Nuo šiol lietuvių literatūrą kuria ir mašinos

Saulius Keturakis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius.

Jis atsirado kaip nuotykis šalia mano mokslinių tyrimų apie dirbtinį intelektą. Buvo smalsu, ar pavyktų dirbtinį intelektą išmokyti ne tik apdoroti didelių apimčių kalbos duomenis, bet ir sukurti ką nors originalaus. Panašių eksperimentų jau būta ir anglų, rusų, vokiečių bei japonų kalbomis – dirbtinio intelekto sukurti romanai jau yra dalyvavę užsienio konkursuose ir net pelnę prizines vietas. Tačiau kompiuteris dar niekada nekūrė grožinės literatūros lietuvių kalba.

Rašytojas Tomas Maagi

Iš pradžių, sugeneravus noveles, norėjosi iš karto visiems pasakyti, kaip jos atsirado. Tačiau paskui pasidarė įdomu – ar skaitytojas turi kriterijus atpažinti, kas kūrė literatūrą, žmogus ar mašina? Taip atsirado Tomas Maagi.

Kartu su kultūros žurnalu „Nemunas“, kuris mielai įsitraukė į avantiūrą, buvo sukurta NEĮMANOMA, iš beveik visiškai atsitiktinių faktų sudėliota, rašytojo biografija: pusiau estas, kurio tėvai sovietmečiu užsiėmė melioracija Šiaurės Lietuvoje, kažkur tarp Mosėdžio ir Skuodo; dabar dažniausiai gyvenantis Estijoje ir savo nostalgiją apie vaikystę išliejantis štai tokiomis istorijomis apie Šiaurės Lietuvos mažųjų miestelių kasdienybę.

Taip ir buvo paskelbta pasauliui: štai rašytojas Tomas Maagi, o štai jo debiutinė kūryba. Prašom, vertinkite.

Populiaraus rašytojo kasdienybė – ne Tomui

Visi spaudos leidiniai turi skaitytojų maniakų, kurie peržiūri kiekvieną raidę ir dalijasi savo įspūdžiais su redakcija. Tačiau į T. Maagi noveles buvo sureaguota vangiai – jos aiškiai nebuvo tokios, kurios sukeltų perversmą literatūriniame gyvenime. Vienas skaitytojas parašė, kad tos novelės kažkokios keistos, bet gal todėl, jog rašytojas – pusiau estas?

Nustebau sužinojęs, kad Kaune yra estų menininkų draugija, kurią sudarė du tapytojai. Jie manęs paprašė T. Maagi kontaktų, nes prie dviejų prisidėjus dar vienam draugiją jau sudarytų trys ir būtų galima imtis didesnių darbų. Pažadėjau atsiklausti rašytojo, ar jis sutiktų.

T. Maagi dar buvo pakviestas į vieną literatūrinį vakarą, tačiau mandagiai atsisakė.

Keisčiausias įvykis nutiko metiniame kultūros žurnalo „Nemunas“ skaitytojų ir autorių susitikime, kuriame aptariamos įdomiausios metų publikacijos. Kažkam iš klausytojų paklausus „Ar salėje yra Tomas Maagi?“ aš užsikosėjau bandydamas laimėti laiko ir sugalvoti kokį atsakymą. Bet jo neprireikė, nes kitame salės gale sėdėjęs žmogus garsiai atsakė – mačiau, Tomas Maagi buvo, tačiau ką tik išėjo kavos. Iš akių buvo matyti, kad renginio dalyvis nuoširdžiai didžiavosi pažintimi su estų rašytoju, rašančiu apie Lietuvą.

Iki šio momento ši istorija buvo linksmas nuotykis, tačiau kai keli kolegos iš rašytojų cecho, nieko nežinoję apie mano eksperimentus su dirbtiniu intelektu, man perdavė T. Maagi linkėjimus, šiek tiek išsigandau. Oficialiai pareiškiu – nėra tokio rašytojo, noveles parašė specialiai apmokyta programinė įranga! Tik bijau, kad paleidęs į pasaulį šią šmėklą esu bejėgis ją kontroliuoti…

Kūryba padeda pažinti dirbtinį intelektą

Kažkuriuo šios istorijos momentu susigriebiau, kad man gerokai įdomesnis atsitiktinai atsiradęs Tomas Maagi bei jo nuotykiai nei jo kūryba. Ji išties yra labai vidutiniška. Aišku, galima pasitelkti daugiau duomenų apmokymui, panaudoti gudresnį neuroninių tinklų algoritmą, tačiau T. Maagi kūryba vis tiek pasmerkta būti vidutiniška.

Priežastis – dirbtinis intelektas kol kas negali nieko, ko dar nežino žmogus. Kitaip sakant, T. Maagi novelėse nėra nieko originalaus, tik milijonų žodžių įvairių kombinacijų apibendrinimai. Tačiau pačios kombinacijos yra ne dirbtinio intelekto sugalvotos, o žmonių, šiuo atveju – lietuvių kalba kūrusių rašytojų. Kitaip sakant, Tomas Maagi – kaip ir visas šiandieninis duomenų statistika grįstas dirbtinis intelektas – tėra plagiatorius, žaidžiantis tegu ir labai neįprastai bei netikėtai, kažkieno kito įžvalgomis.

Taigi T. Maagi kol kas kurti negali, tik imituoti. Tam, kad galutinis rezultatas – novelė – nebūtų vien tik lietuvių rašytojų rašymo būdų dėlionė, į galutinį rezultatą teko integruoti atsitiktinių frazių generatorių. Sunku patikėti, bet kaip rašytojas tada T. Maagi tapo kur kas įspūdingesnis, nes atsirado tai, ko nebuvo niekur.

Dar vienas dalykas, kuris paaiškėjo iš T. Maagi istorijos. Kultūros teorijoje egzistuoja tokia sąvoka – filosofinis zombis. Tai būtų žmogus, kuris vienaip ar kitaip elgiasi, nes žino, jog taip reikia, tačiau nieko nejaučia. Sakykim, prisilietę prie įkaitusios geležies ranką atitrauktume ne todėl, kad degina, bet todėl, kad taip reikia daryti.

T. Maagi yra filosofinis zombis – jis puikiai žino įvairių žodžių junginių pasikartojimų statistiką lietuvių literatūroje, įvairių siužetų sandarą, net iš kurios pusės atėję – iš kairės ar dešinės – dažniausiai į savo namus įžengia veikėjai, tačiau tas žinojimas yra vienintelis jo įkvėpimo šaltinis. Jis rašo taip, nes žino, kad taip statistiškai dažniausia.

Naujovės rašytojui – sunkiai įkandamos

Sakoma, kad grožinės literatūros funkcija – pažįstamą pasaulį paversti keistu, priversti į jau matytus daiktus ar žmones pasižiūrėti iš naujo. Iš esmės tai svarbiausia visų meno rūšių funkcija. T. Maagi rašo siekdamas visiškai priešingo tikslo: pažįstamą pasaulį padaryti dar geriau pažįstamą. Tai puiki nuostata užsiimant duomenų mokslu, tačiau visiškai netinkama meninei kūrybai, kurios tikslas – skatinti nuolat ieškoti ko nors nauja.

Paradoksas, kad pats būdamas gana didelė technologinė inovacija dirbtinis intelektas save apriboja likti ten, kur viskas yra pažįstama. Dėl šios priežasties T. Maagi niekada nebus geru rašytoju, sukūrusiu nuostabų naują pasaulį.

Kad ir kaip būtų, dirbtinis intelektas, vardu Tomas Maagi, kaip paaiškėjo, yra plagiatorius, imitatorius ir filosofinis zombis. Tačiau nepaisydamas šių įžeidinėjimų kaip tik dabar rašo romaną lietuvių kalba. Po maždaug metų visi galėsime pamatyti, kaip jam sekasi.

Tomo Maagi noveles galima paskaityti kultūros žurnale „Nemunas“ (p. 70–71).