Nustokim krūpčioti? Vakarai karo akivaizdoje – tarp Skilės ir Charibdės

Prie ukrainiečių maldavimų sustabdyti bombardavimą jungiasi ir dvasininkai. O Lietuvoje NATO neryžtingumo kritika garsiausiai nuskambėjo iš Prezidentės Dalios Grybauskaitės. Žinoma, sulaukusios ne tik pritarimo, bet ir kritikos. „Aštriausiai kalba tie, kuriems nereikia prisiimti sprendimus lydinčios atsakomybės.“

Ukrainos oro erdvės uždarymas kelia dvigubą iššūkį. Visų pirma tam reikalingi išskirtiniai kariniai pajėgumai, kuriuos turi tik kelios didžiosios Aljanso šalys. Be to, Ukrainai grėsmę kelia ne tik Rusijos naikintuvai, bet ir antžeminės raketinės sistemos, kurių dalis dislokuotos Rusijos teritorijoje. Todėl neskraidymo zonos virš Ukrainos paskelbimas reikštų ir tokių sistemų Rusijoje sunaikinimą bei tiesioginį NATO karinį susirėmimą su Rusija. Kita vertus, neskraidymo zona nėra vienintelis neišnaudotas karinės pagalbos įrankis. Tad ką gi gali ir turi padaryti Vakarai norėdami praplaukti tarp Skilės ir Charibdės?

Retorikos klaidos

Europarlamentaras ANDRIUS KUBILIUS komentuodamas situaciją „Bernardinams“ pabrėžė, kad klaidingas yra ne tik principinis sprendimas neskelbti neskraidymo zonos, bet ir pati Vakarų retorika. „Netinkamas yra NATO bei atskirų šalių pagrindimas, kodėl nėra įkuriama neskraidymo zona. Aiškinama, kad to nedaroma, nes NATO kareiviams tektų kautis su Rusijos kareiviais ir tai sukeltų Trečiąjį pasaulinį karą. Mano manymu, tokia argumentacija sukelia daug nerimo ir kitose valstybėse. Iškyla klausimas, ar NATO netaikytų tokių pačių argumentų, jei reikėtų ginti Baltijos šalis.

Susiformavusi Vakarų laikysena visada siekti tik deeskalacijos, kai Rusija situaciją eskaluoja, skatina Putiną tapti dar agresyvesniam. NATO tikrai turi pajėgumų atsakyti į Rusijos agresiją karine jėga ir tai reikia demonstruoti tiek fiziškai, tiek retoriškai, tiek savo mąstysena. Ukrainiečiai tai rodo, bet NATO vadovams vis dar daro įtaką anksčiau susiformavusios nuostatos.“

Diplomatas, Nepriklausomybės Akto signataras ALBINAS JANUŠKA taip pat pažymėjo, kad negalime atrodyti silpni Putino akyse, o retorikos pasirinkimas yra itin svarbus. „Viena iš klaidų, kad iš anksto pranešėme, jog vienintelis mūsų ginklas bus sankcijos ir tos pačios po fakto, ir tik palaipsniui stiprėjančia tvarka. Aš suprantu, kad taip įvyko todėl, jog iš tiesų beveik niekas negalėjo patikėti, kad tų sankcijų iš viso reikės. Patys blefavome, tikėdami, kad ir Kremlius blefuoja. Bet apsirikome ir dabar turime sunkiai kapstytis iš iliuzijų į realybę, stumdami savo įsitraukimo ribas kiek įmanoma arčiau Kyjivo norimų.“

Putino grasinimai

Nepaisydami būtinybės griežtinti retoriką ir siekti perimti veiksmų eigą į savo rankas, Vakarai privalo išlikti atsargūs. „Dabar Kremlių įsivaizduojame kaip teroristą su branduoline bomba. Ir tenka improvizuoti, tikrinti tas ribas, kur teroristas blefuoja, o kur jis gali save ir visą pasaulį susprogdinti. Juk jis klausia, kam reikalingas pasaulis, jei jame nėra Rusijos, kurią įsivaizduoja pagal savo kaip mesijo viziją“, – sako Albinas Januška.

Tačiau taip pat neprotinga išsigąsti ir leisti Putinui toliau grasinti. Istorikas dr. SIMONAS JAZAVITA teigia, kad, viena vertus, būtų neatsakinga ignoruoti branduolinio karo grėsmę, kita vertus, diktatoriai istoriškai yra linkę pasirodyti dar labiau beatodairiški, nei jie yra iš tikrųjų. „Geras pavyzdys – A. Hitlerio veiksmai 1938 m. per Miuncheno derybas. Jis, vaizduodamas save kaip visiškai neprognozuojamą, sugebėjo iškovoti pergalių, kurių Vokietija tuo metu dar nebuvo pajėgi laimėti ginklu. Čekoslovakija – galinga ir pasiruošusi gintis valstybė – Vakarų nusileidimo buvo demoralizuota ir net nesigynė. Putino grasinimas branduoliniu vėzdu irgi turi tam tikro patoso. Nors, žinoma, budrumo niekada nereikia prarasti, juk daugelis netikėjome ir tuo, kad įvyks dabartinis karas.“

Pasak Andriaus Kubiliaus, Vakarai turi parodyti savo galią, nes tik tai gali priversti Putiną ir, svarbiausia, jo galbūt dar ne iki galo išprotėjusią aplinką sustabdyti šitą beprotystę. Juo labiau kad Putinas norėdamas gali susigalvoti casus belli bet kuriuo momentu. „Vakarams rūpintis ir galvoti, kaip nesuteikti Putinui casus belli, yra visiškai nelogiška. Jau dabar jis skelbia, kad, jei Vakarai įsteigs neskraidymo zoną, tai bus casus belli. Tačiau šalia to jis pamini ir tai, kad ekonominės sankcijos yra panašios į karo paskelbimą Rusijai. Dabar jis pradės teigti, kad lėktuvų davimas yra casus belli. Jei Europa išsigąs, rytoj jis sakys, kad dronų davimas yra casus belli. Galiausiai jis pareikalaus Ukrainos kapituliacijos, pagrasinęs paleisti raketas į Paryžių ar Berlyną. Formuoti savo karinę ir politinę strategiją pagal Putino grasinimus būtų visiškas nesusipratimas“, – sako A. Kubilius.

Rusijos istorijoje pretekstų fabrikavimas pagal karo poreikius – sena tradicija. Simonas Jazavita primena, kaip casus belli mėgdavo susikurti Sovietų Sąjunga. „SSRS užpuolė Suomiją sakydama, kad neva suomiai užpuolė juos. Lietuvos atveju 1940 m. buvo kalbama apie neva grobiamus kareivius, kai jie tiesiog buvo apklausiami saugumo departamento. Iš mažos situacijos buvo išpūstas burbulas ir pretekstas buvo surastas. Nepaisant to, kad tuo metu Lietuvos vyriausybė elgėsi itin atsargiai, iš visų jėgų stengėsi neprovokuoti sovietų. Net ir siekiant kontaktų su Vakarų šalimis veiksmai buvo ribojami motyvuojant tuo, kad sovietų negalima provokuoti. Tačiau tai nepadėjo.“

Andrius Kubilius teigia, kad drąsos, o ne baimės logika turėtų galioti ir svarstant apie galimus karo užbaigimo kelius. „Pasitikėti Putinu ir ieškoti būdų, kaip Putinui paglostyti savimeilę, ar duoti vadinamąją face-saving galimybę, nėra Vakarų uždavinys. Priešingai – Vakarai turėtų labai aiškiai pasakyti, kad su neskraidymo zona ar be Ukraina bus remiama visa įmanoma technika, ir Rusija bus įveikta.“

Panašios nuomonės laikosi ir Albinas Januška. Pasak signataro, šiuo metu Kremlius bando perimti prarandamą veiksmų eigos iniciatyvą su savo „taikos“ siūlymu. „Siūloma užbaigti karą mainais už neutralumą, Krymą ir Donbasą. Ir kuo toliau, tuo labiau tam tikrai grupei žmonių gali atrodyti, jog tai nėra tokia jau didelė kaina už žmonių gyvybių išsaugojimą ir branduolinio teroristo kad ir laikiną sutramdymą. Ypač kai jaučiamės bejėgiai, negalėdami sustabdyti miestų bombardavimo.“

Įsikišti į karą be įsikišimo?

Vakarų ir Rusijos arba Sovietų Sąjungos netiesioginės konfrontacijos nėra naujiena. Simonas Jazavita, brėždamas istorines paraleles, prisimena Šaltojo karo laikotarpį. Tuo metu SSRS ir JAV nesiryždavo pradėti karinių veiksmų viena prieš kitą, bet stengėsi padėti tiems, su kuriais kovojo jų oponentai. Pavyzdžiui, galime prisiminti Afganistano karą. Tačiau, kaip pripažįsta istorikas, gausios civilių aukos ir be gailesčio griaunami Ukrainos miestai verčia svarstyti, ar nereikėtų NATO labiau įsikišti į karą.

Pasak S. Jazavitos, šis karas iš esmės pakeitė tiek visuomenės, tiek daugelio teoretikų nuostatas. „Kai kas kartu su Franciu Fukuyama džiaugėsi istorijos pabaiga ir demokratijos pergale. Tačiau dabar matome, kad pasaulis sugrįžo į XX a. vidurį, o galbūt niekada ir nebuvo iš jo išėjęs. Sugrįžti ten, kur buvom, dabar jau vargu ar įmanoma. Žvelgiant, pavyzdžiui, į JAV visuomenės nuotaikas, matyti, kad jos yra palankios tos pačios neskraidymo zonos įkūrimui. Be abejo, klausimas, ar visi tikrai supranta, kas tai yra. Tačiau civilių aukų žūtys gali tapti lemtinga atsvara Vakarų valstybių vadovams pakeisti savo poziciją.“

Kita vertus, aktyvesnis Vakarų įsitraukimas nebūtinai reiškia sprendimą, paremtą logika „viskas arba nieko“. Vienas iš būdų aktyviau prisidėti prie Ukrainos gynybos – jau dabar besikaunantys tarptautiniai legionai. „Karo istorijoje tai nėra naujiena“, – sako S. Jazavita. Čia galime prisiminti Žiemos karą, kai Suomijos pusėje kovėsi daug savanorių iš skirtingų šalių, visų pirma Estijos ir Švedijos. „[Šiandien] kai kurios šalys vis dar nerekomenduoja savo piliečiams vykti savanoriškai kautis Ukrainoje, bet gali būti, kad ilgainiui tokie veiksmai sulauks paskatinimo. Tai būtų naujas įsikišimo lygis.“

Pasak signataro Albino Januškos, kasdien mūsų pečius vis labiau slegia moralinė atsakomybė: „Sakome, kad Ukraina mus gina, ir tai yra nenuginčijama tiesa, tačiau tuo pačiu atsilyginti negalime. Atsakome, kad mes jų ginti visu pajėgumu negalime. Jie turi aukotis, mes tik iš dalies. Jie yra baudžiami mirties bausme, nes nori į  NATO, o mes, būdami NATO, nusibrėžiame ribas, kad mūsų teritorijos kiekvienas centimetras ar žmogaus gyvybė yra kitokios vertės nei Ukrainos.“

Ši atsakomybė mus įpareigoja vis drąsiau perbraižyti pačių nusibrėžtas ribas ir ieškoti išradingų sprendimų. „Pavyzdžiui, aš sunkiai suvokiu, kodėl NATO ir ES (taigi ir mes – Lietuva), nekuria humanitarinių oro koridorių į Kyjivą, Mariupolį ar Charkivą? Kodėl ten neskrenda boingai paimti moterų ir vaikų? Bijoma, kad Kremlius juos pašaus, palaikys agresija? Tegu pabando. Draudžiamos linijos yra mūsų pačių protų sukurtos, kaip įsivaizduojamas atsakas į Kremliaus nenuspėjamą šantažą. Bet ne visos tos ribų linijos yra logiškai pagrindžiamos ir nebūtinai jos turi būti konstruojamos pagal labiausiai išsigandusio žemiausią kartelę“, – sako A. Januška.