2021 09 05

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Novečentas“ – gyvenimo džiazo partitūra

Knygos viršelis

Alessandro Baricco, „Novečentas“. Vilnius: „Alma littera“, 2009 m. Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis. 

„VISADA BŪDAVO TAIP, kažkuris pakeldavo galvą… ir pamatydavo ją. Tai nelengva suprasti. Kaip čia pasakius… Mūsų plaukdavo daugiau kaip tūkstantis, tame laive: tarp keliaujančių turčių – ir emigrantai, ir keistuoliai, ir mes… Tačiau visada atsirasdavo vienas, tik vienas – tas, kuris pirmas… ją pamatydavo. Gal valgydavo ar vaikštinėdavo, šiaip sau, ant denio… gal taisydavosi kelnes… bet vieną mirksnį pakeldavo galvą, pažvelgdavo į jūrą… ir matydavo ją. Tada sustingdavo kaip stovi, širdis jam nusirisdavo į kulnus, ir visada, po šimts, visus tuos kartus, prisiekiu, visada, gręždavosi į mus, į laivą, į visus, ir šaukdavo (tyliai ir lėtai): Amerika. Ir stovėdavo sustingęs tarsi pozuotų fotografui, o veidas švytėdavo taip, jog atrodydavo, kad jis ir atrado tą Ameriką. <…> / Tas, kuris pirmas pamato Ameriką. Kiekviename laive toks yra. Ir nemanykite, kad tai atsitiktinumai, ne… Ir dioptrijos čia niekuo dėtos, tai likimas – štai kas. Ta akimirka šių žmonių gyvenime seniai užprogramuota. Ir kai jie buvo maži, galėjai žvelgti jiems į akis ir, jei žvelgdavai įdėmiai, jau matydavai ją, Ameriką, ten pasirengusią atgyti, slysti nervais ir kraujagyslėmis, nežinau, turbūt iki pat smegenų, o iš ten į liežuvį, į šį riksmą (šaukia) – AMERIKA, ji jau būdavo ten, tose akyse, vaiko akyse, būdavo ji, Amerika. / Ten, laukdavo.“ (p. 9–10)

Tai kalbėjo Denis Budmenas T. D. Lemonas Novečentas – talentingiausias kada nors Vandenyne skambinęs pianistas – būtent apie jį ir yra Alessandro Baricco parašytas monologas teatrui „Novečentas“ (1994). Kūrinys įkvėpė kino režisierių Giuseppe Tornatore sukurti filmą, ir 1998 m. įvyko brangiausio italų kino istorijoje filmo „Legenda apie pianistą Vandenyne“ premjera, pelniusi penkis „Dovydus“ – Italijos kino apdovanojimus. O kompozitorius Ennio Morricone pelnė „Auksinį gaublį“ už filmo garso takelį. 2009 m. leidykla „Alma littera“ išleido puikų Audriaus Musteikio „Novečento“ vertimą į lietuvių kalbą, iškalbingą knygos dizainą sukūrė dailininkė Deimantė Rybakovienė.

Reta, kad kalbos ir kino meno kūriniai būtų lygiaverčiai, tačiau „Novečento“ atveju pasitelktos skirtingos priemonės, raiškos būdai suteikė galimybę istoriją įprasminti ir perteikti savitai genialiai. Kaip pateiktoje ištraukoje sakoma, viskas yra akyse, o jomis kalba žmogaus mintys, jo vaizduotė. Bet kurios meno rūšies kūrinys yra tik kelionės pradžia – akstinas keliauti – kurti ir save patį, savo patyrimus, ir gyvenimą, pačią būtį.

„Novečentas“ kaip knyga ar (ir) kaip kino filmas, rodos, yra valdomas muzikos, tiesiog garso, visa užlieja vandenyno bangų mūša – potvyniai ir atoslūgiai, visiško štilio akimirkos ir audros šėlsmo improvizacijos. Galbūt kartais tai yra momentas išvydus ją, Ameriką, savo svajonių šalį, krantą, žemę – tolimą, bet nepasiekiamą, bet amžinai siekiamą. 

A. Baricco kalbėsenos estetika, fragmentiškumas, stiliaus meninė švara, išsaugota vertėjo A. Musteikio, suteikia išskirtinį skaitymo ritmą; žodžių, jų junginių, sakinių ir frazių, ištisų pastraipų srautas yra tikriausia džiazo improvizacijos partitūra; todėl, kaip nurodyta paties autoriaus, „Novečentą“ reikia skaityti balsu, ir esi pagaunamas, įtraukiamas, nunešamas istorijos tėkmės. Ši knyga apie džiazą, ji pati yra džiazas, o tai akimirkos čia ir dabar skambesys.

„Žmogaus akyse regėti, ką jis dar pamatys, o ne ką pamatė“ (p. 11) – amžino lūkesčio, troškimo, bėgsmą ateitin liudijimas; Novečento žodžiai apie tai, kas yra jis, apskritai žmogus, tai – projekcija gyvenimo, savęs paties, kometos skrydis, paliekąs žymę to, kas buvo, ir kartu brėžimas to, ko dar nebūta.

„Novečentas“ ypač prasmingai kalba dabar, kai 2020–2021 m. žmonija išgyvena savitą laikotarpį, dėl pasaulinės pandemijos ir įvestų griežto karantino reikalavimų ištrynusį keliones iš daugelio planų sąrašų, privertusį sustoti ir būti savo namų erdvėje. Išgyvenant stoką, vidinę reikmę ir ilgesį, mąstant – kas yra kelionė? Bandant suvokti fizinio judėjimo erdvėje reikšmę, pačios vietos, supančios aplinkos jausminę įtaką žmogui. Galbūt suvokta, bent kiek priartėta prie sąmoningo žinojimo, kad viskas yra pačiame žmoguje, kad visa, kas egzistuoja žmogui, yra jis pats. „Novečentas“ – knyga apie tai.

„Šešeri metai šitame laive, penkios šešios kelionės kasmet, iš Europos į Ameriką ir atgal, vandenynas supa be perstojo <…>“ (p. 11) – tokia „Novečento“ pasakotojo trimitininko patirtis. Gyvenimo kaip kelionės knygoje iš tiesų papasakota draugystės istorija, išsakyta biografija žmogaus, gimusio ir visą gyvenimą praleidusio laive, pavadinimu „Virdžinietis“.

„Jis tikrai toks buvo, pats įžymiausias. Mes grojome muziką, jis kažkoks kitoks. Jis grojo… Neegzistuodavo ta muzika, kol jis jos nepagrodavo, okay? – tikrai nieko panašaus neegzistuodavo. O kai jis pakildavo nuo fortepijono, jos vėl nebebūdavo… ir jau visam laikui… Denis Budmenas T. D. Lemonas Novečentas. <…> Jis turėjo… gerą istoriją. Jis pats buvo gera istorija. <…> tos istorijos, ne… jos nepamečiau, ji tebėra su manimi, tokia skaidri ir nepaaiškinama, kaip ir muzika, kurią vidur Vandenyno grojo užburtasis Denio Budmeno T. D. Lemono Novečento fortepijonas.“ (p. 18–19)

Įžymusis pianistas Novečentas, ne daugiau nė dešimties dienų rastas „Virdžinietyje“, pirmosios klasės šokių salėje, kartono dėžėje ant fortepijono; užaugintas jūreivio, davusio savo paties vardą, turintį atskirą istoriją, kurią sužinos kiekvienas skaitytojas. Iki aštuonerių Novečentas jau buvo pusšimtį kartų plaukęs iš Europos į Ameriką ir atgal: „Vandenynas – jo namai. O kai dėl žemės, na, nebuvo į ją nė kojos įkėlęs. Aišku, matydavo ją iš uostų. Bet nė karto neišlipo. <…> Taip Novečentas visada likdavo laive, kuris netrukus vėl išplaukdavo.“ (p. 26–27)

Po nelaimingo atsitikimo Novečentas aštuonerių dar kartą tapo našlaičiu, ir tada jis tiesiog grojo – gyveno ir grojo – grodamas gyveno, o gyvendamas grojo.

„Nežinau, ką jis ten skambino, bet muzika buvo paprasta ir … žavinga. Jokių triukų, skambino tikrai jis, – aštuonmetis berniukas, – jo rankos, virš klavišų, dievaižin kaip. Reikėjo girdėti, ką jis grojo. <…> Novečentas skambino ir neatitraukė akių nuo klavišų, atrodė nusikėlęs į kitą pasaulį, o fortepijonas šokinėjo, paklusdamas bangoms, pirmyn atgal, apsisukdavo aplinkui ir nusitaikydavo tiesiai į stiklo sieną, bet pričiuožęs prie pat jos stabtelėdavo ir švelniai čiuoždavo atgal, tikrai, atrodė, kad jūra sūpuoja jį, sūpuoja mus, ir aš nė velnio nesupratau, kas vyksta, o Novečentas skambino, nesiliovė nė sekundės, ir buvo aišku, jis ne šiaip skambina, jis jį vairuoja, tą fortepijoną – suprantat? – klavišais, natomis, nežinau, bet jis jį kraipė, kur norėjo, nesąmonė, bet taip buvo. Ir kai mes sukiojomės tarp stalų, kliūdami už sietynų bei krėslų, aš supratau, ką mes ten darėme, ką iš tikrųjų darėme – šokome su Vandenynu: mes ir jis, pamišę šokėjai, tobuli šokėjai, susiglaudę, audringo valso sūkury, ant paaukštinto nakties parketo.“ (p. 30, 39)

Būtent to šokio naktį pianistas ir trimitininkas tapo draugais: „Tikrais draugais. Ir visam gyvenimui. Mes leidome laiką skaičiuodami, kiek dolerių gali kainuoti viskas, ką sudaužėme. Juo labiau augo sąskaita, tuo smagiau kvatojome. Ir kai dabar apie tai pagalvoju, man atrodo, kad ten ir patyriau tai, kas vadinama laime.“ (p. 41) Kas toji laimė? Sutikti žmogų, artimą sielą. Pokalbis su ja, išgyventa bendrystė pamaitina kitą visam gyvenimui. Tai tapatu gebėjimui klausyti ir girdėti, būti jautriam žmonėms, supančiai aplinkai – empatijos galia yra žmogaus vidinė stiprybė ir laisvė.

„Sykį paklausiau Novečentą, kokį velnią jis galvoja, kai skambina, ir ką mato, visąlaik žvelgdamas priešais save, ir kur sklando jo mintys, kai rankos laksto pirmyn atgal klavišais. Ir jis man atsakė: „Šiandien buvau pakliuvęs į nuostabų kraštą, moterų plaukai kvepėjo, visur šviesu ir pilna tigrų.“ / Keliaudavo, jis keliaudavo. / Kaskart atsidurdavo vis kitoje vietoje: tai Londono centre, tai traukinyje vidury laukų, tai ant aukšto kalno viršūnės, kur sniego – iki juostos, tai didingiausioje pasaulio bažnyčioje, kur jis skaičiuodavo kolonas ir žvelgdavo į nukryžiuotųjų veidus. Jis keliaudavo. Sunku suprasti, ką jis galėjo nutuokti apie bažnyčias ir apie sniegą, ir apie tigrus, ir… na, juk jis niekada nebuvo išlipęs iš šito laivo, niekada niekada, ir tai ne pokštas, o tikra teisybė. Niekada nebuvo išlipęs, tačiau atrodė, kad jis yra matęs visus tuos dalykus. <…> Gal jis niekada ir nematė pasaulio. Bet dvidešimt septynerius metus pasaulis slinko pro jį šitame laive: ir dvidešimt septynerius metus jis šitame laive jį šnipinėjo. Ir smelkėsi į jo sielą. / Kaip tikras genijus, nieko nepasakysi. Mokėjo klausytis. Mokėjo skaityti. Ne knygas, tos tai visos gražiai parašytos, mokėjo skaityti žmones. Ženklus, kuriuos juose įspaudė vietos, garsai, kvapai, jų šalys, jų gyvenimai… Ten viskas parašyta. Jis juos skaitydavo ir be galo skrupulingai grupuodavo, tvarkydavo, dėliodavo… Kasdien pridurdavo mažytį lopinėlį prie to begalinio žemėlapio, kuris brėžėsi jo galvoje, begalinio pasaulio žemėlapio, viso pasaulio, nuo vieno pakraščio ligi kito – neaprėpiami miestai ir nuostabios vietos baruose, ilgiausios upės, balos, lėktuvai, liūtai – stebuklingas žemėlapis. Jis sklandydavo virš jo kaip Dievas – paskui, tada, kai jo pirštai slysdavo klavišais, glamonėdami regtaimo pasažus. “ (p. 42–45)

Štai kas yra Novečentas, štai apie ką Alessandro Baricco knyga, o iš tiesų – genialiai parašytas monologas teatrui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien