Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 17

Darius Indrišionis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

O jūs tikrai įsivaizdavote ištrauktą iš konteinerio kačiuką?

Publicistas Darius Indrišionis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nes man atrodo, kad taip – kai kurie mūsų išties įsivaizdavo, jog apšaudymus raketomis, sudegusius namus, fizinį smurtą, seksualinę prievartą ir žudymus vienaip ar kitaip patyrę asmenys – karo pabėgėliai iš Ukrainos – atvykę į Lietuvą bus tarytum gyvieji mielumo įsikūnijimai: nuolankūs, kantrūs, nereiklūs ir, žinoma, be galo dėkingi. Visai kaip kačiukas, ištrauktas iš šiukšlių konteinerio ir apgyvendintas brežnevkės virtuvėje.

Toks manymas klaidingas. Visų pirma dėl aukščiau minėtų patirčių: visa tai – traumos, didelės, gilios psichologinės (jei tik psichologinės) traumos. Po tokių žmonės atsigauna per metų metus. Lanko psichologus. Kartais – psichiatrus. Kai kurie taip ir neatsigauna arba visą gyvenimą juos vargina liekamieji reiškiniai. Pavyzdžiui, apima panika, kai virš galvos praskrenda lėktuvas. Nesvarbu, kad aukštai. Nesvarbu, kad ne bombonešis. Panika. Trauma.

Tikėtis, kad kelios dienos bėgimo iš gimtosios šalies ar kelios savaitės pabėgėlių apgyvendinimo centruose yra pakankamas laikas išgyti – naivoka. Traumuoti, sužaloti, nuskriausti, netekę ankstesnio gyvenimo ir artimųjų žmonės – karo pabėgėliai – vargu ar tinkamas naminis augintinis tiems, kurie patys dažnu atveju turi begalę psichologinių traumų.

Kalbu apie tai, nes vis dažniau pastebiu Lietuvos visuomenėje bręstantį resentimentą Ukrainos karo pabėgėliams. Tai vienur, tai kitur pasigirsta priekaištų, esą ukrainiečiai viešumoje elgiasi ne taip, kaip derėtų elgtis nuo karo bėgantiems žmonėms. Kad per daug reiklūs – nedirba bet kurio darbo, kurį tik pasiūlysi. Kad nori išskirtinių teisių ir privilegijų. Nenustebčiau, jei ir jūs viešumoje esate girdėję tokių minčių.

Įsivaizduokime, kad Lietuvą užgriūna karas ar bent kokia nors nenuspėjama stichinė katastrofa. Lietuvos gyventojai masiškai bėga iš šalies: gal jauni vyrai lieka kariauti, tačiau minios moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių bėga. Bėga visu visuomenės skerspjūviu: inteligentai, degeneratai, faini žmogeliukai, seniukai, influencerės, gelinis lakavimas, antivakseriai ir, žinoma, tūkstančiai normalių, adekvačių žmonių.

Kur bėga? Na, sakykim, iš pradžių į Lenkiją. Kaip ten, Lenkijoje? Pradėkim nuo kalbos barjero. Tęskim tuo, kad nemaža dalis mūsų visuomenės vis dar turi tokį požiūrį į lenkus ir Lenkiją, lyg gyventų prieš šimtą metų, kai Želigovskis paėmė Vilnių. Ar žmogus, kuris šapokiškai tebemano, kad lenkai yra kalti dėl kažkokių lietuvių bėdų, atklydęs kaip karo pabėgėlis į Lenkiją, ten elgsis adekvačiai ir garbingai? Klausimas atviras.

Manau, jei įsivaizduotume save karo pabėgėlių vietoje, mums būtų daug lengviau suprasti jų veiksmus, nenorus, baimes, kompleksus. Bet įsijausti ir įsivaizduoti – ne visada lengva. Lengviau tikėti, kad gyveni šventai saugiame Vakarų pasaulyje, kuriam negresia badas, karas ir masinės epidemijos. Ai, juk gresia…

Kyjive gyvenanti pora apžiūri sunaikintą rusų karo mašiną. Romano Pilipėjaus / EPA-EFE nuotrauka

Man liūdna dėl to, kad buvo – nežinau skaičių, bet tikrai buvo – žmonių, kurie bravūriškai ėmėsi priglausti karo pabėgėlius į savo namus, tačiau po kurio laiko jais nusivylė ir naujųjų globotinių atsisakė. Dar viena trauma vargšams žmonėms, praradusiems ramybę, gimtuosius namus ir dar begalę kitų dalykų. Dar ir priimkim juos pas save, o po to – kai atsibos – išspirkim į gatvę, tegul sau žino, nedėkingieji.

Priimdami į savo valstybę, o juo labiau – į savo namus karo pabėgėlius, mes prisiimame milžinišką atsakomybę už tuos nuskriaustus žmones. Prisiimame atsakomybę jų neskriausti, neapgauti, neišnaudoti. Prisiimame atsakomybę priimti juos kaip žmones – su visomis pasekmėmis: galbūt vatnikus, gal banditus, o gal ir lengvabūdes moteris, nuvesiančias lietuvius vyrus tolyn nuo šeimos aukuro – kas žino. Atsakomybė yra našta – kartais net sunki. Niekas nesakė, kad bus lengva.

Kuris nors skaitantysis galėtų mesti man tiesų klausimą – o tai kokia tavo patirtis, autoriau? Kiek tu pats į savo namus priėmei ukrainiečių? Nė vieno. Kodėl? Todėl, kad realiai vertinu savo galimybes. Ar visi tie, kurie didvyriškai registravosi priimti karo pabėgėlius į savo namus, o po to keikėsi, pyko(si) ar vijo į gatvę, realiai vertino savo galimybes – abejoju. Greičiausiai jie tikėjosi kačiukų, mielų ukrainietiškų kačiukų, ištrauktų iš smilkstančio šiukšlių konteinerio.

Adekvačiai vertinti savo galimybes ir padėti remiantis ne tik norais ar viešojoje erdvėje sklandančiais lozungais, bet ir realiomis galimybėmis padėti. Žinote tą dažnai perpasakojamą istoriją, kad keleiviniuose lėktuvuose – tada, kai išmetamos deguonies kaukės – patariama, kad pirmi kaukes užsidėtų suaugusieji, o tik tada uždėtų vaikams. Čia – iliustracija: apie begalinį norą padėti, kuris atsiremia į būtinybę vertinti situaciją adekvačiai ir užtikrinti, kad pirmiausia būtų kas padeda.

Padėkime, padėkime protingai, padėkime pagal galimybes. Būkime kantrūs ir pakantūs. Empatiški nuskriaustiems Ukrainos gyventojams. Priimkime juos tokius, kokie yra, o ne tokius, kokių mes norėtume.

Ir tai bus labai daug.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.