2021 02 20

Simonas Bendžius

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Elvyra Kučinskaitė. Bernardinai.lt nuotrauka

2021 02 20

Simonas Bendžius

Elvyra Kučinskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Nuo ko prasidėjo „Bernardinai.lt“: Elvyros Kučinskaitės tekstas „Rizikingas bandymas įsiterpt į peizažą“

Šiandien „Bernardinai.lt“ švenčia savo 17-ąjį gimtadienį.

Na, „švenčia“, gal kiek per skambai pasakyta – dėl visiems puikiai suprantamų priežasčių redakcija gyvai nesusirinks, jokio vaišėmis nukrauto stalo, nei fejerverkų nebus. Gal ir gerai – gavėnia vis dėlto…

Bet kas tikrai bus ir yra – tai džiaugsmas būti šioje komandoje. Padėka Jums už tai, kad mus skaitote. Ir tikėjimas, kad ne tik mes, žmogeliai, bandom ir darom, bet ir Pats Vyriausiasis Redaktorius kartkartėmis pagelbėja. Tai štai, pats to nesitikėdamas, darsyk pri(si)miniau, kas esame (ar, greičiau, nuolat siekiame būti) – krikščioniškos krypties žiniasklaida, kuriai be galo svarbus ryšys su skaitytoju.

Kodėl mūsų gimtadienis – šiandien? Tiesą sakant, turime kelias skirtingas datas, tačiau žurnalistiniu požiūriu šioji yra svarbesnė. Taigi, šią dieną, lygiai prieš 17 metų, buvo publikuotas pirmasis (kaip manome) „Bernardinai.lt“ tekstas – pirmoji mūsų redaktorė Elvyra Kučinskaitė (šiandien – šeimos ir saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ sielovadininkė) parašė komentarą „Rizikingas bandymas įsiterpt į peizažą“. Tą „kaip manome“ parašiau ne be reikalo – dabar jau sunku „atkapstyti“, ar tą 2004 m. vasario 20-ąją buvo ir anksčiau paskelbtų tekstų. Bet, kiek kolegės ieškojo, nieko pirmesnio nerado. Tad šiuo atveju, kaip dažnai būna Katalikų Bažnyčioje, vadovaujamės tradicija.

Elvyros komentaras yra apie tai, kokią žinią siunčia, kokių tikslų sau kelia ir kuo žada iš kitų išsiskirti „Bernardinai.lt“ – nauja žuvelė interneto vandenyne.  Šį įrašą galėsite perskaityti kiek žemiau. Aktualus tekstas ir šiandienai, patys pamatysit.

Ką galėčiau pridurti nuo savęs kaip dabartinio laikinojo vyr. redaktoriaus? Pirmiausia labai džiugu dėl to, kad… „Bernardinai.lt“ išliko ir netgi, drįsčiau sakyti, visai neblogai gyvuoja. Kaip matome Elvyros komentare (ir kaip prisimena patys broliai pranciškonai), ši interneto svetainė buvo rizikinga idėja – ar tikrai žmonėms bus įdomūs krikščioniški, viltingi, nuoširdūs tekstai? Ar sugebėsime išsilaikyti? Ar šios žuvelės nepraris didieji interneto banginiai?

Simonas Bendžius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Pirmoji vyr. redaktorė taikliai pastebėjo, kad toks kelias, kurį anąkart pasirinko „Bernardinai.lt“, „beveik neišvengiamai užkerta kelius į sėkmę“. Ačiū Dievui, tekstų autoriams, skaitytojams ir rėmėjams, kad ėmė ir nutiko tas „beveik“.

Aišku, sunku išmatuoti tą „sėkmę“, kiekviena/s iš mūsų komandos šį žodį paaiškintų skirtingai. Man, kaip žurnalistui, „Bernardinų“ sėkmė – kad turime savo skaitytoją, braižą, ilgam išliekančius tekstus (ir vaizdo, garso įrašus), savo išskirtines temas, ypač religiją ir kultūrą. Be abejo, tobulėti visada yra kur, ir smarkiai. O ir mes patys kartais pavargstame ar nusiviliame. Labai žmogiška. Bet džiugu tai, kad mūsų nespaudžia tas nematomas vidinis ponas su botagu, visa gerkle šaukiantis: „Greičiau greičiau greičiau!“, „Daugiau daugiau daugiau!“, „Varyk varyk varyk!“ Kas yra dirbęs žurnalistu, žino, apie ką kalbu.

Labai viliamės, kad tas mūsų „lėtumo“ siekis, paradoksali „žurnalistinė ramybė“ šiek tiek suteikia tos vidinės ramybės ir skaitytojui, ko šiuo laikmečiu, manau, labai reikia.

E. Kučinskaitė, 2004 m. rašydama apie „Bernardinų“ išskirtinumą, iš pradžių pamini, kad vieni interneto portalai rašo, kad viskas labai gerai, kiti – kad viskas labai blogai (tad mes jus išgelbėsim, skaitykit mus!); tuo metu mūsų trečiasis kelias – tai sąžininga žiniasklaida, kuri nemanipuliuoja jausmais ir faktais, tiki ir siekia „tautos ir piliečių gerovės, brandžios pilietinės visuomenės, socialinio teisingumo, dvasinių vertybių“.

Šiandien, kai dėl įvairių priežasčių viešoji erdvė tiesiog nemaloniai įkaitusi (karšta net ir tarp pačių katalikų), manau, kad „Bernardinai“ gali siekti ir dar vieno svarbaus krikščioniško principo – tiesą sakyti su meile. Visur matome pavyzdžių, kai rodoma meilė, bet nesakoma tiesa, ir atvirkščiai (čia akmuo į mano mylimos Bažnyčios daržą) – sakoma daug tiesos, bet trūksta meilės. O juk šiedu dalykai vienas be kito praranda savo galią ir nekeičia nei manęs, nei pasaulio.

Tenka išgirsti atsiliepimų, kad „Bernardinai“ yra per daug lipšnūs, kad nestoja į teisingą kovą ir pan. Nežinau, gal šie žmonės ir teisūs, apie tai būtų galima surengti atskirą diskusiją. Kita vertus, yra juk įvairių būdų, kaip pasaulyje mažinti blogio. Nenuvertinkim diplomatijos vaidmens.

Ir paskutinė mintis šįkart: dažnai dalykų svarbą gyvenime atskleidžia kritinės situacijos. Panašu, kad šiemet taip gerąja prasme nutiko ir „Bernardinams“. Prieš Naujuosius nagrinėdamas 2020 m. skaitomumo statistiką, pamačiau, kad daugiausia skaitytojų sulaukėme pavasarį, per pirmąjį karantiną. Tuo metu antroji skaitomumo „banga“ pakilo lapkričio–gruodžio mėnesiais, per antrąjį karantiną. O septyni iš dešimties skaitomiausių pernai metų mūsų tekstų – apie nuotolines pamaldas, koronaviruso priežastis ir priemones, kaip priimti šią naują tikrovę.

Šiame kontekste viliamės, kad mūsų tekstai ir toliau Jums bent šiek tiek padės vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje – ar tiesiog suteiks įdomios, negirdėtos informacijos. Ta proga primenu, jog būrys dvasininkų, vienuolių bei pasauliečių ir toliau yra pasirengę Jums dvasiškai pagelbėti karantino metu – sąrašas štai čia. Ir kviečiu kiekvieną šeštadienį 18.00 val. mūsų feisbuko paskyroje stebėti, klausytis „Šeštadienio pokalbių“ ir juose dalyvauti. Šiandienos tema – gavėnia ir jos prasmė.

Ačiū už Jūsų bičiulystę, paramą ir pastabas. Būkime kartu! O kai baigsis tie visi virusai ir karantinai – susitiksime gyvai.

„Bernardinai.lt“ l. e. p. vyr. redaktorius Simonas Bendžius

*****

Elvyra Kučinskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Elvyra Kučinskaitė. Rizikingas bandymas įsiterpt į peizažą 

Bandymas pirmas: „strategiškai teisinga“ taikdarystė

Pradedant bent kiek viešesnį darbą tokiame visuomeniniame, politiniame kontekste, koks yra dabar, rizikuoji papulti visokių pagundų valdžion: labiausiai viliojanti ir, numanu, lengviausiai laiduojanti sėkmę pagunda – „strategiškai teisingai“ nušviesti mūsų tikrovę – imtis mokyti, kad niekas niekam netrukdytų.

Pavyzdžiui: visos valdžios dabar yra korumpuotos, tik dar nežinia, kas, kur ir iki kiek įbridęs, todėl geriau baikim tuos žaidimus – patys užspringsim tiesa, jei pamatysim, kas, su kuo, kada ir kur; Europos Sąjungon ir NATO vis viena įstosim, nes pasaulis, jei privačiai ir šypsosi kumštin, o viešai santūriai laukia „vidinių nesklandumų“ baigties, nesikėsindamas išmesti mus įvykių ir naujo europinės erdvės kūrimo paribin – pats per toli nuėjo, kad galėtų grįžti; inteligentai dabar turėtų inteligentiškai tylėti, taip puoselėdami taurią inteligentiškumo dvasią; liaudis turi būti sutaikyta, todėl gana gilintis į tautos susikirtimo priežastis ir t. t. Taikdariai visada gerai, net jei taika netikra, ramybės ilgesys akivaizdžiai auga, taigi nebūtų sunku tokiam apaštalavimui surasti klausytojų.

Bandymas antras: mesijai ir apaštalai

Yra ir kitas, kiek šiurkštesnis, bet jau kone visuotinai pripažintas būdas įsiterpti į visuomeninį mūsų peizažą: įtikinamai ir nenuilstamai kalbėti, kad viskas labai blogai.

Kaip kad visiems akivaizdu: valdžia korumpuota, Europa ir pasaulis nuo mūsų vis labiau nusigręžia, ir mūsų integracijos iš tikrųjų kybo ant plauko, inteligentija ištežusi ir baugšti, infantiliai besirengianti naujai rezistencijai, liaudis tamsi, valdoma žemiausių aistrų ir kvailiausių politikų, žiniasklaida skęsta savo pačios išmestuose teršaluose, Bažnyčia užmėtyta akmenimis… O kas gi, tiesą sakant, gali tai nuginčyti?

Ir ieškantieji teisybės visada gerai, net jei surasta tiesa ne visai tiesa ar pasakoma ne iki galo… O kai jau pasakoma, tai sudaro prielaidas pateikti paraišką savo būsimiems skaitytojams, autoriams ir kritikams. Kad štai, kitaip nei kai kurie, mes matome tikrąsias blogio priežastis, šakneles ir versmeles, iš kurių jos išauga… Žinom, kaip atverti kelius gėriui, teisingumui ir visokiam kilnumui, žinom visus burtažodžius, atvesiančius tautą vienybėn, šeimas – amžinon santarvėn, bažnyčias – gyvan tikėjiman ir meilės bendruomenėn. Žodžiu – pažįstam būdus, kaip šis susivėlęs į kaltūną pasaulis gali būti glotniai sušukuotas… Būkit ramūs, tikite ar ne, mes jus išgelbėsim!

Kad ir kaip būtų keista, viešųjų ryšių virtuozai įrodė, jog tokie scenarijai kuo puikiausiai įgyvendinami. Apaštalavimo ir mesianizmo ideologija bei technologija iš tiesų tokia paprastutė, taip lengvai įkandama ir taip lengvai laiduojanti sėkmę! Kas gi nenori gyventi geriau? Kas gi netrokšta nepaperkamos žiniasklaidos, įstatymams paklūstančių valdininkų, sąžiningų verslininkų?

Tiesa, jau beveik niekas nebetiki, kad tokių yra, bet trokšti vis viena trokšta. Ir trokš. Nes tas troškimas, bėda, yra paslėptas kažkur giliau, nei protas gali pasiekti, ir budi kaip koks pavojingas užtaisas. Kuo labiau jį dusinsi, tuo didesnis pavojus, kad sprogs. Taigi, kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, jog šiai negudriai mesijinei technologijai visada bus uždegta „žalia šviesa“. Bent jau tol, kol mesijų ieškosime ten, kur ieškome dabar – valdžioj, politikoj, visur, kur mūsų nėra, kur nereikia mūsų pačių drąsos ir pastangų.

Bandymas trečias: nuoširdumo paradoksai

O yra ir trečiasis kelias, bet jis… beveik neišvengiamai užkerta kelius į sėkmę. Labai paradoksalus kelias, kurio ne kiekvienas įgali išvengti. Ko gero, visi jį puikiai žinom: šiais laikais gali būti beveik garantuotas, kad viešai apsijuoksi ir susikompromituosi, jei išsiduosi, kad tikrai tiki visokiais gražiais dalykais ir jų sieki: tautos ir piliečių gerovės, brandžios pilietinės visuomenės, socialinio teisingumo, dvasinių vertybių… Tik papostringauk, kad tiki sąžiningos, komerciniams ir politiniams užsakymams nepavaldžios žiniasklaidos galia ir būtinybe, žmogaus prigimties kilnumu ir asmens orumu, ir supleškėsi ant savo paties sukurto naivumo laužo. Atitrūkėlis nuo realybės, infantilumo auka, nepajėgianti skaityti laiko dvasios…

Betgi dar vienas paradoksas: taip jau visais amžiais atsitinka, kad šių, trečiųjų, žmonių giminė niekaip neišnyksta. Deginasi ir nesudega. Skęsta ir nenuskęsta. Ir iš kur tas gajumas? Nekenksminga, tiesa, ji, dažniausiai nelabai drąsi ir ne tokia pikta, kad būtų grėsminga. Per mažai karšta, kad nudegintų, ne tokia dantyta, kad apkandžiotų, pernelyg gailestinga, kad laimėtų nuožmiąją įtakų kovą. Nors ko nebūna…

Sunku būtų neišsiduoti, kad ir dabar, skaitydami šį pasažą ir nardydami po „Bernardinų.lt“ erdvę, susiduriate būtent su šia „pasmerktąja“ gimine. Ką jau čia slėpsi, įklimpom. Vilniaus broliai pranciškonai ir mes, patiklūs jų bendraminčiai bei bendražygiai, visi, kurie kas kaip galėdami prisidėjo prie šio fakto, kuris nuo šiol vadinasi www.bernardinai.lt , būtent taip ir įklimpom – nuoširdžiai tikėdami viskuo, kas prieš tai buvusioj pastraipoj pasakyta. Ir nieko negalim padaryti, kad taip nebūtų atsitikę…

Taigi sumanėm mat išplaukti į žiniasklaidos vandenyną, kur lėtai ir oriai pasidalytuose vandenyse nardo banginiai, kur visos smulkios žuvelės jau išmokytos žinoti savo vietą ir gyvenimo būdą. Akivaizdu – įsirėžiam dabar į tą rūstų peizažą su savo neperkeltais troškimais ir norom nenorom turėsim savo galva patirti jų kainą. Daugiau nieko jums negalime pasiūlyti…

Ir vis dėlto įdomu. Kodėl nėr to nykios dykumos jausmo? O juk turėtų būti, ar ne? Juk strategiškai tai visai negudrus sumanymas…

O gal tikrai dvi Lietuvos gyvena Lietuvoj? Tai yra – du žmonės kiekviename iš mūsų? Kaip sakė šv. Paulius, vienas – kuris nori daryti gera, kitas, kuris daro bloga prieš savo valią… Vienas – kuris bet kokia kaina kraunasi kapšą, kitas – kuris dalija neatsigręždamas. Vienas, kuris nutyli tiesą iš baimės ar siekdamas sau naudos, kitas – kuris ją sako, statydamas pavojun savo vardą ir ateitį. Ir taip toliau.

Labai galimas dalykas, kad būtent taip ir yra. Kad nėra tik demonų ir tik angelų, tik manipuliuojančiųjų ir tik teisiųjų… Bet jei ši žemė dar sukasi tokioj neatrenkamoj gėrio ir blogio maišalynėj, tada turėtų būti tiltas, ir jungiantis, ir atskiriantis demonus bei angelus, esančius mumyse. Kažko trečio čia mums aiškiai trūksta. Kodėl apie tai nepagalvojus? Kodėl nepabandžius to suprasti?

Dėl viso pikto dar priminsiu – gal jums, gal sau, o gal Tam trečiam, nors deklaracijoms šiandien vietos lyg ir nebėra: nuoširdžiai tikime pilietinės demokratinės visuomenės jėga. Mes manome, jog teisingumas ir garbingumas – nei kieno nors nuosavybė, nei grynojo proto kategorijos, tik pati realiausia žmogaus tikrovė. Jis gali būti matomas tiek, kiek juo remiamės. Mes norime juo remtis.

2004-02-20