„O ką lietuviai kalba apie mus?“ Savanorės įspūdžiai iš laikinosios migrantų stovyklos

Akimirka iš laikinosios migrantų stovyklos. Vilniaus arkivyskupijos „Carito" nuotrauka

Vargais negalais įsiraitome į nediduką automobilį, beveik iki lubų prikrautą dėžių su drabužiais, batais, higienos priemonėmis, ir pajudame prie vienos pasienio užkardų, tapusios laikinu prieglobsčiu grupei nelegaliai sieną kirtusių migrantų. Keliauju su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ atstovėmis, kurios ten vyksta jau nebe pirmą kartą. O aš dar naujokė, genama smalsumo pamatyti, kokius hibridinio karo „įrankius“ mums atsiuntė Lukašenkos režimas.

Labdara laikinajai migrantų stovyklai. Vilniaus arkivyskupijos „Carito” nuotrauka

Prisipažinsiu, vasaros pradžioje, kasdien plūstant per sieną vis didesnėms prieglobsčio prašytojų bangoms, mane vėl užvaldė nerimas, kaip ir pratrūkus Covid-19 pandemijai ar tais tolimais 1991-aisiais, kai nebesusigaudydavau, kas dedasi aplink ir ko dar belaukti, kai apimdavo jausmas, kad niekas nieko nebevaldo ir įsivyrauja chaosas. Tačiau po ES komisarės vizito Lietuvos Vyriausybei galų gale išėjus iš kolapso ir ėmusis ryžtingų priemonių saugoti valstybės sieną, palengva grįžau ir aš į civilizuoto žmogaus būseną. Lietui pliaupiant galvodavau apie žmones šlapiais drabužiais šlapiose palapinėse, apie artėjančias šalnas, apie žiemą ir galvosopį valdžiai – kur juos visus apgyvendinti? Rūpėjo išgirsti iš pačių migrantų lūpų: o ką jūs galvojote ir galvojate, plūsdami per mus Europon be jokių taisyklių ir susitarimų?

Nelabai tikėjau, kad jie kalbės su mumis. Nebent piktai rėks, jog laikome prieš jų valią, kankiname, neleisdami susikurti padoraus gyvenimo ten, kur tai įmanoma.

Atvykstame. „Do you speak English?“ – klausinėju nešina dėžėmis iš automobilio. Man parodo vieną vyruką, kuris sutinka pakalbėti. Prisistato Huseino vardu. Pirmieji jo žodžiai – atsiprašymas, kad jis ir jo likimo draugai sukelia mums tiek nepatogumų. Jiems viskas gerai, jie patenkinti, priekaištų niekam neturi. Tik liūdna, kad negali pranešti saviškiams, jog gyvi sveiki, nes telefonai ir dokumentai – pas sieną saugančius pareigūnus. Sakau, jog nežmoniška to neleisti, kad reikėtų rasti būdą, kaip pranešti artimiesiems, kad jie nusiramintų. Kolegė spėja, kad gal tokios taisyklės taikomos dėl pačių prieglobsčio prašytojų saugumo? Ji girdėjusi, kad vienas žmogus, atvykęs į Lietuvą iš Irako, jau ieškojo savo artimųjų. Tačiau man keista – sutuoktinis, prieš savaitę kartu su kolegomis šauliais saugojęs Rūdninkų stovyklą, sakėsi matęs telefonus uždarytų vyrų rankose…

Kalbantis su Huseinu mūsų būrelis palengva plečiasi. Dauguma mano pašnekovų – jauni irakiečiai, nors stovykloje yra ir čečėnų šeima. Klausinėju, kokius sportinius žaidimus jie mėgsta. Atsako, kad mėgsta futbolą, netgi parodo vyruką, sokerio, amerikietiško futbolo, žaidėją. Krepšinio nežaidžia, žino šachmatus, bet čia nėra nieko, kuo tie jauni vyrai galėtų užsiimti. Man atneša anglų–lietuvių kalbų žodyną, teiraujasi, kaip tarti tą ar kitą lietuvišką žodį. „Mes norime likti Lietuvoje, norime čia dirbti, tarp mūsų yra daug įvairių profesijų žmonių, kiekvieno mūsų istorija unikali…“ Nieko neatsakau, nes tikrai nežinau tikrųjų jų istorijų. Teiraujuosi apie kelionę iš Irako į Minską. O ji kainavusi apie 700 dolerių, įskaitant bilietą atgal, plius kelionė taksi iš Minsko į Lydą. O iš ten – dviejų dienų kelionė miškais, vanduo iš upės, uogos ir nakvynė po atviru dangumi.

„O ką lietuviai kalba apie mus?“ – teiraujasi. Atsakau tiesiai šviesiai: mes buvome išgąsdinti to jūsų tvano ir bijojome, kad su jumis ateis terorizmas ir žalieji žmogeliukai. Huseinui nesmagu tą girdėti, jis vėl atsiprašinėja ir dėkoja. Netrukus prie mūsų būrelio prisijungia rožiniu paltuku vilkinti jauna mergina, jazidė, išgirstu, kad jos šeimą ISIS pardavinėjo vergų turguje… Kitos moterys stoviniuoja atokiau.

Klausiu, kodėl bėga iš savo tėvynės. Sako, kad dėl nesaugumo, chaoso, korupcijos, feikinių rinkimų ir dėl noro susikurti padorų gyvenimą. Vienas mano pašnekovų Irako kare yra praradęs du dėdes. Jis pasakoja apie rinkimų organizavimą kariuomenėje, kurioje neseniai tarnavo: užpildžius biuletenį, vadovybei reikia pranešti jo numerį, kad ši patikrintų, ar teisingai balsuota. Paaiškinu, kad ir mes, lietuviai, dar prieš kelias dešimtis metų irgi visi teisingai balsuodavome už mus okupavusios Sovietų Sąjungos kompartijos nurodytus kandidatus, tad galiu jį suprasti. Huseinas šypsosi: mums neturėtų būti sunku suprasti vieniems kitus, nes yra hipotezė, kad visos žmonių kalbos kilusios iš vieno medžio…

Kol kalbamės su Huseinu ir jo bičiuliais, mano kolegės klausosi ir ploja į taktą reperiui Ištarui, čia pat improvizuojančiam repą apie gyvenimą stovykloje. Visiems šypsantis ir mojuojant mes atsisveikiname ir išvykstame, pažadėję atsiųsti albumą apie Lietuvą anglų kalba.

Ne, aš nemanau, kad nusaldinau tą mūsų susitikimą ir tų žmonių, kurių nei smerkiu, nei giriu, padėtį. Mačiau, kad jiems buvo smagu ir svarbu su mumis kalbėtis.

Gal tikrai mūsų kalbas išdaigino tas pats medis?

Caritas kviečia prisidėti savanoriaujant arba aukojant.