Nobelio literatūros premijos laureatė S. Aleksijevič – apie karą, kuris jaunus žmones pavertė nebejaunais

Kaip tai išvydus galima ištarti: „Žinai, jie ten irgi kalti, jie Putiną įsiutino, juk tu supranti – jie jį įsiutino“?.. Lyg nebūtų diplomatijos, diplomatų, lyg būtų ne XXI amžius, kai didvyriškumas yra ne žudyti žmogų, o atvirkščiai – nežudyti jo“, – tokius jautrius žodžius kovo 6 d. interviu Laisvės radijo („Svoboda“) Baltarusijos tarnybai, žurnalistei Anai Sous, ištarė Nobelio literatūros premijos laureatė, baltarusių rašytoja SVETLANA ALEKSIJEVIČ.

Jos nuomone, komunizmas buvusios SSRS platybėse taip ir neįveiktas, ir tai, kas vyksta dabar, tai tik įrodo. Taip pat nereikia savo kaltę stumti į šalį ir sakyti: „Aš nieko negaliu padaryti, aš niekuo nekaltas.“ Atvirkščiai, pasak S. Aleksijevič, kaltės jausmas daro žmogų atviresnį svetimam skausmui.

Veltui galvota, kad komunizmas nugalėtas

S. Aleksijevič nerimastingai prisipažino, kad Rusijai užpuolus Ukrainą karštligiškai stebi įvykius aukodama miegą. Jai prieš akis iškilo visiškai naujas pasaulis, kuriame nė vienas iš mūsų nė negalvojo gyventi. „Prisimenu, kaip ukrainiečiai, pasienyje paklausti, ar nebijo karo, kalbėjo: ne, mūsų broliai baltarusiai į mus nešaudys. Tačiau, pagal karo meto nuostatus, leisti naudoti savo teritoriją – vadinasi, jau būti nusikaltimo bendrininku“, – teigė rašytoja.

Jos nuomone, baltarusiai jau prarado nepriklausomybę, Baltarusija jau irgi tapo šalimi agresore. „Dėl to labai gėda ir baisu“, – prisipažino S. Aleksijevič.

2015-ųjų literatūros Nobelio laureatės manymu, žmonės dar kartą įsitikino, kokie jie naivūs ir romantiškai nusiteikę buvo perestroikos metu, kai atrodė, kad tauta nusivylė komunizmu, kad įvyko taiki revoliucija. Pasirodo, veltui taip galvota – komunizmas nebuvo nugalėtas. Ir tai, kas vyksta šiandien, anot S. Aleksijevič, galima įvardyti raudonojo žmogaus prisikėlimu. Ar tai jo paskutinė kova, ar ne, nežinia, tačiau visi ženklai iš ten, iš praeities.

Liejasi kraujas. Žlunga imperija, žlunga imperinis mąstymas, žlunga mesianizmas. Ir šis byrėjimas susijęs su komunistinio galios pajautimo idėja pasauliui. S. Aleksijevič žodžiais, šiai idėjai ne vieta XXI amžiuje. Bet sovietmečio žmoguje tebegyvas vergystės romantizmas, ir dar ilgai, kaip kalbėjo Čechovas, reikės varyti iš savęs šį sovietinį vergą, šios idėjos vergą. „Nes mes buvome ne tiesiog vergai, bet dar ir vergystės romantikai“, – aiškino rašytoja.

Žmonėms kare reikia žudyti – tai nežmoniškas reikalas

„Pasirodo, nuo praeities dar neatsiplėšėme, nes nesipriešinome, tiesiog priimdavome kaip duotybę. Žlugus šalyje komunizmui pradėjome kapanotis. Kurti naują gyvenimą. Liustracija, daugybė dalykų, kuriuos turėjome padaryti… – to nebuvo padaryta. Žinoma, tas karas, kokį įsivaizdavome, netgi aš, ta, kuri šitiek metų tuo domėjosi, 40 metų, – tai buvo praėjusių dienų karas. Taip pat negalima kalbėti apie visišką aiškumą, kur teisingumas, o kur – neteisybė. Nes Stalinas taip pat buvo fašistas, tačiau mūsų tėvai vis tiek gynė Tėvynę. O dabar šis blogis neturi jokios žmogiškumo idėjos.

Žmonėms kare reikia žudyti – tai nežmoniškas reikalas. Tačiau tu teisiniesi, kad gini savo kraštą, kaip dabar daro ukrainiečiai. Jie prašo: baltarusiai, neikite pas mus, mes nenorime jūsų žudyti. Niekam nesinori žudyti. Idėjos, įperšamos rusų kariams, rusų gyventojams, – jos dar baisesnės už visus mano girdėtus karo natūralumus, kai stengiausi perprasti šį blogį, tūnantį žmoguje“, – apie blogio mastus, išsikerojusius šiais laikais, kalbėjo S. Aleksijevič ir pridūrė, kad XXI amžiuje blogis yra daug baisesnis. Ir šiandien tikrasis baltarusių tautos herojiškumas, pasak jos, yra nešaudyti.

Žudyti – sunkus reikalas, svarstė rašytoja. Žiūrėdama į Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio veidą ji mato, kiek jame sukrėtimo, jausmų, minčių, lyg prasidėjus karui žmogus būtų išgyvenęs jau dvidešimt metų. Tas pats – ir jo bendražygių, kitų žmonių veiduose. Jaunų žmonių, kuriuos sukrėtimas ir karas pavertė nebejaunais.

Putinas įvertino mūsų klaidas

„Svobodos“ žurnalistė A. Sous S. Aleksijevič paklausė, ar jos neapima nuojauta, kad paskleidžiamomis melagienomis apie esą ukrainiečių nužudytus baltarusių šaulius, kaltinimais socialiniuose tinkluose, kodėl baltarusiai nestabdė rusų tankų ir raketų, nenuvertė Lukašenkos, bandoma supjudyti baltarusius ir ukrainiečius.

Nobelio literatūros premijos laureatės nuomone, to siekia Rusijos propaganda: „Rusų kariuomenės patiriami labai dideli nuostoliai verčia Putiną reikalauti, kad Lukašenka įvestų į Ukrainą savo karius, pasmerktų žūčiai ir baltarusius vaikinus. O eiti tiesiog žudyti – tai neįmanoma. Žmogus turi peržengti kažkokią ribą, jis turi imti neapkęsti kito žmogaus. Manau, melagienos – viena iš rusų propagandos darbo formų. Pažiūrėkite, kaip darbuojasi tas pats Kiseliovas, Solovjovas – tai gryniausia melagiena. Kada nors tai taps „nusikaltimo žurnalistikos“ pavyzdžiais, tai ir yra nusikaltimas, tokia žurnalistika – tai rodiklis.

Galiu pasakyti, kad Putinas įvertino mūsų klaidas, visų demokratų, kurie praėjusio šimtmečio dešimtajame dešimtmetyje nesikalbėjo su savo tauta. Kai tautai buvo sunku ir ji jautėsi prislėgta, niekas jai neaiškino, kas vyksta, kaip vyksta, kodėl, kokie valstybės planai. O Putinas tai įvertino. Milžiniški kiekiai pinigų, kuriuos Rusija susižėrė sočiais metais, paleisti propagandai ir kariuomenei.“

Šis karas pakeitė aukos sąvoką

Prasidėjęs Rusijos ir Ukrainos karas paskatino S. Aleksijevič apmąstyti didvyrio, aukos ir budelio sąvokas. Šis karas jas pakeitė. Ukrainiečiai ir baltarusiai, kovojantys jų pusėje, be abejonės, yra didvyriai. Tačiau nereikia pamiršti ir mažųjų didvyrių – pavyzdžiui, rašytoja papasakojo sužinojusi apie neturtingą studentę, kuri kartu su kitais jaunais žmonėmis perka tvarsčius ir veža juos į Lenkijos pasienį. Budeliai yra Rusijos kariuomenės kareiviai. Netgi jeigu jie į karą eina ne savo valia, vis tiek daro budelių darbą.

Ukrainiečius nobelininkei sunku įvardyti aukomis. Taip, jie yra nežmoniškos, protu nesuvokiamos Rusijos agresijos aukos. Bet elgiasi ir kalba didvyriškai.

„Eina vyras, rodo į mokyklą ir sako: „Čia aš mokiausi, mokėsi mano vaikai, anūkai, ir mokyklos nebėra.“ Ir priduria: „Mes kovosime kad ir 20 metų, bet jūs išeisite iš mūsų žemės. Tai mūsų žemė.“ Kaip aš galiu šį vyrą vadinti auka? – svarstė S. Aleksijevič. – Šis karas tiek daug visko pakeitė, netgi aukos sąvoką.

Ukrainiečiai, kurie buvo priversti trauktis, gelbėti vaikus, bėgti, jų liudijimai – aš jų taip pat negaliu pavadinti aukomis. Taip, jie pasakoja, kas jiems nutiko, kaip degė jų namai, kaip nieko iš jų nebeliko, kaip savaitę slėpėsi rūsyje, kaip vaikams nebuvo ko valgyti. Tačiau, žinote, jų žodžiuose jaučiasi orumas, visiškai naujas tikslas. Esu parašiusi knygų apie budelius ir aukas, bet dabar man ir budeliai, ir aukos atrodo kitaip. Ypač aukos.“

Rašytoją gąsdina, kaip lengvai elgiamasi su žodžiu „karas“, „Trečiasis pasaulinis karas“. Akimirksniu atgyja istorinė atmintis, kai Šaltojo karo metais ji bijojo branduolinio karo, apie kurį be paliovos buvo kalbama mokyklose.

„Tikiuosi, vis dėlto protas nugalės, nors Putinas sukelia įspūdį žmogaus, kuris beatodairiškai šneka apie branduolinį ginklą ir gąsdina juo. Tai bepročio žodžiai. Tačiau juk negali visas pasaulis priklausyti nuo vieno bepročio. Kažką turime padaryti, visi politikai kažką turi daryti, paprasti žmonės kažką turi daryti. Išeitų visi į gatves, ir ką jis padarytų su tuo savo lagaminėliu?“ – ragindama netylėti ir priešintis Putino politikai kalbėjo baltarusių rašytoja S. Aleksijevič.

Parengta pagal Svoboda.org.