2020 08 04

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Nuo mokslo prie mito tiesos. Pokalbis su politikos antropologu A. Grišinu

Arvydas Grišinas
Dr. Arvydas Grišinas / Asmeninio archyvo nuotrauka

Racionalios, autoritetingų institucijų legitimuotos, vienareikšmės tiesos politikoje neliko, gyvename post-tiesos (iš angliško post-truth) epochoje. Tikriausiai ne kartą girdėjote tokią diagnozę. Bet ką ši sąvoka reiškia, kodėl politikai vis labiau sau leidžia ignoruoti faktus, ekspertines žinias, manipuliuoti visuomenės nuomone, pasitelkdami technologijas, ir kokios šio pokyčio politinėje kultūroje priežastys?

Dr. ARVYDAS GRIŠINAS yra Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Jis apgynė disertaciją Kento (Jungtinė Karalystė) universitete, stažavosi Švedijoje, Austrijoje, JAV. 2018 m. prestižinė „Routledge“ leidykla išleido jo pirmąją knygą „Politics with a Human Face: Identity and Experience in Post-Soviet Europe“  (liet. „Politika žmogišku veidu: tapatybė ir patirtis posovietinėje Europoje“). Šių metų pradžioje jaunam tyrėjui skirta Valstybės Nepriklausomybės premija.

Minėjai, kad šiuo metu domiesi post-tiesos sąvoka. Eseistas Donatas Petrošius viename tekste pavadino šį metą „poteisybės“ epocha. Kaip tau toks lietuviškas vertinys? Ir apskritai, kaip apibrėži šią ypač madinga tapusią sąvoką?

„Poteisybė“ skamba ironiškai, o man atrodo, kad ne taip ir juokinga. Juoktis iš visko – posovietinės būklės žyma. Tai ciniškas žingsnis (visiškai nieko asmeniško Donatui Petrošiui). Esame linkę arba juoktis iš visko, arba susišventinti ir visai nieko juokinga nematyti. Mano supratimu, post-tiesa yra Apšvietos užtemimas. Galios institucijos, kurios iki šiol sąlygojo empiriniais faktais įrodomą, racionaliai artikuliuojamą, knygose užrašomą, sau pačiai neprieštaraujančią tiesą, netenka monopolio. Tiesos režimas keičiasi.

Tai vyksta dėl trijų priežasčių. Pirma – po Antrojo pasaulinio karo traumos Vakaruose įvyko linijinio tiesos naratyvo lūžis. Frankfurto mokyklos atstovas Theodoras W. Adorno sakė, kad rašyti poeziją po Holokausto – barbarybė. Kaip mokslo progresą ir proto pažinimą aukštinusi Vakarų civilizacija galėjo ateiti iki tokio absurdo? Kritinių teorijų, egzistencializmo, postmodernizmo atstovai ėmė ieškoti būdų, kaip išardyti linijinį švietėjišką tiesos naratyvą. Antra – technologijos pliuralizuoja mūsų tiesos režimą. Gauname tiek daug ir prieštaringos informacijos, kad linijinis naratyvas tampa nebeįmanomas. Taip pat technologijos leidžia manipuliuoti faktais: anksčiau juos galėjai įrodyti empiriškai, šiais laikais vaizdus ir garsus lengva sufalsifikuoti, empirika tampa dvejotina. Pavyzdžiai būtų „deepfake“ technologija, dirbtinio intelekto sapnavimas ir vaizdų generavimas. Su technologijų pagalba žymiai efektyviau galima skleisti propagandą, stebėti žmones. Trečia – antivakarietiški politiniai interesai. Tiesos režimas savaime neirtų, jei nebūtų jį ardančiųjų. Maidanas Ukrainoje, Krymo okupacija, karas šalies rytuose žymi tą momentą , kai imta kariniais mastais intencionaliai naudoti prieš Vakarus bei iš principo vakarietiško tipo tiesos režimą nukreiptą dezinformaciją. Jos tikslas nėra įtikinti, kad „yra ne vienaip, o kitaip“, o kad „yra bet kaip ir niekaip“.

Tokiame post-tiesos pasaulyje suaktualėja vaizdiniai, simboliai, mitologinis mąstymas. Tai, ką Timothy Snyderis vadina „politics of eternity“ (liet. amžinybės politika). Po Šaltojo karo pabaigos pasauliniu mastu buvo vykdoma „neišvengiamybės politika“, kai tikėta, jog ateityje bus tik dar daugiau dabarties, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo pasaulyje įsivyravusi  liberali tvarka kažin kodėl tęsis amžinai: pasaulis globalės, ekonomika augs, politiniai režimai demokratės. Tačiau Francio Fukuyamos padiktuota utopistinė istorijos pabaigos idėja buvo sukompromituota. Anot T. Snyderio, Rusija tikslingai ją keičia kitu naratyvu – amžino sugrįžimo politika, kurioje progresas neįmanomas, galimas tik stabilumas arba chaosas. Mitologinį, ne faktografinį elementą rodo supratimas, kad fašistai yra cikliškai sugrįžtantys priešai, nuo kurių apginti gali tik tvirta valdžia. Neva Vladimiras Putinas sėkmingai kovoja su fašizmu ir Ukrainoje, ir Vakaruose. Paradoksalu, bet tokia retorika performatyviai kuria politinę realybę: ypač po 2016 m. mes išties matome suaktyvėjusią radikalią dešinę Vakaruose. Nedemokratiški režimai siekia įtvirtinti tokią istorinę sąmonę, tačiau faktas, kad ir Vakaruose yra įvykęs lūžis, leidęs mums tokį naratyvą priimti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuo ši „poteisybės“ epocha – visgi liksiu prie D. Petrošiaus sulietuvinimo – grėsminga politine prasme?

Pasikeitė cinizmo pobūdis – jis nebėra orientuotas į tiesos atskleidimą. Sovietmečiu žmonėms satyra leido pašiepti nuolat išgyventus absurdus, kuomet viešai deklaruojami dalykai niekaip neatitiko kas dieną patiriamos faktinės tikrovės. Ta šizofreniška būsena būdavo lyg ir išteisinama, nuleidžiama juokais, legitimuojama, paverčiama pamąstoma. Sovietinių anekdotų humoras buvo toks, jog jie iš tikro kalbėjo tiesą: dešroje iš tikro buvo tualetinio popieriaus, čeburėkuose – įtartinos mėsos ir pan. Kai iš to pasijuoki, tai lyg ir lengviau iškęsti.

Sąjungai žlugus ir Sąjūdžio palaimai išsivadėjus, visi naratyvai, ideologijos, visi tiesos siekiai tapo ciniškai sumalti į miltus – tai atlaisvino kelią valiai ir galiai, laukiniam kapitalizmui. Ciniško juoko faktinės tiesos atskleidimo mechanizmas nebeteisino esamo režimo, o teigė, jog viską valdo pinigai. Tuo tarpu post-tiesos epochoje cinizmas, pašaipa ir vaipymasis nebeatskleidžia jokios tiesos. Jie kuria savo pasaką. Išsigalvodamas faktų, išjuokdamas kito teiginius ir skaitmeninėmis technologijomis falsifikuodamas faktinius įrodymus, aš kuriu naują politinę būtį. Ji neprivalo būti visuotinė ar visuotinai pripažinta, bet tol, kol ją kontroliuoju ir galiu įtikinimu ar įbauginimu ją sukurti, politikoje ji egzistuoja ir faktiškai, todėl tikros tiesos klausimas apskritai nustoja būti aktualus. Iš čia – post-tiesa.

Tam tikra prasme grįžtame į viduramžišką modelį. Komunikacijos mokslų profesorius Tomas Pettittas rašo, kad, Gutenbergui išradus masinio knygų spausdinimo technologiją, tiesa sugulė į linijinius tekstus, o dabar per internetą grįžtame į priešgutenberginę epochą – „pliotkų“ ir galios režimą. Jei gerai skleidi gandus arba turi didelį kardą – valdai pasaulį. Pavojus akivaizdus – liberaliai demokratijai daug vietos nelieka. Pasaulis, žinoma, nesibaigs, bet mums tai svarbu, nes liberalios demokratijos pagrindais remiasi ir Europos Sąjunga, ir NATO. Be šitų institucijų būtume nepavydėtinoje geopolitinėje situacijoje. Mums šie ideologiniai klausimai, deja, yra egzistenciniai.

Ar sakytum, kad posovietinėms visuomenėms poteisybės situacija būdinga kaip nors kitaip nei, tarkime, vakariečiams?

Svarbu pabrėžti, kad posovietiniai žmonės nelygūs. Visų bendras išgyvenimas buvo Sovietų Sąjungos griūtis, bet vėlesni skirtumai akivaizdūs – viena kryptimi nuėjo Baltijos šalys, kita – Moldova, trečia – Baltarusija. Kalbant apie Baltijos valstybes, pasirinkome minėtąjį neišvengiamybės kelią, tačiau mitologizuotas mūsų mąstymas išlenda, kai konfliktuojame dėl simbolių – statulų, skulptūrų ir pan. Lukiškių aikštės likimas mums opus ir jautrus, nes susijęs su išgyvenimais, vaizdiniais, pasakojimais apie save: kilmę, būtį, ateitį.

Mums pažįstama post-tiesos įvedama mitologizuota kalba. Nesutinku su tais, kurie sako, kad post-tiesai būdingas apeliavimas į emocijas, į jas apeliuojama visada. Pavyzdžiui, apeliuojant į griežtai apibrėžtus įstatymus – apeliuojama į emocijas, susijusias su saugumu, užtikrintumu, reputacija. Kalbant apie žmogaus laisves ar teises, kalbama ir apie išsilaisvinimo euforiją, ir apie buvimo pripažintam džiaugsmą. Mūsų mitologinis mąstymas yra tapęs svarbesnis ir paaštrėjęs dėl nesenų istorinių patirčių ir valstybės egzistencinės situacijos – ant ribos tarp Rytų ir Vakarų, kur tapatybę tenka rinktis ir įtvirtinti, ją praktikuoti. Su post-tiesa ateinantis daugiareikšmiškumas, neužtrikrintumas mums atpažįstamas, nes nuolat lydi mūsų politinę kultūrą.

Paplūdimys Lukiškėse.
Smėlis Lukiškių aikštėje. Paulius Peleckis/Fotobankas nuotrauka

Žlugus Sovietų Sąjungai, žmonės išgyveno ne tik politinio režimo ir ekonominės sanklodos kaitą, bet, kaip rašai savo knygoje apie tapatybę ir patirtį posovietinėje Europoje – sukrėtimą, kurį galimą prilyginti karo, revoliucijos ar žemės drebėjimo sukeltai patirčiai.

Virsmas devyniasdešimtaisiais reiškė, kad vieną dieną turi darbą, o kitą – ne, kad vieną dieną kažkas kainuoja tiek kapeikų, o kitą dieną – dešimt kartų daugiau. Aplinkybės, prie kurių tvarkos žmonės buvo įpratę, kuriose gyveno, planavo, turėjo tapatybes ir santykius, persiformavo. Jie pateko į Alisos stebuklų šalyje pasaulį – štai durys per didelės, štai per mažos. Kadangi politika yra sąlygota žmogiškumo, ši milžiniškų pokyčių patirtis neišvengiamai turėjo įtakos politikai.

Kiek apskritai šiandien dar adekvatu kalbėti apie posovietinius žmones, valstybes, visuomenes, būklę ir pan.? Rinkimuose jau balsuoja karta, gimusi po Nepriklausomybės atkūrimo ir net po pertvarkų dešimtmečio, po 2000 m. Kodėl vis dar reikalinga ši „posovietiškumo“ kategorija?

Galima sakyti, kad, kol yra žmonių, patyrusių Sovietų Sąjungos griūtį, tol prasminga kalbėti apie „posovietiškumą“. Politiniai procesai, diskusijos vis dar yra sąlygojami istorinės patirties. Diskusijose dėl paminklų ryškus aukos, protėvių kraujo praliejimo elementas. Kol mūsų tapatybė formuojama remiantis sovietmečiu pralietu krauju, tol valstybė yra posovietinė, nes turi istorinį ryšį su Sovietų Sąjunga.

Kita vertus, yra minėta jaunoji karta, kuriai šie dalykai nebeaktualūs kaip žmogiški išgyvenimai, o tik kaip istorinis paveldas. Jie gyvena kitkuo. Taigi išgyvename tam tikrą politinės patirties mitologizavimosi procesą. Tačiau tikriausiai reikėtų sakyti, kad įvardijimas „posovietinis“ gali pasikeisti, kai atsiras kitas vardas mūsų laikui, o ne erdvei.

Apskritai nereikia bijoti šito žodžio, nereikia bijoti ir to, kad esi toks, koks esi. Nepakankamo vakarietiškumo baimė būtent ir nurodo į posovietinę tapatybę. Kai atvykau studijuoti į Jungtinę Karalystę, įtampos dėl mano „barbariškos“ kilmės iš Rytų Europos būta, tačiau pasakiau sau, kad, jei posovietinę tapatybę laikau nevisavertiškumu, vadinasi, esu pavaldus tai praeičiai ir nekritiškai priimu „istorijos pabaigos“ naratyvą, kuris šiaip jau man niekada neatrodė adekvatus. Todėl ilgainiui nusikračiau nerimo ir ėmiau žvelgti į save kaip į žmogų iš kraštų, turinčių be galo įdomią patirtį, nevienareikšmišką istoriją ir daugialypį paveldą. Manau, tokia tapatybė, posovietinė ar ne, gėdos nedaro niekam.

Jaunimas žygiuoja su angliškais plakatais, fone – Katedros skulptūros.
Jaunimo eisena Vilniuje 2020 m. birželio 5 d., skirta palaikyti „Black Lives Matter“ sąjūdį. Irmanto Gelūno / „Fotobanko“ nuotrauka

Sakai, kad nevisavertiškumas yra posovietinės tapatybės atributas. Kas dar? Ar pokyčių baimė galėtų būti viena iš jų? Tokia mintis kilo stebint vyresniosios kartos žmonių reakcijas į jaunimą, Vilniuje surengusį judėjimo „Black Lives Matter“ palaikymo akciją.

Dabartinių pokyčių tempai tokie, kad negali kaltinti žmonių už jų nenorą. Jiems užtenka nežinios dėl darbo rinkos. Kriziniu laikotarpiu nuolatos atsiranda žmonių, simpatizuojančių radikalioms idėjoms, nes radikalumas, jų supratimu, užtikrina stabilumą, o tai yra itin svarbus žmogaus poreikis. Stabilumo, tvirtumo, tvarkos, įstatymo, autoriteto vaizdiniai žada tam tikrą atsparumą istoriniams pokyčiams, klimato kaitai, ar kitoms krizėms. Šie vaizdiniai patrauklūs, tačiau nesprendžia nei politinės, nei žmogiškos egzistencijos situacijos, jie turi gynybinę funkciją. Bet pažeidžiamumas irgi veikia žmogaus gyvenimą: kaip sukursime gyvybę be nėštumo, kaip ko nors išmoksime be klaidų, ką nors pažinsime nekeliavę ar nepriėmę į savo gyvenimą „kito“?

Dar įdomu, kad „stabilistai“ savo naratyve taiko tiek revoliucinį, tiek reakcionistinį dėmenį. Jie piktinasi, kad kažkas drumsčia vandenį, ir kartu ieško, kieno interesai už tų demonstracijų glūdi, nori su šaknimis išrauti „blogį“. Tai irgi tam tikras posovietinis cinizmas, tarsi joks politinis judėjimas negalėtų kilti iš idealizmo ar sąžiningo apsisprendimo, net jei būtų klaidingas neturi teisės egzistuoti, būtinai ieškoma paslėptos piniginės, klausiama: „kam tai naudinga?“. Ne veltui dažnai naudojamos George‘o Soroso, Billo Gates’o ar kitų turtuolių figūros. Anot Rene Girard’o, turtuoliai, kaip ir vargšai, socialinių dramų metu labai neretai marginalizuojami, paverčiami atpirkimo ožiais. Išsiaiškinęs, kas paslėpta, gali tai demonizuoti ir su tuo kovoti. Aiški mitologinė schema, pasaulis stoja į vietas. Paulis Ricœuras tai vadino „nepatiklumo filosofija“. Anot jo, net ir Freudas, Nietzsche, Marxas – didieji modernybės protai – visi norėjo už regimybės pamatyti tikrąją (pasąmoninę, galios ar ekonominę) tiesą, demaskuoti „tikruosius“ motyvus. Turbūt tam tikru lygmeniu visuose mumyse glūdi mažas radikalas.

Arūnas Sverdiolas ir Tomas Sodeika 1991 m. tekste, kurį pamėgau cituoti, pavadinimu „Gyvenimas kolboje ir tuoj po to“ rašė apie šią klišę – apibendrintai ieškoti mitologinio blogio – sovietmečiu.  Čia jie kalba apie tuometinę Lietuvos visuomenę, bet nedaug kas pasikeitė ir dabar. Pasakai „kažkas sumokėjo“ ir pasidaro aišku, kas yra kas:

Apskritai klausimas cui bono nėra kažkas visiškai nauja ir neregėta. Jis priklauso tradiciniam europinės kultūros konceptualiniam arsenalui. Nauja yra tai, kad ši įtarumo technika, iki šiol taikyta lokaliai ir empiriškai, kaip nusikaltėlio ieškojimo („susekimo“, sako Leninas) priemonė, dabar tampa universali ir apriorinė: ja remdamasis, visuomeninės tikrovės teisėjas suseka, (o paskui nuteisia ir nubaudžia) ne tik nusikaltėlį, bet ir kiekvieną įtariamąjį. O įtariami yra visi.

Šios schemos net nekvestionuojame.

Stebėdama diskusijas dėl pliažo ir Vyčio Lukiškių aikštėje, galvojau, kad mes labai ilgimės kažkokios mitinės „vienybės“, negalime pripažinti visuomenės pliuralumo.

Politinis vienybės mitas yra labai paplitęs ne vien posovietinėje erdvėje. Apskritai šis ir kiti populiarūs politiniai mitai padeda žmonėms susiorientuoti šiaip jau pliuralioj, įvairialypėj situacijoj, apsibrėžti lūkesčius, elgesio modelius. Neaiškumo, nevienareikšmiškumo yra visose demokratinėse visuomenėse, kur pripažįstama laisvė reikštis. Bet ši polifonija gali būti suprasta ir kaip triukšmas, beprasmis paukščių klegėjimas. Todėl man atrodo, kad tie vienybės mitai nėra nesąmonė, jie – politikos dalis, turinti savo funkciją, leidžianti per krepšinio varžybas skanduoti „Lie-tu-va!“

Suprantu tuos, kurie nori pademonstruoti laisvę ir praeities įveikimą, suvaldymą kalvele ar pliažu Lukiškių aikštėje – juk kai elgiamės lyg kasdieniškai, nieko neteigdami, lyg poilsiaudami, tai opių ir kartais neišsprendžiamų problemų lyg ir nelieka. Tačiau taip pat suprantu ir tuos, kurie įdarbina vienybės ir stabilumo mitus, kad pasistatytų stabuką – juk pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, jie jaučiasi, kad kovoja žūtbūtinėje kovoje su blogiu (save, žinoma, laikydami gėriu). Tokiu būdu poliarizuojant pasaulį irgi išsprendžiamos daugialypumo keliamos problemos. Galų gale visa politika, mano akimis, vis tiek atsiremia į tą trapią ir prieštaringą žmogišką būklę, įvairius jos keliamus iššūkius bei bandymus su jais susidoroti. Įdomu yra tai, kad šioms problemoms spręsti mes tebenaudojame vienokias ar kitokias mitologemas.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.