Nunuodyti Navalną

Neabejingieji tam, kas šiuo metu dedasi Rusijoje, puikiai prisimena poros metų senumo istoriją, kai du rusų specialiųjų tarnybų agentai nesėkmingai bandė tokiu pat būdu Jungtinėje Karalystėje nunuodyti kitą asmenį – buvusį Rusijos spec. tarnybų agentą Sergejų Skripalį. Pastarasis ir jo dukra išgyveno, tačiau nuo panaudotų mirtinų dujų žuvo niekuo dėta Jungtinės Karalystės pilietė. Vėliau, išaiškėjus šių dviejų Rusijos agentų-žudikų tapatybėms, visas rusakalbis (o ir ne tik) internetas išsiliejo juokais iš jų paaiškinimo, kad į Solsberį jie važiavo pasigrožėti čionykštės katedros bokštu.

Tačiau pastarųjų savaičių A. Navalno nunuodijimo istorija savo makabrišku komizmu peržengė visas ribas. A. Navalnas, nors ir buvo patekęs į komą, ne tik išgyveno, tačiau, pasinaudodamas Bellingcat surinkta informacija, paskambino vienam iš pasikėsinimą į jį įvykdžiusių spec. tarnybų darbuotojui ir sugebėjo išgauti jo prisipažinimą. Istorija apie A. Navalno žydros spalvos apatinius nustelbė netgi pasakojimą apie Solsberio katedros bokštą.

Visgi šioje istorijoje, nesileidžiant į daugelį jos niuansų, labiausiai šokiruojantis atrodo Rusijos valdžios, sutampančios su V. Putino asmeniu, demonstratyvus atsainumas. V. Putino atstovas spaudai pranešė, kad A. Navalną, ko gero, yra apėmusi paranoja, o pats V. Putinas, per spaudos konferenciją tradiciškai apkaltinęs spec. tarnybas, pareiškė, kad jeigu jos būtų norėjusios A. Navalną likviduoti, būtų tai padariusios. „Kam jis reikalingas?“ – retoriškai paklausė V. Putinas.

Štai šitas „kam jis reikalingas“ labai priminė vieną Rusijos TV laidą, transliuotą iškart po kito Rusijos opozicionieriaus B. Nemcovo nužudymo. Tuomet per vieną iš propagandinių Rusijos TV kanalų buvo rodoma statistika, kurios duomenimis, už B. Nemcovą būtų balsavę tik trys procentai rinkėjų. Taigi, analogiškas paaiškinimas – ne mes nužudėme, nes niekam jis nereikalingas, jis joks politikas, jo reitingai menki ir V. Putino valdžiai jis nepavojingas.

Šiuo metu Rusijoje net nebandoma kalbėti apie tai, kad, pagal galiojančius įstatymus, Rusijos spec. tarnybų paskirtis nėra opozicijos lyderių ir nepriklausomų žurnalistų žudymas, o išsklaidyti visas panašaus pobūdžio abejones yra garbės reikalas. Net nebandoma teigti, kad tokie žudymai iš principo neįmanomi. Vietoje to menkinamos politinių pasikėsinimų aukos, siekiant įteigti, kad niekam jie nereikalingi ir valdžiai nebaisūs, o pati valdžia, jei norėtų, be vargo su jais susitvarkytų. Bet nenori. Įvairių per Rusijos TV transliuojamų „politinių debatų“ laidų net nesinori minėti, kadangi tai jau seniai virto savitu propagandinio cinizmo žanru.

Rusijos nepriklausomos organizacijos „Levada-centras“ atliktų apklausų duomenimis, 78 proc. apklaustųjų žino apie A. Navalno nunuodijimą, iš jų 30 proc. mano, kad tai paties politiko inscenizacija, 19 proc. mato užsienio spec. tarnybų provokaciją ir tik 15 proc. vertina tai kaip susidorojimą su politiniu oponentu.

Statistika ne visada būna pats patikimiausias duomenų šaltinis, ypač statistika, atlikta Rusijos centro (kad ir nepriklausomo). Visgi būtent tokie skaičiai, kai tik tokia santykinai nedidelė apklaustųjų dalis laiko pasikėsinimą į A. Navalną politiniu susidorojimu, labai dera su V. Putino demonstruojamu cinizmu. Tokio cinizmo negalima būtų pateisinti netgi tuo atveju, jei tai iš tiesų būtų paties A. Navalno, ar užsienio spec. tarnybų provokacija. Taigi, iš visko sprendžiant, politinių žmogžudysčių Rusijoje tik daugės.

Pabaigoje tik pateiksiu rusų politologo G. Pavlovskio mintį, kad mes negalime teigti, jog „Novičiok“ panaudojimo praktika yra nesėkminga, spręsdami pagal kelis nesėkmingus bei išaiškėjusius atvejus ir nežinodami, kiek kartų jis buvo panaudotas sėkmingai.