Nukryžiuotasis yra Karalius

Kun. Vytenis Vaškelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Paradoksalu, kad žinią apie gimusį žydų Karalių vieni iš pirmųjų paskelbė svetimšaliai kunigiškai persų kastai priklausę išminčiai (astrologai), o ne aukštieji Rašto aiškintojai. Jie, nors žinojo, kur turėjęs gimti Mesijas, bet patys nebuvo verti iš Dievo sulaukti malonės žinoti, kad Jis jau yra atėjęs... Išminčiai, atvykę su brangiomis dovanomis pagarbinti gimusį Dievo Sūnų, simbolizuoja visą žmoniją. O jos tikrasis Karalius yra Kristus, kuriam žemėje nėra lygių.

Visi pasaulio valdovai, prezidentai ir karaliai, savo gyvenimo būdo negrindžiantys tikėjimu į Karalių, merdintį ant kryžiaus bei viešpataujantį danguje ir Jį priėmusiųjų širdyse, visada bus linkę savaip piktnaudžiauti jiems suteikta valdžia. Kol jų širdys nebus atgimusios iš aukštybės (Jn 3, 3), jie nepajėgs visur ir visada vadovautis vienintele tikrąja tiesa, kuri yra Kristus – pasaulio šviesa. Jo tiesa – paslėpta Dievo išmintis, jos nepažįsta tie pasaulio valdovai, kurie tebekryžiuoja garbingiausiąjį Viešpatį (plg. 1 Kor 2, 8).

Kiekviena diktatorių, apakintų šėtoniška valdžios godulyste, daroma niekšybė aplinkiniams, trokštantiems elementarių prigimtinių teisių bei laisvių (kurių dėka įmanoma kurti bendražmogišką visuomenės gerovę), yra tiesioginis kėsinimasis į Jėzų Kristų, gyvenantį laisvę mylinčiųjų širdyse (plg. Mt 25, 40). Todėl suiminėdami, kankindami ir žudydami savo piliečius, kovojančius už demokratijos principų siekį, jie daro trigubą blogį – paniekina Dievą, sunkiai nusikalsta savo tėvynainiams ir patys atsiduria prie pragaro slenksčio…

Bohonikų kaime, netoli Lenkijos-Baltarusijos sienos, musulmonų dvasininkas imamas laidoja iš Afrikos atvykusį nežinomos tapatybės migrantą. EPA nuotrauka

Kai apsišaukęs kaimyninės šalies vadovas bei jo klika klastinga apgaule bei melagingais pažadais suvilioję atvykti „turistus“ – migrantus iš Artimųjų Rytų – neva, kad jie iš Baltarusijos galėtų laisvai per Lenkiją ar Lietuvą keliauti į Vakarų Europą, paskui, naudodami prieš juos prievartą, pasienyje verčia jėga veržtis per gretimos šalies užtvaras, elgiasi nežmoniškai. Migrantų patiriamos kančios pasienyje, kai jiems draudžiama grįžti į Baltarusiją arba vykti į jų išsvajotą laimės šalį, panašėja į Nukryžiuotojo kančias, kurios yra Atpirkimo akmuo. Per crucem ad lucem – per kryžių į šviesą.

Viešpatie, kad greičiau baigtųsi minėtų migrantų, ypač vaikų bei motinų, priverstų nakvoti lauke ir alkti maisto, vargai. Tačiau, kol jie atsidūrę tarsi tarp kūjo ir priekalo, tegul jų nė vienas kentėjimas tenebūna bergždžias. Tevienija krikščionys migrantai savo kančias su kančias Nugalėjusiuoju. Tegul jie, užuot keikę likimą, šaukiasi Tavo, Dieve, pagalbos, ir Tu jiems netrukus pagelbėsi… O mes, tikintieji, kasdien už juos melsimės, ir greičiau išauš palaimingo išsilaisvinimo rytas…

Kaip be Mirusiojo neturime tikrosios Ateities perspektyvos, taip Esantysis danguje mums sako: „Kasdien savo gyvenimo būdu panašėkite į pliką kviečio grūdą, nes jame iš tiesų yra jums skirto išsipildančio pažado užtaisas: „Su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Vienas teologas lėktuve drauge skrido su mikrobiologu, kuris abejojo Dievo buvimu. Kai jie buvo bebaigią pokalbį apie biologiją, teologas paklausė: „Iš kur atsirado tokia jūsų meilė augalams?..“ „Tiesą pasakius, nedažnai apie tai pagalvoju“, – atsiliepė pašnekovas. „Tiesiog taip nutiko“, – kaip susitarę ištarė abudu.

Teologas ant servetėlės pradėjo piešti tris susipynusius skritulius. Viename įrašė „Tėvas“, kituose – „Sūnus“ ir „Dvasia“. Rodydamas juos kalbėjo: „Žinau, iš kur atsirado tokia karšta meilė augalams, ir žinau, kas esate jūs. Tą ugnį širdyje užsidegėte ne jūs pats, ją uždegė Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Trejybė leido jums patirti Jos rūpestį per Jėzų, o Jis per Dvasią nuolankiai dalijasi su jumis savo meile augalams… Ir jūs tuo gyvenate! Vakare einate miegoti, kitą rytą pabundate, visą dieną dirbate Jo darbus ir įgyvendinate Jo kūrybines mintis. Jūs gyvenate Jėzaus gyvenimu, globojamas Dvasios dalyvaujate Jo bendrystėje su Tėvu ir dalijatės užsidegimu laiminti kūriniją. Gyvenate triasmenio Dievo gyvenimu, o net nesate tikras, kad Dievas yra!“ „Na, – atsakė jis, – jei tai tiesa, tai kodėl man niekas apie tai nepasakė?“ „Ką tik pasakiau.“

Iš šio pavyzdžio aiškėja, kiek daug geros valios žmonių, net giliau nesusimąstydami Jame gyvena, juda ir Jam priklauso (Apd 17, 28). Tačiau nepakanka vien tik teoriškai pripažinti, kad Dievas egzistuoja. Jis nori visuose mumyse sužadinti transcendentinį Jo pažinimo alkį, kuris mus vestų į asmeninį santykį su Juo: „Ateikite pas mane visi (…) Aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Tegul Šventoji Dvasia taip užvaldo mūsų širdį ir atveria protą, kad pamatytume, jog nukryžiuotame Karaliuje yra mums nuo amžių paskirtoji Dievo Karalystė, kuri mumyse auga, kai kaskart nutraukiame kiekvienos kaltės pančius ir einame į Laisvę. Jei esame ištvermingi, su Juo ir karaliausime.