Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2021 12 13

Giedrius Tamaševičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Nobelio taikos premijos laureatas D. Muratovas: pažanga be žmogaus teisių ir laisvių – tai iliuzija, tarsi pienas be karvės

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatai Maria Ressa ir Dmitrijus Muratovas. EPA nuotrauka

Gruodžio 10 dieną Osle buvo įteikta šių metų Nobelio taikos premija. Ceremonijos metu jos laureatai žurnalistai Maria Ressa ir Dmitrijus A. Muratovas pasakė tradicines kalbas.

Maria Ressa yra pirmoji Nobelio premijos laureatė filipinietė. Ji vadovauja tiriamosios žurnalistikos portalui „Rappler“, kuriame atvirai kritikuojamas Filipinų prezidentas, rašoma apie piktnaudžiavimą valdžia, prievartos naudojimą ir stiprėjantį autoritarizmą.

Kad būtume geri, turime tikėti, kad pasaulyje yra gėrio

Premijos įteikimo ceremonijoje pasakytoje kalboje M. Ressa pabrėžė: „Atstovauju kiekvienam pasaulio žurnalistui, kuriam tenka daug ką paaukoti tam, kad apgintų mūsų poziciją, kad liktų ištikimas mūsų vertybėms ir misijai: atnešti tiesą iki jūsų, paraginti valdžią prisiimti atsakomybę.“

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatė Maria Ressa.

M. Ressa prisiminė žiaurų susidorojimą su Jamalu Khashoggi, Maltos žurnalistės Daphnes Caruanos Galizios nužudymą, paminėjo Venesuelos žurnalistę Luz Mely Reyes, baltarusį Romaną Protasevičių (lėktuvas, kuriuo jis skrido, buvo užgrobtas vien tam, kad jis būtų suimtas), Honkongo kalėjime laikomą Jimmį Lai, Sonnį Swe, kuris po daugiau nei 7 metų, praleistų kalėjime, įkūrė naujienų grupę ir buvo priverstas bėgti iš Mianmaro. Galiausiai ji paminėjo 23 metų prancūzų žurnalistę Mae Cumpio, jau beveik dvejus metus kalinamą Filipinuose, ir vos prieš kelias dienas šioje šalyje nušautą Marios Ressos buvusią kolegę Jessą Malabanan. Toliau savo kalboje Nobelio taikos premijos laureatė įvardijo tai, kas aktualiausia dabarties žurnalistikai:

„Teko prisidėti prie „Rappler“ įkūrimo, kuriam sausį sukako 10 metų. 10 metų trunka mūsų bandymas sujungti dvi monetos puses, parodyti viską, kas šiandien yra negero mūsų pasaulyje: įstatymų nebuvimą ir demokratijos koncepcijos XXI a. trūkumą. Ši moneta rodo, koka yra mūsų informacinė ekosistema, lemianti ir visa kita mūsų pasaulyje.

Žurnalistai, senieji vartų sergėtojai – tai viena monetos pusė. Kita pusė – tai technologijos, prisiėmusios beveik dievišką galią melo virusu užkrėsti kiekvieną iš mūsų, supriešinti mus vienus su kitais, apnuoginti mūsų baimes, pyktį ir neapykantą, paruošti dirvą autoritarinės valdžios ir diktatorių augimui visame pasaulyje.

Didžiausias šių dienų poreikis – transformuoti šią neapykantą ir prievartą, nuodingą purvą, tekantį mūsų informacine ekosistema (dalykus, kuriems pirmenybę teikia Amerikos interneto kompanijos, uždirbančios milžiniškus pinigus iš neapykantos sklaidos ir to, kas mumyse blogiausia sužadinimo)… Tai tik reiškia, kad turime dar uoliau darbuotis. Kad būtume geri, turime tikėti, kad pasaulyje yra gėrio.“

Tęsdama savo kalbą, Maria Ressa priminė svarbų istorinį faktą, kad paskutinį kartą Nobelio taikos premija aktyviam žurnalistui buvo paskirta 1936 metais, tačiau laureatas Carlas von Ossietzky neturėjo galimybės atvykti į Oslą, nes tuo metu kalėjo nacių koncentracijos stovykloje.

M. Ressa, pripažino, kad šį kartą jai ir Dmitrijui Muratovui pasisekė, nes jie, atvykdami į premijos įteikimo ceremoniją, nepatyrė kliūčių, tačiau ji pabrėžė, kad Nobelio komitetas, skirdamas šių metų taikos premiją būtent žurnalistams, siunčia aiškų signalą apie analogišką istorinį momentą, turintį egzistencinės svarbos demokratijai:

„Stovime ant anksčiau egzistavusio pasaulio griuvėsių, privalome būti toliaregiai ir drąsūs, kad įsivaizduotume, kas nutiks, jei nesiimsime veiksmų dabar, kad sukurtume pasaulį tokį, koks jis turi būti – bendražmogiškesnį, lygesnį, tvaresnį. O tam reikia užduoti sau klausimą, su kuriuo man ir mano komandai teko susidurti prieš 5 metus: „Ką esame pasirengę paaukoti dėl tiesos?“

Priešnuodis tironijai

Rusijos žurnalistas, laikraščio „Novaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius Dmitrijus Muratovas ceremonijos metu pasakytoje kalboje taip pat pasitelkė analogiją. Savo pasisakymą, pavadintą „Priešnuodis tironijai“, jis pradėjo nuo ištraukos iš Nobelio taikos premijos laureato Andrejaus Sacharovo kalbos, kurią 1975 m. gruodžio 11 dieną Osle perskaitė jo žmona Jelena Bonner: „Esu tikras, kad įsitikinimų laisvė drauge su kitomis pilietinėmis laisvėmis yra pažangos pagrindas. Aš ginu tezę apie lemiamą pilietinių ir politinių laisvių reikšmę formuojant žmonijos likimus! Esu įsitikinęs, kad tarptautinis pasitikėjimas, nusiginklavimas ir saugumas yra neįsivaizduojami be atviros visuomenės, informacijos, įsitikinimų ir viešumo laisvių. Taika, pažanga, žmogaus teisės – šie trys tikslai yra neatsiejami.“

Savo norą, kad šie A. Sacharovo žodžiai dar kartą Osle nuskambėtų viešai, D. Muratovas pagrindė trimis dalykais: tuo, kas pasaulis nustojo branginti demokratiją; tuo, kad pasaulis nusivylė valdančiaisiais elitais; tuo, kad pasaulis ėmė krypti diktatūros link.

„Iškilo iliuzija, kad pažangos galima pasiekti pasitelkus technologijas ir prievartą, o ne laikantis žmogaus teisių ir laisvių. Štai tokia pažanga be laisvės. Toks pienas – be karvės“, – ironizavo rusų žurnalistas, pridurdamas, jog diktatoriai užsitikrino, kad be didesnių kliūčių galėtų pasitelkti prievartą. Jis taip pat paminėjo, kad Rusijoje (ir ne tik) populiari mintis, jog kraujo vengiantys politikai yra silpni, tuo tarpu grasinti pasauliui karu esanti tikrų patriotų pareiga.

2021 m. Nobelio taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas. EPA nuotrauka

Didžiausia problema, pasak D. Muratovo, yra ta, kad žmonės, veikiami militaristinės retorikos per valstybinę žiniasklaidą, agresyvaus valdžios vykdomo karo marketingo, ima priprasti prie minties, kad karas yra galimas.

„Hibridiniai karo veiksmai, tragiška, siaubinga ir nusikalstama „Boingo MH-17“ istorija sugriovė Rusijos ir Ukrainos santykius. Nežinau, ar būsimos kartos pajėgs juos atkurti… Nepaisant to, liguistose geopolitikų galvose karas tarp Rusijos ir Ukrainos liovėsi atrodyti neįmanomas. Tik aš žinau, kad karai baigiasi žuvusių kareivių atpažinimu ir belaisvių apsikeitimu. Čečėnijos karo metu laikraščiui „Novaja gazeta“ ir mūsų apžvalgininkui majorui Izmailovui pavyko iš nelaisvės išvaduoti 174 žmones. Jei dabartinis mano statusas leistų ką nors padaryti, kad belaisviai dar gyvi sugrįžtų į namus, sakykite. Esu pasirengęs“, – šie žodžiai nebuvo vienintelė D. Muratovo iniciatyva, gruodžio 1o-ąją išsakyta Osle.

Maria Ressa ir Dmitrijus Muratovas. EPA nuotrauka

Konstatavęs, kad pagrindinis šių dienų konfliktas siejasi su klausimu „Ar žmonės valstybei, ar valstybė žmonėms?“ ir priminęs, jog Stalinas šį konfliktą spręsdavęs masinėmis represijomis, „Novaja gazeta“ redaktorius prabilo apie kalinių padėtį šiandieniuose Rusijos kalėjimuose:

„Žiaurus elgesys, prievartavimai, baisios įkalinimo sąlygos, pasimatymų draudimai ar draudimai paskambinti motinai jos gimimo dieną, nuolatinis sulaikymo terminų pratęsimas. Be teismo už grotų siunčiami sunkiai sergantys žmonės, įkaitais laikomi ligoniai vaikai, nepateikus įrodymų iš sulaikytųjų reikalaujama prisipažinimo.“

D. Muratovas piktinosi vis dažnėjančiu žiauriu elgesiu su kaliniais ir sulaikytaisiais, kankinimais, kurie pasitelkiami, siekiant šiuos žmones palaužti. Naudodamasis proga, Nobelio taikos premijos laureatas pasiūlė steigti tarptautinį tribunolą kovai su kankinimais. Jo užduotis būtų kaupti duomenis apie kankinimų taikymą įvairiose pasaulio valstybėse, siekti nustatyti tiek budelius, tiek jų šeimininkus, o svarbiausia, kad kankinimai būtų pripažinti sunkiausiu nusikaltimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Paminėjęs dar kelias, ne tik Rusijos žurnalistų darbui aktualias, žmogaus teisių temas D. Muratovas savo kalbą baigė primindamas garsų priežodį: „Šunys loja, o karavanas eina.“ Sakoma, kad tai reiškia, jog karavanui judėti pirmyn niekas nesutrukdys, o valdžia šį priežodį neretai taiko žurnalistams, esą jie loja, bet padaryti nieko negali. Čia D. Muratovas paaiškino, kad iš tiesų šis priežodis turi priešingą reikšmę: „Karavanas eina, nes šunys loja.“ Jie urzgia ir puola plėšrūnus kalnuose ir dykumose, todėl judėti pirmyn karavanas gali tik jų lydimas.

„Taip, mes urzgiam ir kandam. Mūsų aštrūs dantys ir mes mokam sugriebti. Tačiau būtent mes esame judėjimo sąlyga. Mes – tironijos priešnuodis“, – užbaigęs savo kalbą šiais žodžiais Dmitrijus Muratovas pakvietė susirinkusiuosius tylos minute pagerbti žuvusių savo ir Marios Ressos kolegų atminimą. Paraginęs palaikyti persekiojamus žurnalistus, jis palinkėjo: „Noriu, kad žurnalistai mirtų sulaukę senatvės.“

Parengta pagal nobelprize.org informaciją

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.