręs traumas mirė. Tikrinant archyvinius dokumentus pasitvirtino, kad J. Vavržeckis turėjo du sūnus, kurių vienas mirė dar kūdikis, o kitas, Aleksandras, mirė 1833 m. Vilniuje, kur mokėsi karo mokykloje. Palaidotas Niurkonių koplyčios rūsyje. Šiuo atveju obelisko pastatymo data laikytina apie 1834 m.

Paskutinio Niurkonių ir Lavėnų dvarų savininko Marijono Kazakausko prisiminimuose rašoma: „Niurkonių dvaras buvo su balkonu, paremtu keturiomis kolonomis. Prieš dvarą, ant bokšto buvo paminklas-geležinė vėjarodė Juzefui Poniatovskiui [1763–1813].“ Mano turimais duomenimis, Niurkonių dvarą kurį laiką valdė J. Poniatosvkio giminaitis Stanislovas kunigaikštis Poniatovskis. Dvarą valdė nuo 1779 m. rugpjūčio 9 d., bet ne ilgiau kaip iki 1810 m. Dar gyvam esant giminaičiui neįtikinamai atrodo, kad būtų statomas paminklas. Nebent bokštas yra statytas vėliau, jau dvarą valdant J. Vavržeckiui.

Niurkonių koplyčia ir varpinė. 2020 m. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka
Niurkonių koplyčios interjero fragmentas. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka (2016 m.)

Niurkonių dvaro koplyčia buvo nuolat niokojama

Niurkonių dvaro koplyčią pastatė 1794 m. sukilimo Žemaičių divizijos vadas, Tado Kosciuškos įpėdinis, Tomo Vavržeckio brolis, jau minėtas generolas J. Vavržeckis. Jis turėjo kavalerijos vado laipsnį, kovojo su carine kariuomene T. Vavržeckio vadovaujamų Šiaurės Lietuvos ir Žemaitijos sukilėlių gretose. Koplyčia skirta T. Vavržeckio atminimui. Laikantis religinių kanonų į jos vidų atgabentas Šv. Tomo paveikslas, o pats koplyčios atidarymas perkeltas į T. Vavržeckio vardinių dieną – 1828 m. gruodžio 27 d.

Mūrinė koplyčia pastatyta pagal architekto Juliaus Groso projektą. Išorinis paviršius apdailintas smulkių akmenėlių mozaika, stogas čerpinis, iš galo rūsys, kuriame palaidoti koplyčios fundatoriai ir jų giminės. Vyskupo Motiejaus Valančiaus potvarkiu koplyčioje įvesti Šv. Tomo Villanova atlaidai. Koplyčios šventoriuje palaidoti per Pirmąjį pasaulinį karą žuvę vokiečių kariai, vietiniai gyventojai.

Niurkonių dvaro koplyčia pirmą kartą apiplėšta 1918–1919 metais. Pasakojama, kad kardais nukapoti generolo J. Vavržeckio karsto paauksuoti papuošalai, pagrobtas kardas. Pokario metais koplyčia niokojama dar labiau, nuolat apiplėšiamas laidojimo rūsys. 1979 m. liepą koplyčios kieme mėtėsi karsto dangtis.

Apie 1974 m. prie koplyčios aptikta nuplėšta metalinė lenta, kurioje išvardyti generolo T. Vavržeckio titulai. Anksčiau ji kabėjo dešinėje altoriaus pusėje. Lenta perduota kultūros paveldo specialistams, bet šiais laikais jos muziejų fonduose neberandama. Iki 1992 metų ant postamento stovėjo balto marmuro verkiančio angelo skulptūra, kurią vandalai sudaužė. Nėra abejonių, kad ši koplyčia yra T. Vavržeckio memorialas, ne tik architektūros, bet ir istorijos paminklas 1794 m. sukilimui – galima teigti, vienintelis visoje Lietuvoje.

Kunigo Jurgio Rožansko istorija

Kunigas, knygnešys Jurgis Rožanskas (1829–1883) mokėsi Raseiniuose, vėliau įstojo į Žemaičių vyskupijos seminariją. 1865 m. tarnavo vikaru Laukuvoje, vėliau Pumpėnuose ir Jurbarke. Platino spaudą lietuviškais rašmenimis, ją persiųsdavo į Pumpėnų parapiją. Katalikybės ir lietuvybės labui darbavosi jauni, neseniai M. Valančiaus įšventinti kunigai, jau seminarijoje patyrę tą slogią persekiojimo atmosferą, kurią po sukilimo sudarė rusų administracija. Daugelyje pasienio miestelių nuo Jurbarko ligi Darbėnų M. Valančius turėjo „savo“ kunigus. Į Jurbarką iš Pumpėnų vyskupas perkėlė vikarą J. Rožanską, jau pasireiškusį religinių knygų, tarp jų ir M. Valančiaus „kantičkų“, platinimu. Per jį nusitęsė knygnešių kelias nuo Jurbarko iki Pumpėnų. Deja, M. Valančius šiuo kunigu nusivylė. J. Rožanskas pažeidė kunigo drausmę, pamėgo pasaulietinį gyvenimą, vasaroti vykdavo į Rygos pajūrį, daugiau laiko leisdavo Pumpėnuose nei Jurbarke. Vyskupą pasiekė gandas, kad kunigas, trokšdamas „laisvės“, perėjo į stačiatikių tikėjimą. Netekęs kantrybės vyskupas 1871 m. pašalino jį iš kunigų, nurodydamas neleistinus ryšius su viena gyvanašle – Niurkonių dvaro savininke Marija Vavržecka-Tukallo.

Šis kunigas, jo pasiaukojimas dėl lietuvybės, knygų platinimas Pumpėnų parapijoje ir jo meilės istorija dar išlikę žmonių pasakojimuose. Tarnaudamas Pumpėnų bažnyčioje vikaru susipažino su gražuole gyvanašle M. Vavržecka-Tukallo. Jos vyras Konstantinas už dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime buvo ištremtas į Sibirą.

Žmonių prisiminimuose teigiama, kad dvaro savininkė Marija nuo J. Rožansko susilaukė dukros. Tačiau kūdikis mirė. Dukrelei atminti pastatyta verkiančio angelo skulptūra. Kai J. Rožanskas buvo pašalintas iš kunigų luomo, apsigyveno Niurkonių dvare. Čia gyveno labai trumpai, apsirgo ir staiga mirė. Marija jį norėjo palaidoti koplyčios rūsyje, bet giminės tam pasipriešino. J. Rožanskas buvo palaidotas koplyčios šventoriuje. Tačiau bažnyčios vyresnybė uždraudė laikyti mišias koplyčioje, o dvarininkės giminės reikalavo, kad J. Rožanskas būtų perlaidotas kitur.

Tolesnė istorija turi du variantus. Remiantis pirmuoju, M. Vavržecka-Tukallo liepė perlaidoti mylimąjį prie dvaro rūmų, po jos langais. Prisimenama, kad ten iš tikrųjų buvęs kapas, dvarininkė iki savo mirties jį tvarkydavo, puošdavo gėlėmis. Kitas pasakojimas byloja, kad kūnas slapčia nuvežtas ir palaidotas neveikiančiose kapinėse (senkapyje) ant Kapoto kalno, o po langais nežinant dvarininkei į duobę įdėtas karstas su šuns kūnu. Tačiau gana prabangaus laidojimo rūsio griuvėsiai ant Kapoto kalno kelia klausimą, kas ten galėjo būti palaidotas. Mano nuomone, dvarininkė savo mylimąjį palaidojo ant kalno ir pastatė jam mauzoliejų, po langais palikdama tik simbolinį kapą.

Atgimęs Niurkonių dvaro bokštas. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka (2020 m.)
Niurkonių paminklo postamentas iš Arūno Paslaičio piešinių albumo
Nuo 1900 m. Kapoto kalva paversta kapinėmis, iki šiol išlikusios laidojimo rūsio sienos. Gražvydo Balčiūnaičio nuotrauka (2013 m.)

Pirmojo pasaulinio karo pėdsakai

Prie Niurkonių dvaro vyko įnirtingi Pirmojo pasaulinio karo mūšiai. Jų metu degė Niurkonių dvaro alaus darykla. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo meto dienoraštyje“ rašė: „Sudegė Niurkonių dvaro malūnas, darbininkų troba, keturių šeimų gyvenama.“

Niurkonių koplyčios šventoriuje palaidota apie 20 mūšyje žuvusių vokiečių karių. Iki 1970 metų stovėjo mediniai kryželiai su užrašais. Šiame kare žuvę rusų kariai palaidoti Lavėnų dvaro žemėse esančiame Kapoto senkapyje. Vietinio gyventojo A. Žostauto tėvas pasakojo, kad rusų karių buvo gerokai per šimtą. Laidojimui buvo varomi Lavėnų ir Niurkonių dvaro valstiečiai. Tai buvo vasarą, tvyrojo karščiai, tad kareivių kūnai labai dvokė. Juos guldė į bendrą didelę duobę, pylė kalkėmis ir vėl guldė. Buvo iškastos dvi didelės duobės, šiuo metu dar likusios jų žymės.

Nėra tikslių žinių, kada sudegė Niurkonių dvaro pagrindiniai rūmai. 1925 m. žemėlapyje dar žymima dvaro rūmų vieta, bet jau be pagrindinio pastato, žemėlapyje išlikę tik jo kontūrai. Tuo metu dar stovėjo klėtis, du ūkiniai pastatai ir apdegęs alaus daryklos pastatas, nes statytas iš molio ir akmenų. Viename jo gale gyveno žmonės (kurį laiką, kol statėsi savo namus, čia buvo apsistojusi Lietuvos savanorio Antano Trebos šeima).

1927 m. parceliuojant Niurkonių dvarą 20 sklypų skirta 1918–1920 metų nepriklausomybės kovų dalyviams: kariams savanoriams, partizanams, kariams bežemiams ir vienam karo invalidui. Išskirtas sklypas mokyklai. Dvaras, kuriame buvo 260 ha žemės, tuo metu priklausė Marijonui Kazakauskui. Jam palikta 80 ha su buvusio dvaro pastatais (jie įvardyti kaip apleisti) ir pramonės įmonėmis. Omenyje turėta sudegusius alaus daryklos pastatą ir vandens malūną ant Lėvens upės kranto. Dvaras galutinai suniokotas per Antrąjį pasaulinį karą.

Kapinėmis virtęs Kapoto kalnas

1870 m. carinės Rusijos žemėlapiuose nuo Niurkonių dvaro Pumpėnų link pro Kapoto kalną pažymėtas kelias. 1900 m. žemėlapyje ši kalva žymima kaip katalikų kapinės. Pasak niurkoniečio A. Žostauto, ant Kapoto kalno buvo laidojami dvaro baudžiauninkai, vėliau Pirmojo pasaulinio karo aukos. Šiuo metu dar galima įžiūrėti stačiakampio formos duobės kontūrus. Šis kalnelis priklausė Pumpėnų bažnyčiai. 1935 m. pabaigoje Pumpėnų bažnyčios klebonas Gasparas Spudas Valstybės archeologijos komisijai raštiškai pasižada, kad šį senovės paminklą padės saugoti ir globoti.

Nuo kalvos viršaus į šiaurės vakarus, jau visiškai pakalnėje, sovietmečiu buvo kasamas smėlis, atrasta daug žmonių kaulų. Manoma, kad tai kaimo kapai nuo baudžiavos laikų arba maro laikų kapai. Apie 1965–1970 metus kalno rytiniame šlaite matėsi dviejų medinių kryžių likučiai. Aukščiausioje kalvos vietoje išlikusios akmeninės laidojimo rūsio sienos. Šiuo metu senkapis iš pietvakarių pusės nukastas, o aukštumoje gausiai gyvena lapės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Niurkonių dvaro bokšto atgimimas

Iki 1995 metų ant Niurkonių bokšto lizdą buvo įsitaisę gandrai. Jiems išskridus gandralizdis po truputį nyko. 2002 m. vasarą bokštas nukentėjo nuo žaibo, atsivėrė plyšys. Rudenį bokšto viršūnė buvo sutvarkyta, kad žiemą vanduo ir ledas jo neperskeltų.

2019 metais suburta Niurkonių dvaro bokšto globos bendruomenė atkurti bokšto viršuje buvusią vėtrungę. Prie šio idėjos talkomis ar aukomis prisidėjo 62 žmonės. Talkose aktyviai dalyvavo iš šio kaimo kilę A. Žostautas, Jonas Piragis, Alvydas Matuzevičius, Onutė Petrauskaitė-Tamauskienė, Laimutė Litvaitė-Kuodienė su šeimyna.

Šio bokšto nuotraukų nepavyko surasti. Kadangi dauguma Niurkonių kaimo senbuvių tvirtino, jog vėtrungė vaizdavo Vytį, tad ir kilo mintis sukurti būtent tokį Vytį, koks pavaizduotas ant 1925 m. nepriklausomos Lietuvos litų. Be to, už 6 kilometrų driekiasi šio piešinio autoriaus, žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro tėviškė. Jis 1897–1899 metais pro Niurkonių dvarą ir jo bokštą eidavo į Pumpėnų mokyklą. Galbūt raitelio (Vyčio) vaizdas įstrigo jauno ir gabaus vaiko sąmonėn. Po gerų dviejų dešimtmečių J. Zikaras laimėjo piešinių konkursą litui pavaizduoti.

Menininkas Kęstutis Musteikis iš Vilniaus su broliu Vytautu sukūrė Vytį ir padėjo jį įmontuoti. UAB „Ilsna“ ir jos direktorius, legendinis žygeivis Juozas Dapkevičius įrengė žaibosaugą.