Nuo baimės iki orumo: Ukrainos ir Baltarusijos krikščionys po 30 nepriklausomybės metų

Gyvoji Ukrainos mozaika

Sovietinio tipo grandiozinį karinį paradą Kijeve vainikavo jaunutės ir trapios mergaitės švelniai atlikta patriotinė daina. Ji regimai sujaudino renginį stebėjusius dabartinį ir buvusius prezidentus, užsienio valstybių vadovus ir svečius. VIP vietose sėdėjo ir religinių bendrijų bei bažnyčių atstovai, liudydami gerus religijos santykius su valdžia. Tarp jų, beje, buvo ir Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus, tomis dienomis lankęsis Ukrainoje.

Beveik 40 milijonų gyventojų ir kultūrinės įvairovės turtinga šalis yra labai religinga. 2018 m. atliktos apklausos duomenimis, per 70 % gyventojų laiko save krikščionimis ortodoksais, o nereligingais – tik 11 %.

Ortodoksija Ukrainoje pasidalijusi tarp Maskvos patriarchatui priklausančios Ukrainos ortodoksų bažnyčios bei 2018 m. gruodį įkurtos nacionalinės bažnyčios, gimusios po Kijevo patriarchato bei Ukrainos autokefalinės bažnyčios susivienijimo. Šis įvykis – vienas svarbiausių buvusio prezidento Petro Porošenkos pasiekimų, sužadinusių visuotinę ukrainiečių euforiją. Išties Maskvos patriarchatui priklausantys dvasininkai ir bendruomenė nepasižymėjo lojalumu Ukrainai. Šiandien Kijevo patriarchatui priklauso apie 700 parapijų, o Maskvos – 1700.

Iš 11 % katalikų daugumą sudaro Rytų (arba graikų) apeigų tikintieji. Krikščionių paletę papildo ir 4 % (apie 1,5 milijono) protestantų. Beje, jų skaičius nuolat auga, o „Christianity Today“ 2008 m. šią buvusią sovietinę respubliką pristatė kaip evangelikų konfesijos Rytų Europoje centrą.

Kitaip nei jo pirmtakas, dabartinis vadovas Volodymyras Zelenskis rodo kur kas menkesnį susidomėjimą bažnyčių reikalais, pabrėždamas šalies sekuliarumą.

Atauganti iš šaknų

1914–1945 m. laikotarpiu Ukrainoje žuvo penkiolika milijonų žmonių. Visos religinės bendruomenės buvo žiauriai persekiojamos. Sovietų Sąjungoje (kurios dalimi Ukraina tapo 1922 m.) 1917–1939 m. iš 100 ortodoksų vyskupų liko keturi; 1937–1938 m. suimta per 160 000 ortodoksų dvasininkų, o žuvo daugiau nei 100 000. Holodomoras, Stalino dirbtinai sukeltas 1932–1933 m. Centrinėje ir Rytų Ukrainoje, lėmė mažiausiai 4 milijonus mirčių. Antrasis pasaulinis karas nusinešė iki 7 milijonų Ukrainos gyventojų, įskaitant apie milijoną žydų, – tai yra 16 proc. šalies gyventojų. (Palyginimui – Prancūzija neteko 1,5 proc., Italija – 1,1 proc., Jungtinė Karalystė – 0,9 proc.) Nacių ir sovietų frontas du kartus kirto Ukrainą.

Rytų apeigų katalikai turėjo gilias šaknis visuomenėje ir plačius tarptautinius ryšius. „Norint manipuliuoti ir valdyti naujai užkariautus gyventojus, reikėjo nutraukti ir šaknis, ir bendrystę“, – teigia vyskupas Borysas Gudziakas, šiuo metu tarnaujantis rytų apeigų katalikams JAV. Rytų apeigų katalikų bažnyčios veikla buvo visiškai uždrausta, visa nuosavybė konfiskuota. „Mes net negalėjome apraudoti netekčių. Kaip tauta dar tik pradedame suprasti, kas buvo holodomoras ir jo pasekmės.“

Toks buvo Rytų apeigų katalikų trauminės patirties scenarijus. Bendruomenė tik prieš 30 metų atgavo dalį savo bažnytinių struktūrų. Jono Pauliaus II dėka Vakarų (lotynų) apeigų bendruomenės grąžino ligi tol naudotus pastatus seseriškai bendruomenei. Šiandien daugiau nei 3000 parapijų apimanti Bažnyčia suskirstyta į penkiolika administracinių vienetų – 10 eparchijų ir 5 egzarchijas, turi gausias bendruomenes Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei kt.

Pripažįstama, kad Ukrainos katalikiškasis universitetas Lvove yra viena pažangiausių ir greičiausiai besivystančių akademinių institucijų šalyje. Prie to prisidėjo intelektualinė bei finansinė išeivių parama. Vienas jų yra išsilavinimą Harvarde bei popiežiškajame Rytų institute įgijęs JAV Rytų apeigų katalikų metropolitas vyskupas Borysas Gudziakas. Jis buvo vienas iš pagrindinių universiteto steigėjų, ėjęs ir rektoriaus pareigas.

Interviu „Ukrainska pravda“ B. Gudziakas kalbėjo apie specifinį katalikiško universiteto indėlį visuomenei: atsiribojus nuo individualizmą skatinančios varžymosi dvasios bei priemonių, kurti solidarų socialinį audinį. „Mūsų universitete vyrauja noras padėti vienas kitam ir pamatyti kitą žmogų“, – sakė jis. Siekiama, kad nereikėtų „bijoti vieniems kitų“ ir, „užuot siekę nugalėti, palaikome vienas kitą“. Kai tikima ir pasitikima, įmanoma kurti bendrą viziją, ugdyti asmenį ir bendruomenę.

Šis naujas ir integralus požiūris vėliau, be abejo, prasiskverbia ir į politiką bei verslo sferą. Tokia, anot vyskupo, yra šiuolaikinio universiteto misija: ugdyti ne vien profesionalumą, bet ir žmogiškumą bei bendruomeniškumą.

UKU įkurta teisės mokslų programa teikia savo ekspertinę paramą Ukrainos Konstituciniam Teismui. Verslo mokykla Lvove ne pirmus metus išlieka nacionaline ir tarptautine lydere verslo klausimais. Žurnalistikos mokykla, kurią kai kurie laiko geriausia Ukrainoje, yra švietimo ir diskusijų platforma Ukrainos žiniasklaidos bendruomenei, nes jos absolventai tampa gerais žurnalistais pagrindinėje žiniasklaidoje. Religijos mokslų fakulteto rezultatais naudojasi ir kitos bažnyčios. Religijos mokslų ir pedagogikos institutas parengė apie 1500 katechetų, dirbančių visuose Ukrainos regionuose. Akademinės bendruomenės atstovai – įvairių mokslo institutų profesoriai, vadovai, direktoriai – yra neoficialūs prezidento, vyriausybės narių ir ministerijų patarėjai.

Iššūkiai ir resursai

„Baimė, prasismelkusi į mūsų DNR, – nes sistema naikino tautą, – įskiepijo mums didelį įtarumą bet kokioms sistemoms, skeptiškumą ir nepasitikėjimą institucijomis“, – daro išvadą vyskupas B. Gudziakas. Padariniams įveikti prireiks ilgo ir nelengvo kelio. Kurti pasitikėjimą, gydyti totalitarizmo paliktas žaizdas galima tik su „didele, kantria ir įvairialype meile, rūpinantis šalia esančiaisiais, klausantis“. Anot vyskupo, į šią totalitarinę patirtį reikia atsižvelgti, apmąstant politinio, socialinio ir religinio Ukrainos gyvenimo pokyčius šiandien. Panašus požiūris, B. Gudziako nuomone, praverstų siekiant suprasti ir svarbiausius dabartinio pasaulio reiškinius.

Ukrainos visuomenė jauna ir dinamiška, jaunimas pradeda įveikti priespaudos praeitį ir jaučiasi laisvesnis, tačiau vis dar aukštas korupcijos lygis, rusena karas šalies rytuose, nesiliauja emigracija. „Ši situacija krikščionims atveria naujų skelbimo ir liudijimo galimybių. Remdamasi savo patirtimi ir prisimindama savo šventųjų kankinystę, Graikų Katalikų bažnyčia turi padėti Ukrainos visuomenei permąstyti savo dvasinį paveldą, pritaikant jį XXI tūkstantmečio žmonėms“, – įsitikinęs pašnekovas. 2001 m. Jonas Paulius II pripažino herojišką 25 asmenų kankinystę. Plaukti prieš srovę reikia daug drąsos – kankinių atminimas yra šios drąsos sėkla.

Iš Bažnyčios buvo atimti visi maldos pastatai, mokyklos ir vienuolynai, ji negalėjo net pasvajoti apie kokią nors infrastruktūrą, todėl „visa energija buvo skirta patikimiems santykiams ir autentiškai bendrystei puoselėti“. Slapta buvo ne tiek struktūrų sistema, kiek „dvasinių ryšių tinklas“. Patirtis, iš kurios įkvėpimo turėtų semtis ir šiandienos krikščionybė.

Baltarusija – tiltas į ortodoksiją

Šiandien Baltarusija patiria sunkių išbandymų, tačiau dar visai neseniai Vatikane buvo laikoma daug žadančia jauna valstybe, ypač ekumenizmo srityje. Iš daugiau nei 9 milijonų Baltarusijos gyventojų šiandien 1, 4 mln. yra katalikai. Didžioji dauguma krikščionių yra Maskvos ortodoksų patriarchato nariai.

2017 m. Minske vyko Europos vyskupų konferencijų tarybos sesija, nes Baltarusija visada pasižymėjo gerais katalikų ir ortodoksų santykiais. Darnaus sugyvenimo šaknys siekia krikščionybės šioje šalyje ištakas: čia nuo pat XI amžiaus gyvavo tiek lotyniškų (Vakarų), tiek ir bizantiškų (Rytų) apeigų bažnyčios.

Nė viena iš Bažnyčių „nebuvo laikoma įsibrovėle“, interviu „ACI stampa“ sakė tuometinis Minsko arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius. „Mūsų miestuose ir kaimuose toje pačioje aikštėje stovi katalikų, ortodoksų bažnyčios ir net mečetės. Prie įėjimo į miestus matyti du kryžiai, dažnai katalikų ir stačiatikių kunigai kartu laimina Švč. Mergelės Marijos statulėles“, – pabrėžė jis.

Apie 50 proc. baltarusių šeimų yra mišrios: „Aš asmeniškai matau tuos pačius žmones tiek katalikų, tiek ortodoksų šventėse“, – sakė arkivyskupas.

Tais pačiais metais Baltarusijoje vyko svarbi ekumeninė konferencija, skirta Pranciškaus Skorinos Biblijos leidimo 500 m. jubiliejui. Beje, P. Skorinos leistos knygos buvo pirmosios Rytų Europoje. Renginyje dalyvavo ir ortodoksai, ir protestantai.

Nelengvas atsikūrimas

Bažnyčia Baltarusijoje, kaip ir kitose buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, buvo persekiojama 70 metų. Yra regionų, kuriuose dešimtmečius nebuvo kunigų. Per Antrąjį pasaulinį karą šalis neteko apie trečdalio gyventojų. Buvo išžudyta beveik visa žydų bendruomenė.

Gausios Rytų apeigų katalikų bendruomenės naikinimas prasidėjo po Lenkijos ir Lietuvos padalijimo, kai visos Baltarusijos žemės atiteko Rusijai (18 a. pab.). Krikščionys, kurie po Bresto unijos (1595–1596 m.) užmezgė bendrystę su Šventuoju Sostu, išlaikydami bizantiškąją liturgiją slavų kalba, iš pradžių daugiausia buvo baltarusiai. Net po to, kai apie 1700 m. prie Unijos prisijungė ukrainiečių grupė, baltarusiai vis tiek sudarė maždaug pusę narių.

2005 m. Baltarusijos Rytų apeigų katalikų bažnyčia turėjo 20 parapijų. Tikinčiųjų, nuolat susijusių su šiomis parapijomis, buvo apie 3000, o dar apie 4000 gyveno už parapijų pastoracinio pasiekiamumo ribų. Buvo 10 kunigų ir 15 seminaristų. Veikia nedidelis Studitos vienuolynas.

Lotynų apeigų parapijų yra 619, sujungtų į 4 vyskupijas. 1999 m. įsteigta Katalikų vyskupų konferencija. Parapijose darbuojasi 407 kunigai, iš kurių beveik trečdalis yra lenkai.

Kunigus sielovadai rengia Gardino ir Tomo Akviniečio Tarpdiecezinė seminarija Pinske. Kiekviena vyskupija leidžia savo žurnalą, laikraštį arba informacinį biuletenį. Veikia katalikiška leidykla „Pro Hrysta“, sekmadieniais Baltarusijos radijas transliuoja pamaldas baltarusių kalba iš Minsko Švč. Mergelės Marijos vardo arkikatedros.

Motinos Teresės seserys, Dievo meilės misionierės, bei „Carito“ filialai veikia bendradarbiaudami socialinėse apsaugos institucijose. Tradiciškai kasmet vyksta tarpreliginis sakralinės muzikos festivalis „Galingasis Dievas“ Mogiliave. Vitebske nuo 2005 m. rengiamas tarptautinis kino festivalis „Magnificat“, remiamas vietos valdžios institucijų.

2008 m. birželį Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone lankėsi Baltarusijoje, o po metų Aleksandras Lukašenka susitiko su popiežiumi Benediktu XVI Vatikane. 2016 m. prezidentas aplankė ir popiežių Pranciškų, visada pabrėždamas „gerus santykius su Vatikanu“.

Konstruktyvius katalikų santykius su kitomis konfesijomis bei religijomis liudija ir faktas, kad 2009 m. Minsko arkivyskupas Tadeuszas Kondrusiewiczius buvo išrinktas tarpreliginės konsultacinės tarybos pirmininko pavaduotoju. Tarybos uždavinys – skatinti tarpreliginio dialogo plėtrą šalyje, intensyviai valstybei ir religinėms organizacijoms bendradarbiauti sprendžiant svarbius socialinius klausimus.

Dar kartą opozicijoje

Po 2020 m. nepripažintų prezidentinių rinkimų kilusios protestų bangos, į kurią valdantieji atsakė žiaurumu ir agresija, Baltarusijos katalikų vyskupai prisijungė prie opozicijos. „Sunku patikėti, kad visa tai vyksta tokioje taikioje šalyje kaip mūsų, – rašoma kreipimesi į „katalikus ir visus geros valios žmones. – Smurtas nesiliauja, visuomenė susiskaldžiusi. Visa tai nerodo jokios šviesios ateities.“ Vyskupai kvietė įsiklausyti į popiežiaus Pranciškaus raginimą valdantiesiems atsižvelgti į savo piliečius ir garantuoti pagarbą žmogaus teisėms bei laisvėms.

„Mes taip pat norime pabrėžti, – tęsiama dokumente, – kad pagrindinis Bažnyčios tikslas yra skelbti Evangeliją (…) ir neturi pretenzijų į žemiškąją galią. Dėl šios priežasties Bažnyčia jokiu būdu negali būti išnaudojama politiniams tikslams.“ Žinoma, Bažnyčia pasirengusi prisidėti kuriant vieningą Baltarusiją, puoselėdama tolerancijos ir solidarumo dvasią.

Tokio solidarumo ženklas – kreipimasis į Baltarusijos krikščionis, kurį pasirašė Rusijos katalikai ir ortodoksai kunigai bei pasauliečiai, drauge su kitų konfesijų tikinčiaisiais, išreikšdami „solidarumo, palaikymo ir paguodos žodžius“. Tarp pasirašiusiųjų – rusų dainininkas, dainų autorius Borisas Grebenščikovas, DDT grupės dainininkas Jurijus Ševčiukas, žurnalistė Zoja Svetova ir žinomi stačiatikių bei katalikų kunigai Rusijoje kartu su mokslininkais bei žurnalistais.

Baltarusijos ortodoksų bažnyčios sinodas taip pat kreipėsi į valdžios institucijas su kvietimu nutraukti smurtą prieš taikius protestus. Tuo metu Bažnyčiai vadovavo metropolitas Pavelas, kurį vėliau pakeitė Venjaminas. „Kankinimų, pažeminimo ir kitokio smurto prieš suimtuosius liudijimai (…) primena nacių okupantų ir NKVD budelių žiaurumus, – rašoma laiške. – Meldžiamės Dievui už Baltarusijos žemę, tikėdamiesi, kad niekas nebus pažemintas, sumuštas, kankinamas ar nužudytas dėl savo įsitikinimų, taip pat meldžiamės už tuos, kurie, vykdydami įsakymus, turi galią panaudoti jėgą ir ginklus prieš protestuotojus.“

Kaip žinoma, po naujos areštų bangos buvo suimta apie 30 000 Baltarusijos piliečių. Euronews duomenimis, šalyje dėl politinių sumetimų kalinamas  631 asmuo.

Pabaigai norisi darsyk pacituoti vyskupą B. Gudziaką, kuris ragina nūdienos krikščionis atsigręžti į sovietinių katakombų patirtį. Šiandien mums reikia tokio pogrindžio Bažnyčios genialumo, kuris sujungtų jėgą ir lankstumą, kūrybiškumą ir novatorišką požiūrį. Prieš akis – didelis iššūkis: „Kaip pasaulinio individualizmo amžiuje likti kartu ir palaikyti vienam kitą šiuo sunkiu ir nelengvu keliu nuo baimės iki orumo?“