Nusikalstamas pasaulis tapo praeitimi, kai į širdį pasibeldė Dievas

„Augau Miežiškiuose, Panevėžio rajone. Mama žiauriai vargo, augino mus, septynis vaikus. Du kartus gyvenimą pradėjo nuo nulio. Man buvo gėda mamos prašyti pinigų, todėl po aštuonių klasių stojau į proftechninę, išvažiavau mokytis į Panevėžį“, – sakė pašnekovas ir pripažino, kad pradėjus gyventi savarankiškai prasidėjo kovos už būvį laikas.

Pramogos anuomet jaunuoliui rūpėjo labiau nei mokslai, reikėjo pinigų, norėjosi ir į šokius nueiti, ir kur nors išvažiuoti, dalyvauti: „Įsivėliau į muštynes – gyniau silpnesnįjį. Iš tiesų nesuvokiau, kas vyksta. Buvau jaunas, man atrodė, kad elgiuosi teisingai. Vaikinas smarkiai nukentėjo, ir mane – 16-os ar 17-os metų, pirmą kartą pasodino į kalėjimą. Ten tapau dar didesniu žvėrimi.“

Šį sužvėrėjimą lėmė jaunuolio širdyje kerojęsis neteisybės jausmas – jis tarsi tenorėjo gero, norėjo padėti, o buvo įkalintas. Ėmė atrodyti, kad viskas yra persunkta melo, ir šis požiūris nepasikeitė: „Dėl savo maišto iš kalėjimo Lietuvoje buvau išsiųstas kalėti į Rusiją. Namo grįžau būdamas 21-ų metų. Buvau įsitikinęs, kad viskas aplink yra apgaulė ir tik aš vienas žinau, kas yra tiesa, teisingumas. Taip nuklydau į nusikalstamą pasaulį, kuriame – puikybė, garbės troškimas ir visi kiti dalykai.“

Petras Paulius, kai grįžo į Lietuvą, netrukus sukūrė šeimą ir jau augino pirmagimį. Tiesa, jį daugiausia prižiūrėjo žmona. „Neturėjau supratimo, kas yra šeima. Ir žmona, ir sūnus man buvo kaip daiktai, toks buvo santykis, – sakė vyras. – Žmona smarkiai kentėjo – ir dirbo, ir rūpinosi sūnumi, mane namuose retai matydavo. Kaip uždirbdavau pragyvenimui? Versdavausi važiuodamas į Rusiją. Ne vagiliauti, ne plėšti… Ieškojau aukų. Pavyzdžiui, išmestiesiems iš butų padėdavau susigrąžinti tai, kas jiems priklauso, o tada pasiimdavau savo dalį.“

Neilgai trukus vyras ir vėl įsivėlė į problemas. Imdamasis spręsti kitų bėdas, jis tikėjosi padėti, o nutiko priešingai. Laisvės atėmimo bausmė jam buvo skirta antrąkart: „Pasaulis man tapo dar didesnio melo vieta… Vėliau man gimė antras sūnus, mažylis. Žinoma, šeimai išlaikyti reikėjo pinigų, todėl išvažiavau į Vokietiją – pradėjau platinti narkotikus. Tai buvo laikas, kai mane gerbė, manęs bijojo, kai jaučiausi reikalingas ir visko turėjau apsčiai. Jaučiausi žinantis, kas yra gera ir teisinga, kitokio pasaulio tiesiog nepažinojau… Įsisukau į tokį mėšlą… Po pusės metų, 2005-aisiais, mane ir vėl uždarė į kalėjimą, jau trečią kartą.“

Dienotvarkė įkalinimo įstaigoje – prėska. Didžiausi džiaugsmai: pasivaikščiojimas lauke, televizoriaus žiūrėjimas (jeigu kalėjime nedirbi, tai neturi nei televizoriaus, nei galimybės naudotis elektra) ir išėjimai į bažnyčią. Pastarieji suteikdavo progą pasimatyti, pabendrauti su kitais įkalinimo bausmę atliekančiais asmenimis. „Mišios vykdavo vokiečių kalba, nieko nesuprasdavom, jų metu tiesiog plepėdavom tarpusavyje“, – sakė jis.

Vieno apsilankymo bažnyčioje metu Petras Paulius rado dviejų dalių paveikslėlį – vienoje pusėje buvo pavaizduota Švč. Mergelė Marija, kitoje – Jėzus Kristus. Šis paveikslėlis kalėjimo kameroje, papuoštoje didingų liūto ir erelio atvaizdais, buvo įkurdintas ant staliuko. O per jo vidurį Petras Paulius atrėmė savo jaunesniojo sūnaus nuotrauką.

„2007 metų rugsėjo 2-osios vakarą sėdžiu kameroje, žiūriu į Jėzų ir Mariją. Tada mano akys nukrypsta į sūnaus nuotrauką… Ką aš nuveikiau šitam gyvenime? Ką aš čia darau? Mano žmona kenčia, vaikai kenčia, tai kur ta mano tiesa? Ir išgirstu: Aš esu. Realiai išgirstu. Tačiau nejaučiu jokios baimės, priešingai – supa visiška ramybė. Ir tada man prieš akis pradėjo lįsti visos mano bjaurastys… Atsirado vienas stalčius bjaurasčių. Širdyje girdžiu Dievą sakant – ten tavęs nepalikau. Atsidaro antras stalčius. Jis sako – ir ten aš buvau. Atsidaro trečias… Tačiau Jam neužkliuvo mano bjaurastys. Jis rodė į mane, ne į mano poelgius. Jis rodė, kas iš tikrųjų yra žmogus, kokio jis nuostabumo ir grožio. Tada išgirdau jo paskutinius žodžius: gali daryti, ką nori, esi mano mylimas, bet ar tau nuo to geriau?

Kaip niekada aiškiai supratau, kad esu Viešpaties mylimas vaikas. Dievas mane myli… Klykiau, cypiau ir kaukiau taip stipriai… Tarsi liūto riaumojimu iš manęs išėjo visos bjaurastys. O tada išgyvenau mirtį ant kryžiaus… Ir prisikėliau naujam gyvenimui“, – pasakojo jis.

Petras Paulius sakė, kad niekada iki minėto įvykio nebuvo praktikuojantis katalikas. O tą naktį viskas apsivertė 180 laipsnių. Pradėjo matyti pasaulį naujai: „Žiūrėjau pro kameros langą į žmones tolumoje ir galvojau – kad jūs žinotumėt, kokia begaline meile jūs esate mylimi! Kad jūs žinotumėt! Aš viską pradėjau matyti kitaip. Tiesiog žinojau, kad daugiau net degtuko cigaretei prisidegti niekieno neprašysiu – turiu rankas ir galiu užsidirbti kaip visi žmonės. Tai – svarbus momentas, nes aš iki tol nebuvau dirbęs jokio darbo, panašaus į tą, kurį įprastai dirba žmonės.“

Dar vienas pokytis tuometiniame pašnekovo gyvenime – tai nenumaldomas troškimas skaityti Šventąjį Raštą. „Į mano rankas netrukus papuolė Biblija rusų kalba. Tokia buvo pirma pažintis – nemačiau nei taškelių, nei kablelių… Tai buvo tiesiog mano asmeninis pokalbis su Dievu. Nuo pradžios iki galo. Aš konspektuodavau, rašydavau… Šiuos užrašus turiu ir šiandien. Jaučiausi išlaisvintas, aiškiai suvokiau, kad žmona, su kuria jau buvome išsiskyrę, nėra daiktas ir kad vaikai taip pat ne daiktai. Supratau, kad niekas man neuždraus jų mylėti, jais rūpintis, kad ir kur būčiau“, – teigė Petras Paulius.

Kad tai yra ne laikinumu pasižyminti emocija, bet iš tiesų Viešpaties prisilietimas, patvirtino ir kardinalūs gyvenimo pokyčiai sugrįžus į laisvę. Petras Paulius vis dažniau pradėjo dalyvauti šv. Mišiose, skaityti Šventąjį Raštą, susitaikė su žmona, ėmė skirti vis daugiau laiko siekdamas padėti vargstantiesiems, pradėjo užsidirbti pirmuosius pinigus dirbdamas sunkų fizinį darbą.

„Įsivaizduok, žmogus, kurį Lietuvoje pažinojo kaip autoritetą, kuris niekada nedirbo įprasto darbo ir net nežinojo, kaip gyvena paprasti žmonės – dirba ir džiaugiasi, kad gali dirbti, – juokėsi vyras. – Dievas nešė kaip ant sparnų! Po pusės metų, sąžiningu, tvarkingu darbu užsidirbęs pinigų, tiesiog ekspromtu padovanojau žmonai kelionę į Turkiją.“

Tačiau šioje tikėjimo kelionėje būta ir sunkumų. Nors viskas ėjosi tarsi sviestu patepta, pašnekovas sakė savo viduje pradėjęs girdėti, kad ateis toks laikas, kai jis nebesimels: „Kai gyveni tikėjimu, tokia mintis atrodo nesąmoninga. Neįmanoma, kad nebesimelsčiau! O man širdis kalba toliau – tu ne tik nesimelsi, tu į Bažnyčia nebenueisi. Galvojau – vėjai. Girdžiu, bet netikiu. Tu ne tik kad neisi į bažnyčią, tu net nepersižegnosi ryte, nebeatsiklaupsi… Ir, tiesą pasakius, aš net nepajutau, kai Šventasis Raštas buvo paliktas dulkėti… nepajutau, kaip aš atitolau nuo Bažnyčios.“

Jis tęsė: „Koks tai jausmas? Esi kaip cibulio centre – lapas po lapo esi prispaudžiamas ir nebepakyli – dūsti. To niekam nelinkiu… Tą kartą Dievas mane suvedė su vienu klebonu, jam atlikau viso gyvenimo išpažintį. Nors jis mane matė pirmąkart, bet labai paprastai, nuoširdžiai priėmė. Išpažintis padėjo visa, kas slėgė, nusiplauti. Tai buvo netrumpa kelionės atgal į artumą su Dievu atkarpa.“

Kaip dar vieną savo gyvenime ypatingą įvykį Petras Paulius įvardino susitikimą su tuometiniu arkivyskupu emeritu Sigitu Tamkevičiumi. Vyras iš jo sulaukė skambučio ir buvo pakviestas atvykti į Kauno arkivyskupijos kuriją. Ten paliudijo apie Dievo veikimą savo gyvenime, dalyvavo šv. Mišiose, susipažino su tuometiniu Kauno arkivyskupijos vyskupu Kęstučiu Kėvalu, šis vėliau tapo ir Petro Pauliaus dvasios tėvu.

„Man atsivėrė Bažnyčios durys, palengva atradau bendruomenę, pradėjau daugiau pažinti, siekti gylio. Prisijungiau prie Kauno arkivyskupijoje veikiančios evangelizacinės mokyklos. Joje mokiausi evangelizavimo pagrindų – teologinių skelbimo (kerigmos) pagrindų, kaip eiti į santykį su žmonėmis, kaip užmegzti pokalbį, kaip paliudyti apie savo asmeninį susitikimą su Jėzumi, o vėliau su šiais įgūdžiais grįžti į savo bendruomenę, savo gyvenimo, darbo aplinką ir joje būti misionieriumi“, – pasakojo vyras ir pridūrė šioje mokinystėje augantis ir toliau.

Laikui bėgant Petras Paulius sulaukė Žano Talandžio, kuris pasiūlė perpirkti jo turėtą žemės sklypą Saugose (Šilutės r.). Nors tuo metu neturėjo reikiamos sumos, tačiau Petras Paulius, pasitaręs su žmona, nusprendė jį įsigyti. Žanas pažadėjo, kad juodu galės atiduoti pinigus tuomet, kai jų turės.

„Sakau – Žanai, bet kaip aš pasistatysiu čia trobą? Sako – tu Dievo paprašyk, jam tas namas juk nieko nereiškia, vieni juokai. Paprašyk Jo. Žanas išvažiavo, aš stoviu prie lango, bandau prašyti. Jaučiuosi kaip vaikas, bandantis mergaitei pirmą kartą pasakyti myliu – žodžiai stringa gerklėje. Ėmiau ir pasakiau vienu ypu – Dieve, Tu viską žinai, viską matai, todėl laimink ir rūpinkis, nes aš neturiu jokių galimybių ir pats niekada nepastatysiu“, – prisiminė vyras.

O tuomet įvykiai ėmė keisti vienas kitą, ir galiausiai, padedant gausiai pagalbininkų komandai, pievoje, kurioje tuo metu nebuvo nei elektros, nei vandens, iškilo iš molio drėbtas namas. Namo kieme stovi ir dar vienas, vynuogėmis apsodintas, nedidelis namelis. Jo įėjimą žymi akį patraukiantis pavadinimas ŠVČ. M. MARIJOS PASLAPTINGOSIOS ROŽĖS MALDOS NAMAI.

Iš pradžių jis buvo statytas kaip sandėliukas – vieta įvairiems rakandams susidėti. Tačiau greitai tapo vieta, kurioje Petras Paulius susitikdavo su vargšais, kalbėdavosi, kartu melsdavosi. „2019-ųjų gegužės 13 dieną, kai minimas Švč. Mergelės Marijos Rožinio karalienės apreiškimas Fatimoje, man paskambino Liutauras Serapinas: Petrai, į tavo koplyčią atvažiuoja stula, arnotas ir nuostabiausio grožio šimtametis kryžius! Nustebęs sakau: Liutaurai, kryžių galiu priimti, bet stulos ir arnoto – ne, nes čia nėra koplyčios. Turim namuką, kuriame jau daug metų meldžiamės su vargšais, ir viskas. Jis sako: Daryk kaip nori.

Po valandos ar dviejų man paskambino kun. Antanas Domeikis, su kuriuo kalbėjomės apie evangelizacinę, misijinę kelionę į Tverečiaus ir Didžiasalio parapijas, vykimą į Agluonos baziliką pasimelsti prie Švč. Mergelės Marijos stebuklingojo paveikslo. Pokalbio metu papasakoju jam apie pokalbį su Liutauru ir kitoj ragelio pusėj girdžiu: Petrai, ten jau yra pusė koplyčios.

Tos dienos pavakarę sulaukiau skambučio iš Gyvųjų akmenų bendruomenės nario Algimanto Jakelio. Jis pasidžiaugė esantis Šiluvoje. Papasakojau jam apie tądien vykusius pokalbius telefonu ir keistas kalbas apie koplyčią. Savo nuostabai pritarimą išgirdau ir iš jo. Jis pažadėjo parūpinti koplyčiai statulą ir tabernakulį. Sakau: Ką čia nusišneki?“ – sakė Petras Paulius.

Vyras pasakojo buvęs suglumintas šių pokalbių, nes apie tai, kad nedidukė patalpa, kurioje rinkdavosi melstis, galėtų tapti koplyčia, jis niekada nebuvo pagalvojęs. Vėlyvą vakarą vaikščiodamas aplinkinėse pievose meldėsi, ir širdyje suskambėjo žodis – koplyčia: „Supratau, kad per tuos tris žmones, kurie tą dieną su manimi susisiekė, veikia Dievas. Jaučiausi toks nevertas, menkas ir mažas… Ištariau – taip, tebūnie, kaip Tu, Dieve, nori.“

Kitą dieną vyras paskambino tuometiniam Telšių vyskupui Kęstučiui Kėvalui, papasakojo apie nutikusius įvykius ir išgirdo atsakymą: „Taip, čia galės būti koplyčia, maldos namai.“ Jų įkūrimui pritarė ir Saugų parapijos kunigas Antanas Putramentas. Tad prasidėjo maldos namų įrengimo darbai.

„Vieną dieną iškilo klausimas, koks šventasis galėtų tapti koplyčios globėju. Kadangi ruošiausi tapti benediktinų oblatu, maniau, kad turėtų globoti šv. Benediktas. Euforijos apimtas laksčiau, skambinau tėvui Kazimierui, visus ant ausų stačiau… O tada kalbėdamas su Liutauru Serapinu išgirdau: Petrai, neieškok šventojo, jis ateis pats su savo jėga ir galybe, kai pamatysi, nekils abejonių. Klusnumo, nuolankumo vedamas – išgirdau“, – sakė Petras Paulius.

Netrukus vyras išgirdo ir tabernakulio, atvykusio į būsimą koplyčią, istoriją. Jis priklausė vienai moteriai, patyrusiai Švč. Mergelės Marijos apreiškimą. Būtent šiame tabernakulyje jai buvo leista laikyti Švenčiausiąjį Sakramentą. „Tuomet supratau, kad maldos namų globėja – Švč. Mergelė Marija. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės apreiškimo Fatimoje diena. Liutauras Serapinas – Švč. Mergelės Marijos radijo vadovas Vilniuje. Kun. Antanas Domeikis ir kelionė į Agluonos baziliką, kuriame – Švč. Mergelės Marijos stebuklingasis paveikslas. Algimantas Jakelis iš Šiluvos padovanoja Švč. Mergelės Marijos statulą ir tabernakulį.

Man atsivėrė akys! Tekinas nubėgau prie telefono, viską papasakojau kun. Antanui Putramentui, ir jis patvirtino, kad koplyčią tikrai globoja pati Motina Marija. Ekspromtu paklausė, kaip mes ją pavadinsim. Pradėjo vardinti litanijoje minimus vardus, bet nė vienas neužkliuvo. Užplūdo tuštumos jausmas. Kitoje ragelio pusėje girdžiu: o gal paslaptingoji rožė? Man galvoje – juk tikrai, Motina, tu nuo pradžių čia buvai ir tik dabar save apreiškei! Sakau – taip, Paslaptingoji! Kunigas pasitikslino: „Ar tikrai Paslaptingoji?“ Patvirtinau. Jis tarė: „Tebūnie Paslaptingoji rožė. Tų pačių metų liepos 3 dieną iš tuometinio Telšių vyskupo K. Kėvalo buvo gautas pritarimas įkurti maldos namus“, – kalbėjo Petras Paulius.

„Kai atsigręžiu į praeitį, esu be galo dėkingas Dievui. Čia, šioje koplyčioje, vyko stebuklai – žmonės pažino Jėzų, ir keitėsi jų gyvenimai, – sakė pašnekovas. – Džiaugiuosi, kad į Švč. Mergelės Marijos Paslaptingosios Rožės namus maldininkai, vargšai užsuka pasimelsti, užklysta vienas kitas piligrimas – krykštauja širdis Dievo artumoje.

Kita vertus, ne visada yra lengva ištverti išbandymų akivaizdoje, jie ateina kiekvieną dieną – nori tu to ar nenori. Bet Dievo meilė galingesnė už visus išbandymus, ir nieko nėra nuostabiau, kaip Jam dėkoti už Jo neapsakomo grožio ir gylio meilę. Ačiū Dievui už šią kelionę, už sutiktus žmones – žinau, kad Dievas yra šalia visų ir laukia kiekvieno“, – sakė brolis Petras Paulius.