2022 01 21

Kun. Robertas Urbonavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Nuo ko prasideda krikščionių vienybė?

Kun. Robertas Urbonavičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Krikščionių vienybę galima palyginti su Kalėdų Seneliu: žinai, kad jis neegzistuoja, bet vis vien palaikai šią fikciją, nes kitaip būtų liūdniau. Tokios vienybės tarsi ir siekiame, bet kartu suvokiame, kad tai beveik utopija.

Šiomis dienomis vykstanti Maldos už krikščionių vienybę oktava, kaip ir kasmet, pasižymės gražiomis pamaldomis su gražiai parengtais tekstais, o renginiui pasibaigus pasibaigs ir krikščionių vienybė.

Kaip ir kokios vienybės turėtume siekti? Tikriausiai dauguma supranta, jog jos tikslas nėra sukurti kažkokią Megabažnyčią, kuri būtų sulipdyta iš įvairių denominacijų tradicijų. Mokymo, liturgijos, liaudiškojo pamaldumo skirtumai yra svarbūs ir jų negalime paprastai panaikinti. Taip pat ši vienybė nėra tai, jog schizmatikai bei eretikai sugrįš į Motiną Katalikų Bažnyčią (nors tai slapta kiekvieno kataliko svajonė), nes dažniausiai dėl skyrybų būna kaltos abi pusės. Juk ortodoksai gali drąsiai sakyti, kad jie nuo nieko neatsiskyrė, o protestantiškosios denominacijos pritarti, jog jos tik reformavo ir atstatė tai, ką katalikai suteršė.

Žinoma, ekumenizmas vyksta įvairiais lygmenimis: instituciniu, mokymo, karitatyviniu. O koks galėtų būti ir yra praktinis ekumenizmas, kuris paliestų ir būtų svarbus ne aukštiesiems ganytojams, teologams, dogmų ir kanonų specialistams, bet normaliems krikščionims?

Ekumeninės Taizé pamaldos. Damiro Jeličiaus / Wikipedia.org nuotrauka

Pirmiausia ir turbūt svarbiausia – tai pagarbus žvilgsnis į kitos konfesijos išpažinėją ir jo tikėjimo kraitį. Visi mėgstame apibendrinimus, kurie nurodo, kas yra kas, tačiau šiuo atveju jie tik trukdo. Štai feisbuke po kataliko įkeltu įrašu apie grynai katalikiško maldingumo dalykus (rožinis, Marijos apsireiškimai, šventųjų ikonos ir t. t.) visada atsiras brolio ar sesės protestantų evangelizuojantis komentaras, jog to nerasime Biblijoje, kad tai baisi stabmeldystė ir visos kitos popiežininkų klaidos.

Arba katalikų patarimai neskaityti protestantų autorių knygų, nes ten viskas klaidinga ir yra iš velnio. Tuo metu ortodoksas žino, jog jis vienintelis išsaugojo Bažnyčios Tėvų tikėjimo grynumą, ir su šypsena žiūri į nuolat naujovių ieškančius katalikus, o liberalūs protestantai jam išvis nėra krikščionys…

Turime išmokti į kitą žvelgti kaip į brolį ir seserį, kurie stengiasi sekti ir garbinti Kristų, tik kitokiu būdu nei aš. Reikia atsisakyti noro evangelizuoti ir auklėti, nebent jei esi klausiamas ir prašomas tą daryti. Tai, ko aš nesuprantu ar nedarau, nereiškia, kad yra mažiau vertinga už tai, ką suprantu ar darau. Mano dievogarbos būdas nėra nei geresnis, nei prastesnis už mano brolio / sesers būdą – jis tiesiog yra kitoks, ir tai yra nuostabu.

Štai išreikšdami pagarbą mes, katalikai, atsiklaupiame, tuo tarpu ortodoksai nusilenkia iki pat žemės – forma skirtinga, turinys tas pats. Pagarbus ir nekolonistinis požiūris į kitą atveria duris tikrajam ekumenizmui ir praturtina mano tikėjimo patirtis.

Popiežius Pranciškus ir Konstantinopolio visuotinis patriarchas Bartolomėjus I. EPA nuotrauka

Antra – pasiimti tai, kas geriausia. Kiekviena krikščioniška konfesija per ilgą gyvenimo laikotarpį sukaupė turtingą dievogarbos paveldą, kuris skiriasi nuo mūsų paveldo. Tas pačias šventes, tikėjimo tiesas, papročius skirtingi krikščionys skirtingai apmąstė ir išgyveno. Tai nėra pavojus mūsų patirčiai ir tikėjimui, bet priešingai – puiki galimybė jį praturtinti.

Dažnai mes tą ir darome, tik nepastebime. Štai namuose turime maldos kampą, kuriame yra Kristaus ar Marijos ikona – už tai esame dėkingi broliams ortodoksams; susirinkę į maldos grupelę ar vieni giedame įvairias giesmes, kurių dauguma yra protestantiškos kilmės. Einame į cerkvę pasimelsti ir uždegti žvakelę; renkamės studijuoti Bibliją, taip įgyvendindami Martino Lutherio idėją, kad kiekvienas krikščionis turi skaityti Šventąjį Raštą ir apie jį kalbėti.

Trečia – meilė tiesoje. Ekumenizmo raidoje buvo laikotarpis, kai manyta, kad kiekvienas konfesijos narys, norėdamas priartėti prie kitos konfesijos nario, turėtų paslėpti savus skirtumus arba juos pateikti kaip neesminius: tai lyg atsisakymas dėvėti mėgstamą megztuką, nes kitam nepatinka jo spalva. Tačiau ilgainiui buvo suprasta, kad toks kelias niekur neveda. Tik būdami tokie, kokie esame, – ištikimi savo tradicijai – mes galime teisingai ir su meile bendrauti su kitos tradicijos tikinčiuoju. Skirtumų yra, ir negalime apsimesti, kad tai nesvarbu. Tačiau visada galime ieškoti to, kas mus suartina, o ne skiria.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Krikščionių vienybė prasideda nuo širdžių vienybės, todėl visos Bažnyčios ir kviečia pirmiausia melsti šios dovanos. Mūsų Vakarų civilizacija yra postkrikščioniška, ir mes esame kviečiami kartu nešti Kristaus šviesą į vis didėjančias sutemas.

Taip, krikščionių vienybė yra kaip Kalėdų Senelis, tačiau be jos siekimo šis pasaulis būtų daug niūresnis.