Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2021 12 11

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Nobelio literatūros premijos laureato A. Gurnah paskaita apie nepaliaujamą rašymo malonumą

2021 m. Nobelio premijos aukso medalis ir diplomas literatūros laureatui Abdulrazakui Gurnah įteiktas Švedijos ambasadorės rezidencijoje Londone gruodžio 6 d. Hugh Fox / „Nobel Prize Outreach“ nuotrauka

Baigiasi Nobelio savaitė. Jos metu laureatai skaito oficialias paskaitas, dedikuotas Nobelio premijai, kuriose pasakoja apie savo atradimų, literatūros kūrinių ar apdovanojimais įvertintų darbų istoriją ir ištakas.

2021-aisiais Nobelio premijos laureatams išdalintos per kuklias dėl pandemijos ceremonijas jų šalyse. Antrus metus iš eilės dėl siaučiančio koronaviruso teko atsisakyti tradicinio iškilmingo pokylio Stokholme dalyvaujant chemijos, fizikos, medicinos, literatūros ir ekonomikos premijų laureatams. Nobelio taikos premija atskirai įteikta Norvegijos sostinėje Osle. Gruodžio 10-ąją – per Nobelio premijos įkūrėjo Alfredo Nobelio mirties metines – Stokholmo rotušėje įvyko iškilminga ceremonija vietos publikai, joje dalyvavo karalius Karlas XVI Gustavas ir kiti garbūs Švedijos karališkosios šeimos nariai.

Nobelio literatūros premijos laureatas, Anglijoje gyvenantis 72-ejų tanzaniečių prozininkas Abdulrazakas Gurnah, savo apdovanojimą – aukso medalį ir diplomą iš Švedijos ambasadorės Jungtinėje Karalystėje Mikaelos Kumlin Granit rankų – pelnė pirmasis. Ceremonija įvyko pirmadienį, gruodžio 6-ąją, Švedijos ambasadorės rezidencijoje Londono centre.

Karališkosios Švedijos mokslų akademijos sprendimu 2021 m. Nobelio literatūros premija A. Gurnah skirta už bekomprosį ir gailestingą įsigilinimą į kolonializmo padarinius ir pabėgėlių likimus prarajoje tarp kultūrų ir žemynų.

Pabėgėlio griūties tema driekiasi visoje rašytojo kūryboje. Jis pradėjo rašyti būdamas 21 metų tremtyje Anglijoje, ir nors suachili buvo pirmoji A. Gurnah kalba, anglų kalba jam tapo literatūrine priemone. Sudėtingai konstruojama tapatybė mėginant suderinti praeitį ir naują realybę, sutraukyti giminystės tradicijos saitai, saugios gyvenamosios vietos paieškos, nuolatinė kaita, kraustymasis ir atsiminimų nepatiklumas – šie motyvai atsikartoja visuose iki šiol dešimtyje Nobelio laureato romanų. A. Gurnah – labai kokybiškai ir įdomiai rašantis pokolonijinės prozos autorius. Taip pat iš tų retųjų, aprašančių vokiečių įsigalėjimą Rytų Afrikoje, kur kas žiauresnį nei britų ir nedažnai sutinkamą literatūroje.

A. Gurnah gimė 1948 m., užaugo Zanzibaro saloje Indijos vandenyne, anuometinėje britų kolonijoje, arabų kilmės musulmonų šeimoje. Į Didžiąją Britaniją atvyko kaip pabėgėlis septintajame dešimtmetyje, kai buvo priverstas bėgti iš Zanzibaro po kilusios revoliucijos pradėjus masiškai žudyti arabus.

Profesoriauja Kento universitete, yra literatūrologas ir anglakalbės pokolonijinės literatūros tyrinėtojas. Ketvirtą savo romaną „Rojus“ (1994 m.), kurį išskyrė Nobelio komitetas, A. Gurnah parašė po tiriamosios išvykos į Rytų Afriką apie 1990-uosius. Tai pasakojimas apie brendimą ir graudi meilės istorija, kurioje susiduria skirtingi pasauliai ir skirtingos tikėjimo sistemos. Anksčiau ši knyga buvo patekusi į trumpuosius „Bookerio“ ir „Whitbread“ premijų sąrašus. Taip pat komiteto nariai vertingais įvardijo A. Gurnah kūrinius „Dezertyravimas“ ir „Gyvenimas po visko“.

Į lietuvių kalbą autoriaus kūrinių nėra išversta. Į kitas – taip pat, plačiam skaitytojų ratui jis kol kas nežinomas.

Abdulrazakas Gurnah – penktas Afrikos atstovas, tapęs Nobelio literatūros premijos laureatu.

Daugiau apie 2021-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatą skaitykite publikacijoje „Prarajoje tarp dviejų pasaulių. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah“.

2021 m. Nobelio literatūros premijos laureatas Abdulrazakas Gurnah. Hugh Fox / „Nobel Prize Outreach“ nuotrauka

2021 m. Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazako Gurnah paskaita

Rašymas

Rašymas man visada teikė malonumą. Dar būdamas vaikas mokykloje su nekantrumu laukdavau pamokų, per kurias būdavo rašomi pasakojimai ar daroma tai, kas, mokytojų manymu, mus galėtų sudominti labiau nei kuri kita tvarkaraščio pamoka. Tuomet visi nugrimzdavo į tylą, palinkdavo virš savo stalų ir iš atminties bei vaizduotės traukdavo ką nors vertinga. Šios jaunatviškos pastangos nebuvo susijusios su troškimu išsakyti konkrečius dalykus, prisiminti įstrigusias patirtis, pareikšti tvirtą nuomonę ar nepasitenkinimą. Šios pastangos nereikalavo jokio kito skaitytojo, išskyrus mokytoją, kuris skirdamas tokių užduočių tobulindavo mūsų samprotavimo įgūdžius. Rašiau todėl, nes buvau raginamas rašyti, ir todėl, kad jaučiau malonumą.

Po daugelio metų, kai jau pats mokytojavau mokykloje, šią patirtį prisiminiau būdamas jau kitoje pusėje – sėdėjau nuščiuvusioje klasėje, mokiniams palinkus prie savo darbų. Tai man priminė D. H. Lawrence’o eilėraštį, kurio keletą eilučių dabar pacituosiu (požodinis vertimas – aut. past.): 

Iš eilėraščio „Geriausias mokykloje“

Sėdėdamas klasės gilumoje, vienas,

Stebiu berniukus vasariniais marškinėliais.

Kaip jie rašo, o jų apvalios galvos iš susikaupimo palinkusios:

Ir viena paskui kitą atgyja,

Kad veidas atsigręžtų į mane,

Tylomis apmąstytų,

Lyg žiūrėdamas nieko nematytų.

 

O tada vėl linktelėja, su džiaugsmu,

Su rašymo jauduliu vėl nuo manęs nusigręžia,

Atradęs, ką norėjo, gavęs, ką turėjo turėti.

Pamokoje, kurią turėjau omenyje ir kuri priminė šį eilėraštį, rašymas nebuvo toks, koks pasirodė vėliau. Niekas nevertė to daryti, nekreipė tam tikra linkme, neperrašinėdavo, nekaitaliodavo begalę kartų. Tai buvo jaunatviškos pastangos, rašiau, ir tiek, kitaip tariant, be didelių dvejonių, taisymų, su tokiu nekaltumu. Ir skaitydavau taip pat, savotiškai apleistas, be jokios krypties. Tuo metu nežinojau, kaip glaudžiai susiję šie užsiėmimai. Kartais, kai nereikėdavo anksti keltis į mokyklą, skaitydavau iki vėlyvos nakties taip versdamas savo tėvą, kamuojamą nemigos, užėjus į mano kambarį liepti gesinti šviesą. Net jei ir būtum išdrįsęs, nebūtum galėjęs jam pasakyti, kad jis juk irgi nemiega, tai kodėl negalima daryti to paties, nes tiesiog taip su savo tėvu nekalbėtum. Bet kuriuo atveju su savo nemiga jis kovodavo tamsoje, užgesinęs šviesą, kad netrikdytų mamos, todėl išjungti šviesą vis tiek būtų reikėję.

Vėliau rašant ir skaitant atsirado daugiau tvarkos, palyginti su ta atsitiktine jaunatviška patirtimi, tačiau tai niekada nesiliovė man teikti malonumą ir beveik niekada nebuvo tapę kova. Vis dėlto ilgainiui tai virto kitu malonumu. Nesuvokiau to iki galo, kol nepersikėliau gyventi į Angliją. Būtent ten, ilgėdamasis savo namų ir kankinamas svetimo gyvenimo, pradėjau galvoti apie daugelį dalykų, apie kuriuos anksčiau nesusimąstydavau. Būtent tuo metu, slegiant užsitęsusiam skurdui ir susvetimėjimui, pradėjau rašyti visiškai kitaip. Paaiškėjo, kad turiu kalbėti apie tam tikrus dalykus, kad turiu atlikti užduotį, išsakyti apgailestavimą, nuoskaudas, ištraukti juos į paviršių ir apgalvoti.

Pirmiausia susimąsčiau, ką esu palikęs po to, kai beatodairiškai pabėgau iš namų. Mūsų gyvenimas septintojo dešimtmečio viduryje virto didžiuliu chaosu, teises ir nuoskriaudas užtemdė žiaurumai, lydėję 1964-ųjų revoliucijos sukeltus pokyčius: sulaikymai, egzekucijos, tremtys ir nepaliaujamas visokio masto žeminimas bei engimas. Šių įvykių sūkuryje, samprotaudamas kaip paauglys, negalėjau aiškiai suvokti istorinius ir dar tik laukiančius padarinius to, kas tuo metu darėsi.

Tik pirmaisiais metais gyvendamas Anglijoje sugebėjau iškelti šias problemas, susimąstyti apie visą tą bjaurastį, ką buvome pasirengę vienas kitam padaryti, permąstyti melą ir paklydimus, kuriais guodėme save. Mūsų istorijos buvo tik iš dalies tikros, jos nutylėjo daugelį žiaurumų. Mūsų politika buvo rasinė ir tiesiogiai prisidėjo prie persekiojimų, lydėjusių revoliuciją, kai tėvai buvo žudomi savo vaikų akyse, o dukterys puldinėjamos matant jų motinoms.

Gyvendamas Anglijoje, toli nuo visų šių įvykių, tačiau giliai sąmonėje to slegiamas, nepajėgiau atsispirti šių prisiminimų jėgai taip, kaip būčiau pajėgęs vis dar būdamas tarp žmonių, kurie tebepatiria viso to padarinius. Bet man nerimą kėlė ir kiti prisiminimai, nesusiję su šiais įvykiais: žiaurumas, kuriuo tėvai grasino savo vaikams, dėl socialinių ar lyčių dogmų prarasta saviraiškos galimybė, nelygybė, o su ja – skurdas ir priklausomybė. Šios problemos lydi žmogų visą gyvenimą ir nėra tik mums būdingos, tačiau šie klausimai ne visuomet akivaizdžiai iškyla mintyse, tik kai aplinkybės to pareikalauja. Matyt, ši našta prislegia žmones, pabėgusius nuo traumos ir atradusius prieglobstį, toli nuo tų, kurie liko užnugaryje. Galų gale pradėjau rašyti apie kai kuriuos iš šių apmąstymų, tačiau ne tvarkingai ar organizuotai, kol kas ne, tiesiog tam, kad susidėliočiau aiškesnį sumišimo ir neužtikrintumo vaizdą.

Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad kažkas kelia didelį nerimą. Kad gimsta nauja, kur kas paprastesnė istorija, keičianti ir netgi trinanti tai, kas įvyko, perkurianti struktūrą pagal šios akimirkos vyksmą. Ši nauja ir kur kas paprastesnė istorija buvo ne tik neišvengiamas laimėtojų darbas, laimėtojų, kurie visada yra laisvi sukurti pasakojimą pagal savo pasirinkimą, tačiau ji tiko ir komentatoriams, mokslininkams, netgi rašytojams, kurie į mus beveik nekreipė dėmesio arba žvelgė per filtrą, atitinkantį jų pasaulėvaizdį ir reikalaujantį pažįstamo pasakojimo apie rasinę emancipaciją ir pažangą.

Todėl pasirodė svarbu atsisakyti istorijos, kuri ignoruoja materialius dalykus, liudijančius apie kur kas ankstesnį laiką, pastatus, pasiekimus ir švelnumą, suteikiančius gyvenimo galimybę. Po daugelio metų klaidžiojau miesto, kuriame užaugau, gatvėmis ir mačiau nyksmo apimtus daiktus, vietas ir žmones, pražilusius, bedančius ir gyvenančius baimėje prarasti praeities atmintį. Buvo taip svarbu dėti visas pastangas, kad ši atmintis būtų išsaugota, įamžinti tai, kas ten įvyko, atkurti akimirkas ir istorijas, kuriomis žmonės gyveno ir per kurias save suvokė. Tapo gyvybiškai svarbu aprašyti persekiojimus ir žiaurumus, kuriuos mūsų valdantieji patys save liaupsindami kėsinosi ištrinti mums iš atminties.

Taip pat reikėjo atkreipti dėmesį į kitą istorijos suvokimą, kurį geriau įsisąmoninau gyvendamas arčiau jos ištakų Anglijoje, kur kas geriau negu tuomet, kai įgijau kolonializuotą išsilavinimą Zanzibare. Mes, savo kartos atstovai, buvome kolonializmo vaikai, bet ne tokie, kokie buvo mūsų tėvai, ir ne tokie kaip atėjusieji po mūsų, bent jau ne tokie patys. Tačiau tuo nenoriu pasakyti, kad buvome atitrūkę nuo savo tėvų vertybių ar kad atėjusieji po mūsų išsilaisvino nuo kolonializmo įtakos. Noriu pasakyti, kad mes užaugome ir gavome išsilavinimą didelio imperinio pasitikėjimo metais, bent jau mūsų pasaulio dalyse, kai viešpatavimas dangstė savo tikrąją esybę eufemizmais, ir mes pasiduodavome apgaulei. Kalbu apie tą laiką, kai kampanijos apie dekolonializavimą, pasklidusios po regioną, įsisiūbavo ir atkreipė mūsų dėmesį į kolonijinės valdžios plėšikavimą. Atėjusieji po mūsų patyrė savų pokolonijinių nusivylimų ir paguodos iliuzijų, ir, gali būti, šie žmonės aiškiai nesuvokė, neįsisąmonino, kaip akistata su kolonializmu pakeitė mūsų gyvenimą, kad mūsų korupcija ir neteisingas valdymas iš dalies prisidėjo prie kolonijinio palikimo.

Kai kurie iš šių klausimų man paaiškėjo gyvenant Anglijoje ne todėl, kad čia sutikau žmonių, kurie man juos gvildendavo kalbantis ar klausantis auditorijoje, bet todėl, kad kur kas geriau suvokiau, kaip tokie kaip aš figūruoja jų pačių istorijose, jų knygose, neįpareigojančiuose pokalbiuose, akimirkomis, kai linksmai sureaguojama į rasistinius papokštavimus, girdimus per televizorių ar kitur, kai nesąmoningą priešiškumą patirdavau kasdien parduotuvėse, įstaigose, autobuse. Toks buvo priėmimas, ir nieko negalėjau su tuo padaryti, tačiau lygiai taip, kaip išmokau skaityti įsisąmonindamas, taip pat troškau ir rašyti, atmetęs pasipūtėliškas suvestines apie žmones, mus niekinusius ir žeminusius.

Tačiau rašymas negali būti vien apie kovas ir polemikas, kad ir kokios jos būtų įkvepiančios ir paguodžiančios. Rašyti – vadinasi, negalvoti tik apie vieną dalyką, vienokį ar kitokį, ir kadangi rašant vienaip ar kitaip mintyse iškyla žmogaus gyvenimas, anksčiau ar vėliau rašoma apie žiaurumą, meilę ir bejėgiškumą. Manau, kad rašantysis taip pat turėtų parodyti, kad gali būti ir kitaip, atskleisti tai, ko negali pastebėti atžarus viešpataujančiojo žvilgsnis, tai, kas įkvepia žmones, mažuosius, jaustis oriai, tvirtai, nepaisant iš šalies jaučiamos paniekos. Todėl man pasirodė svarbu rašyti apie tai ir daryti tai sąžiningai, parodyti ir bjaurumus, ir dorybes, nesupaprastintą ir neįspraustą į stereotipus žmogų. Kai tai pavyksta, gimsta grožis.

Toks požiūris palieka erdvės rastis trapumui ir bejėgiškumui, švelnumui, gimstančiam tarp žiaurybių, ir galimybei atrasti gerumą neišžvalgytuose šaltiniuose. Būtent dėl to rašymas man tapo tokia svarbia ir patrauklia gyvenimo dalimi. Žinoma, yra ir kitų svarbių dalykų, tačiau ne apie šį atvejį kalbant. Kažkokiu stebuklingu būdu jaunystėje patirtą malonumą rašyti, apie kurį pasakojau pradžioje, tebejaučiu ir po tų visų dešimtmečių. 

O pabaigoje leiskite man pareikšti nuoširdžiausią padėką Švedijos akademijai už suteiktą didelę garbę man ir mano darbui. Esu labai dėkingas.

2021 m. Nobelio literatūros premijos laureato Abdulrazako Gurnah Nobelio paskaita anglų ir švedų kalba – čia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.