2021 08 02

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Nuo Lembergo iki Lemo

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tai antroji Nikodemo Szczygłowskio pasakojimo apie Lvivą/Lvovą dalis. Pirmąją skaitykite čia.

Iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kuris, kaip žinia, prasidėjo nuo įvykių Sarajeve, tiek Lvivas, tiek Sarajevas priklausė Austrijos-Vengrijos monarchijai. Tuometinis Lembergas/Lwówas/Lvivas buvo labiausiai į rytus nutolęs monarchijos didmiestis, priklausantis austriškajai jos daliai. Tai buvo autonominės karališkosios Galicijos provincijos sostinė ir (kartu su Triestu) ketvirtas pagal dydį visos monarchijos miestas – po sostinės Vienos, Budapešto ir Prahos.

Kraštas prie Austrijos buvo prijungtas po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, kaip pretekstą pasitelkus trumpą Haličo Rusios priklausymo Vengrijos karalystei epizodą viduramžiais ir faktą, kad Austrijos kaizeris tuo pačiu buvo ir Vengrijos karalius. Per beveik 130 Austrijos valdymo metų miestas gerokai išaugo ir išgražėjo. Į XX amžių Lvivas įžengė kaip modernioji metropolija, pasižyminti ne tik senovine architektūra, bet ir ištisais monumentalaus Vienos stiliaus pastatų kvartalais, gražiais parkais, turintis universitetą, svarbų geležinkelio mazgą ir didingą stoties pastatą.

Šiame mieste jau puikiai veikė modernus gatvių apšvietimas, vandentiekis ir kanalizacija – į jos sistemą buvo integruota ir po žeme pro miesto centrą tekanti Poltvos upė, tokiu būdu virtusi savotiška Lvivo Stikso upe. Be to miestas turėjo išplėtotą elektrinių tramvajų tinklą, galėjo didžiuotis įspūdingo grožio Didžiuoju teatru prie bulvaro pačiame miesto centre. Buvusiose ATR žemėse, kurios po padalinimo atiteko carinei Rusijai, nebuvo daug miestų, galėjusių pasigirti tokia civilizacine pažanga.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Austrija-Vengrija dėl savito politinio modelio nuo carinės Rusijos gerokai skyrėsi ir požiūriu į tautines mažumas (be dviejų titulinių tautų – vokiečiakalbių austrų ir vengrų – imperiją sudarė dar mažiausiai dešimt skirtingų, daugiausia slavų, tautų) ir politines laisves. Dėl šios priežasties, dalykai, kurie carinėje Rusijoje buvo griežtai draudžiami, Austrijoje buvo galimi. Tarp jų verta paminėti ir švietimą – universitetą, kuriame dėstyta lenkų kalba (Vilniaus universitetas nuo 1831 m. sukilimo iki pat Rusijos imperijos žlugimo liko uždarytas), lenkų bei ukrainiečių gimnazijas ir daug daugiau galimybių leisti knygas lenkų ir ukrainiečių kalbomis. Tuo metu carų valdžioje esančiose Lenkijos ir Ukrainos žemėse tokia veikla buvo ženkliai ribojama ar net draudžiama.

Negana to, Austrijos-Vengrijos valdžia leido beveik nevaržomai minėti šlovingas ATR istorijos akimirkas – antai, 1869 m. minint 300-ąsias Unijos metines, ant virš miesto centro stūksančio Aukštutinės pilies kalno iškilo dirbtinė kalva, pavadinta Liublino Unijos vardu. Viena iš centrinių miesto gatvių, visai šalia Galicijos seimo pastato (dabartinio universiteto), buvo pavadinta Gegužės Trečiosios (Konstitucijos) vardu, o pačiame miesto centre iškilo iki šiol vienu gražiausių laikomas paminklas Adomui Mickevičiui (beje, poetas šiame mieste niekada nesilankė). Vilniuje 1898 m. minint didžiojo poeto šimtąsias gimimo metines tebuvo galima slapčia pastatyti jo biustą, paslepiant jį vienoje iš šv. Jonų bažnyčios koplyčių.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Miesto paminklų likimas po Antrojo pasaulinio karo apskritai yra vertas atskiro paminėjimo – sovietams galutinai prijungus miestą, iš jo išvyko ne tik dauguma lenkų gyventojų, bet buvo „repatrijuoti“ ir kai kurie paminklai. Taip, pavyzdžiui, paminklas žymiajam satyrikui, Lenkijos dramos pradininku laikomam Aleksandrui Fredrui iškeliavo į Vroclavą, o paminklas karaliui Jonui III Sobieskiui – į Gdanską. Rusams per Pirmąjį pasaulinį karą iš Vilniaus evakavus savo paminklus – Kotryną II iš Katedros aikštės ir „koriku“ vadinamą Muravjovą iš dabartinės Daukanto aikštės – miestas ilgam laikotarpiui iš esmės liko beveik be paminklų, taigi po Antrojo pasaulinio karo ir iškeldinti ypatingai nebuvo ko.

XIX ir XX amžių sandūroje miestas garsėjo kaip ypač reikšmingas lenkų kultūros židinys, tuo pačiu jis buvo labai svarbus ir ukrainiečiams, kurie vadino jį savo tautinio atgimimo „Piemontu“. Būtent čia įsikūrė pirmosios skautų organizacijos – ir lenkų, ir ukrainiečių – kaip ir pirmosios abiejų tautų futbolo komandos (beje, viena iš jų buvo pavadinta „Pogoń“ – Vytis), jos sužaidė pirmąsias futbolo rungtynes.

Bendros istorijos pėdsakų mieste galima rasti tikrai nemažai. Tarkime, įdėmiai pažvelgus į šv. Andriejaus graikų katalikų bažnyčios įspūdingą renesansinį frontoną, galima įžiūrėti ir Lenkijos herbą – erelį, ir Lietuvos – Vytį vaizduojančius bareljefus. Vyčio atvaizdų ant atokiau nuo senamiesčio esančių gyvenamųjų pastatų, statytų XIX a. pabaigoje, fasadų galima rasti ir daugiau, kartais gan netikėtai.

Pasaulinė mazochizmo sostinė?

Šiandien mieste senosios, jau daugiau kaip prieš šimtmetį mirusios Dunojaus monarchijos dvasia yra juntama kone ryškiausiai Vidurio Europoje. Tam tikra nostalgija „senajai gerajai Austrijai“ ir jos valdomai Galicijai alsuoja ne tik daugelis ukrainiečių rašytojų literatūrinių kūrinių, bet ir mieste veikiantys barai, restoranai ir kavinės. Kai kurie iš jų bando atkartoti senąsias tradicijas – kaip antai „Atlaso“ kavinė Rotušės aikštėje, buvusi ypač populiari, netgi kultinė, iki Pirmojo pasaulinio karo bei tarpukariu. Vieną iš kavinės meniu žinomas vietos dalininkas Vlodkas Kostyrkas išpuošė įspūdingais viduramžių valdovų portretais.

Ypatinga ir „Škotų“ kavinė, netoli senojo universiteto pastato, kurioje tarpukariu rinkosi garsiosios Lvovo matematikos mokyklos atstovai, tokie kaip Stanisławas Ulamas ir Stefanas Banachas. Kitos miesto vietos bando kurti naujas legendas, paremtas praeities dvasia, kaip, pavyzdžiui, „Fest!“ koncernui priklausantys „emociniai restoranai“ – viename jų galima, prisiminus Francą Jurgį Kulčyckį, „kasti kavą“ po žeme (juk, kaip žinia, kava yra naudingoji iškasena, visai ne augančios ant medžių uogos), kitame galima susipažinti su naftos ir žibalo išradėjais – Janu Zechu ir Ignacu Łukasiewicziumi, o trečioje – prisiminti žodžio „mazochizmas“ kilmę, susipažinus su mieste gimusio rašytojo Leopoldo von Sacher Masocho kontekstu. Judrios gatvės šaligatvyje stovi net paminklas šiam savotiškai pagarsėjusio „Veneros su kailiniais“ autoriui. Komerciškai išnaudojant Masocho legendą, mieste pusiau juokais kalbama, jog Lvivas yra „pasaulinė mazochizmo sostinė“.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Vis dėlto, jei penktadienio ar šeštadienio vakare miesto centras ūžia nuo barų lankytojų gaudesio, sekmadienio rytais ore girdima skambi bažnyčių varpų dūžių melodija. Dauguma bažnyčių mieste priklauso graikų katalikų konfesijai. Miestas Ukrainos kontekste išsiskiria pabrėžiamu religingumu.

Graikų katalikų dvasinis centras

Graikų katalikų bažnyčia (dar kartais vadinama unitų) vaidina didžiulį vaidmenį šiame mieste – iš esmės tai didžiausias miestas Ukrainoje, kuriame vyrauja graikų apeigų katalikų bendruomenė. Istorijos paradoksas lėmė, kad 1596 m. pasirašytos Brastos Unijos – kuria siekta sujungti stačiatikių bažnyčią LDK ir Lenkijos valdomose žemėse su katalikų bažnytinėmis struktūromis XVI a. pabaigoje – pėdsakai šiose žemėse buvo carų valdžios vėliau nuosekliai išnaikinti ir išliko tik Galicijoje, kuri Rusijos valdžion nepateko.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Laikui bėgant, iki Pirmojo pasaulinio karo tai jau tapo iš esmės vietos ukrainiečių tautine bažnyčia, taip pat stipria jų identiteto dalimi – daugiausia dėl tokių autoritetų kaip vyskupas Andrejus Šeptyckis veiklos. 1946 m. Unija buvo „panaikinta“ sovietų organizuoto vadinamojo „pseudosoboro“ metu, dauguma dvasininkų ir vyskupų represuota, bažnyčia pasitraukė į pogrindį, o jos šventovės buvo atiduotos Rusijos Maskvos stačiatikių patriarchatui. Mieste liko veikti vos dvi Romos katalikų bažnyčios. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje kilus ukrainiečių nepriklausomybės judėjimui, jį lydėjo ir graikų katalikų bažnyčios atsikūrimas ir jai priklausiančių teisių (taip pat ir turtinių) sugrąžinimas.

Šių įvykių atgarsiu buvo ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno pastatų, kuriuose kadaise kalintas A.Mickevičius, grąžinimas graikų katalikų bažnyčiai.

Ant aukštos kalvos, esančios į pietvakarius nuo senamiesčio, stūkso šv. Juro katedra bei šalia esantys metropolitų rūmai – tai svarbiausia graikų katalikų šventovė ir vienas ryškiausių akcentų miesto panoramoje, gerai matomas, pavyzdžiui, iš Aukštutinės pilies kalno.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Miestas – literatūros personažas

Nuo 2016 m. Lvivas buvo paskelbtas priklausantis UNESCO Literatūros miestų tinklui, jame vyksta daug renginių, kuriais siekiama populiarinti literatūrą, poeziją, skaitymą, įdomių įkvėpimo šaltinių įvairių rašytojų kūryboje paieškas. Įdomu ir tai, kad pats miestas iš esmės jau seniai yra tapęs literatūriniu herojumi. Lenkų nostalgija savitam miesto mitui sulaukė be galo daug išraiškų literatūroje – verta paminėti jau vien neseniai mirusio žymaus lenkų poeto Adamo Zagajewskio (gimusio šiame mieste) garsųjį eilėraštį „Jechać do Lwowa“ (Važiuoti į Lvovą), kuriame jis klausia: „iš kurios stoties reikėtų važiuoti į Lvovą, jei tik ne iš sapno, brėkštant aušrai, kuomet rasa nugula ant lagaminų ir pabunda traukiniai ir ekspresai…“

Populiarus lenkų rašytojas Marekas Krajewskis, pagarsėjęs kaip detektyvinės serijos apie tarpukario Vroclavą autorius, neseniai dėmesio skyrė ir tų laikų Lwówui – jo paskutinių kelių kūrinių veiksmas vyksta būtent šiame mieste.

Šiuolaikinėje ukrainiečių literatūroje Lvivas jau tapo tam tikru fenomenu – apie miestą rašo ne tik žymūs mieste gyvenantys arba iš Vakarų Ukrainos kilę rašytojai, bet ir kiti jaunieji autoriai, kurie tiesioginių sąsajų su Lvivu neturi. Miestas vis daugiau romanų ir apsakymų tiesiog atlieka savo paties vaidmenį – didelės dalies populiarių istorinių romanų veiksmas vyksta būtent čia.

Žinomas Lvive gyvenantis autorius Jurijus Vynnyčukas Lvovui iš esmės paskyrė beveik visą savo kūrybą – jau ilgus metus jis rašo apie senąsias miesto legendas, Galicijos virtuvės ypatumus bei Austrijos laikų ar tarpukario Lvovo kriminalinį gyvenimą.

Lemo sugrįžimas į miestą

Turbūt viena įdomiausių, dabar atgimstančių miesto legendų yra susijusi su ko gero garsiausiu Lvove gimusiu rašytoju Stanisławu Lemu. Senojo, dar austrų laikais, 1893 m. statyto tramvajaus depo teritorijoje dabar visu pajėgumu vykdoma renovacija – čia kuriasi LEM Station. Apie šį projektą noriai ir entuziastingai pasakoja jo koordinatorius Mychajlas Lemakas.

„Mūsų tikslas – transformuoti senojo tramvajaus depo pastatus ir teritoriją į naują, kreatyvią erdvę. Mes tikime, kad jau greitai ši atgaivinta teritorija taps savotišku traukos tašku, kaip saviugdos erdvės, skirtos menininkams, verslininkams, mokslininkams ir kitiems kūrybinių industrijų sričių profesionalams“, – pasakoja Mychajlas.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

„Projektas Lemo vardu buvo pavadintas neatsitiktinai, – tęsia jis. – Stanisławas Lemas buvo pasaulinio lygio rašytojas fantastas, futurologas, mąstytojas, daugelis jo paskelbtų idėjų išsipildė, o įžvalgos žadina vaizduotę iki šiol. Jis gimė Lvove 1921 m. ir čia gyveno 25 metus, prieš palikdamas miestą. Be abejo, žinome, kad jo patirtis mieste yra kupina ir labai skausmingų akimirkų dėl to, ką jam teko išgyventi per Antrąjį pasaulinį karą ir vėliau – dėl jų jis čia taip niekada ir nesugrįžo. Šiuo projektu tikimės įamžinti Lemo atminimą mieste, geriau, nei tai būtų padaryta pastatant paminklą ir atidengiant atminimo lentą. Beje, aikštė prieš depo angarus bus pavadinta Lemo vardu, o viena iš naujų viešųjų erdvių, kurią sukursime depo teritorijoje, taps nauju skveru, kurį pavadinsime Jono Tykaus (Ijon Tichy) vardu – vieno iš garsiausių Lemo kūrinių personažų, tolimų žvaigždžių ir galaktikų tyrinėtojo.“

Mychajlas Lemakas šypsosi, sakydamas, kad daugelis mano, jog į šį projektą jis įsitraukė dėl tam tikro jo pavardės sąskambio su garsiojo rašytojo pavarde, ir pabrėžia, kad projektas yra vietinių privačių investorių iniciatyva, kurią Lvivo miesto savivaldybė parėmė greičiau morališkai bei organizavo konkursą dėl savivaldybės įmonės priklausančių pastatų ir teritorijos ilgalaikės nuomos, kuriai pasibaigus visa teritorija bus grąžinta miesto bendruomenei. Jis tikisi, kad tokiu būdu į Lvivą sugrįš jei ne pats Stanisławas Lemas, tai bent jau jo atminimas.

Su statybininkų šalmais ant galvų stovime kartu ant vienos iš depo halių stogo, šalia vykdomi lifto šachtos ir bokšto tvarkymo darbai. Iš čia atsiveria panorama į kiek toliau, apačioje, slėnyje nusidriekusį senamiestį. Kiek toliau į vakarus plyti ir austrų secesinės architektūros pavyzdys – geležinkelio stotis, į kurią „bet kuriuo metu“, pasak Adamo Zagajewskio, būtų galima atvykti, važiuojant į Lvovą.

Savo garsųjį eilėraštį Zagajewskį užbaigė tokiais žodžiais:

„… ar kiekvienas miestas

turėtų tapti Jeruzale ir kiekvienas

žmogus žydu ir tiesiog dabar paskubomis

pakuotis daiktus, visada, kasdien

ir vykti nuolat, važiuot į Lvovą, juk jis yra,

yra, ramus ir tyras kaip

persikas. Lvovas yra visur.“