Nuo Anderseno iki Miłoszo: kaip susitaikoma su tironija?

Šiandien šis „kodėl“ skamba jau Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste. Iš pradžių klausėme, kodėl tiek mažai Rusijos piliečių šalies viduje priešinasi karo nusikaltimus Ukrainoje vykdančiam Putino režimui. Vėliau šis „kodėl“ virto klausimu, kodėl kitose šalyse neregime nuo mobilizacijos pabėgusių rusų protestų?

Pamenu, mačiau spektaklį, kuris interpretavo minėtąją Anderseno pasaką. Spėkite, kaip jis baigėsi? Tiesą apie tai, kad karalius nuogas, išrėžęs berniukas dviejų ginkluotų uniformuotų asmenų buvo išvestas į užkulisius. Kitaip tariant, dažniausiai, kai kalbama apie tai, kodėl žmogus pasiduoda tironijai, yra akcentuojamas baimės faktorius. Esą Rusijos piliečiai šalies viduje bijojo protestuoti, nes jiems grėsė baudžiamoji atsakomybė ir ilgi įkalinimo metai. Juk ir sulaikytųjų tūkstančiai. Svečiose šalyse tie patys rusai esą bijo protestuoti, nes Rusijoje dar yra likę jų artimųjų, į kuriuos gali nusitaikyti režimas.

Tačiau Vaclavas Havelas atkreipė dėmesį į kitą abejingumo faktorių. Bakalėjininkas plakatą pasikabina norėdamas, kad jį paprasčiausiai paliktų ramybėje ir jis galėtų dirbti savo darbą. Pardavėjo įsitikinimu, gyventi mele ir turėti bent šiokią tokią laisvę yra geriau, nei gyventi tiesoje ir rizikuoti netekti to, ką turi, juolab kad vienas pasaulio ir nepakeisi. O juk veikia ir aplinkos spaudimas, nes tavo sprendimas nesikabinti plakato kitų tą padariusiųjų būtų traktuojamas kaip skambus pareiškimas. Tai lemia, kad savo galimybėmis kažką pakeisti netikintis asmuo renkasi būti kaip visi.

Savo romanu „Valdžios užėmimas“, parašytu per du mėnesius ir 1952 metais įvertintu Europos literatūrine premija, Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas papildo įžvalgas apie asmens pasirinkimus, lemiančius tironijos įsigalėjimą. Pats autorius įspėjo, kad trumpas romano rašymo laikas neturėtų klaidinti, nes jis tik išklojo popieriuje įžvalgas, kurios ilgą laiką buvo brandintos stebint totalitarinių režimų iškilimą, Antrąjį pasaulinį karą ir galiausiai komunizmo įsitvirtinimą Lenkijoje.

Romano pradžioje sutinkamas profesorius Gilis, kuris Lenkijoje valdžią paėmus komunistams buvo pripažintas nebetinkamu dėstyti universitete ir pragyvenimui turėjo verstis pavieniais vertimais, kaip tik darbuojasi su Tukidido raštais. „Siekiant pateisinti iki tol nederamais laikytus veiksmus, buvo pakeista įprasta žodžių prasmė. Kvailą drąsą imta laikyti narsia ištikimybe viešajam gėriui, atsargų santūrumą – bailumu, besislepiančiu už gražios regimybės. Sveikas protas tapo tik silpnumo apraiška, aukštas intelektas vertintas kaip visiškas išglebimas. <…> Smurtautoju nuo šiol visada tikėta, o tas, kas priešinosi smurtui, visad buvo įtartinas. <…> Pažadų laikymasis rėmėsi nebe pagarba dieviškam priesaikos įstatymui, o bendryste nusikaltimuose“, – byloja Gilio verčiamas Tukididas.

Žodžių iškraipymas lemia ne tik tai, kad teisuolis sumaišomas su žemėmis, o niekšas tampa didvyriu, tačiau ir tai, jog naujos kartos yra ugdomos šioje iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur šovinizmas, imperializmas ir ksenofobija traktuojami kaip patriotiškumo apraiškos, kur neapykanta kitam įvardijama kaip ištikimybė saviems.

Romano „Valdžios užėmimas“ herojų likimai pasibaigus karui renčiant komunistinę diktatūrą atskleidžia, kaip tironija įsigali visuomenėje. Vieni žmonės režimui pasiduoda manydami, kad susidūrė su istorijos neišvengiamybe, kuri skatina atsisakyti nepagrįstų vilčių ir nuolankiai priimti tai, kas vyksta. Kiti savo ruožtu tironijos bendrais tampa dėl galios iliuzijos, esą ir jiems teks galimybė būti tais, kurie kitus stumdo tarsi šachmatų figūras lentoje. Trečias gali būti paprasčiausiai cinikas, kuris tarnaus tam, kas pasiūlys didesnį užmokestį. Individualus sąžinės balsas čia jau nieko nebereiškia, nes nebelieka ir jokių objektyvių kriterijų, kurie leistų įvertinti asmeninius pasirinkimus.

Taigi ne vien tik baimė lemia pasidavimą tironijai. Priešingai, pasiteisinimas baime gali būti pigiausias būdas nusikratyti asmeninės atsakomybės regint aplink vykstant baisius dalykus. Kita vertus, tiek Andersenas, tiek Havelas perspėja, kad dauguma būna linkusi susitaikyti su priespauda, tačiau vilčių teikia mažuma. Juk jie yra tie, kurie stengiasi situaciją keisti, – įvardyti neiškreiptą vaizdą ir jo priežastis, sugrąžinti žodžiams tikrąją jų reikšmę, kalbėti galiai tiesą į akis.