Nykstančių vertybių muziejus – laukinėje gamtoje

Prasidėjo trumputis laikotarpis, kai visu grožiu atsiskleidžia mūsų turtinga laukinė gamta. Gamtininkų teigimu, tai jau tapo retenybe, nes, ką pamatysite šią vasarą, kitą galite jau neberasti.

Kur ieškoti autentika pulsuojančių gamtos lopinėlių? Kaip juos atpažinti? Minint gegužės 22-ąją – Tarptautinę biologinės įvairovės dieną, ir katalikiškąją ekologinę „Laudato si’“ savaitę, apie tai sutiko pasikalbėti gamtininkas SIGUTIS OBELEVIČIUS ir režisierius MINDAUGAS SURVILA.

Rūšių ralis

Mažame žemės lopinėlyje atsitūpęs žmogus akylai stebeilijasi į kiekvieną iš žemės išlindusį stiebelį – trisdešimt, pakildamas sako jis. Būtent tiek skirtingų rūšių laukinių augalų entuziastas aptiko viename kvadratiniame metre. Tokiais tyrinėjimais užsiima mažuma – juk tam reikia gerai išmanyti, kas dedasi po kojomis. Bet verta. Nes, kaip viename interviu sakė botanikas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė – pasaulis po mūsų kojomis ne mažiau įdomus nei pasaulis virš mūsų galvų.

Gamtininkas S. Obelevičius paaiškina: trisdešimt skirtingų rūšių viename kvadratiniame metre rasti nesunku, jei pieva labai turtinga. „Aš asmeninį rekordą pasiekiau Pakruojo krašte, kur kiek didesniame lopinėlyje suskaičiavau šimtą dvidešimt“, – prisimena gamtininkas. O savaitgalį jis ruošiasi vykti į daug kam negirdėtą renginį – „Rūšių ralį“ Balbieriškio miške. Ten komandos varžysis, kuri per tam tikrą laiką aptiks didžiausią augalų, gyvūnų įvairovę.

„Pievos – pačios turtingiausios augalų bendrijos. Su mišku jų nepalyginsi“, – tvirtina S. Obelevičius. Paklaustas, kiek augalų pažįsta pats, pagalvojęs atsako: „Iš tikrųjų beveik visus, augančius Lietuvoje, išskyrus smulkias rūšis. Rasakilų, vanagučių yra kelios gentys, kurių nepažįsta niekas, be didinamojo stiklo jų neatskirsi. Vien viksvų pas mus apie 70 rūšių! Tik keli žmonės šalyje gali jas įvardinti. Augalų įvairovė didžiulė, bet bėda: natūralios pievos tapo pačia pažeidžiamiausia bendrija. Daugybė retų augalų ties visiška išnykimo riba.“

Be pastangų pievos nebus

„Prieš tris dešimtmečius suskaičiavome 25 mažųjų gegužraibių augimvietes – gegužraibynus. Dabar neliko nė vieno. Išnyko viskas, – trumpam nutyla S. Obelevičius. – Keletas suarta, keletas užsodinta mišku… Kolegos kaifuoja kai kur radę šiuos augaliukus ir džiugiai dalijasi nuotraukomis feisbuke.“

S. Obelevičius priduria: žmogus pievas naikina, bet be jo įsikišimo pievų irgi nebūtų. Pievą atgaivina ganymas arba kai žolė pjaunama keliskart per metus. Kadangi gyvename miškų zonoje, bet koks savieigai paliktas lopinėlis kaipmat virs mišku. „Pavyzdžiui, gegužraibės veisiasi labai specifinėse vietose – ūkiškai nenašiuose briedgaurynuose. Kai žmonės juos apleidžia, čia įsigali krūmai arba smiltyniniai lendrūnai, tokios įkyrios žolės“, – sako pašnekovas.

O kas tasai briedgaurynas? „Tai neaukšti miglinių šeimos augalų kupsteliai, suformuojantys bendriją nederlingose žemėse, kur didelės žolės neauga. Čia gali atrasti ir žaliųjų plateivių, smulkučių paparčiukų varpenių… – vardija gamtininkas. – Dar yra ir kitokių, kalkingų pievų, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje, kur auga raktažolės pelenėlės, vabzdžiaėdės tuklės. Bet ir joms iškilo pavojus. Pastebėjau, kad šie augalai dar bando prisitaikyti – sugebėjo pasitraukti į melioracijos griovius ir kai kur išliko. Blogai su pievomis… Anykščių regioninis parkas pirko galvijų, avių ir atidavė žmogui, kad ganytų. Tokiu būdu keletas pievų išgelbėtos.“

Gamtininkas Sigutis Obelevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip pažinti?

Pasiklausius gamtininko, taip ir norisi pulti į spalvingą, kvapnų ir laukinį augalų pasaulį. Bet kaip išmokti jį pažinti? „Geriausia, bent iš mano patirties, kai šalia yra žinovas. Tada viskas labai pagreitėja. Kitas būdas – iš knygų, pavyzdžiui, Kęstučio Kazimiero Vilkonio „Lietuvos žaliasis rūbas“, – sako gamtininkas. Kai kurie parsisiunčia telefono programėles ir nufotografavę visai sėkmingai nustato rūšis pasitelkę jas.

S. Obelevičius patikina, kad nereikia būti profesionalu, kad leistumeisi į žavingą kelionę pažinti laukinius augalus. „Pavyzdžiui, į „Rūšių ralį“ atvyksta ne tik gamtininkų, bet ir mėgėjų. Labai įsiminė kompiuteristų komanda iš Vilniaus. Mes, profesionalai, per tris dienas suregistravome per 1000 rūšių, per parą – kokias 400–500. O mėgėjai pirmais metais dar nieko nepažįsta, tik sėdi žolėse įkniubę į knygas. Tada jie pateikė vos keliasdešimties rūšių sąrašą. Kitais metais jau suregistravo 200. Nebūtina pasiekti pergalę – su profesionalais nepasivaržysi. Svarbiausia – smagus pažinimo džiaugsmas, laikas gamtoje“, – šypsosi S. Obelevičius.

Bet yra ir kita medalio pusė – laukiniai augalai populiarėja, ir naujai prakutę „gamtininkai“, aptikę retesnį augaliuką, parsiveža į savo sodybą padarydami didelę žalą gamtai. Dėl to pastaruoju metu kai kurie gamtininkai jau ima rimtai galvoti apie retesnių augalų augimviečių įslaptinimą. Bet yra gražuolių gėlių, kurias skinti galima drąsiai – tai nevietiniai invaziniai augalai, kurių sąrašas yra Aplinkos apsaugos ministerijos tinklalapyje. Vieni iš jų – lubinai, kanadinės rykštenės.

„Pastarosios iš tikrųjų labai simpatiškos. Bet labai jau agresyvios ir sparčiai plinta. Tokie augalai nepageidautini, nes nustelbia vietinius“, – sako S. Obelevičius.

Miškas – tiesiog sielos atspindys

Kas nežino Antano Baranausko ir dėl kertamo miško jo sielvarto, iš kurio gimė poema „Anykščių šilelis“? Tačiau įdomu, kad, prabėgus daugiau nei šimtmečiui, ši istorija tartum atgimė. Viskas prasidėjo nuo to, kad uteniškis berniukas taip nusiminė pamatęs naikinamą mišką, jog nusprendė savo gyvenimą skirti gamtai. Šis vaikas – gamtininkas, režisierius Mindaugas Survila, filmo „Sengirė“ autorius.

Subūręs bendraminčius, M. Survila įsteigė Sengirės fondą ir jam nedvejodamas perleido pusę iš filmo uždirbtų pinigų. Kai tik turi lėšų, fondas išperka biologiškai vertingiausius miškus, kad iš jų formuotųsi sengirės. „Tik pagalvokite, – sako jis. – Dviejų šimtmečių miškas mena Abiejų Tautų Respubliką, o šešių šimtų metų ąžuolynas – Gedimino laikus…“

Kino režisierius Mindaugas Survila. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Mūsų protėviai gyveno senose giriose, kuriose buvo pilna resursų, užtikrinančių išlikimą. Pastebėjau, kad, jei nuvedi žmones į išties seną ir įspūdingą mišką, visiems pabunda pirmykščiai genai. Jie pasijaučia ypatingai, atgyja, ima garsiai žavėtis. Ta aplinka stipriai paveikia“, – sako M. Survila. Ir nors jis neužsimena apie A. Baranauską, taip ir norisi įterpti poeto eilutes: „Lietuvių dūšios, / Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios; / Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta. / Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta, / Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta.“

Gamtininkas paaiškina, kad iki žmogaus veiklos, t. y. XI a., 90 proc. Lietuvos dengė sengirės, o kitur buvo vanduo: plytėjo ežerai, sruvo upės, telkšojo pelkės. „Dabar miškai, kurių vidutinis amžius – 200 metų, tesudaro tik 0,0009 proc. teritorijos. Kitaip tariant – 64 hektarus. Nusigyvenome…“ – liūdnai konstatuoja M. Survila ir priduria, kad beveik visi mūsų miškai yra apie šešiasdešimties metų.

Norite į tikrą mišką?

„Sengirės“ autorius teigia, kad vertingiausi nepaliestos gamtos lopinėliai išliko upių rėvose – stačiuose šlaituose, prie pelkynų, nes buvo per sudėtinga iš ten paimti iškirstą medieną. Dabartinė technika leidžia pasiekti ir tas vietas.

„Saugomi pirmos grupės miškai (rezervatiniai) sudaro tik 0,4 proc. Lietuvos teritorijos. Kai sovietmečiu steigėsi pelkių rezervatai – Kamanų, Čepkelių ir kiti, šie miškai buvo pradėti saugoti tarsi guverinė zona. Dabar vidutinis I grupės miškų amžius tesudaro 68 metus. Šios vietos – dar ne sengirės, bet turi galimybę jomis tapti“, – paaiškina M. Survila.

„Apie 15 000 skirtingų organizmų rūšių – tiek jų suskaičiuojama sengirėse. Bet biologai prisipažįsta: ištyrinėjome tik vieną procentą visos bioįvairovės… Tikiu, kad neįvertiname, kokią svarbą kitos rūšys turi mums patiems išlikti, – sako pašnekovas. – Pavyzdžiui, italų mokslininkai publikavo tyrimą, kuriuo įrodė, kad miškingesnėse vietovėse buvo mažiau COVID-19 atvejų, ligos simptomai pasireiškė lengviau. Manau, per ateinančius metus ar šimtmečius sužinosime dar daug gamtos paslapčių.“

Girioje auga medžiai — Sengirė. Mindaugo Survilos nuotrauka

Eglių žudikė – savotiškai teisi

„Miškas turi daug paralelių su visuomene, – sako M. Survila. – Ūkyje itin paklausi spygliuočių mediena, ir pramonininkai stengiasi jų sodinti kuo daugiau. O, pavyzdžiui, aš vertinu duonos kepėjus. Be jų nebūtų kasdienės duonos ant mūsų stalų. Bet kas nutiktų, jei visuomenę sudarytų tik jie? Neliktų mokytojų, gydytojų?“ – kviečia pamąstyti gamtininkas.

„Štai miškai iškirsti, vietoj jų vienu metu pasodintos greitai augančios eglės ar pušies monokultūros. Tokie medynai yra itin pažeidžiami. Ten gali įsiveisti kinivarpų – žievėgraužių tipografų. Tai prasti skrajūnai, kai greta auga kitų rūšių medžiai, kinivarpoms rasti eglę sunkiau. Jei kelios ir nudžiūva, miškas lieka gyvybingas. Bet jei kinivarpa įsisuka į vienos rūšies ir vieno amžiaus eglyną – puotauja ilgai. Žmonėms baisu dėl išdžiūvusių eglių plotų, o ši kinivarpa atitaiso žmogaus klaidas, padarytas monokultūromis užsodinant didžiulius plotus“, – nejaukią tiesą atskleidžia „Sengirės“ autorius.

M. Survila pasakoja ir dar vieną įdomų dalyką – mokslininkai suskaičiavo, kad nuvirtusiuose medžiuose daugiau gyvų ląstelių nei augančiuose. „Jie nepaprastai svarbi miško ekosistemos dalis, ten veisiasi vabzdžiai, grybai, bakterijos. Tai pilnas gyventojų dangoraižis“, – sako jis.

„Jei ateitų drambliai ir išgriautų visus miestus, nes jiems reikia lygių plotų, – mums turbūt nepatiktų? – retoriškai klausia M. Survila ir aiškina, kodėl žmonių rūšis turėtų būti kuklesnė. – Užuot bandę uzurpuoti gamtą – įsižiūrėkime į tą nuostabų pasaulį. Bet yra ir džiugi žinutė. Nei sovietmečiu, nei 1991-aisiais visuomenė nebuvo pasiruošusi gvildenti tokias temas. Dabar esame pavalgę, apsirengę, pasiekę tam tikrą gerovės lygį… Atsiranda galimybė apsidairyti plačiau, atsigręžti į gamtą. Tai suteikia vilties, kad išsaugosime, kas mums liko. Tik norisi tai padaryti sparčiau.“

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.