Nuo atlaidų refleksijos iki moteriškumo paieškų

Vaikystėje atlaidus tapatinau su didele švente. Niekad jos nesupratau kaip atleidimo ir susitaikymo šventės, greičiau tai man buvo šventiška susitikimų diena namuose ir bažnyčioje, kai suvažiuodavo didelė giminė, susitikdavom pažįstamų ir visi pabūdavom kartu – gyvi ir jau iškeliavę, nes tradiciškai po šv. Mišių reikėjo apvaikščioti visų artimųjų kapus.

Pamenu, šventoriuje varvindavau seilę, įsikibusi močiutei į rankinuką, prigrūstą prisirinktų atlaidų saldainių, žiūrėdama į mergaites, pasipuošusias ilgomis baltomis suknelėmis, su vėjyje lengvai plazdančiomis baltų nuometų skraistėmis. Stebėdavau tarsi iš dangaus nusileidusių angelaičių išsirikiavusias eilutes, taip atrodė saldu, kaip tas tirpstantis atlaidų saldainis… Taip gražiai jos procesijoje banguojančiu žingsniu vienu metu ritmingai sukdavosi į po baldakimu nešamą Švč. Sakramentą ir iškilmingu plačiu mostu berdavo gėlių žiedelius Jam po kojų. Įsiliejusi į procesiją gaudydavau akimis žiedais nubarstytą kelią, pamenu, močiutė vieną kitą žiedelį paimdavo ir įsprausdavo į maldaknygę. Koks nepaprastas tas ėjimas aplink bažnyčią!

Ir štai vėl tie balti plazdenantys vaikystės prisiminimai sugrįžo Vajasiškyje, mažame Zarasų rajono bažnytkaimyje, per šventosios močiutės Onos atlaidus. Iš jų sugrįžusi vis sklaidžiau dailininkės Irmos Gineikienės, plenero „Rožės ir lelijos“ organizatorės, persiųstas nuotraukas, fiksuojančias visą atlaidų procesijos išbangavimą iš bažnyčios ir vėl įplaukimą vidun.

Toks šventiškumas ir pakylėta visa atmosfera, visas oras pritvinkęs vidurvasario žydėjimo kvapų! Žmonės procesijoje pasipuošę: vėl tos pačios kaip vaikystėje gėlėtos moterų suknelės, ramus mosavimas rankinukais, alsuojanti giesmė, pasišnibždėjimai, smilkalų kvapas, vėliavos, nes tauta išėjo kartu su Dievu pasivaikščioti po rojaus sodą. 

Nežinau, ką šis vaizdas kalba mano dukrai, draugių prikalbintai baltais rūbais įsilieti į procesiją, bet tas grožis, iškilmingumas, kuris akivaizdus ir bažnyčios dekore, kuris skleidžiasi visoje kūrinijoje, yra toks svarbus. Grožis yra ženklas, kad mes nesame vieni. Grožis – tai mūsų žmonių gyvenimo vieta, joje kasdien gyvename tarsi dieviškame sode, o juk izraelitų šventykla ir buvo pastatyta pagal Edeno sodo modelį. Tokia šventa vieta kaimo sodyboje ir kasdieniame gyvenime moteriai buvo jos gėlių darželis, miniatiūrinė rojaus sodo instaliacija, kuri ne tik papuošė namus, bet ir atskleidė tų namų moters širdį, jos kūrybiškumą, meilę.

Po visų iškilmių Vajasiškio bažnyčioje, išėjus iš šventoriaus pro vartus, iškart dėmesį traukė senajame obelų sode išdžiaustyti ant drobės audeklų atspausti moterų kūrybiniai darbai. Tarsi skalbiniai vaikystėje priminė močiutės didžiąsias skalbimo dienas, kai per visą sodą tarp obelų nuvilnydavo saulę ir obelų šešėlius gaudantys balti audeklai. Juos suruošė Zarasų krašto menininkės, sukvietusios moteris iš įvairių Lietuvos pasviečių, ir ne tik į plenerą „Rožės ir lelijos“. Visą savaitę mažoje provincijoje prieš šv. Oną moterys su dukromis šiame Senolių kaime žadino kultūrą, atsigręžusios į senąsias kaimo moterų tradicijas, tyrinėjo žydėjimo paslaptis dirvonuose, karpiniuose, gėlių darželiuose, suknelėse, tarsi verdamos senojo, primityviojo meno skrynias ir naujomis akimis atrasdamos jose lobius.

„Tik neapleisk gėlių darželio, – sakydavo mamos dukroms, – nes jame tavo širdis.“ Juk iš gėlių darželio reginys, perėjęs per širdį, pražysdavo audinių raštuose, siuviniuose ar karpiniuose. Tad ir plenero programa buvo sudaryta siekiant patyrinėti gėlių žiedus ne tik kaip gamtos formas ir spalvų derinius, bet ir kaip simbolius bei metaforas. Kaip gėlės žiedas vaizduojamas fotografijoje ir dailės kūrinyje piešiant, tapant, audžiant? Kokiais pavidalais gėlės motyvas aptinkamas dainose, liaudies kūryboje? Ką reiškia moteriai augti, išsiskleisti ir žydėti? Ko reikia, kad kiekviena moteris galėtų atskleisti savo unikalų kūrybinį potencialą? Kaip dar iš vis persekiojančio tarybinio palikimo galima pereiti į kuriančios moters kultūrą?

Atsiremdamos į senąsias lietuvių kaimo moterų tradicijas, paliktas audiniuose, karpiniuose, gėlių darželiuose, menininkės ir tiesiog mylinčios meną moterys kartu su savo dukromis mėgino savitai perskaityti moteriškojo grožio kodus, mėgino atpažinti bendrystėje savo moterystės unikalumą per kūrybą, dalinimąsi ir pašnekesius, per dainas ir sutartines, per visą moteriškos senosios kūrybos palikimą, panirusios į moteriškos kultūros paveldą, moterys mėgino pažadinti savo moteriškumo širdį ir susisieti su moteriškosios kultūros šaknimis.

Tik per moteris ateina į pasaulį žmogus ir tampa žmogumi, nes jos yra dvasinio grožio kūrėjos, sugebančios grožį išreikšti savitai, moteriškai, jos yra skaistumo ir doros kūrėjos. Šiandien vėl iškyla moteriai savo išskirtinumo ir savitumo klausimas, giliausias noras suvokti savąją tapatybę, dovanoti originalų ir nepakeičiamą indėlį, tad, susivienijusios viena su kita, jos savo kūryba nepaliauja kviesti mylėti kiekvieną, o labiausiai savo dukras.

Ir pabaigti norėčiau išdžiaustytų skalbinių motyvu, kaip filmo kadrais, kuriuose atsispaudusi vaikystė per išbraidytą obelų sodą su atlaidų procesijoje žiedais nubarstytu takeliu sugrįžta į mano širdį ir pražysta močiučių darželio žiedais. Taip ir tą plenero savaitę kartu su savo dukromis braidėm po gėlėtas pievas ilgomis plazdančiomis suknelėmis, ką širdimis išgyvenome, sudėjome į drobes ir išdžiaustėme.