Nuotykių romano vertas rašytojo gyvenimas. Hilaire’o Belloco istorija

Žodžiu, spalvinga asmenybė – Belloco biografijos autorius Andrew N. Wilsonas rašė: „Jei romane sukurčiau tokį veikėją kaip Hilaire‘as Bellocas, žmonėms jis atrodytų neįtikimas.“ Šiemet Bellocas sulaukia šiek tiek daugiau dėmesio, nei įprasta – tiesa, proginio, nes kaip tik suėjo 150 metų nuo rašytojo gimimo 1870-aisiais.

Nors gimė prancūzo ir anglės šeimoje netoli Paryžiaus, H. Bellocas didžiąją ilgo gyvenimo dalį praleido Anglijoje ir ypač mylėjo Saseksą – Pietų Anglijos regioną, kuriame apsigyveno aštuonerių, praleido gražią vaikystę, po daugelio metų vėl įsikūrė. Saseksas vėliau įkvėpė jį kurti lyrišką poeziją apie gamtos grožį, kartais kaži kuo primenančią lietuvių išgyvenimus žiūrint į tėvynės miškus ir laukus. Išskyrus nebent, tai, kad Bellocas su siaubu žiūrėjo į senovinių angliškų smuklių nykimą ir rašė apie savo išgyvenimus, o kad kas iš lietuvių dainių apverktų griaunamas karčiamas – lyg ir negirdėta.

Viena iš dažniausiai minimų H. Belloco knygų – Path to Rome („Kelias į Romą“), pasakojimas apie rašytojo piligriminę kelionę pėsčiomis nuo Tulio šiaurės Prancūzijoje iki Romos 1902 metais. Knyga – ne tik gyvi, vaizduotę žadinantys prisiminimai apie Europą iki ją apraizgant tankiam naktimis balkšvai apšviestų asfaltuotų kelių voratinkliui, kuriais dieną naktį ūžia vilkikai bei salotinės spalvos „FlixBus“ autobusai. Tais laikas, kai dar nebuvo pristatyta tiek prekybos centrų, degalinių ar greitojo maisto užkandinių, H. Bellocas pro Prancūzijos slėnius, Alpes ir sekinantį Italijos karštį keliavo su piligrimo lazda, nedidele kuprine, į kurią dėdavo duonos, sūrio ir pusbutelį vyno, apsirengęs plonais vasariniais rūbais, apsirūpinęs keletu pypkių bei cigarų, mokėdamas prancūzų bei lotynų ir dorai nemokėdamas nei italų, nei vokiečių kalbų.

Jis nuolat pasakoja apie spalvingas įdomybes – apie prancūzą vyndarį, kuris, žinodamas savo vyno vertę, derybose su smuklininku nepardavė vyno, nes nenusileido dėl skatiko, bet su pasipiktinimu papasakojęs istoriją nepažįstamiems prašalaičiams, nusprendė duoti jiems gerti šio vyno už dyką – kad šie įsitikintų, ko vertas jo rankų darbas. Kaip Prancūzijos Alpių pašlaitėse visas kaimas susirinko į bažnytėlę kalbėti vakarinių maldų, o po jų Bellocas, rūkydamas cigarą, „ne be ašarų“ apmąstė tikėjimo prigimtį. Kaip Alpėse pats vos nežuvo pakliuvęs į pūgą. Apie nesuskaitomą įvairovę smuklių ir užeigų, išlaikomų paprastų kaimo žmonių, kur jis nakvojo ir valgė. Apie neaprėpiamą įvairovę senų bažnyčių ir pilių, kurias (ar kurių likučius) jis detaliai aprašė. Apie kaimą Toskanoje, kur vietiniai, išgirdę Bellocą nerišliai švebeldžiuojant itališkai, palaikė jį venecijiečiu ir norėjo už tai primušti.

Kartais sakoma, kad Path to Rome yra tiek pat kelionių knyga, kiek ir religinis traktatas. Iš tiesų apie tikėjimą jis rašo daug ir nuolat juokais atsiprašinėja skaitytojo, jausdamas jo nepasitenkinimą. Vis dėlto katalikybė buvo daugelį jo darbų vienijęs matmuo. „Europa yra tikėjimas ir tikėjimas yra Europa“, – rašė Bellocas. Suvokimas, kad tiek Europa, tiek krikščionybė gyvuoja ko ne nuolatinės krizės pavėsyje, buvo svarbus jo darbų įkvėpimo šaltinis.

Bellocas spėjo pasižymėti ir kaip politikas. Kaip Liberalų partijos atstovas, britų parlamente jis ištvėrė dvi kadencijas. Jis atstovavo nedidelei pietų Anglijos apygardai. Rinkimuose jo konkurentas pasirinko nedviprasmišką šūkį: „Nebalsuokite už prancūzą ir kataliką“. Bellocas su rinkėjais surengė susitikimą, kuriame į minią kreipėsi tokiais žodžiais: „Ponai, esu katalikas. Kiek galiu, į Mišias einu kiekvieną dieną. Čia yra rožančius. Kiek galiu, klaupiuosi ir kalbu maldas kiekvieną dieną. Jei atmesite mane dėl mano religijos, dėkosiu Dievui, kad išvadavo mane nuo negarbės būti jūsų atstovu.“ Po kelių sustingusių tylos akimirkų kilo plojimų uraganas. Rinkimus Bellocas laimėjo itin nedidele persvara.

Anot Belloco biografo Josepho Pearce‘o, rašytojo karjerai parlamente buvo tiesiog nulemta būti trumpai ir kupinai drebėjimų. Jis greitai įgavo reputaciją žmogaus, parlamento diskusijose nuolat kišančio pagalius į ratus savo paties partijai, tuo metu turėjusiai daugumą ir vadovavusią vyriausybei. Pearce‘as pasakoja, kad Bellocas kritikavo liberalų sprendimus dėl kinų darbo jėgos įvežimo į Pietų Afriką (pasirodo, tai buvo problemiškas politinis klausimas jau 1906-aisiais), nesutiko su jų alkoholio ribojimų politika (garsiai prisipažindamas, jog „maža naktų, kuriomis neičiau gulti neišgėręs pintos ar dviejų“), priešinosi savo partijos rengtai švietimo reformai („Anglijos katalikai negali būti patenkinti kuo nors prasčiau savo katalikams vaikams, nei katalikiškos mokyklos, su katalikais mokytojais, mokančiais katalikų religijos“). Praėjus keleriems kadencijos metams, Bellocas netgi balsavo prieš savo partijos vyriausybę.

Taip pat jis vis labiau nusivylė politika. „Negaliu pakęsti [parlamento] rūmų“, – rašė jis laiške bičiuliui. Kitame laiške pridūrė: „Jis [parlamentas] nevaldo; jis net nediskutuoja; jis visiškai neveiksnus.“ Vėliau Belloco patirtis parlamente tapo pagrindu keletui satyrinių romanų. Būdamas parlamento nariu, jis taip pat debiutavo kaip nedidelių politinių veikalų autorius.

Baigęs istorijos studijas Oksfordo universitete, Bellocas nemažai rašė apie istoriją. Oliverio Cromwellio biografija, Liudviko XIV biografija, Prancūzijos revoliucijos istorija, Reformacijos istorija – tik ilgo sąrašo pradžia. Vienas iš svarbių visus Belloco istorinius darbus siejančių motyvų – įsitikinimas, kad istorinis naratyvas, viduramžius siejantis su tamsybėmis ir priespauda, o reformaciją – su išsilaisvinimu, yra klaidingas. Belloco teigimu, pavyzdžiui, Anglijoje reformacija buvo panaudota oligarchiškos turtingųjų klasės, pralobusios iš nusavintų vienuolynų ir po truputį savo rankose sutelkusios vis didesnę turto dalį. Kapitalizmas, kurį Bellocas supranta kaip itin nelygų turto padalijimą tarp proletarų ir kapitalistų, atsirado dar gerokai iki pramonės revoliucijos.

Kapitalizmo Bellocas nemėgo beveik taip pat kaip socializmo. Jis pats palaikė lygesnį turto pasidalijimą su ekonomine laisve turėjusią suderinti teoriją, kurią vadino „distributizmu“. Būtent apie tai parašyta vienintelė į lietuvių kalbą išversta Belloco knyga – „Vergovinė valstybė“. Pagrindinis knygos užmojis – įrodyti, jog socialistinis kapitalizmo reformavimas paskatins atkurti vergovę, vergovinę santvarką suprantant kaip tokią, „kai didelę dalį šeimų ir individų pozityvioji teisė priverčia dirbti kitų šeimų ar individų naudai“. Ką gi, pranašystė neišsipildė – nors šiandienos globėjiška biurokratinė mašina Belloco greičiausiai irgi nesužavėtų.

Tačiau knyga gali būti įdomi kitais atžvilgiais – ji siūlo naują žvilgsnį į Europos istoriją ir teigia, kad nemažai apie visuomeninį gyvenimą galėtume pasimokyti iš viduramžių. Įvadą knygai parašęs amerikiečių sociologas Robertas Nisbetas teigia, kad „Vergovinė valstybė“ jam asmeniškai buvo „viena iš to nedaugelio knygų – kaip Tocqueville‘io „Demokratija Amerikoje“, Jameso Fitzjameso Stepheno „Laisvė, lygybė, brolybė“, F. J. Teggarto „Istorijos procesai“ ir Schumpeterio „Kapitalizmas, socializmas ir demokratija“ – kurios man turėjo tokią stiprią įtaką, kad iš esmės pakeitė mano mąstymą“.

Šioje knygoje Bellocas taikliai išjuokė biurokratizmą – tendenciją įstatymais reguliuoti kiekvieną smulkmeną. „Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas sako: tau leidžiama skinti rožes, – rašo Bellocas. – Tačiau kadangi tai darydamas tu, kaip pastebėjau, kartais įsidrėski, aš įmesiu tave į kalėjimą, jei skindamas rožes naudosi trumpesnes nei 122 milimetrų ilgio žirkles, ir paskirsiu tūkstantį inspektorių, kad šie vaikščiotų po visą šalį ir žiūrėtų, kad būtų laikomasi įstatymo. Mano svainis taps departamento vadovu.“

Apie Bellocą neįmanoma papasakoti nepaminint jo knygelių vaikams. „Įspėjančios pasakos vaikams“ (kaip ir „Blogo vaiko žvėrių knyga“ ir pastarosios tęsinys „Daugiau žvėrių blogesniems vaikams“) kai kuriems šiuolaikiniams tėvams galėtų pasirodyti pernelyg dramatiškos – knygelėje yra eiliuotos istorijos, pavadintos, pavyzdžiui, „Matilda, kuri melavo ir mirtinai sudegė“ arba „Jimas, kuris pabėgo nuo auklės ir buvo suvalgytas liūto“. Trumpai tariant – linksmos istorijos apie neproporcingas bausmes už blogą elgesį. Tačiau britų literatūroje šios knygelės tapo tikra klasika – tiek dėl ypač smagiai skambaus eiliavimo, tiek dėl subtilios su vaikiškai naivia, bet mažumėlę ironiška šypsena Viktorijos epochos aukštuomenei išsakomos kritikos. Įgarsintas istorijas su originaliomis iliustracijomis galima pamatyti jutube .

Bellocas padarė milžinišką įtaką Didžiosios Britanijos kultūrai, ypač katalikams. Jo draugystė su G. K. Chestertonu, dėl kurios Bernardas Shaw šiuos du rašytojus praminė „Chesterbellocu“ – žinoma daugeliui besidominčiųjų Chestertonu ir jo kūryba. Mažiau žinoma tai, kad Chestertonas laikė Bellocą geresniu rašytoju (šis – atvirkščiai, Chestertoną vadino mokytoju). Bellocas, anot Chestertono, „turėjo tokius pat motyvus [kaip aš] kurti žurnalistiką, o kūrė ne ką kitą kaip tikrą literatūrą“. Be to, pasakodamas apie savo atsivertimą į katalikybę, Chestertonas mini pokalbius su Bellocu sakydamas, jog nesiskundžia savo bičiulio „evangelizuojančia energija“.

Mažiau žinoma, kad Bellocas bendradarbiavo su kitu žymiu to meto Britanijos kataliku rašytoju – Evelynu Waugh, parašiusiu įvadus keletui Belloco knygų. Laiškuose ir dienoraščiuose Waugh mini susitikimus su Bellocu – jie buvo užmezgę draugystę. Kitas Waugh bičiulis, kunigas Martinas d‘Arcy, savo memuaruose pasakoja, kad kartą, Bellocui skaitant viešą paskaitą apie anglosaksų istoriją, joje dalyvavo tuo metu dar jaunas, menkai žinomas akademikas J. R. R. Tolkienas. Paskaita Tolkienui nepatikusi, tačiau, anot d‘Arcy, net ir paragintas Tolkienas nesiryžo ginčytis su Bellocu („Negi manote, kad pulčiau Bellocą, nebent būčiau puikiai pasiruošęs?“), nes suprato, jog šis„iš rankovės pradėtų traukti faktus“ – debatuose rašytojas buvo nenurungiamas.

Pats Bellocas kartais kalbėdavo apie save su kartoku humoru: „Tikiuosi, kad man mirus bus sakoma: jo nuodėmės buvo raudonos (pagal Izaijo 1, 18 – aut. past.), bet knygos – gerai skaitomos“. Iš tiesų per ilgą gyvenimą jis parašė daugiau nei šimtą knygų. Tačiau senatvėje jo populiarumas buvo išblėsęs. Kadaise jo katalikiškumas ir konservatyvumas atrodė keistas ir todėl įdomus, tačiau laikui bėgant publika nusisuko nuo jo.

Evelynas Waugh savo dienoraščiuose aprašė viešnagę Belloco namuose 1952-aisiais – tada Bellocui buvo per aštuoniasdešimt ir iki jo mirties buvo likę maždaug metai. Ilga balta barzda, juodi rūbai, pypkė rankose, krėslas priešais židinį – Waugh jį lygino su „senu valstiečiu arba žveju iš prancūziško filmo“.

Hilaire‘as Bellocas mirė 1953 m. Monsinjoras Ronaldas Knoxas, kurį galima pavadinti XX pirmos pusės Didžiosios Britanijos Toliatu (knygas rašančiu kunigu žvaigžde), Belloco laidotuvių dieną rašytoją lygino su Senojo Testamento pranašais. Bellocas niekada nebijojo įsivelti į idėjinius konfliktus. Anot kunigo, Bellocas gyvenimą paskyrė kovai už tai, kuo tikėjo. Pasaulis, nors kartais juo žavėdavosi, dažniausiai nenorėjo klausytis. Visuomenėje, kurioje gyveno, Bellocas visada buvo sunkiai suprantamas vienišius ir tai jautė. Jo gyvenimas buvo paženklintas melancholijos. „Jo veidas poilsio akimirką niekada nebūdavo linksmas, – sakė Knoxas. – Ir kadangi ši melancholija buvo nuolat maitinama intelektualinio vienišumo pojūčio, jis intelektualiai buvo tikėjimo, kurį nešė savyje, išpažinėjas.“