Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Nuo Dievo karvytės iki velnio autų: šventieji ir nelabieji vienoje knygoje

Portretas.
VU Baltistikos katedros profesorė Birutė Jasiūnaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

EODOPEN projektas suvienijo 15 Europos bibliotekų, siekiančių suskaitmeninti ir Europos internautams atverti 15 tūkst. XX–XXI a. dokumentų bei literatūros kūrinių. Projekte dalyvaujanti Vilniaus universiteto biblioteka, gavus autorių sutikimą, skaitmenina ir Vilniaus universiteto mokslininkų knygas.

Kalbiname šiai iniciatyvai pritariančius ir visuomenei mokslinius darbus atveriančius mokslininkus. Viena tokių – Baltistikos katedros profesorė BIRUTĖ JASIŪNAITĖ. Vilniaus universiteto leidykla yra išleidusi jos monografiją „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“, kuri įgyvendinant projektą EODOPEN tampa laisvai prieinama VU bibliotekos Skaitmeninėse kolekcijose.

Knygą puošia nuotaikingi ir šmaikštūs karpiniai, kuriuos sukūrė pati autorė. Vartant šią knygą galima rasti pačių spalvingiausių, stipriausių, vaizdingiausių posakių.

Knygos viršelis.Kokie patys įspūdingiausi jūsų išgirsti šventųjų frazeologizmai?

Yra daug gražių pasakymų, nors šventieji ne visi vienodai populiarūs. Apie šv. Jurgį yra daug gražių: švento Jurgio rasa – tai Jurginių ryto rasa. Buvo tikima, kad gyvuliams labai sveika joje pabėgioti, net jei šalta ir oras prastas. Šis paprotys labai senas. Kupiškėnai turi pasakymą – šventa Ona skystapladė. Pladelė – tai duonos kepaliukas. Apie Onines, liepos 26-ąją, pjaudavo rugius, ypač Pietų, Rytų Lietuvoje, tada ir išsikepdavo šviežios duonos, o jei seno derliaus grūdų jau nebebūdavo likę, tai kepdavo iš apyžalių, neišdžiovintų grūdų. Ta duona būdavo prasta, pazmekusi, nes viskas priklauso nuo miltų kokybės.

Įdomu tai, kad kiekvienas šventasis turi savo patronuojamą sferą. Kurie darbai sutampa su ta diena, tai tuos ir remia. Šventas Jonas su šieno vežimu parvažiuoja, nes birželio 24 d. jau būna šienapjūtė. Yra tokia paremija: šventas Jonas – pieno ponas, šventa Ona – gera žmona, davė duonos su smetona. Yra žolės, tai karvės priėdę duoda daug pieno, o jau per Onines kepa šviežią duoną, o kad yra pašaro, yra pieno, tai ir grietinės yra.

Frazeologizmuose yra minimas ir Dievas: Dievo tiltas per Šventąją – tai kai upė užšąla ir galima ją pereiti. Dabartiniai studentai jau negirdėję tų pasakymų.

O posakiai su nelabųjų vardais?

Su velnio vardu pasakymų daug daugiau. Bet kurioje kalboje negražių žodžių žymiai daugiau negu gražių. Velniukai man labai įdomūs, o velniavardžių yra netoli 500. Jie įeina į keiksmų formuluotes. Mano senelė sakydavo: „Eik tu į peklą velniams autų skalbti.“ Studentai dabar jau nebežino, kas tie autai, reikia paaiškinti. Arba: „Eik tu į peklą velniams šakalių nešioti.“ Tai frazeologiniai junginiai. Senelė sakydavo, kad, kai numirs, norėtų bent vieną šakaliuką pakišti po tuo katilu, kur bus Stalinas ir Hitleris. Tai tokios lietuviškos keiksmų formulės.

Dar sakoma per duoną velnias basas nepereis. Tai kai duona prasta, su pelais, šiaudgaliais. Sovietmečiu tikrai būdavo prastos duonos, pamenu, kad ja kaime šerdavo kiaules ir karves.

Ar mitinis pasaulis lietuvių frazeologijoje dar gyvas?

Jis visada bus gyvas, tik kad dažnai jau žmonės nebesupranta tų realijų. Tarkime, pasakymas laumės juosta. Reikia žinoti, kas ta laumė ir kas ta juosta. O jei patyrinėsime šio pasakymo paplitimą, tai arealas prasideda Baltarusijoje, eina per Europą ir baigiasi Kikladų salose, priklausančiose Graikijai. Tik ten sakoma: Dievo motinos juosta. Yra kitas pasakymas: rūdą krečia – tai kai riešutai nuo žaibo paruduoja. Sakoma, kad žaibas ar amalas gadina riešutus, ir net Karpatuose tokie pasakymai užrašyti.

Štai kad ir Dievo karvytės pavadinimas, o yra ir Dievo jautelis, ir laumžirgis. Atrodo, vabalai mažyčiai, nereikšmingi, bet jie svarbūs mitologijoje.

Trys karpiniai.
Prof. Birutės Jasiūnaitės karpiniai jos knygoje „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“.

Ar atsiranda naujų posakių?

Taip, žinoma, žmonės visko sugalvoja. Išėjo įdomi knyga apie grybų pavadinimus, joje aprašoma, kaip žmonės patys sugalvoja vardus grybams, kurių pavadinimų nežino. Mes, miestiečiai, vaikystėje irgi susigalvodavome augalams savo pavadinimus.

Ar pati kalboje vartojate frazeologizmus?

Užsirašinėju įdomesnius, kuriuos išgirstu iš studentų, pavyzdžiui, „kad tu skėtį prarytum ir jis tavo pilve išsiskleistų“. Maniau, kad tai studentų kūryba, kol į rankas nepateko straipsnelis apie žydų folklorą. Pasirodo, tai Vilniaus žydų pasakymas. Gal išsivertė per lenkų į lietuvių kalbą.

Kai rašėte knygą „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“, ar radote tokių frazeologizmų, kurie jus nustebino ar anksčiau jų niekad nebuvote girdėjusi?

Žinoma, daug ko nebuvau girdėjusi. Kiekvienoje kalboje yra apie 100 000 žodžių. Žmogui susikalbėti pakanka 500–800 žodžių, bet turintis lingvistinę kompetenciją žmogus vartoja tūkstančius žodžių. Paradoksalu, bet kaimo žmogus vartoja daug daugiau žodžių nei miesto žmogus. Iš savo senelės didžiajam LKŽ (Lietuvių kalbos žodynui – red. past.) esu užrašiusi apie 7000 žodžių, nors nerašiau tų pagrindinių, tik įdomesnius. O miestiečiams kartais pakanka kelių žodžių. Kodėl taip yra, sunku pasakyti.

Knygai „Šventieji ir nelabieji frazeologijoje ir liaudies kultūroje“ man reikėjo 900 pavyzdžių. Bent jau tiek pasisekė užfiksuoti. Gal ir dabar dar randu naujų. Lietuvių frazeologijos žodyną parengė trys žmonės, ir jų dažnai klausdavau, kodėl neįdėjo vieno ar kito pasakymo. Man atsakydavo, kad jie „nuskendo kartotekoje“. Lietuvių kalbos instituto kartotekoje daugiau kaip 4 milijonai kortelių. Kiek daug čia reikėtų žmonių, norint sukrauti viską į kompiuterį, o ten dirba tik dvi – Aurelija Gritėnienė ir Jolita Urbanavičienė. Vien žodyno papildymui yra sukaupta 6–7 šimtai tūkstančių žodžių, bet nebėra kam tai padaryti, trūksta žmonių.

Tai greit tik kalbininkai vaizdingai kalbės?

Oi ne, kalbėsime vaizdingai. Pamirštame žargoną, kurio lingvistinių studijų dar neturime. Žargonas nuolat keičiasi. Kai ėjome į mokyklą ir buvo penkiabalė sistema, kiek turėjome prasčiausio pažymio dvejeto pavadinimų: šaiba, cvaibalas, pora, porytė, gulbė. Arba kai prasidėjo kooperatyvai ir ėmė visi siūti, kartais nemokšiškai, tai netikę daiktai buvo vadinami rusišku žodžiu samopal. Dabar žodis pradingo. Arba dar krepšininkai, kurie su krepšiais keliaudavo į Lenkiją visko parduoti. Taip pat ir Vilniaus kavinės turėjo savo žargoninius vardus; kolegė rašo disertaciją apie miesto smulkiąją toponimiką.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jūsų knyga pagal projektą EODopen, kuriame dalyvauja ir VU biblioteka, bus prieinama visiems internete. Ar pritariate tokiai idėjai?

Jei žmogus turi šeimyną, verčiau išleis pinigus duonai. Mano knyga gal pravers mokytojams. Svarbu, kad kas nors domėtųsi, net jei tai nėra didelis žmonių ratas. Viskam yra savo laikas. Taip yra su daugeliu knygų. Gal kelerius metus jos niekas neskaito, bet kažkas atranda, ir jam tai pasidaro svarbu.

Kai kalbinau Jus anksčiau, planavote parašyti knygą apie velniavardžius. Ji jau pasirodė – tai labai įspūdingas ir gražus leidinys. Ką dabar planuojate? Ar nelabųjų periodas jau baigiasi?

Dabar, matyt, bus knyga apie žvėriukus. Tik nežinau, kada užbaigsiu. Žvėrelius, pavyzdžiui, briedį, sunkiau iškarpyti. Nepavyko viso nupiešti iš nuotraukos, tai įterpiau tarp dviejų eglučių. Parašyti gali greičiau, o tuos paveikslėlius užtrunka padaryti. Mano giminėje visi piešė, tėtis piešė daug gražiau už mane. Jis planavo mokytis profesionaliai, baigė Utenos gimnaziją, kur turėjo gerą mokytoją. Bet supratęs, kad negali prilygti geresniam, talentingesniam, atsisakė tos minties. Menininko profesija tokia jau yra, kad jei nesi geriausias, būsi vidutinis, ir, matyt, visą gyvenimą būsi nelaimingas. Pažįstu ne vieną tokį, norėjusį būti poetu ar rašytoju. Aš suprantu, kad nesu dailininkė, tai daugiau rankdarbiai.

***

Plačiau apie EODopen projektą

EODOPEN (eBooks-On-Demand-Network Opening Publications for European Netizens, liet. „Elektroninių knygų pagal poreikį tinklas atveriantis publikacijas Europos internautams“) projektas vienija Europos bibliotekos, siekiančias plačiajai visuomenei atverti XX–XXI a. teksto dokumentus skaitmeninių formatu. Šiame siekyje vis dar susiduriama su autorių teisių apribojimais ir kitomis problemomis. Didelis masyvas šių dokumentų yra sunkiai prieinamas visuomenei, glūdi nenaudojamas bibliotekų saugyklose, paprastai dėl pasibaigusio ar seno tiražo jų negalima įsigyti.

EODOPEN projekto metu 15 bibliotekų iš 11 šalių telks dėmesį į šių skaitmeniniu pavidalu neprieinamų darbų pateikimą visuomenei juos suskaitmeninant ir suteikiant prie jų prieigą visos Europos lygiu, kartu visapusiškai gerbiant šiuo metu galiojančius autorių teisių įstatymus. Vilniaus universiteto bibliotekos suskaitmenintų dokumentų ir literatūros kūrinių galite rasti tam skirtame ir nuolat pildomame rinkinyje Vilniaus universiteto bibliotekos Skaitmeninių kolekcijų svetainėje.

Vilniaus universiteto bibliotekai svarbi kiekvieno jūsų nuomonė! Pasiūlyti knygą, kurią, Jūsų nuomone, turėtume suskaitmeninti arba temą, kuria pasigendate skaitmeninių knygų, galite čia.

Projektas bendrai finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.

Knygos autorę kalbino VU bibliotekos komunikacijos specialistė Nijolė Bulotaitė. Informaciją apie projektą pateikė projekto VU bibliotekoje atstovė spaudai Jonė Šulcaitė-Brollo.