„Norėčiau daugiau žinoti apie jo gyvenimą“. Baroko genijus Simonas Čechavičius

Ketverius metus intensyviai rengta paroda, kurią dėl karantino pamatė nedaugelis, verta prisiminimo dar ir dėl to, kad 700 puslapių parodos katalogas pateikė naujų įdomių faktų apie genijų, kurio darbų turime Lietuvoje, ypač Vilniuje.

Paroda yra kuratoriaus Tomaszo Zauchos dešimtmečius trukusių Simono Čechavičiaus kūrybos tyrinėjimų rezultatas, o postūmis tokiai parodai siekia net 1857 m., kai žinomas ano meto meno istorikas ir politinis veikėjas Julianas Klaczko Paryžiuje publikavo garsų straipsnį „Lenkijos menas“. Straipsnyje Klaczko reziumavo, kad lenkai yra gabūs poezijai ir muzikai, bet ne vaizduojamiesiems menams. Menotyrininko pastebėjimai buvo grindžiami romantizme sužydėjusia literatūrine ir muzikine lenkų veikla, nustelbusia vaizduojamųjų menų panoramą.

Šio teksto sukelta polemikos banga linksniavo tapytojų Wojciecho Gersono, brolių Maksymiliano ir Aleksanderio Gierymskių bei Jano Matejko vardus. Galiausiai žinovai konstatavo, kad su mažomis išimtimis Lenkijos tapybos istorija prasideda XIX a. antroje pusėje. Ši nuomonė buvo tvari iki mūsų dienų, o Tomaszas Zaucha troško pakoreguoti istoriografijoje įsitvirtinusią klaidingą nuostatą ir surengti parodą apie krokuvietį tapytoją, kurio talentas skleidėsi baroko laikotarpiu geografiškai plačioje teorijoje, ir aptarti daug senesnę ir turtingesnę ATR tapybos tradiciją.

Zbigniewas Michałczykas pažymi, kad Čechavičius yra ne tik vienas žymiausių Naujųjų laikų ATR tapytojų, bet ir ilgiausiai mūsų žemėse dirbęs bei palikęs itin didelį meninį palikimą kūrėjas. Krokuvos auksakalio Jono ir Kunigundos Čechavičių sūnus Simonas buvo pakrikštytas 1689 m. liepos 22 d. Krokuvos Visų Šventųjų bažnyčioje. Paauglys atiduotas į Lenkijos rūmų iždininko Pranciškaus Maksimilijono Osolinskio dvarą, kur grojo kapeloje, o vėliau, atsiskleidus jaunuolio plastiniams gebėjimams, mokėsi tapybos pas nežinomą to paties dvaro dailininką. 1711 m. Ososlinskio remiamas išvyko studijuoti į Romą.

Pirmasis dokumentas, patvirtinantis Čechavičiaus buvimą Romoje, yra 1714 m. lapkričio 8 d. Šv. Trifono, šv. Respicijaus ir šv. Nimfos bažnytinės brolijos narių susirinkimo protokolas. Po metų, 1715 m. birželio 16 d., menininkas apdovanojamas už paveikslą „Nukryžiavimas“ Romos Šv. Stanislovo bažnyčios zakristijai. 1716 m. jis dalyvauja Šv. Luko akademijos konkurse ir gauna 3-iąjį apdovanojimą už piešinius „Samsonas, perplėšiantis liūtą“ ir kitą apdovanojimą už piešinį „Pergalingas grįžimas iš karo žygio“.

1724 m. Simonas Čechavičius vėl minimas romietiškuose šaltiniuose, šiandienos tyrinėtojų vertinimu, kaip vieno gražiausių savo paveikslų kūrėjas: nutapo „Šv. Jadvygą po kryžiumi“ Šv. Stanislovo bažnyčiai. 1751 m. Čechavičius grįžo į Lenkiją ir 24 metus iki mirties (1775 m. liepos 21 d.) intensyviai tapė, daugiausia vienuolinėms bažnyčioms altorinius paveikslus, ištisus ciklus. Kaip parodė mokslininkų surinkti dokumentai, tapydamas šventuosius Simonas Čechavičius ne tik rėmėsi pirmtakų sukurta ikonografija ją kopijuodamas, ne tik interpretavo vaizdinius, bet ir prašė šventųjų „gyvenimų“ aprašymų, troško įsigilinti į šventas istorijas. Pavyzdžiui, gavęs užsakymą nutapyti šv. Elzbietą, 1750 m. jis laiške užsakovui rašė: „Norėčiau gauti jos smulkiai aprašytą „gyvenimą“ anksčiau, nes pats dar nieko nežinau ir negaliu iš niekur jo gauti.“

Nuo 1757 iki 1759 m. Simonas Čechavičius tapė paveikslus Vilniaus bažnyčioms: Šv. Rapolo („Šv. Rapolas“ ir „Šv. Stanislovo Kostkos komunija“), Šv. Kazimiero („Nukryžiavimas“), Šv. Ignaco Lojolos („Šv. Ignaco vizija“), vizičių Švč. Jėzaus Širdies („Šv. Jonas Evangelistas“, „Šv. Juozapas“, „Šv. Pranciškus Salezas“ ir „Šv. Joana de Chantal“. Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos bažnyčiai Čechavičius sukuria visus altorinius paveikslus ir kelis mažesnius: „Švč. Trejybė“, „Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marija“, „Šv. Mauras“, „Šv. Mechtylda“, „Šv. Gertrūda“, „Šv. Benediktas“, „Šv. Scholastika“, „Šv. Placidas“, „Šv. Pranciška Romietė“, „Šv. Valpurga“, „Šv. Juozapas“, „Šv. Romualdas“, „Šv. Benedikto mirtis“. Šio puikiai atlikto didžiulio darbo dėka Čechavičius įgyja ir daugiau benediktiniškos šeimos užsakymų: tapo paveikslus Senųjų Trakų („Šv. Benediktas“), Kauno benediktinių, („Šv. Benediktas“ ir „Šv. Scholastika“) ir Raudondvario („Šv. Benediktas“) bažnyčioms. Lavoriškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios „Šv. Juozapas“ priskiriamas S. Čechavičiaus dirbtuvei.

Krokuvos nacionaliniame muziejuje S. Čechavičiaus kūrinių yra keletas. O kadangi menininkas daugiausia kūrė religinėmis temomis, tai ir palikimo pirmiausia reikėjo ieškoti bažnyčiose ir vienuolynuose. Iš viso eksponuota daugiau kaip du šimtai piešinių, tapybos darbų, kuriuos parodai skolino 45 institucijos, didžiąją dalį – vienuolynai ir bažnyčios. Vien iš Vilniaus į parodą nukeliavo 9 didelės drobės, nutapytos Vilniaus benediktinių Šv. Kotrynos, vizičių Švč. Jėzaus Širdies ir jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioms; S. Čechavičiaus piešiniai iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos ir nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus.

T. Zaucha pabrėžia, kad tikrasis iššūkis buvo surinkti paveikslus iš veikiančių bažnyčių altorių ir dėl techninių kliūčių (altorių išmontavimo), ir dėl gyvo pamaldumo, nes sovietmečiu Lenkijoje nesunaikinti ištisi vienuolynai, neišgrobstytos bažnytinės vertybės, tad išlikusi gyvybinga ir pamaldumo tradicija. O minėti Vilniaus vienuolynai patyrė visas baisybes: uždarymą, paskirties pakeitimą ar net naikinimą. Laimei, S. Čechavičiaus altoriniai paveikslai buvo išsaugoti, ypač pasisekė Šv. Kotrynos bažnyčios paveikslams – jie buvo restauruoti Lietuvos dailės muziejuje, eksponuoti parodose ir tyrinėti Lietuvos mokslininkų Auksės Kalažinskaitės, Dariaus Žukausko, Dalios Tarandaitės, Dalios Vasiliūnienės.

Vizičių bažnyčios didžiojo altoriaus paveikslas „Apsilankymas“ ir šoninių altorių paveikslai „Šv. Jonas evangelistas“, „Šv. Jonas Krikštytojas“, po karo vienuolyną pavertus kalėjimu, buvo perkelti į Vilniaus katedrą, kur kabojo iki Nepriklausomybės, vėliau eksponuoti Bažnytinio paveldo muziejuje ir šiai parodai restauruoti. „Šv. Jonas evangelistas“ netgi nugulė ant parodos katalogo viršelio. Vilniuje gyvasis pamaldumas skleidžiasi tik prie vieno S. Čechavičiaus paveikslo – „Apsilankymo“ – dabar kabančio Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje ir pritraukiančio liūdinčias dėl savo paklydusių vaikų motinas. Įspūdingų gabaritų (357 x 185 cm) ir grožio paveikslas vaizduoja dviejų moterų – Švč. Mergelės Marijos ir šv. Elzbietos – susitikimą. S. Čechavičius jį tapė vadovaudamasis savo mokytojo Carlo Marattos tos pačios ikonografijos raižiniu, bet sausai nekopijavo, priešingai, laisvai ir ekspresyviai pavaizdavo moterų figūras, pridėjo iškalbingą citatą iš Evangelijos pagal Luką.

Pažymėtina, kad nemaža dalis S. Čechavičiaus kūrybos sunaikinta kraštuose, kur siautėjo sovietų režimas. Pavyzdžiui, pražuvo apie 40 genijaus drobių, kartu su pagalbininkais nutapytų Polocko jėzuitų bažnyčiai (keletas išliko: perkeltos į Lenkijos bažnyčias). Tačiau ir be praradimų paroda Krokuvos nacionaliniame muziejuje atskleidė S. Čechavičiaus tapybos savitumą ir leido įvertinti kūrybą mažiausiai dėl trijų priežasčių.

Pirma, Italijos periodo kūryba (beje, Italijos įtaka jaučiame visoje jo tapyboje) rodo, kad S. Čechavičius nebuvo eilinis itališkų atvaizdų kopijuotojas, kokių anuomet Rytų ir Vidurio Europoje būta gausiai. Išsilavinęs ir tapybos amatą pažinęs Romos Šv. Luko akademijoje, dailininkas sugebėjo kūrybiškai perkeisti ir interpretuoti menines idiomas, pateikti originalias kompozicijas ir ikonografijos traktuotes. Todėl šiandien jis vertinamas kaip unikalus menininkas, užimantis reikšmingą vietą ne tik Lenkijos meno istorijoje.

Antra, po daugelio metų (1711–1751), praleistų Romoje, dailininkas grįžo į savo kraštą ir pradėjo kūrybinę veiklą Abiejų Tautų Respublikoje, bendravo su pasaulietiniais ir bažnytiniais užsakovais. Grandiozines S. Čechavičiaus kūrybos apimtis patvirtina išlikę bei šaltiniuose minimi kūriniai Lenkijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, vadinasi, šios šalys iki trečiojo ATR padalijimo gyveno visavertį ir veržlų kultūrinį gyvenimą. Šio gyvenimo išraiška – S. Čechavičiaus meninė kūryba – ir šiandien matoma Lvovo rokokinės skulptūros ar Vilniaus baroko architektūros apsuptose altorių drobėse.

Trečia, meniniai ryšiai su Italija – tai dar vienas (beje, aukščiausio lygio) įrodymas, kokia ši šalis reikšminga Lenkijos ir Lietuvos meno istorijai. Platesnėje perspektyvoje netgi galima kalbėti apie lotyniškąjį kultūrinį kontekstą Lenkijos karalystėje ir LDK, artimai susijusį su Roma ir katalikybe, o S. Čechavičiaus kūryba yra šio kultūrinio fenomeno išraiška ir galbūt net kulminacija.

Kuratorius T. Zaucha „Baroko genijaus“ parodą vadino monografine: ji apima didelį kūrinių kiekį chronologiniu, ikonografiniu, technologiniu, žanro aspektais. Tačiau monografinė paroda nėra tiesiog išskirtinių darbų kulminacija: joje parodyti ne tik svarbiausi, gražiausi, originaliausi, bet ir tipiškiausi kūriniai. Parodos katalogas liudija, jog rengėjams pavyko pristatyti S. Čechavičiaus ir jo epochos visumą, aiškiai ir išsamiai parodyti itališkos aplinkos įtaką ir sąsajas su konkrečiais menininkais: C. Maratta, Benedetto Luti, Guido Reni, Francesco Mancini, Michele Rocca, Corrado Giaquinto, Sebastiano Conca, Francesco Trevisani ir kitais. Pavyko palikti atvirus klausimus ir parodyti kryptis ateities tyrinėjimams ne tik apie S. Čechavičių, bet ir apie kitus svarbius XVIII a. menininkus: Pranciškų Smuglevičių (1745–1807) ir Tadeuszą Kunzę, itališkai vadintą Taddeo Polacco (1727–1793). Galiausiai šioje parodoje atsiskleidė spalvingas Europos vaizdas (nuo Viduržemio iki Baltijos jūros), epocha (nuo baroko iki rokoko) ir mes joje, iki 1795 metais užgriuvusių tamsybių.

Paroda baigėsi. Retas ją matėme. Vilnietiški S. Čechavičiaus paveikslai sugrįžo, juos galime tyrinėti Bažnytinio paveldo ir Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuose. Gali būti, kad netolimoje ateityje matysime altorinius atvaizdus, sugrįžusius į savo istorinę aplinką, pavyzdžiui, į Vilniaus vizičių ir benediktinių bažnyčias. Tai būtų istorinis įvykis! Keletu jau ir dabar galime grožėtis Vilniaus Šv. Rapolo, Šv. Ignoto bažnyčiose. Tačiau prieš išsiruošiant tyrinėti baroko genijaus Simono Čechavičiaus kūrybos reikėtų pavartyti, paskaityti Krokuvoje vykusios parodos leidinį lenkų ir anglų kalbomis: „Geniusz baroku. Szymon Czechowicz. Genius of the Baroque. Szymon Czechowicz 1689–1775 (sudarytojai Andrzej Betlej, Tomasz Zaucha). Jis padės suprasti Simono Čechavičiaus pasaulį.

Leidinį galima rasti Bažnytinio paveldo muziejaus, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus, Vilniaus dailės akademijos bibliotekose.

Parodą ir pasirengimą jai virtuliai apžiūrėti galima čia ir čia.

Straipsnį parėmė Lenkijos institutas Vilniuje.