„Norėčiau galėt pavydėt mano brangiai Konkurentei…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo

Ieškau ir nesurandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur jau privalau būti. Metai su kaupu nežinios kankina mano sąžinę. Metai su kaupu, kai paskutinius savo pėdsakus palikau kruvinuos tėviškės dirvonuos. Metai su kaupu, kai akis akin nematau kryžiuojamos numylėtos mūsų Lietuvos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų. Šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju anoj mirties ir gyvybės procesijoj kartu su gausiais tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyventi norėdamas, trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp anų sukryžiuotų griaučių. (Juozas Nijolei, Paryžius,1949 02 16)

Juozo laiškuose kiekvienas jaunas ir senas skaitytojas gali pajusti tą gilią meilę savo tautai, – sako Nijolė, kai ir vėl kalbame telefonu, šį kartą apie Lietuvos Nepriklausomybę. 

Nijolė prisimena tą birželio dieną, kai Lietuva prarado Nepriklausomybę: 

Mums buvo paskutinė mokyklos diena, po egzaminų, einame Laisvės alėjos link ir dalinamės mintimis apie egzaminus. O Laisvės alėjoje mes matome važiuojančius šarvuočius su rusų kareiviais. Mes sužinojome šitaip apie mūsų krašto užėmimą. 

Teko greitai tada užaugti. Nijolė ir jos dvynė sesuo Vida dalyvavo antinacinėje ir antisovietinėje rezistencijoje tiek Lietuvoje, tiek vėliau Vokietijoje.

Daug padėta aukos į Laisvės aukurą ir savęs atsižadėjimo, – pasakoja Nijolė. – Pirmoje vietoje buvo kraštas, o ne asmuo. Gal ir kam kitam būtų taip atsitikę. Mano gyvenimas buvo toks. Ir pažiūra į tą viską. Buvo tas metas, kuris pagilina tokius jausmus. O kai sutinki žmogų, kuris tiek padarė, perskuodęs tą geležinę uždangą, kur galėjo žūti labai lengvai, bet vis dėlto padarė viską ir perdavė Vakarams viską, ką reikėjo perduoti. 

Nijolė prisimena, kad Juozas atvyko iš Lietuvos ieškoti atsakymo į klausimus, ar gali Lietuva tikėtis Vakarų pagalbos ir ar jie ketina padėti išlaisvinti sovietų okupuotus kraštus. Bet po to, kai pamatė reakciją į atvežtus dokumentus bei liudijimus, jam tapo skausmingai aišku: ne, Vakarai nesirengia eiti į pagalbą okupuotoms šalims už geležinės uždangos ir neketina stoti į kovą su Sovietų Sąjunga. Vatikano atsakymo nesulaukta.

Juozas atvyko su misija 1947 m. antrą kartą prasilaužęs pro geležinę uždangą. Jo misija buvo paskelbti pasauliui, kas darėsi to meto Lietuvoje, ypač apie sovietų represijas ir egzistavimą ginkluoto pasipriešinimo prieš represinę okupaciją. Jis buvo siųstas partizanų vadovų nutarimu ir tuo metu paskirtas kaip jų atstovas Vakarams. Su savimi pasiėmė, kiek jis galėjo, informacinės medžiagos, pogrindžio literatūros apie pasipriešinimą. Ta medžiaga buvo duota iš visų šaltinių prieš išvykstant į Vakarus. 

Ir kai antrą kartą Juozas Lukša pasiryžo grįžti į Lietuvą po dvejų metų, praleistų Paryžiuje, jau aiškiai žinojo, kad Sovietų Sąjungos pavergtos šalys, ir Lietuva, jau seniai buvo Vakarų užmirštos…

Mums dabar yra svarbu suvokti, kad tuo metu Lietuvos partizanai šventai tikėjo Atlanto chartija ir tuo, kad sulauks pagalbos iš Vakarų. Chartija, paruošta 1941 m. rugpjūčio 14 d. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Franklino D. Ruzvelto ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Vinstono Čerčilio, antrame, trečiame ir šeštame punktuose užtikrina: „Siekį, kad nebūtų jokių teritorinių pokyčių, nesuderinamų su laisvai išreikšta su tuo susijusių žmonių valia“ ir kad „jie gerbia visų žmonių teisę rinktis valdymo formą savo šalyje; trokšta matyti sugrąžintas suverenumo teises ir savivaldą tų, iš kurių tai buvo jėga atimta“. Šeštame dokumento punkte teigiama: „Galutinai sunaikinus nacių tironą, jie viliasi įsivyrausiant taiką, garantuosiančią visoms tautoms teisę gyventi saugiai savo teritorijoje ir tai daryti laisvai, be baimės ir prievartos.“ 

Tai reiškia – nepaisant to, kaip mums dabar, dvidešimt pirmame amžiuje, kai jau žinome, kaip visa tuometinė istorija Lietuvai baigėsi, atrodo – Lietuvoje žmonės, o ypač tie, kurie aukojosi ir dalyvavo antisovietinėje rezistencijoje, tikėjo, kad Vakarai laikysis Atlanto chartijos. Žinodami, kad jie kovoja su okupantu, kuris už juos žymiai didesnis, stipresnis, turintis daugiau resursų, stengėsi išsilaikyti tol, kol Vakarai, kol Amerika (kaip tais laikais tikino laisvas radijas) prisidės prie Lietuvos kovos už laisvę. 

Praėjus septyniasdešimt vieniems metams nuo tada, kai Juozas išskrido į savo misiją ir sugrįžo į Lietuvą antrą kartą, Nijolė pabrėžia, kad jis suprato labai aiškiai, jog Vakarai Lietuvos negelbės. Jis grįžo nešdamas žinią, kad Lietuva turės pati save išgelbėti: 

Jisai jau buvo labai nusivylęs, kad dėl Lietuvos niekas nenorės didelio konflikto daryti. Jis grįžo, man atrodo, su nelabai linksmomis žiniomis. Ir pasakė, Vakarai mus negelbės, mes turime kaip nors išsilaikyti. Taip, turime patys save gelbėti, bet daryti viską, kad pasaulis žinotų, kas darosi. 

Juozas dažnai Lietuvą vadino savo pirmąja meile, pirmąja žmona. Apie sprendimą kovoti už Lietuvą kalbėjo kaip apie grįžimą pas pirmąją žmoną. Viena vertus, ši metafora romantiška, o Juozas, anot Nijolės, „buvo romantikas ir romantiškas“. Kita vertus, dėl cenzūros ir būtinybės nieku gyvu neišsiduoti, žodžiai „grįšiu pas pirmąją žmoną“ buvo kodinio sprendimo grįžti ir dalyvauti Lietuvos pasipriešinimo judėjime įvardijimas. 

Nijolė be paaiškinimų supranta Juozo „pirmosios žmonos“ svarbą ir reikšmę: 

Norėčiau galėt pavydėt mano brangiai Konkurentei, Tavo pirmai numylėtai, tačiau per daug ją myliu, kad kovočiau prieš ją. Ji daro viską nepaprasta mudviejų meilėj, ją gilina, tačiau savo kančiomis save pastato aukščiau už viską. Ir jos mes negalim atsisakyt. Todėl ir mudviejų laimė negali stovėt aukščiau už josios laimę. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 07 19)

Šitie jaunos merginos žodžiai, rašyti su visišku nuoširdumu, išliko mums kaip įrodymas, kad meilė tėvynei, namams, tautai ir laisvei Nijolei buvo svarbesni negu jos būtis, negu jos, kaip ir daugelio jaunų moterų, noras ištekėti, kurti šeimą. Tuo momentu, kai jai reikėjo rinktis tarp savo asmeninio gyvenimo ir kovos už Lietuvos laisvę, ji pasirenka Lietuvą. 

Juozas, pasiaukodamas Lietuvai, kartu jaučia ir stiprią atsakomybę prieš Nijolę. Likus porai mėnesių iki jų vestuvių, Juozas susirūpina dėl Nijolės likimo ir jai rašo:

Nė kiek aš Tau, Niliuk, nepavydžiu turėt mane tokį bastūną. Velykiniu metu kaip tik užuominom kalbėjau su vienu žmogumi (Jonu Pajauju – aut.) apie galimą mano egzistavimą tik su kitu žmogumi. Jisai nukalbėjo, kaip aš galėčiau rizikuoti susijungti su mylimu žmogumi ir jį palikti tokiems pergyvenimams? Gal jis ir turėjo sveikos galvosenos? (Juozas Nijolei, Paryžius, 1950 04 27)

Suprasdama, kad jų jungtis yra kitokia negu įprasta ir kad reikės Juozą išleisti į pavojingą misiją, Nijolė atsako į Juozo laišką tokiais žodžiais:

Nežinau, Juozuk, ant kiek yra verta laikytis kitų žmonių nuomonės dėl mudviejų susijungimo. Visi galimi pergyvenimai juk liks lygiai tie patys, kai aš būsiu visiškai Tavo ar formaliai dar tokia nesiskaitysiu. Juk, Tu gerai žinai, kad aš su viskuo sutinku ir, kad jokie pergyvenimai man nebaisūs, nes jie nepamainomi ir reikalingi ne tik kovai laimėt, bet ir Tavo ir mano laimei. Todėl aš niekad nesistengsiu nuo jų bėgt, anaiptol, ir pati, manau, su jais jausiuosi daug laimingesnė, negu be jų. Nelaikyk šių mano žodžių, Juozuk, vien tik jausmų padariniu, nes man atrodo, kad mano protas lygiai tą patį diktuoja. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950.5.2)

Todėl jau prieš pat vestuves Nijolė taip parašė Juozui laišką apie jos „santykį“ su jo „pirmąja meile“: 

Aš nežinau, kaip Tau išreikšt visa tai, ką jaučiu, kai galų gale pildosi mudviejų senos svajonės. Aš žinau, kad visa tai bus visai kitaip, negu kad paprastai gyvenime vyksta, tačiau kiekviena minutė, kuri mudu fiziškai išskirs, tikrai daugiau sutvirtins mūsų dvasinį ryšį ir viskas bus paaukota Tavo (ir mano) pirmajai numylėtinei. Aš Tau tiek mažai kalbėjau, kai Tu buvai atvažiavęs, tačiau paprasti žodžiai dažnai tik nublankina. Žinau, kad Tu tai supranti ir tam žodžių nereikia. Aš gyvenu vien tik Tavim ir gilia gilia laime. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 06 19)

Nijolė ir Juozas susituokė 1950 m. liepos 23 d. Vokietijos Treifelbergo kalnuose, mažoje bažnyčioje Unterhausen miestelyje. Po vestuvių prieš išsiskiriant amžinybei jauna pora gyveno kartu vos vieną savaitę. Mat pasiuntinys atvyko į vestuvių puotą pranešti Juozui, kad Amerikos CŽV jau kviečia jį išskristi į misiją. Nijolė taip prisimena jų atsisveikinimą:

Ir mano paskutinis atsisveikinimas su Juozo buvo, kai jis turėjo prisijungti prie Amerikos žvalgybos. Po to, kai jis atliko misiją pralaužęs geležinę uždangą du kartus ir pranešęs Vakarams, kas vyksta komunistų okupuotoje Lietuvoje ir kitose kraštuose. Tai buvo rugpjūčio mėnesį 1950 metais, viena savaitė po mūsų vestuvių, kai aš turėjau su juo atsisveikinti. Aš neprieštaravau jo grįžimui į Lietuvą, kadangi jis buvo labai įsitraukęs į pasipriešinimą prieš komunistus ir pažadėjo, atlikęs savo misiją, sugrįžti į Lietuvą ir vėl prisijungti prie savo bendražygių. Aš žinojau, kad niekaip negaliu jo nuo to atkalbėti, kadangi jis labai kentė, kad pasiliko to metu beveik du metus Vakaruose ieškodamas būdų, kaip jis galėtų grįžti atgal į Lietuvą ir atlikti savo misiją. Ir aš žinojau, kad niekas negalėjo jo perkalbėti pasilikti Vakaruose, kadangi, jeigu jis būtų tą padaręs, tai nebūtų galėjęs su savimi gyventi ir sau atleisti, kad negrįžo į Lietuvą atgal. 

1950 m. rugpjūtį Juozas parašė Nijolei iš CŽV mokymų stovyklos Vokietijoje:

O vis tik mudu pamiršome savųjų „aš“ egzistavimą ir nusilenkėm įgeidžiams mano „pirmosios žmonos“. Aš žinau, Niliuk, kad toliau jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir savo malda. Tikiu, kad mudviejų bendri jausmai neapvils mūsų ir po trumpo laikotarpio mudu vėl svaigsim nė kiek ne paviršutiniškesne laime, kokią svajojom ar kuria gyvenom. (Juozas Nijolei, Vokietija, 1950 rugpjūtis)

Juozui išvykus, Nijolės draugas ir Juozo bendražygis Julijonas Būtėnas, netrukus turėjęs leistis paskui Juozą į antrą informacijos rinkimo už geležinės uždangos misiją, įteikė Nijolei paskutinį Juozo laišką:

Dvidešimt su kaupu dienų skiria šią dieną nuo anų mudviejų laimės Treifelberge prisiminimų. Dažnai, išniręs iš mano „pirmosios žmonos“ glėbio, aš paskęstu taip mums brangiuos prisiminimuos; svajoju apie savo Brangiausią ir taip pasijuntu laimingu, kad, rodos, nesurasi mano laimės konkurentų. Deja, nūdien aš privalėjau, kaip ir Tu, tenkintis tik tos išsvajotos, įsikūnijusios laimės prisiminimais. (Juozas Nijolei, Vokietija, 1950 m. rugpjūtis)

Dviejų jaunų žmonių pasiaukojimas Lietuvos laisvei, o dar tokiomis aplinkybėmis, kai jie žinojo, kad vilties labai mažai, bet vis tiek tos vilties nepaleido, įkvepia, skatina tikėti Laisve. Gyventi ne vien dėl savo asmeninės laisvės – kaip ją beišreikštum – bet dėl mūsų visų laisvės.

 Matai, Laima, – sako Nijolė, – Lietuva buvo svarbus kraštas parodymui, kaip ją reikia mylėti. 

 Kad mes turime dabar savo Nepriklausomybę yra tikras stebuklas, – pripažįstu. Juk ir pačiai vis dar sunku patikėti, prisiminus, kaip išeivijoje mano senelių ir tėvų karta ilgėjosi prarastos savo Tėvynės. 

Ir užbaigia: Tėvynės meilė yra be galo svarbi. Dėl Tėvynės laisvės reikia kovoti. Bet reikia ir nepamiršti, kad reikia daug aukos įdėti į tą kovą, jog ji būtų laimėta.