2020 07 14

Vytautas Toleikis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Nuo(s)tolinį ugdymą prisiminus 

Evgenios Levin nuotrauka

Ar iš tiesų nuotolinio mokymo netikėto plūstelėjimo į bendrojo lavinimo mokyklas laukia neišvengiama sėkmė? Buvo daug svaigta, jog dėl karantino paskelbimo organizuotas nuotolinis mokymas sukels mūsų mokyklose tikrą IT proveržį ir kad pagaliau įvyks tikra švietimo reforma, turinys pagaliau atitiks Z kartos poreikius, o mokytojai galų gale taps visuotinai modernūs.

O per karantiną neprisitaikę mokytojai, neatlaikę natūraliosios atrankos, bus išleisti į pensiją skaityti Č. Darvino opuso „Rūšių atsiradimas“. Nenusiminkime, yra ir lietuvių kalba. Jam besibaigiant, ar ne iš Andriaus Volano gatvės balkono buvo pačiulbėta, kad dabar mokymas būsiąs mišrus: ir tradicinis, ir nuotolinis, bendruomenė nuspręs, kokiomis dozėmis. Vienas feisbuko aktyvistas taip įsismagino, tautiečiams apreikšdamas, kad per nuotolinį mokymą bus galima iškart mokyti po 80 vaikučių, būsią ir modernu, ir labai ekonomiška. Apsiramino tik tada, kai viena aštrialiežuvė švietimo ekspertė įgėlė, kad toks projektas labai įtvirtins socialinę atskirtį – buržujai leis vaikus į elitines gimnazijas, o liumpenui tiks ir nuotolinis, tėvai galės ir batų nebepirkti.

Tad mokslo metus, abitūros egzaminus baigiant, mokytojų vasaros atostogų metui atsiveriant, pamėginsiu apmąstyti, kas ir kaip vyko švietimo sistemoje per karantiną. Nesieksiu ko nors globaliai apibendrinti, dalinsiuosi tik savo asmeniniais įspūdžiais, ir ne daugiau. Nepriklausau nė vienai mokytojų profsąjungai, partijai, nesu, kaip sakytų Pranas Morkus, ir Valerijos įgaliotinis.

Taigi nuotolinį mokymąsi išdrįsčiau įvardinti kaip neišvengiamą nuostolį, ir nuostoliai kur kas didesni nei įgytos naujos patirtys. Tiek mokytojų, tiek mokytinių. Neteko girdėti, kad bent viena gimnazija girtųsi, jog nuotolinio mokymosi dėka pagerėjo moksleivių mokymosi motyvacija, šoktelėjo darbo rezultatai. O dabar apie viską iš eilės.

Pasirengti – dvejetas savaičių

Skelbiamas karantinas, ir mes vaikučius išleidžiame keletui savaičių atostogauti. Mokytojai per tą laiką turi pasiruošti nuotoliniam mokymuisi. Gimnazijų vadovybės pasirenka ir pritaiko nuotolinio mokymo platformas, mokytojai mokosi, ruošiasi būsimam mūšiui, kuris nežinia kiek laiko gali užtrukti. Tuomet kaip koks spamas pasipylė padėti trokštančiųjų pasiūlymų paketai, atsiginti nebebuvo įmanoma. Tuntais, tabūnais per visą Lietuvą užsirašė mokytojai į tuos siūlytus virtualiuosius kursus, seminarus. Bent jau savaitę laiko juose nuoširdžiausiai prasikankinau: tai užstrigdavo, tai garsas prapuldavo, tai pats, nebespėdamas sekti technologijų aso miglotą minties siūlą, imdavau nervintis ir nieko nebesuprasti. Laimei, mūsų gimnazijos bendruomenėje turime du VDU doktorantus, išsimankštinusius „Moodle“ programėlėje, – jie kibo į pagalbą mūsų administracijai ir IT specialistams sukurti gimnazijos platformą. Migloje išryškėjo statinio kontūrai. Iš tiesų vikriai pasiruošėm šovinių atsargas. O aš, kaip ir ne vienas kolega, spjovėme į mokymus ir kibome kurti virtualiųjų pamokų aprašus. Laimei, tokių pusfabrikačių spėjau prisikepti – prasidėjus mokymui, beliko laiku pašauti į mikrobangę, skubiai patiekti žinių ištroškusiai mokytinių kaimenei ir laukti jų sklandaus virškinimo rezultatų. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kiekvienas mokytojas jautėsi nesaugus savaip: ar įmanoma per ekraną giliai nagrinėti literatūros kūrinį, kaip išaiškinti matematiką, chemiją, fiziką? O kaip fizinio ugdymo, technologijų pamokos? Aš taip pat turėjau savo fobijų: esu gudrus, dirbu be vadovėlio, vadinasi, neišvengiamai dalį pamokų medžiagos teks suvesti į kompiuterį ir siųsti mokiniams. Ar spėsiu? O kaip bus su autorinėmis teisėmis? Juk jeigu jau ką paleidai į internetinį pasaulį – nebesugaudysi. O kai vesiu virtualias pamokas, jeigu vaikas nebus prisijungęs vaizdo, ar už jo nugaros nešnopuos smalsi mamytė ar koks pedagogikos mokslų daktaras – įstrigęs per karantiną pas anūkus senelis? Žodžiu, gali būti, kad pasitaikys atvejų, jog mokymosi grupė bus neapibrėžto amžiaus. Tėvai taip pat priversti kiurksoti namuose. Ne visi dirbs nuotoliniu būdu… O jeigu iš nuobodulio ims kartu ruošti pamokas? Akivaizdu, kad prie kompiuterio negalėsiu būti savimi kaip prieš klasę gimnazijoje. Reikės būti atsargiam, kad neužsiraučiau ant iš prigimties pašauktų ieškoti priekabių prie bele ko. Kai kurias temas išvis išėmiau iš numatytos programos – ištraukus iš konteksto, tęsti pradėtas temas jau internetinėje erdvėje būtų sudėtinga. Kad vaikai gali „neatsakingai“ elgtis nuotolinių pamokų metu, mintis į galvą neatėjo – ir juose viskas turėtų priklausyti nuo mokytojo, nebent ypatinga klasė. Be abejo, iškart atsirado tikrų nuotolinio mokymo įgudusių profesionalų, kone radusių pašaukimą tokiai darbo specifikai. Mažuma. Bet jų konsultacijos mokytojams ir buvo pačios naudingiausios.

Užpuolė visa kaimenė žiniuonių

Dar pasirengimo nuotoliniam mokymui metu į mokytojų bendruomenę ėmė smelktis ekspromtu kuriamų mitų, gąsdinimųsi, siūlymų kvapai, kurie veikiau ne padėjo mokytojams, o tik blaškė, atitraukė nuo esmingesnių dalykų. Pirmieji pasirodė visokių psichologinių tarnybų atstovai: per karantiną vaikai išgyvena stresą, juos visų pirma reikia ne mokyti, o raminti, guosti, tarsi kas trečias moksleivis sirgtų depresija, o tėvai karantinuotųsi išvežti už miesto įkurtose spec. stovyklose. Liūdna, kad šią mintukę pasigavo ir politikai, – kai neturi ką pasakyti, tinka bele kas. Ir negalima duoti labai daug užduočių, jokiu būdu neperkrauti jų darbu, neorganizuoti pamokų anksti ryte, dėl streso vaikučiams sutrikęs miego ritmas.

Unsplash.com nuotrauka

Kiek per dieną nuotolinių pamokų? Ogi dvejetą viso labo pamokėlių išminčiai rekomendavo. Pirmoje eilėje – matematika, lietuvių kalba, kiti tikslieji mokslai, o turintieji vieną savaitinę pamoką tegul kol kas siunčia užduotis, tik ne tokias sunkias… Ir tą idėją labiausiai pasigavo tėvai. Lygiagrečiai nuvilnijo gandas, kad kone visi Lietuvos moksleivių kompiuteriai neturi vaizdo kamerų, dažnai stringa mikrofonai, silpnas internetas. Ir kas galėjo numatyti, kad tokie siaubingi dalykai darysis – šitiek brokuotų kompiuterių tėtukai savo atžaloms pripirko.

Subruzdo visokių teisių žiniuoniai: per nuotolinį mokymą mokiniams nevalia rodyti savo veidų, ES direktyvos dėl asmens duomenų apsaugos neleidžia. Nieko kvailesnio nesugalvosi – bet dalis tėvų ėmė ir patikėjo. Mes juk linkę girdėti tai, ką norime girdėti. Iš numirusiųjų prisikėlė ir patyčių tema. Nedelsiant reikia ieškoti internetinių chuliganų, pagąsdinti tėvus piniginėmis baudomis. Be to, ėmė į mokytojus skersakiuoti visuomenė, kad mokytojai per tą nuotolinį tik durnių volioja, anoks čia mokymas? Tiesą sakant, kas durnių voliojo mokykloje, negi per karantiną turėtų atsiversti? Ar kitose institucijose ne panašiai buvo? Tarp verslininkų net imta svarstyti, ar mokytojams išvis verta mokėti algas, tegul ir jie susispaudžia. Didelis čia darbas per dieną kelias valandas prie kompo pamurksoti? 

O kaip iš tiesų buvo? Vartau savo darbo kovo, balandžio mėnesių įrašus. Per dieną dirbta 8–10, dažnokai 11–14 valandų. Savaitgaliais bent po 6. Gegužę jau įsigudrinau dirbti 8 valandas. Įsiklausiau į tikrai rūpestingos direktorės patarimą bent savaitgaliais pailsėti. O teturiu tik 20 kontaktinių pamokų, auklėjamą klasę ir neformalaus švietimo „Vaikščiotojų grupę“. O ką kalbėti apie lituanistus, kalbų mokytojus, matematikus? Jie dar daugiau dirbo. Karantinui besibaigiant juokavome, kad iki egzaminų sesijos nuo kompiuterio ekranų visiems akys išvarvės. Akys neišvarvėjo, bet kompiuteris numirė. Reanimuotojai sakė, kad nuo nuolatinio įjungimo šiltame ore kažkas perdegė. Ilgai taisė, dešimtį dienų skaitymo dieta teko apsiriboti.

Ekshibicionistai ir vojeristai

Bet grįžkime prie pamokų. Koks buvo mokytojų ir mokinių santykis, realus ar imituojamas kontaktas, – viskas priklausė nuo klasės, grupės ir mokytojo santykių, kuriuos į karantino užsišaldymą atsinešėme iš mokyklos. Jam apibrėžti man kažkodėl į galvą ateina seksologijos terminai, tik visuomenėje dabar dažnai vartojami ir platesniąja, kultūrine prasme. Pavartosiu ir aš. Taigi, kažkas eksponuoja savo grožybes, išmintį ir rodo visas atvertas žinių skrynias, energingai siekia atkreipti į save dėmesį.

Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

Tai mes, mokytojai, į sceną buvome išmesti ekshibicionistų vaidmeniui. Aišku, vojeristų, žiūrėtojų vaidmuo atiteko mokiniams. Nelabai aktyvūs, dažniausiai tik pro rakto skylutę žvelgiantys, ir tai ne visada. Dar spėjantys tuo pačiu metu ir su bendraklasiais susirašinėti, ir kavos išsivirti, o kiti prisijungę per pamoką spėdavo dar ir savo Buobiką pavedžioti. Tad santykis tarp eksponuojančiųjų – kalbančiųjų ir žiūrinčiųjų-klausančiųjų-atsakančiųjų buvo nesubalansuotas.

Viena didžiausių mokytojų apie nuotolinį mokymą įvardintų problemų – mokiniai masiškai neįsijungdavo vaizdo kamerų, ugdymo procesas iš mokinių pusės buvo vienpusis – teliko tenkintis garsu. Ką reiškia mokyti vaiką, kai tu nematai jo akių? Negali suvokti, ar jau patrauktas dėmesys, kaip reaguojama į tavo žodžius, pateiktą medžiagą šią akimirką? Nes kiekvienas mokytojas žino, kad sėkmingiausia pamoka, kai joje pulsuoja kūrybinga, linksma energija, yra abipusis ryšys, darbas tarsi savaime kruta. Bet kuris bent kiek prakutęs mokytojas fiziškai jaučia, ar mokiniai energetiškai jį blokuoja, ar pavyko tą blokuojančią sieną pramušti, ir vaikai galų gale užsimiršę ugdosi. Akių žvilgsnis, veido mimika, kūno kalba viską parodo. Esu net vaikams pasakęs: jaučiuosi taip, kad pamoką vedu tarsi prasidaręs šaldytuvo duris. Aiškinu, gestikuliuoju, kažką bandau rodyti, klausinėju šaldytuve atrastus vardus, sulaukiu vieno kito pasisakymo. Bet šaldytuvas labiau linkęs tylėti. Ne gyvos pamokos, o kažkoks priverstinis beveik be vojeristų atsako ekshibicionizmas. Kiekvienam mokytojui buvo kitaip. Bent jau tikiuosi, kad mano kolegos jautėsi žymiai geriau, visi vaikučiai buvo įsijungę vaizdo kameras. Aš temačiau kokius 20 procentų veidų.

Andrejaus Tarkovskio filmų peržiūra ir mano naujieji penfriendai

Savo nuotolinio mokymo rezultatais iš esmės esu netgi patenkintas, fanatiškai įsikinkęs į darbą, absoliučią daugumą ir mokinių į tą jungą įkinkiau. Bet šalia to, iš karantino laikotarpio gavau dvi netikėtas dovanas. Su vaikščiotojais peržiūrėjome ir aptarėme visus Andrejaus Tarkovskio filmus. Buvo labai rimta. O kadangi esu nūdnikas, tai peržiūros metu ir tris riebias knygas apie jį perskaičiau bei peržiūrėjau jo mokytojo Michailo Rommo visus filmus, o peržiūrėjęs juos – visą Sergejų Eizenšteiną, nes jis aną mokė. Jau įnikau žiūrėti (ne vieną pakartotinai, bet jau kitame kontekste) ir mėgstamiausius Tarkovskio režisierius: Aleksandrą Dovženką, Ingmarą Bergmaną, Robertą Bressoną ir Luisą Bunuelį bei jo bičiulius, bendramokslius Vasilijų Šukšiną, Sergejų Paradžanovą, Andrejų Končialovskį. Laukia eilėje Marinos Tarkovskajos, Andrejaus Končialovskio atsiminimai ir ketvertas kino istorijos rimtų knygų. Kad tik spėčiau iki rugsėjo apsiliuobti.

Kitas dalykas. Jeigu ne nuotolinis, nebūčiau atradęs naujai tokio būrio labai gyvybingų, įdomių mokinių. Na, sunku visus atrasti per vieną savaitinę pamoką. Mat vaikų darbus, bijodamas jais apsiversti, iškart taisydavau ir vertindavau, o įdomesnių atsakymų autoriams neiškęsdamas parašydavau komentarą. Ir prasidėdavo vėlyvais vakarais tikri susirašinėjimai. Aišku, labiausiai per feisbuką. Atrodo, kad įgijau naujų jaunų draugų, tik jie dar apie tai nežino, nabagai. Jau dabar nekantrauju rugsėjo mėnesį su jais pačiulbėti akis į akį. O kokių vaikščiotojų iš tų susirašinėjimo draugų išeitų. Nepaleisiu taip lengvai. Kad tik neišbenkartėtų per vasarą. 

Vietoje epilogo

Po nuotolinio mokymo, ko gero, ne vienas mokytojas dabar savo maldos tradicinę intenciją ištartų maždaug taip: Apsaugok mus Viešpatie, nuo karo, bado, maro – koronos viruso, niekada nesibaigsiančios švietimo reformos ir nuotolinio mokymo. Kalbu visai rimtai. Nuotolinis mokymas per karantiną – žymiai geriau negu nieko. Buvo šalių, kurios vaikus tiesiog paleido kaip veršelius gegužės mėnesį ant pirmosios žolės.

Ir pralošė. Bet tai ir nuostolingas mokymas, jo silpniausia vieta – ir taip silpnų socialinių įgūdžių trynimas. Ugdymas labiausiai remiasi santykiu. Mokytojai šį iššūkį susitelkę, negailėdami savęs, atlaikė. Po nuotolinio grįš į mokyklas linksmesni, labiau pasitikintys savo jėgomis ir vieningesni. Bent jau mano, Vilniaus švento Kristoforo gimnazijoje.

O dėl mokinių – nebūčiau toks tikras. Manau, kad gavome rimtą žinią visai visuomenei. Daliai moksleivių, kurie moka savarankiškai dirbti, yra tyleniai – net buvo geriau, jie daug nuveikė. Darbštūs, aktyvūs ir per nuotolinį dar labiau dirbo ir aktyviai reiškėsi. Tinginiai – dar labiau tingėjo. Nesusikoncentruojantieji – dar labiau išsistygavo. O manyta atvirkščiai: mums, mokytojams, bus labai sunku, nes, nepratę prie tų IT prašmatnybių, naudojame jas tik iš bėdos. O jaunimui bus vieni niekai. Deja, su IT pagalba jaunimas sugeba per 15 minučių nusipirkti elektroninę cigaretę, per keletą minučių sužinoti, kur kokiam skudurui didžiausia nuolaida, kaip išlošti pakvietimą į mėgstamą koncą, žaibiškai permesti prikolą, per savaitę užpostinti bent šimtą selfių. Gali iki pusės penkių ryto žaisti kompiuterinį žaidimą ar susirašinėti su draugais iš Naujosios Zelandijos. Bet kai reikėjo virtualybėje rimtai mokytis, bent 40 minučių susikoncentruoti, susikaupus vienu mostu paruošti pamokas, neiššvaistyti veltui viso karantininio laiko, būti ne su susigalvotu nicku – šaunumo kauke vizualioje erdvėje, o būti savimi, šaunumas gerokai subliuško. Tuomet ėmė ir sugedo vaizdo kameros…

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.