Nobelio viršūnėje – Louise Glück. Gyvenimas, poezija, išpažintys

L. Glück yra viena daugiausia titulų ir premijų tarp JAV poetų turinti gyvoji klasikė, ir jai skirtas svarbiausias literatūros apdovanojimas pirmiausia galbūt rodo Nobelio komiteto nenorą šiandienos pasaulyje verdančiuose ideologiniuose ginčuose užtarti kurią nors vieną pusę.

„Rašyti – tai tam tikra prasme keršyti aplinkybėms. Nesėkmės, praradimai, skausmas: jeigu iš visa to tu ką nors sukursi, vadinasi, nebūsi tų aplinkybių nugalėtas“, – yra sakiusi 77-erių 2020-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, kurianti lyriką nuo vaikystės.

L. Glück, šiuo metu anglų kalbos profesorė Jeilio universitete, iš viso yra išleidusi 12 poezijos rinktinių, kurių tema – tai, kas žmogui svarbiausia – gyvenimas ir mirtis, meilė, būties tragiškumas. Išverstų į lietuvių kalbą autorės knygų kol kas neturime, tačiau L. Glück poeziją kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ yra vertęs Marius Burokas.

Nobelio komiteto nariai išrinko laureatę, labiausiai atitinkančią besikeičiančio pasaulio padėtį ir pandemijos epochą, rašo „The Wall Street Journal“. Dėl įprastos gyvenimo tėkmės posūkių, sukeltų COVID-19, šoktelėjo streso lygis, sustiprėjo asmeninių konfliktų dramos, o, kaip pabrėžia WSJ, L. Glück kūryboje skleidžiasi kone žiaurūs atviri liguistų šeimyninių santykių vaizdiniai. Dar vienas mėgstamas poetės motyvas – trauminės patirtys ir su jomis susiję mirties, netekčių, atskirties, nesėkmingų santykių, bandymų išgyti ir atgimti motyvai. Taip pat rašytojai svarbu kalbėti apie radikalius pokyčius išgyvenus praradimą.

L. Glück lyrikai būdingas išpažinties tonas ir asmeninės patirties refleksija. Rašytoja santūriai renkasi išraiškos priemones, rašo klasikine maniera, jos kalba tiksli, tonas – griežtas. Ji retai pasitelkia rimus, kliaudamasi pakartojimais, anžambemanais (sintaksiškai susijusių žodžių metriniu atskyrimu) ir kitais būdais poetiniam ritmui išlaikyti.

Nobelio literatūros premijos laureatės L. Glück, vienos tituluočiausių ir gerbiamiausių tarp JAV poetų, kraitėje – kone visi esminiai JAV ir pasaulio literatūros apdovanojimai: Pulitzerio premija, Amerikos Nacionalinė knygų premija (National Book Award), Tomo Tranströmerio premija ir daugelis kitų. 2003–2004 m. L. Glück tapo Kongreso bibliotekos (Library of Congress) poete laureate – tai pati didžiausia garbė, kokia gali tekti amerikiečių poetui. L. Glück eilės seniai yra tapusios akademinių tyrinėjimų objektu, o kad poetė nepakankamai žinoma už JAV ribų, iš esmės paaiškinama tuo, jog poeziją sudėtinga „eksportuoti“ už gimtosios kalbos ribų.

Nepolitizuotas Nobelis kaip duoklė literatūrai

Pasaulį purtant pačioms įvairiausioms sumaištims: socialinėms, politinėms, ekonominėms, etinėms, ekologinėms, epidemiologinėms, natūralu, kad 2020-aisiais iš Nobelio literatūros premijos tikėtasi nepaprastai daug – tarsi konceptualaus pareiškimo, kurią dabarties aktualiją – gyvybiškai svarbią, universalią, išryškins autoritetingiausios ir garsiausios pasaulyje literatūros premijos skyrimo komiteto nariai.

Prieš paskelbiant premiją, tarp šių metų favoritų dažnai buvo linksniuojama prancūzės-gvadelupietės Maryse Condé, juodaodės feministės, kelių romanų autorės, rašančios apie juodaodžių moterų problemas kolonializmo terpėje, pavardė. Daug kas literatūros Nobelį žadėjo ir Vladimiro Putino režimo priešininkei Liudmilai Ulickajai. Skambėjo ir Joanne Rowling vardas, matyt, pasvarstant, kad skirti jai apdovanojimą būtų pelnyta kompensacija už skandalą rašytoją apkaltinus transfobija. Netgi tokios asmenybės kaip Stephenas Kingas ar Michelis Houellebecqas pirmąsyk buvo rimtai vertinami kaip kandidatai pelnyti Nobelį. Taigi šalia suminėtų pavardžių, peržengiant jų literatūros ribas, neišvengiamai randasi konkreti žinia – kurią vertybių sistemą šiandien pasaulyje dera palaikyti?

Pasirinkusi paskelbti laureate L. Glück, ramią, gerbiamą, padorią, laiko patikrintą asmenybę, Karališkoji Švedijos mokslų akademija nepanoro tapatintis nė su vienu šiandienos pasaulio akivaizdžių žemiškų skaudulių ar kokiais nors konkrečiais reikalavimais ir skyrė literatūros Nobelį kaip duoklę pačiai literatūrai, tęsdama praėjusių metų kryptį, kai apdovanojimas atiteko dviem iš tiesų labai svarbiems rašytojams – lenkei Olgai Tokarczuk ir austrui Peteriui Handkei. Regis, Nobelio komitetas, tarsi feniksas pakilęs iš pelenų po 2018-aisiais jį sukrėtusio seksualinio priekabiavimo skandalo, sutarė, kad Nobelio literatūros premija nuo šiol turi būti teikiama visų pirma už literatūrą, o ne už tiesiog dorą elgesį.

„Tai buvo įstabu. Tapau žmonių, kurie domisi tuo pat, kuo ir aš, pasaulio dalimi, – pasakojo L. Glück „The American Academy of Achievement“. – Turėjau nuostabius mokytojus, meistriškai mokančius iš savo auklėtinių ištraukti jiems duotą talentą, kad ir kokie skirtingi tie gabumai būtų.“

Kelias į poeziją

Louise Glück gimė 1943 m. balandžio 22 d. Niujorke. Vienas pačių ryškiausių jos vaikystėje patyrimų, kaip pati prisipažino, buvo žinia apie tai, kad turėjo vyresnę seserį, mirusią iki jai gimstant. „Jos mirtis nebuvo mano išgyventa, tačiau šia patirtimi tapo sesers nebuvimas mano gyvenime“, – vienoje esė yra rašiusi L. Glück. Ji turi jaunėlę seserį, „Citibank“ viceprezidentę, irgi išmėginusią plunksną. Tiesa, prozoje.

L. Glück tėvas buvo verslininkas, gaminęs prekės ženklo „X-Acto“ peilius ir kitus panašius pjauti skirtus įrankius.

„Išmokau skaityti labai anksti. Labai anksti, – interneto dienraščiui „The American Academy of Achievement“ kalbėjo kūrėja. – Mano tėvas mėgo rašyti eilėraščius, beje, bjaurius. Sekdamos jo pavyzdžiu mudvi su seserimi todėl ir pradėjome rašyti knygas labai anksti. Tėtis spausdindavo jas, mes piešdavome iliustracijas. Dažnai savo tekstus kurdavome kaip poeziją. Nuo tada įnikau skaityti visokią lyriką, kokią tik pavykdavo gauti. Pamenu, pas močiutę, kuri šiaip nebuvo knygų mėgėja, radau nedidukę antologiją.“

„Tėvas domėjosi istorija ir politika, – tęsė savo pasakojimą L. Glück, – mamai patiko menas, tačiau nepasakyčiau, kad jinai jį gerai išmanė. Tačiau abu tėvai palaikė mano aistrą poezijai.“

Mėginimų rinktis kitą nei rašytojos kelią, kaip prisipažino L. Glück, yra buvę. Kurį laiką ji svajojusi tapti aktore, tačiau ilgainiui suprato, kad tiesiog troško šlovės, publikos aplodismentų jai. Taip, ji turėjusi gerą atmintį, tačiau ne ypatingą aktorystės talentą. Tai supratusi L. Glück grįžo prie poezijos rašymo.

Pirmąsias savo eiles į leidyklą ji nusiuntė būdama 13–14 metų, tačiau teigiamo atsakymo nesulaukė. Siųsdavo savo kūrybą įvairiems žurnalams, ir, nors niekas nenorėjo jos publikuoti, mergina nenuliūsdavo ir vėl siųsdavo kitą. Poezijos rašymas tapo jos užuovėja: „Kitiems vaikams buvau keista, o jie man atrodė bjaurūs. Tapau gana uždara, o tada man išsivystė gana rimta nervinė anoreksija.“ Dar viena galima šios ligos priežastimi L. Glück įvardijo norą išsikovoti savo nepriklausomybę nuo motinos. Ir jai pavyko: kai jaunoji poetė dėl ligos buvo išsiųsta mokytis namuose, motina ėmė elgtis meiliai ir atsargiai. Tuokart Louise vos nemirė nuo išsekimo ir buvo priversta pereiti ilgą gydymosi etapą.

Psichoanalizės seansai, jos žodžiais tariant, tapo vienu svarbiausių įvykių gyvenime. „Psichoanalizė man padėjo gyventi, ji išmokė mane mąstyti“, – teigė ji „The Washington Post“. Tačiau dėl ligos taip ir neįgijo aukštojo išsilavinimo diplomo. Pabaigusi mokyklą 1961-aisiais, L. Glück ėmė lankyti poezijos kursus Sarah Lawrence koledže ir Kolumbijos universitete Niujorke.

„Tai buvo įstabu. Tapau žmonių, kurie domisi tuo pat, kuo ir aš, pasaulio dalimi, – pasakojo L. Glück „The American Academy of Achievement“. – Turėjau nuostabius mokytojus, meistriškai mokančius iš savo auklėtinių ištraukti jiems duotą talentą, kad ir kokie skirtingi tie gabumai būtų.“

Pasak L. Glück, jos dėstytojai buvo ryškios asmenybės. Pavyzdžiui, poetė Léonie Adams turėjo keistą įprotį per paskaitą surūkyti kokias aštuonias cigaretes – ir visas vienu metu. Užsidegdavo vieną ir palikdavo kur nors, tada užsirūkydavo antrą. Pamokos pabaigoje visa auditorija smilkdavo cigarečių dūmuose. Kitam mokytojui, žymiam poetui ir literatūros kritikui Stanley Kunitzui, L. Glück dėkinga už patarimą, kuris vėliau jai gyvenime pravertė ne kartą: poetas turi apsiginkluoti kantrybe ir užsiauginti kietą odą, nes jo laukia daugybė pažeminimų.

Pirmosios rinktinės

L. Glück užsidirbdavo pinigų dirbdama sekretore, tačiau rašyti eilėraščius nesiliovė. Jos kūrybos debiutu tapo rinktinė „Pirmagimis“ (Firstborn), pasirodžiusi 1968 m. ir visai neblogai sutikta kritikų. Po šio sėkmingo starto stojo ilga kūrybinė krizė. L. Glück gavo pasiūlymą pamėginti dėstytojauti, tačiau anuomet ji buvo įsitikinusi: „Poetai neturi mokyti.“

Tačiau kai 1971 m. Goddard’o koledžas Vermonto valstijoje pasikvietė ją dalyvauti diskusijoje su studentais apie poeziją, L. Glück čia atvykusi pasijuto lyg namie. „Turiu čia gyventi“, – pamanė, ir buvo tokia naivi, kad komplimentą „jūs tokia talentinga, kad jau rytoj galite čia dėstyti“ priėmė kaip pasiūlymą dirbti ir iškart atsiuntė sutikimą. Nors situacija susiklostė labai nepatogi, visų laimei likus keturioms dienoms iki semestro pradžios būsimai dėstytojai atsirado laisva vieta.

L. Glück atsimena, kad pradėjusi dėstytojauti vėl pasijuto laiminga. Kūrybinė krizė baigėsi, ir 1975 m. dienos šviesą išvydo jos antroji rinktinė „Namas pelkynuose“ (The House on Marshland), o ji pati tais metais gavo Solomono R. Guggenheimo stipendiją, skiriamą už išskirtinius kūrybinius gabumus.

Po Goddard’o koledžo L. Glück dirbo Ajovos universitete, Warreno Wilsono koledže Šiaurės Karolinoje, Williamso koledže Masačusetse, Kalifornijos ir Harvardo universitetuose, o šiuo metu profesoriauja Jeilio universitete.

1980 m. pasirodė L. Glück rinktinė „Nusileidžianti figūra“ (Descending Figure), 1985-aisiais – „Achilo triumfas“ (The Triumph of Achilles), pelnęs įvairių literatūros organizacijų, tarp jų – Amerikos menų ir literatūros akademijos, apdovanojimų.

Dažnai postūmį naujai rinktinei sukurti L. Glück suteikdavo atsitikusi kokia nors tragedija. Štai „Achilo triumfas“ gimė po gaisro, pasiglemžusio poetės namus. Šio rinkinio pavadinime yra užuomina į tai, kad autorė įkvėpimo sėmėsi graikų mitologijoje, kurioje yra daugybė tragiškų istorijų. Už šį savo darbą rašytoja pelnė Nacionalinės knygų kritikų draugijos premiją. Rinktinė „Araratas“ (Ararat, 1990) sukurta mirus L. Glück tėvui – kritikai, perfrazuodami šios knygos pavadinimą, „Araratą“ pavadino jos kūrybos viršūne. Kol nepasirodė nauja poetės knyga.

Eilės ir proza

„Būdama 50-ies pradėjau rašyti labai greitai“, – „The American Academy of Achievement“ pasakojo L. Glück. – Rinkinys „Laukinis vilkdalgis“ (The Wild Iris, 1992) buvo kone visas, išskyrus gal kokius penkis eilėraščius, sukurtas per 6–8 savaites.“ „Laukinio vilkdalgio“ rinktinė, kurioje apie gyvenimą, vyrus, Dievą bendrauja gėlės su sodininku – lyg su kokia dieviška esybe, L. Glück dovanojo Pulitzerio premiją.

Po to pasirodė „Netikras apelsinas“ (Mock Orange, 1993) ir „Pievos“ (Meadowlands, 1997). Dar kitos eilėraščių knygos „Vita Nova“ (1999) ir „Septyni gyvenimo amžiai“ (The Seven Ages, 2001) gimė taip pat greitai, kaip ir „Laukinis vilkdalgis“ – per pusantro mėnesio, po 4–5 eilėraščius per dieną.

„Dieną prieš tai, kai paimi plunksną į rankas, jautiesi visiškai tuščias. O po šešių savaičių jau turi knygą. Po visko jautiesi visiškai išsekęs, absoliučiai sergantis“, – „The American Academy of Achievement“ prisipažino poetė.

2001 m. rugsėjo 11-osios tragedija tapo paskatinimu L. Glück sukurti poemą „Spalis“ (October, 2004). Po to pasirodė „Averno“ (Averno, 2006), „Gyvenimas kaime“ (A Village Life, 2009), 1962–2012 m. poemų rinktinė (Poems: 1962–2012, išleista 2012-aisiais) ir knyga „Ištikima ir dorybinga naktis“ (Faithful and Virtuous Night, 2014). Pastaroji poetei L. Glück atnešė Nacionalinę knygos premiją. Iš viso jos apdovanojimų sąraše puikuojasi daugiau kaip 20 garbingų įrašų, ir nuo šiol – pats garbingiausias – Nobelio literatūros premija.

Nors L. Glück ir yra parašiusi dvi esė apie poeziją knygas bei dar dešimtis įžanginių tekstų jaunų poetų rinktinėse, pati ji tikina: proza – ne jos istorija. Ji su malonumu skaito semdamasi iš knygų įkvėpimo savo eilėms.

„Meninė literatūra man – kaip kulinarija. Grynas malonumas. Nenoriu supurvinti dėmėmis proceso savo dalyvavimu“, – ištarė ji duodama interviu „The American Academy of Achievement“.

Rašytoja L. Glück buvo du kartus ištekėjusi ir du kartus išsiskyrė. Iš antros santuokos turi sūnų Noah, kuris dirba someljė San Fransiske. L. Glück prisipažįsta kartkartėmis mėgstanti pagurkšnoti vyno ir sūnaus patariama teikia pirmenybę „Chateau Cheval Blanc“.