2021 10 30

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

„Noriu po mirties ką nors gera padaryti…“ Apie kūno po mirties paaukojimą mokslui

Tomo Lukšio / „Fotobanko“ nuotrauka

Prieš dvejus metus mirė mano jau garbaus amžiaus sulaukusi bičiulė. Jos dukra mums, velionės draugų ir giminių būreliui, parašė laišką, kad tradicinių laidotuvių nebus: mama prieš mirtį išreiškė valią savo kūną paaukoti mokslui. „Mama buvo mokslininkė, bet ir tikėjo nemirtinga siela, manau, kad abu šie dalykai turėjo reikšmės jos sprendimui...“ – sakė velionės dukra.

„Savanoriškai išreikšdamas(a) savo valią, sutinku, kad mano palaikai būtų panaudoti moksliniams tyrinėjimams, medicinos studentams mokyti, ir (ar) gydytojų praktiniam mokymuisi“ – tai yra ištrauka iš paskutinės valios pareiškimo, kurį užpildžiusių žmonių skaičius Lietuvoje jau yra triženklis. Lietuvoje pamažu populiarėja kūno donorystė mokslui, tačiau taip buvo ne visuomet. Prieš penkiolika metų medicinos studentai visiškai negaudavo medžiagos savo praktiniams tyrinėjimams, labai svarbiems būsimiesiems medikams, tačiau padėtis pasikeitė po to, kai 2007 m. Seimas priėmė Žmonių palaikų laidojimo įstatymą.

Dr. Arūnas Barkus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vilniaus universiteto anatomas ir antropologas doc. dr. Arūnas Barkus, paklaustas, kodėl mokslui būtinai reikia mirusio žmogaus kūno, atsako: „Taip, turime technologijų, 3D vaizdų, tačiau būsimiesiems medikams teks gydyti gyvus žmones, o ne kokias nors anatomines programas. Nepaisant viso progreso ar vizualizacijų, lieka visai kitas įspūdis, kai gali stebėti, vertinti žmogaus biologinį kūną, jau nekalbant apie visokių anatominių variacijų pastebėjimą. Tad bent jau artimiausiu metu jokios programos nepakeis žmogaus kūno, ir tą pripažįsta visi.“

Jis teigia, kad kai kurioms Vakarų Europos aukštosioms mokykloms atsisakius tokio preparavimo ir uždarius anatomijos skyrius, studentai ieškodavo papildomų kursų, kad galėtų pasitobulinti, tad galiausiai bandymai atsisakyti mirusio žmogaus kūno tyrinėjimo buvo įvertinti kaip klaida.

„Sovietmečiu nebuvo jokios teisinės bazės, reguliuojančios žmogaus kūno atidavimą mokslui, – teigia dr. A. Barkus. – Patologijos anatomams, susitarusiems su gydymo įstaigomis, atveždavo žmones, mirusius ligoninėse ar kitose vietose, neturinčius artimųjų, kurie būtų galėję juos palaidoti. Šiuos mirusiuosius lydėdavo asmens dokumentai su nustatyta ir fiksuota mirties priežastimi, jie nebuvo anonimai. Atsitiktinai rasti mirusių žmonių kūnai keliaudavo pas teismo medikus. Po 1990-ųjų ta teisinė bazė per vieną dieną nepasikeitė. Palaikų tvarkymo klausimas buvo sprendžiamas palengva, kurį laiką dar nebuvo keičiamas, tačiau, valstybei sutvarkius laidojimo pašalpų klausimą, tie kūnai „dingo“ – atsirasdavo, kas juos palaidodavo. Ir prasidėjo laikotarpis, kai jau mums niekas nebeatveždavo žmonių palaikų, nors anksčiau dar nutikdavo taip, kad artimieji atveždavo žmogaus palaikus kartu su raštu, kad palaidoti jie neturi nei lėšų, nei jėgų… Aišku, tai būdavo gana pavieniai atvejai.“

2007 m. buvo priimtas įstatymas dėl palaikų laidojimo, reglamentuojantis, kad palaikai gali būti naudojami mokymo tikslams, gavus žmogaus pareikštą priešmirtinę valią. Įteisinus tokią donaciją, Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros mokslininkai pradėjo viešinimo akciją, publikuodami straipsnius apie kūno po mirties paaukojimo mokslui svarbą. „Veiksmingiausias straipsnis buvo publikuotas tarp vyresnio amžiaus žmonių itin populiarioje „TV savaitėje“, kurioje mes paaiškinome, kodėl ir kam mūsų fakultetui reikalingi žmogaus palaikai. Na, ir pasipylė skambučiai su klausimais apie sąlygas ir panašiai. Dalis skambinusiųjų vėliau išreiškė savo valią po mirties atsidurti pas mus. Pasitaikydavo, kad koks žmogus pageidaudavo pasižiūrėti, kur jo kūnas pateks po mirties – įleisdavome ir aprodydavome savo patalpas, po to sulaukdavome pastebėjimo, kad „jau ramu, žinau, kur pakliūsiu…“ – pasakoja dr. A. Barkus.

Priešmirtinė žmogaus valia patvirtinama notaro, yra standartinė jos forma, surašomos sąlygos, kaip žmogaus pageidavimu reikėtų elgtis su jo palaikais: ar mokslo įstaiga jais turėtų pasirūpinti, ar jie turėtų būti grąžinti artimiesiems. Nurodoma, ar palaikai turėtų būti kremuojami, ar laidojami tradiciniu būdu. Vienas notaro patvirtinto dokumento egzempliorius lieka universitete. Artimųjų prašoma informuoti apie valią pareiškusiojo mirtį, kad būtų galima kuo greičiau organizuoti kūno atgabenimą. Tai svarbu dėl techninių dalykų, atvežtą kūną reikia balzamuoti, tam tikrą laiką trunka jo konservavimas.

Pasak pašnekovo, deja, dėl tam tikrų moralinių nuostatų ne visi palaikai pasiekia universitetą. Niekas, aišku, neseka ir nekontroliuoja artimųjų, kurie, nekreipdami dėmesio į žmogaus pareikštą valią, jį vis dėlto palaidoja.

„Lyginant įvairias šalis akivaizdu, kad tam tikrą bendrą foną uždeda religinis niuansas, – pažymi dr. A. Barkus. – Europos šalyse, kur stiprios katalikiškos tradicijos – tokiose kaip Lenkija, Ispanija, Italija, Lietuva – žmonės savo kūnus aukoti linkę mažiau. O liuteroniškuose kraštuose – Vokietijoje, Danijoje, Estijoje – analogiškos institucijos, ruošiančios medikus, pavyzdžiui, Kopenhagoje, kur teko lankytis, per metus gauna porą šimtų kūnų. Tuo tarpu mūsų fakultetas jų gauna kelis ar keliolika. Liuteronai pragmatiškiau vertina savo kūną.“

Paklaustas, dėl kokių motyvų žmonės ryžtasi tokiai donacijai, dr. A. Barkus sako: „Tie, su kuriais man teko bendrauti telefonu, paklausti, kodėl jie sutinka po mirties paaukoti savo kūną mokslui, atsakydavo: „Noriu po savo mirties ką nors gera padaryti, pasitarnauti mokslui…“

Yra tekę girdėti iš gydytojų, kad jie iki šiol jaučia didelę pagarbą ir dėkingumą žmonėms, kurie ryžosi tokiai aukai.

***

Šią vasarą, praėjus dvejiems metams po mirties, mano bičiulės palaikai buvo palaidoti. „Aišku, palengvėjo, kai mama atgulė šalia tėvelio, bet paaukoti savo kūną medicinos mokslui buvusi jos valia ir šventė teisė, ir man ramu, kad ją įvykdėm…“ – sakė dukra.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien