Nobelio premijos laureatė S. Aleksijevič: ukrainiečiams Baltarusijos smūgis – tai smūgis į nugarą

S. Aleksijevič nuomone, Putinui reikia karo dėl to, kad jis jaučiasi esąs mesijas. Retai, anot jos, pasitaiko žmogus, galintis būti valdžioje taip ilgai ir nepasiduoti pagundoms taip, kaip, pavyzdžiui, sugebėjo Angela Merkel. Po dviejų kadencijų žmogus atitrūksta nuo realybės, jis gyvena savo susikurtoje aplinkoje. O tokie žmonės dažniausiai bendrauja su saugumo pajėgomis. 1990-aisiais, demokratijos laikais, Aleksandras Duginas buvo laikomas marginalu. O šiandien jis – Putino dvaro filosofas.

Rusiją galbūt pabudins karstai

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi ne tik į ukrainiečius, bet ir į Rusijos žmones: kvietė protestuoti prieš karą. Į „Deutsche Welle“ klausimą, kaip mano, ar Rusija atsibus, 2015-aisiais literatūros Nobeliu apdovanota baltarusių rašytoja labai abejoja.

„Galbūt tik tada, kai atsiras pirmieji karstai. Kažkodėl atrodo, kad žuvusiųjų bus daug. Rusijos liaudžiai reikia laiko. Žmonės tarsi serga kažkokia anemija, juos apėmęs letargo miegas dėl to, ką išgyveno, dėl to, kad daug kas nepasakyta visuomenėje. O tai taip svarbu. Vokiečiai vis kalba apie nacizmą, nors šitiek metų praėjo. Kai kas jau net prieštarauja: „Kiek dar galima atgailauti?“ O jie nuolat atgailauja, nes nepasitiki žmogaus prigimtimi. Ir tai duoda vaisių: šitoje visuomenėje malonu gyventi, valdžia priklauso protingai daugumai“, – svarstė S. Aleksijevič.

Jos manymu, greičiau žmonės išeis protestuoti Vokietijoje, Portugalijoje, Ispanijoje. O dėl rusų – ji nežino. Baltarusius, pasak S. Aleksijevič, lengviau suprasti: išeiti į gatvę dabar – vadinasi, pakliūti į kalėjimą, kur iš žmonių žiauriai tyčiojamasi.

S. Aleksijevič mano, kad šiandien Putino Rusija jaučiasi kaip sužeista, pažeminta imperija, o tokios valstybės pasiryžusios žiauriems veiksmams. To pavyzdys – 1930-ųjų nacistinė Vokietija.

„Šiandien mes matome, kad tai – 1930 metai, kai į valdžią Vokietijoje atėjo žmogus ir pasakė: „Aš pakelsiu jus suklupusius, mes būsime didi valstybė.“ Būtent taip jis ir pradėjo: susigrąžino „savo“ žemes – Sudetus, Lenkijos teritoriją. O paskui nusprendė užkariauti visą pasaulį. Mano manymu, taip prasideda fašizmas.

Visiškai aišku, kad Putinas neapsiribos Ukrainos bombardavimu, turbūt bus okupuotos Ukrainos teritorijos, prasidės ilgas partizaninis karas. Juk ukrainiečiai ne tokie žmonės, kuriuos galima paprasčiausiai palaužti.

Bet jie nenorėjo kariauti ir nuolat ieškojo būdų derėtis dėl Donbaso. Dabar daugelis pasiryžę ginti savo tėvynę. Apskritai man sunku suvokti tai, kas vyksta, ir tiksliai pakomentuoti. Nusprendžiau, kad knyga apie Baltarusiją nebus užbaigta tik mūsų problemomis. Joje bus aprašyta karo pradžia, tai, kas vyksta. Kad raudonasis žmogus nemirė – jis vėl pasikėlė ir vėl puola mus. Tikiuosi, paskutinį kartą“, – Vokietijos TV kanalui mintis dėstė rašytoja S. Aleksijevič.

Brolis broliui smeigia į nugarą peilį

Ji kalbėjo, kad Lukašenka suvokia, jog yra valdomas Putino, bet jis negali nepalaikyti Rusijos šioje kampanijoje: jam tai vienintelis būdas išsaugoti valdžią ir išlikti politikoje.

„Nemanau, kad jis nori dalyvauti kare su ukrainiečiais. Tačiau jis maudysis kraujuje, kaip ir jo bendražygiai. Šis principas visada veikia vienodai. Jie juk negyvena pagal diplomatijos, pilietinės visuomenės įstatymus. Visa tai – nesinori ištarti tų žodžių – banditų supratimas.

Kai klausiausi Putino paskaitos apie Lenino klaidas, man kilo klausimas: kur jis prisigraibstė tokios netiesos, to pusiau išmanymo, kurį jam įdiegė neraštinga aplinka? Tarsi Ukraina – tai netikra šalis su daugiau kaip 40 milijonų gyventojų. Nors už save ir savo laisvę ji kovojo dar su Jekaterina antrąja“, – svarstė S. Aleksijevič.

Ukrainiečiai tapo priešais su Rusija jei ne amžiams, tai bent jau dešimtmečiams. Kaip šitoje situacijoje nesusipykti ukrainiečiams su baltarusiais, kai Rusijos kariai veržėsi ir iš Baltarusijos teritorijos?

„Apie tai turi galvoti Lukašenka, jei jis laiko save vyriausiuoju vadu, – aiškino baltarusių rašytoja. – Priešingu atveju ši atsivėrusi žaizda ilgam išliks istorijoje. Ukrainiečiai pastaruoju metu ištvėrė tiek išbandymų ir patyrė daug aukų. Jiems Baltarusijos smūgis – tai smūgis į nugarą, išdavystė. Neseniai žiūrėjau reportažą žurnalistų, kurie kalbėjosi su žmonėmis, gyvenančiais prie Baltarusijos ir Ukrainos sienos. „Ką jūs? Baltarusiai – mūsų broliai, jie niekada į mus nešaudys“, – sakė ukrainiečiai. Ir labai panašiai atsakė baltarusiai: „O ką mums padarė ukrainiečiai? Nieko.“ Paprasti žmonės protingesni už politikus. Šiandien mūsų visuomenė juos aplenkė.

Ukrainiečiai labai išdidūs – aš visą vaikystę tarp jų praleidau. Kad ir ką jie dabar darytų – vaikščiotų gatvėmis, kalbėtų vienas su kitu – dabar karas. Bet net karu to negalima pavadinti – tai išdavystė, kai brolis broliui smeigia į nugarą peilį. Aš nemaniau, kad pati atsidursiu kare, nes visą laiką žvelgiau į jį iš šalies, net kai karas vyko Afganistane.

Baisu įsivaizduoti, kas bus su tais žmonėmis, kurie dabar kariauja. Jie juk ketino gyventi ateitimi, o ne praeitimi…“