Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 02 18

Agnė Nazarenko

Monika Žydeliūnaitė

Lietuvos jaunimo pastoracijos centras

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Norą susikalbėti su jaunimu paskatino pašaipos

Tiberiados bendruomenės vienuolis, kun. Michelis de Meulenaer. Asmeninio archyvo nuotrauka

Rytų Aukštaitija, Zarasų rajonas, Baltriškių kaimas. Tiberiados bendruomenė ir vienuolis kunigas Mišelis (Michelis de Meulenaer) – nerežisuotame pokalbyje apie nusiteikimą palydėti jaunus žmones. Klausytis jų istorijų, džiaugsmų ir vilčių, liūdesio ir baimių. Kažin ar apsimoka savo laisvą laiką leisti su paaugliais?

Trylika metų Lietuvoje, tada penki Belgijoje, galiausiai vėl lietuviška žemė – atnaujinkime pažintį, broli Mišeli.

Man šiuo metu 41-eri, esu vyriausias iš aštuonių vaikų šeimos ir turiu penkiolika dukterėčių bei sūnėnų. Tiesa, esu ir belgas, ir italas.

Dar esu kunigas vienuolis. Kunigas esu aštuntus metus, o vienuolyne – jau dvidešimt trejus. Į vienuolyną įstojau būdamas aštuoniolikos. Taip, labai anksti. Bet tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Iki pirmųjų vienuolinių įžadų gyvenau ir mokiausi Belgijoje, o prieš amžinuosius įžadus, Tiberiados bendruomenės įkūrėjas brolis Morku pasiūlė keliauti į misiją Lietuvoje. Man tai skambėjo dvigubai – ir kaip iššūkis, ir kaip brolio pasitikėjimas. Ir galiausiai tai tapo paskata aktyviai įsitraukti į bendruomenę.

Pirmus metus, gal net metus su puse, nebuvo lengva įsišaknyti Lietuvoje. Kalba, kultūra, ooo… ir klimatas. Bet žmonės išjudino mano meilę net ir Baltriškių kaimui.

Kun. Michel de Meulenaer (br. Mišelis) iš Tiberiados bendruomenės. Asmeninio archyvo nuotrauka

Trylika metų, iki 2016-ųjų, buvau Lietuvoje, tada bendruomenė manęs paprašė grįžti į Belgiją. Šį prašymą priėmiau kaip didelę tragediją. Kaip prieš trylika metų buvo sunku atvykus į Lietuvą, taip išvykstant prireikė prisiminti paklusnumo įžadą Dievui, ne Lietuvai. Teko padirbėti norint atrasti vidinę laisvę, galimybę džiaugtis grįžus į Belgiją.

Ir šiuo metu, kai kalbamės, jau yra trečias mėnuo, kai esu grįžęs į Lietuvą. Ir vėl sunku – sunku dar kartą palikti žmones. Palikti draugus, šeimą. Akivaizdu, esu lengvai prie žmonių, ne prie vietos, prisirišantis žmogus.

Nedažnai aštuoniolikmečiai nusprendžia tapti vienuoliais. Kas tave, kaip jaunuolį, užkabino Bažnyčioje?

Manęs neužkabino nei lankstinukas, nei jaunatviškas postas internete, nei plakatas parapijoje. Taip, šie įrankiai jau funkcionavo mano aplinkoje. Tačiau man asmeniškai brangus buvo kitų jaunuolių pavyzdys. Maldos grupėje, kurioje tuo metu atsidūriau, buvo trys seminaristai. Tokie vienu metu maksimaliai keisti, bet kartu faini. Keisti, nes buvo tikintys, ir taip nuoširdžiai tikintys. Šis reiškinys man buvo svetimas. Bet kaip unikalu, man norėjosi būti šalia jų, pažinti, ištirti.

Va taip, man tuo metu buvo maždaug 15–16 metų, seminaristams – maždaug po 25 m., o vienam jų – 40 m. Jokios schemos, jaučiat, viskas apie autentišką tikėjimo pavyzdį.

Sakyčiau, čia yra Evangelija ar bent viena Evangelijos dalis, ar eilutė. Kai matai realaus žmogaus neturtą, nuolankumą, maldingumą. Tikrai, kai pirmą kartą užėjau į šią maldos grupę, negalėjau patikėti, kad gali būti toks džiaugsmas. Toks paprastas, neslepiantis jokios problemos. Man buvo įprasta džiaugsmu dangstyti liūdesį.

Dar viena keistenybė – tų tikinčių žmonių atidumas. Kai dėmesio nereikia pelnyti.

Dar vienas kabliukas. Penkiolikmetis Mišelis piligriminėje vyskupijos kelionėje, kartu su berods 800 žmonių. Aš puikiai prisimenu vienuolį, kuris, manęs nepažinojęs, mūsų pokalbiui skyrė dvi valandas. Tą kartą grįžau namo ir tiesiog norėjau melstis.

Ar vienuolius savaime ištinka tas rūpestis dėl jauno žmogaus, jaunimo sielovados?

Nujaučiu, kad jau šeimoje gavau rūpesčio dėl kito įskiepį. Turbūt natūralu, kai esi vyriausias iš aštuonių vaikų šeimos. Tik rūpintis taip ne mamiškai. Aš pats turiu kitokį atidumą. Stengiuosi kartu dėmesingai parodyti ir kelius – kai žmogus eina savo kojomis, savo taku, bet jam reikia pagalbos atpažįstant kryptį.

Norą susikalbėti su jaunimu paskatino pašaipos. Taip, nieko romantiško. Pirmus mano pasidalinimus apie troškimą tapti vienuoliu lydėjo draugų juokeliai ir nuostaba. Tai uždegė man norą surasti būdų kaip kalbėtis apie tai, kas brangu.

Misija ne su jaunimu? Gal geriau senjorai, šeimos ar kas kita?

Ne. Kartu su jaunimu jaučiuosi laisvai. Nors tikrai, dėl brandesnio mano paties amžiaus gerai jaučiuosi ir su vyresniais žmonėmis. Bet nesidangstau – paauglystė yra mano komforto zona.

Tiberiados bendruomenės brolis, kun. Michel de Meulenaer.
Tiberiados bendruomenės brolis, kun. Michelis de Meulenaer. Evgenios Levin nuotrauka

Baltriškes bene kiekvieną savaitgalį pasiekia apie šimtą jaunų žmonių. Kokie jie šiandien?

Visokie. Tikrai. Na taip, Belgijoje dažniau sutikdavau daugiau privilegijuotų jaunuolių, atvykstančių iš turtingų šeimų. Čia, Lietuvoje, priešingai. O ir šeimų tarpusavio skirtumai milžiniški. Taip pat atvažiuoja ir labai jaunų, ir vyresnių.

Labiausiai pastebima ypatybė – jaunuolių poreikis turėti lyderį. Tai sieju su tėvo įvaizdžiu. Labai dažnai jaunuoliai turi tėčius fiziškai, bet be santykio. Ir tai persikelia į jauno žmogaus poreikį turėti suaugusį autoritetą. Gal skamba ir keistai, esame pratę prie stereotipo, kad paaugliai atmeta autoritetus. Taip, jie atmeta mamos ir tėčio įtaką, bet greta dairosi patikimo, saugaus suaugusio lyderio. Ir tu, kaip suaugęs žmogus, gali net nieko nesakyti, tiesiog būti, išklausyti, murmėti tą savo: „aha, aha…“ Ir jam saugu, jis išgirstas.

Dar viena ypatybė – jauni žmonės intensyviai ieško šeimos ir bendruomenės. Pirmiausia pas mus, brolius vienuolius, jaunimas atvažiuoja ne dėl tikėjimo. Dėl draugų, dėl bendrystės. Drąsiai sakau – mūsų bendruomeniškumo troškimas yra puiki proga supažindinti jaunuolius su Kristumi.

Kartais jaučiu, kad mes, broliai, esame kaip koks koridorius, kuriame stovi minkštos sofos poilsiui, susitikimui, stabtelėjimui. Ir jei jaunuolis, pereidamas koridoriumi nuėjo iki Kritaus – mes atlikome savo misiją.

Ką jaunuoliai atranda Baltriškėse, kad čia noriai atvažiuoja ir grįžta ne po kartą?

Tai yra kitoks būdas tikėti. Daugmaž visi turi savo močiutes arba bent yra patyrę tą tampymą į Bažnyčią. Ir nors čia, Baltriškėse, yra tos pačios šv. Mišios, bet „įpakavimas“ skiriasi. Nekasdieniška dienotvarkė, naujos giesmės, šalia stovintis jaunas žmogus. Daug jaunų žmonių – apie šitokį „įpakavimą“ kalbu.

 Kalbant atvirai, su kokiais iššūkiais susiduri bendraudamas su jaunimu?

Atvykęs į Lietuvą labai greitai susivokiau, kad čia labai lengva ir net greitai įmanoma jaunimą prigretinti prie paties savęs. Ir taip klaidinti juos. Lietuviai greiti kitus žmones iškelti į žvaigždes. Tik ir girdi: „Vau, kaip šitas brolis gerai kalba“, arba „vau, koks šitas kunigas fainas“. Ir mums, broliams vienuoliams, ir kunigams, ir mokytojams – visiems, kurie darbuojasi su jaunimu, – gresia pavojus. Todėl net griežtai tenka pri(si)minti, dėl ko dirbu – ne dėl savęs, o dėl Kristaus.

Dar vienas iššūkis – užsigalvojimas, kad jaunuolį laimėsi tik tapdamas toks kaip jis. Kalbėdamas kaip jis, rengdamasis kaip jis – ir nebūdamas savimi. Tai nepritraukia žmonių. Net priešingai.

Br. Mišelis (Micheli de Meulenaer) iš Tiberiados bendruomenės. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jaunimas mielai važiuoja pas jus, o ką patiems broliams reiškia atvažiuojantys jauni žmonės ir jaunimo sielovada?

Reiškia daug entuziazmo, džiaugsmo. Kiekvienas jaunuolių savaitgalis išsiūbuoja mūsų kasdienybę. Ir tikrai didelis džiaugsmas matyti, kaip jauni žmonės, kad ir mažais žingsniais, savu tempu, juda tikėjimo keliu. Aišku, kartais sukelia ir netvarką. Tikrai ne kartą esame ir supykę. Tai kas nors lūžta, tai kur koks įrankis pradingsta. Bet tai tokia smulkmė.

Norint išlikti tiesoje, turiu pasakyti, kad jauni žmonės broliams yra ir pagalba – pavyzdžiui, 80 žmonių per pusvalandį pasodina bulvių lauką.

Jei rimtai, šita pagalba broliams yra ir jaunimo įgalinimas. Atrodo, mažytės užduotys, o išlaisvina didelius talentus. Aha, kartais duodi kokią užduotį ir tikrai nenutuoki, kaip viskas baigsis… Bet, kartu ugdant pasitikėjimą, jaunimas susipažįsta su pačiais savimi, patiki savimi.

Kada nors buvai suirzęs, nusiminęs ir sakei „gana jaunimo“?

Yra du varginantys dalykai. Jauni žmonės labai greitai iššifruoja neteisybę. Todėl turi nepertraukiamai būti autentiškas, leistis būti įskaitomas. Ir tai tikrai ne kiekvienam.

Taip pat sunku priimti jaunuolių dviveidiškumą. Pasitaiko tų, kurie už akių elgiasi nepagarbiai brolių atžvilgiu. Bet visada stengiamės, kad mūsų griežtą žodį sektų atviras, drąsinantis pokalbis su paaugliu.

Kun. Michelis de Meulenaer (br. Mišelis) iš Tiberiados bendruomenės. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kur tu pats semiesi įkvėpimo, idėjų darbui su jaunimu, palydėjimui?

Pirma – maldoje. Pirmadieniais vienuolyne yra ramybės diena. Viską, kas buvo, realiai sudedu prie Viešpaties kojų. Todėl pirmadienio rytą viską, kas guli galvoje ir širdyje, surašau knygutėje. Tada ją užverčiu ir palieku.

Antra – literatūra. Skaitau. Dar yra pasidalinimai su broliais, bendruomenės nariais. Bekalbant kyla minčių, naujų idėjų.

Žinoma, dvasios palydėtojas. Ne, jis retai duoda grynų atsakymų. Bet išklauso, perklausia, suteikia naują kryptį mąstymui, o tada ir darbams.

Kai žvelgi į jaunimo sielovadą Lietuvoje – kas tave džiugina?

Aiški jausena – pasididžiavimas. Atvirai, jei palyginu Lietuvą ir Belgiją, tai jas matau kaip dieną ir naktį. Jau bene dešimtmetis, kai Belgijoje jaunimo sielovada merdi. O čia, Lietuvoje, aš matau aktyvių žmonių. Ne tik Bažnyčioje, visur. Labai elementarus pavyzdys: atsakymą į elektroninį laišką čia, Lietuvoje, kartais gaunu per dešimt minučių. Belgijoje užtrukčiau kelias dienas bei turėčiau papildomai du kartus paskambinti. Lietuvoje yra daug atsidavusių žmonių.

O kas liūdina?

Nujaučiu, o tiksliau, dažnai girdžiu atotrūkį tarp tų aktyvių pasauliečių žmonių ir, deja, kunigų.

Taip pat pasyvumas ir baimės yra aiškiai apčiuopiama grėsmė. Nors tai, ką darome, yra gražu, bet tikrai nepakankamai pasitikime savimi, pasiduodame aplinkos suvaržymams.

Br. Mišeli, gal turi kokią svajonę jaunimo sielovadai Lietuvoje?

Nuoširdžiai svajoju apie naujas Lietuvos jaunimo dienas. Paskutinį kartą dalyvavau 2015 m. Alytuje. Tai galingas impulsas, kurio tikrai vertas Lietuvos jaunimas.

Dirbantiesiems jaunimo sielovadoje turiu palinkėjimą – netaupyti laiko savo pačių dvasiniam augimui. Gražus palyginimas, kurį esu nugirdęs. Ką geriausio gali savo vaiku daryti tėtis? Mylėti to vaiko mamą. Taip ir mums, dirbantiems su jaunais žmonėmis. Mūsų meilė Kūrėjui bei atidumas savo dvasiniam gyvenimui pavirsta tuo pavyzdžiu, kuris įkvepia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Brolis Mišelis yra vienas iš pagrindinių Jaunimo sielovados forumo lektorių, jo pranešimo tema: „Kas būtina norint lydėti jaunuolius“. Jaunimo sielovados forumas – laikas suteikti realios erdvės naujovėms, nepasiduodant iš anksto kylančių dvejonių pagundai.

Drąsiai ir kūrybiškai iš naujo apmąstykite savo darbų tikslus, struktūras, evangelizacijos stilius ir metodus.

2022 m. Kovo mėn. 4–5 d. Vilniuje vyks vienuoliktasis Jaunimo sielovados forumas, skirtas visiems jaunimo sielovados bendradarbiams. Dalyvauti kviečiami su jaunimu dirbantys parapijų, bendruomenių ir organizacijų atstovai, įvairių disciplinų mokytojai; jaunimo lyderiai; jaunimu besidomintys asmenys.

Detalesnę programą bei registracijos formą galite rasti čia. Registracija pratęsta iki vasario 28 d. 

Jeigu COVID-19 pandemijos valdymo priemonės neleis susitikti gyvai – Jaunimo sielovados forumas įvyks nuotoliniu būdu.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.