„Noriu, kad tai daugiau niekada nepasikartotų…“ Romų genocidas Antrojo pasaulinio karo metais

Romai Asperge, Vokietijoje, pasiruošę deportacijai. 1940 m. Wikipedia nuotrauka

1944 m. naktį iš rugpjūčio 2-osios į 3-iąją Aušvice-Birkenau buvo likviduota romų šeimų stovykla, vadinamoji Familienzigeunerlager. Dujų kamerose tuomet buvo nužudyti 3 tūkstančiai romų. Iš viso šioje stovykloje laikyta apie 23 000 romų, iš jų apie 20 000 mirė nuo bado, ligų arba buvo nužudyti. Stovykla veikė 17 mėnesių: nuo 1943 m. vasario iki 1944 m. liepos joje buvo laikomi romai iš Austrijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos, mažesnės romų grupės iš Prancūzijos, Olandijos, Kroatijos, Belgijos, Sovietų Sąjungos, Lietuvos, Vengrijos, Norvegijos ir Ispanijos.

1940 m. sausį vyko viena pirmųjų nacių akcijų prieš romų vaikus. Išbandydami dujas Zyklon B, kuriomis vėliau masiškai buvo nuodijami žmonės, Buchenvaldo lageryje naciai nužudė 250 romų vaikų. Aušvico stovykloje vyko žiaurūs medicininiai eksperimentai su vaikais, kuriuos vykdė liūdnai pagarsėjęs „mirties angelas“, dr. Josefas Mengele. Ypač jis domėjosi romų dvynukais. Yra užfiksuotas pasakojimas apie romų dvynukes, kurias Mengelė susiuvo nugaromis ir kurių kančias užbaigė tėvai, suleidę joms morfijaus. Pagal išlikusius liudijimus, nors vaikus jis prisijaukindavo saldumynais, vežiodavo savo automobiliu, jo asmenybė vaikams kėlė siaubą.

Lenkų etnologė, romų kultūros tyrinėtoja Natalia Gancarz pagal Aušvico muziejuje išlikusius vaikų liudijimus išleido knygą „Mietek na wojne“ – mažo romų berniuko, labai norėjusio išsigelbėti iš konclagerio, dienoraštį. Knygos pristatymo Lenkijoje metu žymus romų rašytojas ir poetas Karolis Oglinsky pasakė, kad ši knyga yra apie jį, nes jis buvo Aušvico stovykloje, iš kurios buvo ištrauktas ir išgelbėtas. Knygą verčiant į kitas kalbas, herojus gavo Karolio vardą, tačiau Austrijos ambasadorius, parėmęs knygos vertimą į vokiečių kalbą, pasiūlė pagrindinį herojų pavadinti Rudžiu, taip pagerbiant garsų Austrijos romą Rudy Sarkozy. Lietuvoje N. Gancarz knygą pavadinimu „Esu Karolis“, skirtą 10–12 metų vaikams, 2017 m. išleido Lenkijos institutas Vilniuje, knygos leidimą parėmė Tautinių mažumų departamentas prie LRV.

„Nežinau, kas yra arijai. Dėdė Anzelmas aiškina, kad „arijus“ reiškia „taurus“. Ir kad taip apie save galvoja vokiečiai. Bet tikrieji arijai tai palikuonys, t. y. vaikai, tų, kurie senovėje gyveno Indijoje. O mes, čigonai, esame būtent tokie palikuonys. O vokiečiai ne.

–Tai kodėl mus čia laiko?– klausiu.

–Nes galvoja, kad ne visi arijai yra taurūs.

–O kodėl apie save negalvoja, kad jie nėra taurūs, vien apie mus?

–Nes nori, kad visi pasaulyje būtų panašūs į juos. O viskas, kas yra kitokie, jiems yra sugedę.

–Bet juk ir mes galėtume apie juos taip galvoti.“( „Esu Karolis“, N. Ganczar)

Romai, kaip ir žydai, neįgalieji, homoseksualai, komunistai Vokietijos nacių režimo buvo laikomi nevertais gyventi. Jie buvo persekiojami, išvežami priverstiniams darbams, žudomi. Spėjama, kad Antrojo pasaulinio karo metais Europoje galėjo būti nužudyti apie pusę milijono romų. Dar neseniai ir patys romai neįsivaizdavo, kad jų etninė/tautinė grupė Antrojo pasaulinio karo metu buvo naikinama sistemiškai – kaip ir žydų tauta. Apie šį romų holokaustą, vadinamą Samudaripen, net kelis dešimtmečius tylėjo ir pasaulis: romų niekas neatsiprašė. Ir tik 2015 m. balandžio 4 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl priešiškumo romams Europoje ir romų genocido Antrojo pasaulinio karo metais minėjimo“, kuria pripažino istorinį romų genocido Antrojo pasaulinio karo metu faktą ir paskelbė rugpjūčio 2-ąją Romų holokausto aukų atminimo diena. Lietuvoje 2019 m. Seimas šią dieną įtraukė į Atmintinų dienų sąrašą.

Spėjama, kad Lietuvoje nacių režimas nužudė apie 500 romų – trečdalį tarpukario Lietuvoje gyvenusios romų bendruomenės narių. Tačiau tikslesnius skaičius atsekti trukdo istorinių šaltinių ir dokumentų trūkumas: patys romai savo atsiminimų nerašė, dažnai nenorėjo pripažinti savo tautybės. Daugiausia romų – ir ypač daug jų vaikų – buvo sušaudyta Pravieniškėse, taip pat romai buvo žudomi netoli Švenčionių, Šalčininkų rajone. Dokumentuose rasta įrodymų, kad Vilniuje, Kirtimų vietovėje, buvo sunaikintas romų taboras, tikslus žuvusiųjų skaičius nenurodytas. Žinoma, kad naciai sušaudydavo klajojančių romų šeimas tiesiog sutikę kelyje, tačiau tai nebuvo nurodoma pranešimuose ir dokumentuose, todėl spėjama, jog nužudytų romų skaičius gali būti ir didesnis. JAV holokausto memorialiniame muziejuje laikomi užfiksuoti bent kelių išgyvenusiųjų Lietuvos romų liudijimai apie žiauriai nužudytus tėvus, brolius, seseris, senelius.

Prieš kelerius metus Vidurio Europoje gimė jaunų romų, pradėjusių minėti holokaustą, judėjimas. Šie romai kiekvienų metų rugpjūčio 2 d. kviečia atvykti į Lenkiją romus iš Amerikos, Australijos ir kitų kontinentų kartu minėti holokaustą. Apie romų holokaustą iki šiol kituose kontinentuose gyvenantys romai žinojo nedaug, tad jo minėjimas tampa svarbia romų identiteto kūrimo dalimi.

„Noriu, kad tai daugiau niekada nepasikartotų. Noriu, kad grįžtų tas sapnas, kuriame nebuvo vielos, stovyklos, bado, blusų ir mirties. Noriu, kad Sara būtų gyva. Verkiame, nes jau žinome, kad iš čia neįmanoma išeiti. Jog tai neteisinga, kai vieni žudo kitus, nes galvoja, kad jie yra sugedę. Juk mūsų net nepažįsta.“ („Esu Karolis“, N. Ganczar)’

Tekstą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.