O. Arestovičius apie Rusijos ordos kanibalistinį mirties kultą

Šis blogis – tai, viena vertus, mirties kultas, maitinamas žmonių mirčių. Kita vertus, tai nėra tiesiog mirusiųjų kultas, tai baisiausių priešmirtinių kančių kultas – kančių, panašių į tas, kokias ukrainiečiams teko patirti Bučoje, kai rusų kareivių rankomis žmonės buvo žudomi lėtai, ištęstai, artimųjų akyse, godžiai mėgaujantis šiurpą keliančio siaubo pliūpsniais. Šią energiją, kaip tikėjo tokio kulto išpažinėjai, išspinduliuodavo kiekviena kankinama auka. Ir visai nesvarbu, kas patiria kančias – savųjų mirtis kultui teikia tokį pat pasitenkinimą, kaip ir svetimųjų. Iš čia Rusija perėmusi neabejotinai kanibalistinį santykį su savo nuosavais kareiviais ir aukomis.

Maskovijos viešpatavimo esmė – ikimongolinis nekromaniškas kultas

Apie kultą, gimusį kažkur pelkynuose ir miškynuose aplink Maskvą, kurį garbinant buvo praktikuojamas kanibalizmas ir sunkių kančių sukėlimas aukoms, O. Arestovičius papasakojo rusų rašytojai, politikos apžvalgininkei, ilgametei radijo stoties „Maskvos aidas“ (Echo Moskvy) vedėjai JULIJAI LATYNINAI jos autorinėje programoje „Prieigos kodas“ (Kod dostupa) jutubo kanale.

Šis mirties kultas, pasak O. Arestovičiaus, yra labai pavojingas ir užkrečiamas, nepastebimai įsėlinantis ir užvaldantis žmogų, pažadinantis jam ne tiesiog laukines, pirmykštes savybes, bet pačias blogiausias, juodžiausias iš jų, pūlinio šerdį. Šiuo metu tokio kulto užkrato svarbiausiu platintoju yra tapę Rusijos valstybiniai televizijos kanalai.

J. Latynina O. Arestovičiaus paprašė pasvarstyti: „Kokia gali būti konfigūracija pasaulio, kuriame Rusija tampa pralaimėtoja? Griuvus Sovietų Sąjungai, visiems atrodė, kad pagrindinis jos paveldėtojas bus, žinoma, darinys su sostine Maskvoje. Ar jums neatrodo, kad šiame naujame pasaulyje dėl to, ką Putinas daro savo rankomis, tikruoju šios kultūros paveldėtoju gali tapti valstybė su sostine Kyjive? O valstybė su sostine Maskvoje bus, tiesą sakant, ordos paveldėtoja. Kyjivo Rusia prieš Maskovijos ordą.“

Orda, kaip teigė O. Arestovičius, yra tik Maskvos grobuonišką prigimtį pridengiantys „drabužiai“. Iš tiesų ši istorija siekia dar ikimongolinius laikus ir susijusi su labai senais archetipais. „Buvo tokia Rusijos šiaurės rytuose miškinga pelkė, kur žmonės garbino mirties kultą. Turiu įtarimų, kad jie praktikavo kanibalizmą ir garbino mirtį. Ir ypač didelį malonumą jiems teikė gyvų būtybių kankinimas ir emanacija (lot. emanatio – „ištekėjimas, pasklidimas“), įvykstanti tą akimirką, kai gyva būtybė miršta baisia mirtimi“, – aiškino O. Arestovičius ir pabrėžė, kad būtent su tokiais dalykais reikalų dabar turi ukrainiečiai ir visas pasaulis.

Ši mirusiųjų karalystė, šis archajinis, primityvus nekromaniškas kultas yra Maskvos viešpatavimo istorijos esmė. Žinoma, joje būta įvairių periodų, įvairūs civilizaciniai „drabužiai“ naudoti. „Bet pažiūrėkite, viso to ledkalnio viršūnė – Raudonojoje aikštėje. Ten guli žmogus, nužudęs daugybę žmonių. Sienoje guli nužudžiusieji labai daug žmonių. Žiauri vieta. Mirties kultas. Rusai taip elgiasi Bučoje ir daugelyje kitų vietų todėl, kad jie tokie yra, kad kitaip elgtis negali. Turime reikalų su archajiniu, dar ikimongolinius laikus siekiančiu blogiu“, – sakė Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas.

Iš mongolų rusai, jo teigimu, perėmė ekspansijos principą, jėgų, kariuomenės sutelkimą, geležinę discipliną, centralizaciją ir kitus dalykus. Kartu rusai daug ką perėmė iš Bizantijos, iš Europos. Kitaip tariant, Rusijos vidus – mongoliškas, o drabužiai – europietiški, kad jais galėtų vilioti europiečius. Mongolų orda, O. Arestovičiaus žodžiais – „publika sudėtinga“, tačiau bent turėjusi kažkokias civilizacines ištakas, tegul ir paremtas savotiška samprata. O rusų orda vien mėgaujasi mirtimi ir kankinimais.

Dabar vyksta kova už tai, kad kultas neprarytų ukrainiečių ir sveikų Rusijos žmonių

„Rusijos valstybės esybė – absoliučiai gyvuliška, kylanti iš tamsybių, žadinanti tai, kas žmoguje blogiausia, primityviausius instinktus, – tęsė O. Arestovičius. – Žadina ir sako, kad tokiam būti normalu. Ir mėgaujasi gyvų būtybių kančiomis. Ne tiesiog mirtimi, o būtent ta energija, išsiskiriančia mirties akimirką. Žiaurios mirties akimirką. Akimirką, kai prievartaujama, žudoma, tardoma. Žinote, kas kelia didžiausią nuostabą šioje istorijoje – kad tiems visiems seniesiems šamanams visiškai nesvarbu, koks asmuo kankindamasis miršta. Kad tik išsiskirtų energija. Miršta savi kareiviai – tai jų mirtimi džiaugiamasi ne ką mažiau.

Mirties kultas. Netekties kultas. Nužudyto herojaus kultas. Kareivio kultas. Taip, visa tai gali turėti modernų drabužį, gali būti įvilkta į kultūrą, bet po kauke vis tiek – mirties kultas. Šie žmonės vietoj kaukių nešioja kaukoles. Jie demonai. Būtybės, išnirusios iš juodžiausios pelkės dugno, užsiimančios mentaliniu, realiu, emociniu kanibalizmu. Visos apdainuojančios mirties kultą. Naikos kultą. Tą savo Dugino filosofiją.“

Visa ši šleikštynė labai greitai gali įsiurbti netgi normalius žmones. Tai liejasi per TV vaizdus, dėl to, pasak O. Arestovičiaus, Europoje labai svarbu stabdyti Rusijos televiziją. Šis blogis kaip vos pastebimas šešėlis apgaubia žmogų ir pradeda lėtai jį ėsti, lėtai įsiurbdamas į savo orbitą, iškeldamas į paviršių blogiausias jo savybes. Žmogus net nesuvokia, kaip pasikeičia jo sąmonės būsena.

„Žinote, ką tai primena? Melo Gibsono „Apokalipto“. Majų, inkų, actekų civilizacijas, aukas aukodavusias šimtais tūkstančių. Ar esate kada matę Senio Šalčio pirmtako nuotrauką, dar iki tada, kai šis kultas buvo sutaurintas? Yra tokia versija, kad personažas, vėliau virtęs Seniu Šalčiu, buvo visiškai satanistiškas, kažkas tarp pamėkliško miškinio ir pabaisos. Prisėlindavęs prie žmonių namų jis juos užhipnotizuodavo, kad išsitemptų lauk ir surytų.

Būtent tokias jėgas aš dabar jaučiu. Glūdėjusios jos pakilo ir dabar kėsinasi į mus. O mes esame tauta, puoselėjanti valią, laisvę ir šviesą, ir mes grumiamės, kad jas sustabdytume. Aš nuolat sakau, kad reikia kovoti, bet nepasiduoti neapykantai, nepradėti kartoti: nekęskime maskolių, kastruokime juos, žudykime, niekinkime, šaudykime belaisvius.

Jokiu būdu negalima leisti to daryti, nes visi panašūs žodžiai byra į palankią dirvą ir mūsų kraujyje žadina tą patį kultą. O leisti jam atgyti čia – blogiausias pralaimėjimo būdas. Dar blogesnis nei Buča. Netgi jeigu tokiu atveju nenukris nė plaukas nė nuo vienos galvos, vėliau jie visi iškris. Svarbu pačiam nesusitepti šiuo mirties, niekinimo, mėgavimosi aukų kankinimais kultu. Svarbu sustoti, nenutrūkti. Dėl to nuolat kartoju, kad esame europietiška kariuomenė, siekiame šviesos, valios, laisvės.

Dabar vyksta kova už tai, kad šis kultas neprarytų mūsų ir Rusijos žmonių. Reikia gelbėti Rusijos tautas nuo šios pūliuojančios voties, kur jau nebeaišku, kas ką valdo – ar šamanai kultą, ar pats kultas šamanus. Už viso šito čekistiško mauzoliejaus stovi absoliučiai skerdikiška, kanibalistinė, barbariška ikimongolinė gentis arba jų sąjunga, mirties kultą pavertusi savo gyvenimu. Iš ten pakilo visas šis nuodingas vanduo. Kadangi esu jautrus kolektyvinės pasąmonės dalykams, labai gerai tai jaučiu fiziškai“, – J. Latyninai kalbėjo O. Arestovičius ir pabrėžė, kad grėsmė iškilusi ne tik ukrainiečiams, Rusijos tautoms, bet ir visai žmonijai, pasaulio gyvybei, civilizacijai.

Kulto propaguotojai: nuo Indijos smaugikų sektos iki „Islamo valstybės“

Pratęsdamas chtoniškųjų Rusijos ištakų ir Ukrainos kovos su jomis temą kitoje laidoje, J. Latyninai O. Arestovičius kalbėjo, kad blogio sėkla slypi kiekvieno žmogaus sieloje. Ir tik jis pats pasirenka, leisti jai sudygti ar ne. Rusijos atveju tai – ar žmogus renkasi visuomenę, kolektyvą, ar valstybę, kurioje gyvena. Kai ši chtoniška jėga tampa valstybine politika daugiamilijoninėje šalyje, o būtent tokia dabar yra Putino Rusija, įvyksta tokios siaubingos tragedijos kaip Bučoje. Tai, kad Bučoje žvėriškai siautėjusiai brigadai Kremlius skyrė gvardijos rangą, tik įrodo, kuo paremta Rusijos valstybinė politika. Tai kultas, teigė O. Arestovičius, paremtas blogio viršenybe žmoguje ir nuolatiniu šio blogio skatinimu.

J. Latynina O. Arestovičiaus paklausė: „Ukraina kovoja su chtoniškosiomis ištakomis žmonijos civilizacijoje. Ir aš noriu pasitikslinti – ar ta chtoniškoji pradžia, tas siaubas, kurį matome Jagodnoje, Bučoje, kitose vietose, yra Rusijos genuose, ar vis dėlto tai tūno bet kurio žmogaus pasąmonėje? Ar pritariate, kad padorių valstybių užduotis – su šiuo blogiu kovoti, o nepadorių, tokių kaip dabartinė Rusija, šį siaubą skatinti?“

Pritaręs, kad blogio sėkla slypi bet kuriame žmoguje, O. Arestovičius aiškino, kad yra bendruomenių, kultūrų ir valstybių, kovojančių su šiuo blogiu, ir yra tokių, kurios jį skatina.

„Neįtikėtina, bet Rusijos Federacija nuo Ivano Rūsčiojo laikų (o greičiausiai ir anksčiau) ištisai, išskyrus keletą šviesių periodų, pavyzdžiui, Aleksandro II valdymo, šias chtoniškąsias savybes paverčia savo valstybine politika. Buvo Indijoje tokia tagų sekta – smaugikų. Ir šie žmonės, tarnavę mirties deivės Kali kultui, per porą metų Indijoje skarelėmis ir kitais būdais pasmaugė pusantro milijono žmonių. Kol galų gale vienas britų karininkas nutarė padaryti tam galą. Jis įsiskverbė į sektą ir padedamas britų valdžios išaiškino jos nusikaltimus.

Tai štai – kažkas tarnauja chtoniškai jėgai, o kažkas jai priešinasi. Kovos su panašiais kultais patirties turi britai. Turi ir lenkai, todėl jie mus supranta. Baltijos šalys mus supranta.

Kas vyksta uigūrų autonominiame regione Kinijoje – kaip tuos lagerius pavadinti? O kas vyko su hutu ir tutsių tautomis Afrikoje? Kas iš tiesų yra „Islamo valstybė“? Tai grynieji juodosios chtoniškos jėgos pavidalai. O majų, actekų civilizacijos su žmonių aukojimo ritualais? Uganda, Kongas? Europoje buvo toks maršalas Gilles’is de Rais, Joanos Arkietės bendražygis, praktikavęs juodąją magiją ir maudydavęsis nužudytų kūdikių vidurių voniose. Kol galų gale Bažnyčia jam paskelbė nuosprendį. 

Dėl to aš sakau, kad teisingumą ir tvarką valstybėje nulemia ne vagių skaičius, o valstybės gebėjimas juos padaryti nekenksmingus. Pasaulio tvarką lemia ne tai, kiek kiekviename žmoguje yra chtoniškojo prado, bet žmogaus gebėjimas jį užlieti savo šviesa. Ji mums, žmonėms, kur kas būdingesnė“, – kalbėjo Ukrainos prezidento administracijos vadovo patarėjas.

Kyjivo Rusios sugrąžinimas?

JAV prezidentas Joe Bidenas teigė, kad pasaulis yra pasidalijęs į autokratiją ir demokratiją. O. Arestovičiaus nuomone, iš tiesų jis visuomet buvo pasidalijęs ne į komunistus ir fašistus, ne į liberalus ir maoistus – pasaulį visuomet sudaro tie, kurie garbina chtoniškumą, ir tie, kurie siekia šviesos.

„Mes už šviesą. O Putino režimas – už chtoniškumą. Iš to galima daryti dvi išvadas. Pirma, mes elgiamės teisingai, priešas bus sumuštas, ir pergalė bus mūsų. Antra, pergalė prieš chtoniškumą – visos progresyvios žmonijos reikalas. Taip pat – ir sveikų Rusijos piliečių, sveikos Rusijos kultūros“, – tikino O. Arestovičius ir dar kartą pabrėžė, kad Ukrainos užduotis – ne vien pelnyti pergalę mūšio lauke, bet tai daryti gerbiant priešą, neleidžiant savyje viršų paimti blogiui, nes tuomet pralaimėjimas neišvengiamas.

Visų pirma pirmykščius žiaurumo kultus nugali civilizacija. J. Latyninos nuomone, Kyjivo Rusia buvo europietiška valstybė, kol jos vietą užėmė Maskovija – ordiška valstybė. Ar gali būti, kad po karo Ukrainoje bus atkurtas istorinis teisingumas?

Anot O. Arestovičiaus – tai stambiausia vagystė istorijoje. Ir puikiai žinoma, kaip ji buvo įgyvendinta ir kas yra jos sumanytojas, – Feofanas Prokopovičius, Kyjivo akademijos rektorius. Dilema buvo tai, kad Petras I neturėjo dinastinės žemių, kurias ėmėsi jungti, paveldėjimo teisės. Nes žemės priklausė Riurikaičiams arba Gediminaičiams, o jis juk – Romanovas. Ir F. Prokоpovičius padarė triuką. Kadangi vadovavo Šventajam sinodui ir ėmėsi reformuoti Rusijos stačiatikybę, pasiūlė Petrui I įkurti imperiją, o jam pačiam pasiskelbti imperatoriumi. Dėl to, kad imperijoje žemės jungiamos visai kitokiu principu: Romanovai tokiu atveju iš karto įgyja naujų dinastinių žaidimų ir naujos realybės kūrimo teisę. Taip Maskovija tapo Rusijos imperija.

„Ir aš kažkada esu pasakęs: ką padarė Prokоpovičius, sugrąžins Arestovičius. Reikia susigrąžinti ankstesnę situaciją ir sau bei visam pasauliui paaiškinti, kad tikroji Rusia yra čia, Ukrainoje. O Kremliaus režimas (aš nesakau „Rusija“) yra didžiausias istorijoje vagis, sukčius, sadistas ir žmogžudys. Šį globalų sąmokslą reikia iškelti į dienos šviesą ir atkurti pasaulyje istorinį teisingumą“, – apie Kyjivo ateitį kalbėjo O. Arestovičius ir pridūrė, kad ant ukrainiečių pečių guli atsakomybė sunaikinti tamsą, išnirusią iš pelkių Maskvos šiaurėje.