Nuncijus Ukrainoje: „Malda yra pagrindinis mūsų kaip tikinčiųjų ginklas“

Internetu transliuotoje diskusijoje kartu su arkivyskupu dalyvavo RIMA ŽIŪRAITIS, nevyriausybinės organizacijos „Blue-Yellow“ atstovė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Diskusiją moderavo INDRĖ ČIUPLINSKAITĖ, Šiaurės Amerikos ateitininkų tarybos narė.

Nuotoliniu būdu vykusioje diskusijoje apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas V. Kulbokas pasidalino tikėjimo liudijimais, papasakojo apie savo rezidavimo Kyjive patirtį prasidėjus karui.

Jo teigimu, vasario 24-ąją prasidėjus intensyviai Rusijos puolimo fazei, jis buvo tarsi apgaubtas žmonių maldos ir meilės: „Ta patirtis su niekuo nepalyginama. Kadangi tai yra tikrai labai didelė meilė, aš esu dėkingas visiems – ir žinomiems, ir nežinomiems žmonėms. Iš tiesų tai ir yra jėga, kai žinai, kad nesi vienas, kai žinai, kad tave palaiko.“

Jis taip pat pažymėjo susidūręs ir su dar viena neįprasta patirtimi – situacijos nestabilumo supratimu ir žinojimu, kad kiekvieną akimirką viskas gali pasikeisti. „Šiais laikais yra ir tokių raketų, kurios skrenda hipergarsiniu greičiu, tiesiog gali būti po kelių sekundžių visiškai kitokia situacija. […] Dėl to, kai Indrė [diskusijos „Karas Ukrainoje: dviejų lietuvių perspektyva“ moderatorė] manęs paklausė, ar aš galėsiu dalyvauti šiame susitikime su jumis – mes niekada nežinome iš anksto, kas bus. […] tas nežinojimas, kas bus kitą akimirką, irgi yra dvasinė patirtis, ir tai jau tęsiasi beveik metus. Tai yra gili patirtis“, – teigė arkivyskupas V. Kulbokas.

Jis pridūrė taip pat susiduriantis su sunkumais planuojant laiką dėl galimo delegacijų, Vatikano valstybės sekretoriaus ar paties popiežiaus vizito. O kai kada ir dėl tokių trukdžių kaip telefono ryšio ir interneto nebuvimas. Be abejo, sutrukdyti gali ir kitos nenumatytos aplinkybės.

Visgi, pasak arkivyskupo, „dvasine prasme, tai yra labai gili patirtis – tarsi nuolatinės rekolekcijos. Aš Dievui už tai esu labai dėkingas. Aš dėkingas Dievui už tai, kad esu Kyjive ir kad visą laiką buvau čia. Tarp kitko, netgi kai kada pasigirsta tokių liudijimų iš žmonių, kurie sako: „Mes žinojome, kad jūs buvote su mumis, ir mums tai buvo svarbu.“ Ir aš tai girdžiu ne tik iš katalikų.“

Pasakodamas apie gyvenimo ir darbo patirtį Kyjive prasidėjus karui, apaštališkasis nuncijus Ukrainoje arkivysk. V. Kulbokas pažymėjo maldos svarbą: „Aš galiu paliudyti, kiek daug yra maldos rezultatų – tiesiog nesuskaičiuojama.“ Pavyzdžiui, jis pasakojo apie vieno kapeliono liudijimą. Šis kariškiui padovanojęs rožinį, kuris vėliau jį apsaugojo nuo sprogmens skeveldros sužalojimų. Tuo, kad skeveldrą sulaikė būtent rožinis, buvo sunku patikėti ir medikams.

Arkivyskupas taip pat pasakojo ir apie neįtikėtiną evakuaciją, kai ekipažas, išvykdamas iš Bachmuto regiono, vairuotojui apie tai nežinant, išlaviravo tarp dešimties minų. „Mes čia, Kyjive, vasario mėnesį žinojome, kad miestas bus okupuotas. Paskui tikrai labai nustebau, kad nebuvo okupuotas, ir tai priskiriu prie stebuklų. Malda yra galinga ir pajėgi išprašyti karo pabaigą, taiką. Todėl raginu ir save, ir jus neužmiršti maldos. Malda yra pagrindinis mūsų kaip tikinčiųjų ginklas. Pagrindinis.“

Apaštališkasis nuncijus Ukrainoje taip pat pasakojo, kad nunciatūroje Kyjive – Šv. Sosto ambasadoje Ukrainoje – dirba nedaug žmonių. O prieš metus, vasario mėnesį, jis liko be diplomatinių padėjėjų – anksčiau dirbusysis išvyko, o naujasis dėl susiklosčiusios situacijos negalėjo atvykti. Tad arkivysk. V. Kulbokas nunciatūroje buvo vienintelis diplomatas. Čia taip pat, kai tik galėdavo, pagelbėti ateidavo vienas ukrainietis kunigas, trys seserys vienuolės ir vienas brolis pranciškonas. Taip pat grupei žmonių saugumo sumetimais buvo leista laikinai prisiglausti nunciatūroje.

„Labai gražus liudijimas buvo kovo mėnesį, kai pas mane atvažiavo draugas iš Kenijos, buvęs kariškis“, – sakė arkivyskupas. Vyras, įsitikinęs, kad jo įmonės organizuotos evakuacijos iš karo zonų buvo sėkmingai įgyvendintos, kelioms savaitėms pasiliko paviešėti, o vėliau išvyko.

„Paskui jis man parašė tokį elektroninį laišką, sako: aš negalvojau, kad gyvas iš Kyjivo išvažiuosiu […], išvažiuojam iš Kyjivo per subombarduotus, sudegintus miestelius, kaimelius – vis laukiu to momento, kai ateis mano paskutinioji akimirka. Ir čia gražiausias dalykas, kurį norėjau pabrėžti, – jis sako: aš vis pažiūriu į vienuolę (nes jis vežėsi vienuolę, kuri važiavo į Lvivą), o ji rami. Ji į mane žvelgia, į kariškį, ir sako: „O tu, Semai, atrodai šiek tiek pasimetęs.“ „Na taip, nes važiuojame per subombarduotas vietoves. O ji: „Melskimės rožinį.“ To elektroninio laiško pabaigoje buvo tokie šio kariškio žodžiai: „Aš britų armijoje nesutikau žmogaus, kuris išlaikytų tokią ramybę karo situacijoje.“ Sako – važiuojame per ugnį, ir kas mane ramina? Vienuolė, sėdinti šalia“, – pasakojo arkivyskupas.

Jo teigimu, šis liudijimas patvirtina tikėjimo suteikiamą ramybę. „Be abejo, tikėjimas neužblokuoja visų baimių, bet jis pakeičia mus […]. Tai aš visiems ir minėjau Romoje – mano vienuolės, kadangi turi tikėjimą, yra mano džiaugsmas. Mano šviesa per šitą karą. […] Aš džiaugiuosi, kad nunciatūroje galiu būti tokioje tikėjimo bendruomenėje.“

Apaštališkasis nuncijus Ukrainoje džiaugėsi, kad dar praėjusių metų pradžioje pradėjęs rašyti laišką į Romą, kaip elgtis okupacijos atveju, jo taip ir neišsiuntė – klausimai, kurie liko neužduoti, tapo nebeaktualūs. Jis teigė žinojęs, kad geriausia būtų jam pačiam pateikti siūlymų ir sulaukti jų patvirtinimo arba tam tikrų korekcijų. Visgi laiko stoka intensyviu laikotarpiu pakoregavo arkivyskupo turėtus planus savaip.

„Tiesiog neturėdavom laiko tokiems dalykams, net rašymui, kadangi reikėdavo persinešti daiktus iš pavojingų vietų į saugesnes, ir bombardavimo buvo labai daug, ir labai daug skambučių, ir labai daug žinių. Tiesiog nebūdavo laiko niekam. Pamenu, vieną dieną norėjau parašyti SMS žinutę, trumpą žinutę valstybės sekretoriui kard. Pietro Parolinui. Pradedu rašyti 8 valandą ryto ir vakare 23 valandą išsiunčiu. Kelis sakinius parašiau per visą dieną, kadangi nebuvo kada.

Tai, be abejo, intensyvus laikotarpis, nebuvo nei kada minčių sukaupti, nei žinoti, kas čia vyksta. <…> Nespėjau šitų klausimų parašyti į Romą, paskui žiūriu – jau nebereikia jų užduoti, nes situacija pasikeitė. Netgi nudžiugau, kad jų neuždaviau, kadangi Kyjivas taip ir nebuvo okupuotas“, – pasakojo arkivysk. V. Kulbokas.

Tekstą parengė Aušra Čebatoriūtė.