Nuotolinė socialinė globa: žingsnis tolyn nuo žmogaus ar artyn?

Markhoto Ferenco ligoninės Hospiso skyrius Egeryje, Šiaurės Vengrijoje. EPA-EFE nuotrauka

Stebint pasaulines tendencijas visuomenėje pasigirsta diskusijų – dažnai ne be nuogąstavimų – kad atėjus senatvei ne tik vargu ar turėsime galimybę leisti laiką artimųjų apsuptyje, bet apskritai turbūt būsime prižiūrimi per nuotolį, gal net bendraudami su dirbtiniu intelektu.

Ar tos baimės pagrįstos, ar naujovių baimė netrukdo mums įžvelgti jų privalumų, kalbame su MB „Nuotoliniai sprendimai“, teikiančios nuotolinės socialinės globos namuose sistemą „Egloba“, vadove ALGE BUDRYTE.

Kas pasaulyje nutiko, kad mes šiandien darome tai, apie ką niekad nebūtume nė pagalvoję – kalbame apie socialinę pagalbą nuotoliniu būdu? Kokios priežastys skatina mus atsigręžti į technologijas tokioje jautrioje srityje?

Kad inovacinės technologijos turi žengti ir žengia į socialinės globos sritį – tai faktas. Galime dėl to džiaugtis, galime baisėtis, bet vargu ar galime pakeisti realybę, kuri yra tokia – visuomenė senėja didžiuliais tempais, vyresnių nei 65 metų žmonių dalis Lietuvoje šiandien sudaro apie penktadalį, ir skaičiuojama, kad po trisdešimties metų jų bus jau trečdalis. O socialinių paslaugų sferos darbuotojų trūksta ir trūko jau vakar.

Deja, visos prognozės rodo, kad trūkumas nemažės. Visame pasaulyje dedamos didžiulės pastangos patenkinti žmogiškuosius resursus, bet kol kas didėjančių žirklių sumažinti nepavyksta. Atrodo, visi suvokia, kad ir nepavyks, todėl didžiulės viltys šioje srityje siejamos su inovacinėmis technologijomis. Jos nepakeičia žmogaus, jos tėra įrankis veiksmingiau pasirūpinti kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Negalima pamiršti ir didelio masto epidemijų tikimybės – remiantis mokslininkų prognozėmis, ta tikimybė per ateinančius 25 metus siekia net apie 50 procentų. Jau esame išgyvenę koronaviruso karantinus, žinome, kaip greitai ir sparčiai atvėrėme duris technologijoms ten, kur kalbėjome dar šimtą metų neįsileisią – netgi ir globos ar slaugos sektoriuje.

Nuotolinė globa neatrodo labai patraukli, netgi skamba kiek nehumaniškai. Veidas planšetinio kompiuterio ekrane – toks šaltas, svetimas, nejautrus…

Na, čia mes kalbame visiška stereotipų kalba. Kodėl šaltas, kodėl nejautrus? Kitoje ekrano pusėje – gyvas žmogus, susitelkęs į pašnekovą, girdimas jo balsas, matomas žvilgsnis, bendraujama ir kūno kalba. Jei turime empatijos, ji per nuotolį neišgaruoja. Tiek, kad neatvykęs fiziškai priežiūros darbuotojas sutaupo atvykimą ir laiko, tokiu būdu jis gali aplankyti kur kas daugiau globotinių. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad šiandien vienas darbuotojas aplanko iki 5 asmenų per dieną, o pasitelkęs nuotolinius įrankius galėtų ir dvigubai, ir trigubai daugiau. Tiesą sakant, pasaulyje, kur tokios paslaugos teikiamos – ir dešimteriopai daugiau.

Mes, žinoma, kol kas neaptarinėjame vizijų, kai senjorais rūpinasi robotai ir dirbtinis intelektas. Sunku pasakyti, ar tai visiškai eliminuos žmogiškąjį ryšį. Galbūt kada nors robotai žmogiškumu pralenks žmones, nes nemokės, pavyzdžiui, susierzinti, pasielgti šiurkščiai, nepagarbiai. Į tai kol kas tegali atsakyti futuristai.

Betgi akivaizdu, kad žmogus per ekraną negali pamaitinti, sušukuoti, nuprausti, sutvarkyti jo namų, atnešti produktų. Šito nepaneigsi?

Šito tikrai nepaneigsi, dėl to niekas ir neneigia. Tai vienas dažniausių argumentų, su kuriais susiduriame savo veikloje. Mes visada pabrėžiame, kad nuotolinis įrankis yra skirtas veiklai papildyti, dalį fizinių apsilankymų keičiant nuotoliniais. Pasitelkę inovacines technologijas, paslaugų teikėjai vienu metu gali ir patys daugiau spėti, ir kitiems daugiau duoti.

Be abejo, jei senjoras laukia tik fizinės pagalbos – mes jos per ekraną pasiūlyti negalime. Bet dabar truputį atsigręžkime į savo socialinių paslaugų sistemą – šiandien ji skirta tik gaisrams gesinti. Paslaugas užsisako ar jos skiriamos dažniausiai tik fizinės priežiūros reikalingiems žmonėms. Bendravimas į visas paslaugas įtrauktas tik kaip jų sudėtinė dalis, o atskirai jis tarsi nevertinamas. Bet bendravimas yra be galo vertinga paslauga – tai įrodo kad ir Sidabrinės linijos populiarumas. Bendravimas yra nepamainoma priemonė vienišumo (kuris yra naujoji epidemija) ir depresijos prevencijai, jis didina socialinę įtrauktį, suteikia visas galimybes žmogui nesijausti išmestam už borto. Ir nors kalbose bei popieriuose sakoma, kad prevencinis elementas turi atsirasti, prevencinės paslaugos ilgesniu laikotarpiu gali sustabdyti gaisrų gesinimą, visgi pažangūs sprendimai iki šiol lieka nuošalyje.

Susidaro įspūdis, kad mūsų valstybėje didžiausias prioritetas – pasirūpinti sunkiausiais, savimi sunkiai pasirūpinti negalinčiais senoliais. Tai esame tiesiogiai girdėję ir iš socialinės apsaugos sistemoje dirbančių vadovų, ir iš tiesioginio aptarnavimo srityje dirbančių žmonių. Ir tikrai – tokį prioritetą būtų labai sunku paneigti. Bet galima pažvelgti kitu aspektu – kodėl reikia šiuodu dalykus lyginti, kodėl reikia sakyti – pirma susitvarkykime su tuo, tada pažiūrėsime, ką galime padaryti su kitkuo? Kodėl negalima judėti į priekį lygiagrečiai keliais frontais? Nesame neturtingiausia pasaulio valstybė, nėra taip, kad nebūtume girdėję apie vienišumo ir socialinės atskirties problemas sulaukus senyvo amžiaus, bet vis tiek važiuojame inertiškai, ir tiek.

Karantinas, senatvė, seni žmonės, senjorai — Žygimanto Gedvilos / „BNS Foto“ nuotrauka

Vis dėlto kol kas sunku įsivaizduoti seną žmogų, kuriam nereikia fizinės pagalbos, bet reikia kitokios globos.

O jų yra. Tik situacija tokia: kai fizinės pagalbos nereikia, tie žmonės ar jų artimieji nė nesikreipia į socialinės pagalbos centrus, o šie nė neteikia nuotolinės priežiūros paslaugų, nes niekas į juos nesikreipia ir to neprašo.

Bet įsivaizduokime, kad jūsų mama ar tėtis šiandien pradeda keistai elgtis, ir jums darosi neramu palikti juos visai be priežiūros. Jei jūs nujaučiate, kad tai tikriausiai beprasidedanti demencija ar Alzheimerio liga – į ką jums kreiptis, kad kartais užmestų akį į tėvus? Kad kartu išgertų vaistus arba nustatytų priminimą jiems išgerti? Stebėtų, ar tėvai pavalgė, nes streikuojant atminčiai tai tampa viena dažniausių problemų?

Jūs tikrai dar nemanote, kad tėvus reikėtų ištraukti iš jiems savos aplinkos, kurioje jie jaučiasi saugiausiai, vežti į globos įstaigą ar pasiimti pas save, kam dar visai nėra reikalo. Jie dar labai ilgai gali gyventi savo namuose, tik ligai progresuojant pasitelkiant vis daugiau nuotolinės priežiūros įrankių – tai ir kameros, ir išmaniosios apyrankės, fiksuojančios senyvo asmens buvimo vietą (GPS), išmaniosios spynos, kuriomis galime neleisti žmogui išeiti arba kaip tik – įleisti, jei jis pamiršo raktus; įrenginiai, kurie fiksuoja žmogų pargriuvus ar, tarkime, jo namuose atsiradus smalkių. Nuotolinė pagalba jau įžengė į žmonių gyvenimus, įsitvirtina juose, ir aš esu įsitikinusi, kad be jos neapsieisime, nes ji tiesiog gerai veikia ir yra palyginti pigi.

Nepamirškime to, kad ilgainiui pasens ir toji karta, kuri technologijų nebijo, tad nuotolinės globos ir stebėsenos priemonių poreikis tik augs.

Mes vėl pasisukome į skaičių kalbą, nors ji neabejotinai svarbi. Vis dėlto pasaulyje dažnai kalbama apie visuomenės susvetimėjimą, apie iš šeimos išstumtus senolius, kurie sensta vienatvėje – iš dalies todėl, kad patys nenori užkrauti rūpesčio vaikams, iš dalies ir dėl to, jog vaikai palieka savo pasenusius artimuosius globos namuose, kad nematytų jų skausmo ir neprimintų lemties, kurios niekas neišvengsime.

Nesu kompetentinga kalbėti apie visuomenės pokyčius ir spręsti, ar jie geri, ar nelabai. Žinau, kokios skirtingos senolių priežiūros tradicijos yra toje pačioje Europoje – pavyzdžiui, Skandinavijoje ir Portugalijoje. Pastarojoje šalyje iki šiol kelios kartos gyvena vienuose namuose ir prižiūri vieni kitus. Vis dėlto nuotolinės priežiūros paslaugos teikiamos ir Portugalijoje.

Man asmeniškai atrodo, kad žmonėms yra gerai turėti pasirinkimo galimybę. Jei vieniems natūralu prižiūrėti senstančius artimuosius, tai puiku. Bet aukštindami juos tarsi stigmatizuojame kitus, teigdami, kad gėda ir negražu pavesti senų tėvų priežiūrą kitiems. Prisiminkime atvejus, kai senus tėvus pasiimame namo, o patys dar turime eiti į darbus, dar ne visai išaugę mūsų vaikai, o senoliai ne visad mieli, jie gali būti pikti, reiklūs, gulėti patale ar vaikščioti naktimis. Galime juos labai mylėti, bet teisybė ta, kad juos prižiūrėti kokybiškai gali būti sunku. Samdyti auklę vaikui pas mus nelaikoma gėda, o štai profesionalią pagalbą pasenusiai mamai ar tėčiui – gėda, nes nebesi geras žmogus? Nesutikčiau.

Bet čia apie sunkiausius atvejus. O juk yra ir kur kas lengvesnių. Dauguma senjorų visame pasaulyje nori kuo ilgiau gyventi savo namuose – ir čia ne aš sugalvojau, tai seniausiai žinoma, atlikti tyrimai, mokslininkų suskaičiuotos ir pasvertos naudos. Pažįstama aplinka palaiko senyvo žmogaus gebėjimą savarankiškai funkcionuoti. Aplinkos pokyčiai vyresniam žmogui dažnai sukelia painiavą, užkerta kelius aktyvumui ir iniciatyvumui, labai padidina nesaugumo jausmą. Todėl, ligoms apribojus savarankiškumą, geriausia pagalba yra namuose. Štai kodėl pasaulyje tiek daug domimasi ir investuojama į vadinamąją Age-Tech, arba sidabrinės kartos, technologinių inovacijų plėtrą, nes kryptis aiški: priežiūra ir reabilitacija kiek įmanoma turėtų būti organizuojama žmogaus namuose.

Kokią pagalbą galime suteikti nuotoliu?

Nuotolinės socialinės globos įrankiai leidžia bendrauti vaizdo skambučiais, stebėti vaistų vartojimą, prižiūrėti mitybą – užsienyje tai populiariausios paslaugos. Taip pat senoliai gali atlikti individualią ar grupinę reabilitaciją, mankštos pratimus. Prižiūrintis žmogus gali įtraukti juos į nuotolinius renginius, seminarus, užsiėmimus, sudaro galimybę dalyvauti, tarkime, Mišiose, pabendrauti su kunigu. O gal tiesiog padėjėjas paprasčiausiai kartu išgers kavos, ekrane pažais šaškėmis.

Socialinis darbuotojas, pažindamas senolius, gali suburti juos į bendraminčių grupes ir taip gerokai išplėsti nuotolinių (ir nenuotolinių) veiklų ratą, kartu labai sumažinti vienatvės šešėlį. Jei kojos nebegali nunešti senolio į, tarkime, miesto eglutės įžiebimą, tomis kojomis gali būti jo padėjėjas, kuris tiesiogiai transliuoja įvykį jam ir jo draugams, taigi vienišas senukas nebėra vien pasyvus žiūrovas, jis aptarinėja ir dalijasi emocijomis su saviškiais.

Galimybės tikrai labai plačios. Iš esmės paslauga priklauso nuo socialinių paslaugų teikėjų kūrybiškumo, noro, entuziazmo ir drąsos bandyti.

Tokios programėlės kaip Skype, Messenger, Zoom egzistuoja jau ilgai, bet kažkodėl didelė dalis senolių jokio entuziazmo jomis naudotis nerodo…

Būtent todėl naujieji virtualios pagalbos įrankiai kuriami konkrečiai šiai amžiaus grupei, visiškai pritaikant juos jų poreikiams. Senjorai netgi dalyvauja juos kuriant – jie testuoja, kas gali būti per sudėtinga, kas neaišku, kas nepasispaudžia. Mes jau per karantiną supratome, kad net ir kompiuterį turinčiam senoliui nusiųsta susitikimo Zoome nuoroda dar nereiškia, kad jis pajėgs ją atsidaryti, kad jam girdėsis ar matysis.

Todėl šiandien turime tokias būtent senjorams ar menką technologinį raštingumą turintiems žmonėms skirtas programėles, kurios minimaliai reikalauja senjoro įsitraukimo ir, pavyzdžiui, leidžia pasinaudojus automatinio atsiliepimo funkcija susisiekti su senjoru jam netgi neprisiliečiant prie ekrano. Pakanka laikyti planšetę įkrautą, o visa kita joje gali tvarkyti padėjėjas per atstumą – išimti ir iškelti programėles, papildyti turiniu.

Ar technologijų baimės mastai išties tokie dideli? Sunku patikėti, kad Lietuvos senolius žavėtų tokios naujienos, juk mūsiškiai jų baidosi.

Ir tiesa, ir netiesa. Mūsų savivaldybėse pradėjus taikyti šias naujoves, tikrai buvo tokių senolių, kurie paslėpė jiems duotus planšetinius kompiuterius už spintos, kad jie nebūtų sekami ar „čipuojami“. Tai tokiais atvejais jokio kito sprendimo, kaip tik nebrukti nieko per prievartą ir negali būti. Bet buvo ir tokių asmenų, kurie iš pradžių buvo labai nepatiklūs, bet vėliau labai susidraugavo su ekranais, ėmė laukti nuotolinių susitikimų. Atokesnėse vietovėse žiemą ištisas savaites tai būdavo ir vieninteliai kontaktai su gyvu žmogumi. Taip, gyvu, nors ir per ekraną.

Apskritai technologijų baimė – šiek tiek išpūsta problema. Tyrimai rodo, kad išankstinis nusistatymas prieš technologijas – dažnesnis reiškinys ne tarp senjorų, o jų artimųjų ir socialinių paslaugų specialistų. Tai jie mano, kad vyresnio amžiaus žmonės nepajėgūs naudotis technologiniais sprendimais, nes neturi reikiamų įgūdžių, supratimo arba per sudėtingi yra patys įrenginiai. Tiesą sakant, daugelis pagyvenusių žmonių yra smalsūs ir nori išbandyti, išmokti ką nors naujo. Pavyzdžiai rodo, kad specialiai senjorams sukurtos virtualios priežiūros platformos didina kliento savivertės jausmą, teikia pasididžiavimą pajutus sėkmės skonį, atsiranda daugiau gyvenimo prasmės atspalvių.

Ir nepamirškime to, kad ilgainiui pasens ir toji karta, kuri technologijų nebijo, tad nuotolinės globos ir stebėsenos priemonių poreikis tik augs.

Todėl mes sakome, kad nuotolis – nėra žingsnis tolyn nuo žmogaus, nuotolis – tai naujas žingsnis artyn.

Kadangi jau perskaitėte šį tekstą, primename: jį parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Šiuo metu intensyviai dirbame, kad galėtumėte pamėgtų autorių tekstus skaityti dar patogiau. Padėkite mums tai padaryti, skirdami kad ir nedidelę sumą „Bernardinai.lt“. Iš anksto dėkojame už paramą!