2021 09 09

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

O. Koršunovas: bus įdomu! OKT naujame sezone gvildens įtrūkių visuomenėje temas

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Otelas“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Dvidešimt metų teatrui yra daug. Tai buvo labai aktyvus gyvenimo laikas. Teatrai tiek negyvena. Sakoma, kad teatras gyvena ilgiausiai tiek, kiek gyvena šuo. Mūsų teatras nejaučia jokios laiko naštos. Mes neturime pasikartojimų. Nes mes veikiame visiškai kitu principu: mes atviri kūrybai ir atviri visiems“, – konferencijoje naujam OKT sezonui pristatyti kalbėjo režisierius Oskaras Koršunovas.

Jis patikino, kad jo išėjimas dirbti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą nekeis OKT egzistavimo principo.

„Mūsų teatras yra idėja, koncepcija. Teatras atviras. Teatras gyvas. Teatras jaunas. Teatras, pristatantis jaunus ir nebejaunus, mūsų įdomiausius režisierius. Teatras, turintis didelį repertuarą, kuris šiemet pasipildo 12 premjerų labai aktualia tema“, – kalbėjo režisierius ir pridūrė, kad tai dvigubai daugiau, negu yra parengę nacionaliniai teatrai. Įdomu tai, kad OKT pradėjo režisuoti šio teatro senbuviai aktoriai: Darius Gumauskas ir Dainius Gavenonis.

Naujo sezono premjerų epicentre – žmonės, esantys už socialinės atskirties barjerų ir šiuos barjerus griaunantys premjeriniai spektakliai. Kas šiuos žmones nubloškia į tam tikrą užribį? Ar jie patys pasirenka tai? Ar mes nubrėžiame užribį žyminčią liniją, palikdami ten dalį visuomenės – savęs? Ar būdami kitokie, tarkime, kitokios odos spalvos, nusipelnome atsidurti agresyviai nusiteikusių „tradicinės“ visuomenės gynėjų taikinyje ir gyventi nuolatinėje baimėje?

Ar neįgalieji dažnai nėra įgalesni už mus visus, o jų negalia – tai tik mūsų nuosprendis? Ar priklausomybę turintis žmogus žino, kad ją turi? Ar jis suvokia, kad paskui save į šį liūną tempia artimiausius žmones? Kaip elgtis – paleisti jo ranką ar tvirtai laikyti, nepaisant to, kad be galo skauda? Kas turi nutikti žmogaus gyvenime, kad jis taptų blogas ir imtų daryti nusikaltimus? Kaip elgtis artimam žmogui panirus į depresiją ir savidestrukciją? Galiausiai ar žmogus turi teisę pats priimti sprendimą palikti šį gyvenimą?

Šio sezono tema yra be galo aktuali – kito, svetimo, kitokio. Su tuo susiję dabar vykstantys įtrūkiai mūsų visuomenėje, kalbėjo O. Koršunovas. Todėl teatras, gyvenantis dabartyje, negali nuo to atsitraukti.

OKT nuotrauka

Pasak OKT literatūros konsultanto Kasparo Pociaus, kitas pradeda belstis į mūsų duris. Menas dabar tampa ne tik žinių šaltiniu, bet ir tikrovės pranašyste. 

„Prieš keturiasdešimt metų miręs prancūzų psichoanalizės teoretikas Jacques’as Lacanas sako, kad susitikdamas kitą visada susitinki save. Ne tokį save, kokį nori matyti veidrodyje, bet dažniau toliausią nuo savęs pusę, susvetimintą. Dažniausiai mes apleidžiame, nemylime kito tada, kai labai apleidžiame save. Kitas visada yra iššūkis, ir menas, kūryba, teatras turi šiuos dalykus moderuoti“, – kalbėjo K. Pocius.

K. Gudmonaitės „Šventė“. Skirtingumo pergalė prieš normalumą

Režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklyje „Šventė“ vaidina negalią turintys aktoriai. Spektaklio kūrėjus pirmyn veda suvokimas, kad neįgalumas vis dar yra nematoma visuomenės kategorija. Oficiali statistika skelbia, kad neįgalieji Lietuvoje sudaro apie 9 proc. visų gyventojų – tai beveik kas dešimtas šalies gyventojas. Vis dėlto dauguma negalios neturinčių asmenų apklausos metu drąsiai teigia, kad neįgalių asmenų Lietuvoje apskritai nėra. Jie nematomi.

„Džiaugiuosi sezono tema, nes jaučiuosi savo vietoje. Pastaruosius savo gyvenimo metus tyrinėju „kitą“. Tai esminė kategorija, į kurią man norisi kreipti savo kūrybą. Man „kitas“ yra fenomenas, per kurį aš pažįstu save. Ypač dabar mes turime permąstyti kito ir kitokio egzistavimą, skirtingumo pergalės prieš normalumą įtvirtinimą“, – sakė K. Gudmonaitė.

Nors „Šventėje“ vaidina neįgalieji, režisierė sakė negalią seniai pamiršusi, ir jai net nebesinori pristatyti, kad šis spektaklis yra apie neįgalumą ar kad jame vaidina neįgalieji.

„Iš tikrųjų norisi kalbėti, kad tai yra spektaklis apie egzistencijos, kuri pasireiškia įvairiausiais skirtingumais, šventimą. Žiūrovas kviečiamas švęsti įvairiu spektru pasireiškiančią egzistenciją būti drauge“, – svarstė režisierė.

Spektaklyje „Šventė“ žiūrovai ir aktoriai sėdėdami kartu tarsi patiria grupinės terapijos ritualą, aiškino K. Gudmonaitė.

„Šventės“ premjera – rugsėjo 16, 17 d. Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su neįgaliųjų teatru – „Naujuoju teatru“.

Rež. Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Šventė“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

M. Jančiausko „Portalas“. Paprasto žmogaus kelionė radikalumo ir blogio link

Kaip gali atsitikti, kad visiškai normalus žmogus, turintis socialines garantijas, draugus, šeimą, gali tapti nusikaltėliu ir daryti blogį? Atsakymo į šį klausimą ieško spektaklio „Portalas“ režisierius Mantas Jančiauskas. Šiandienis saugumo trūkumas, nuolatinė baimė, COVID-19 kuria vis labiau susiskaldžiusią ir radikalėjančią visuomenę. Susiskaldžiusi visuomenė yra puiki terpė naujoms, radikalėjančioms bendruomenėms atsirasti. Būtent tokios teorijos akivaizdoje atsiranda spektaklio pagrindinis herojus Audrius, ieškantis savo prarastos tapatybės ir ją atrandantis radikalėjančioje žaidimo bendruomenėje.

„Kai su dramaturge Birute Kapustinskaite nusprendėme, kad dramaturgine spektaklio ašimi turi tapti kelionė paprasto žmogaus, kuris yra visiškai normalus, sveikas, turi šeimą, draugų, bet palaipsniui tampa radikalios bendruomenės nariu ir blogiu. Svarbu paminėti, kad savo medžiagoje naudojame žaidimą kaip terpę, kur pagrindinis personažas užsikrečia radikaliomis idėjomis. Svarbus komponentas spektaklyje yra ir anonimiškumas, nes dažnai blogis reiškiasi per tai, kai galima ištrinti savo tapatybę ir tada leisti sau daryti daugiau“, – kalbėjo M. Jančiauskas.

Režisierius subūrė skirtingų kartų aktorius. Tai Marius Repšys, Eglė Gabrėnaitė, Adelė Šuminskaitė ir Matas Dirginčius. „Portalo“ premjera – spalio 21, 23 d.

Režisierius Mantas Jančiauskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

L. Kutkaitės „Fedros meilė“. Ar savižudybė gali būti meilės išraiška?

Lauros Kutkaitės režisuojama Saros Kane „Fedros meilė“ – tai graikų mito apie princą Hipolitą ir jo geidusią pamotę Fedrą parafrazė. Šiame vizualiame, poetiškame, tačiau nepatogiame spektaklyje aistros ir baimės įtempta tyla skamba garsiau nei žodžiai, sutirštintoje tyloje personažai išduoda savo vidinį chaosą. Kūrinys paliečia tokias temas kaip kuriamoji savidestrukcijos galia ir brutalus, (ne)etiškas sąžiningumas. Tai kūrinys, kuriame emocinis perviršis ir absoliuti apatija vienodai destruktyvūs, bet tik S. Kane sugeba minties ir kūnų griuvėsiuose atrasti Meilę. 

L. Kutkaitė – jaunosios kartos režisierė, O. Koršunovo mokinė. Ji sakė, kad kuriant pirmąjį spektaklį jai svarbus faktas, kad dabar esanti tokio pat amžiaus kaip S. Kane, kai nusprendė atimti sau gyvybę.

„Galiu pasidalinti keliais klausimais, kuriuos nagrinėjame kūrybiniame procese, – kalbėjo L. Kutkaitė. – Mano pačios atspirties taškas – pačios S. Kane žodžiai: sukurti kažką gražaus apie neviltį yra pats puikiausias būdas šlovinti gyvenimą. Mes keliame tokius klausimus, kurių kasdieną paprastai žmogus nekeltų. Ar savižudybė gali būti meilės išraiška? Ar savidestrukcija yra savigriova, ar gali būti būdas kurti? Būdas kurti save? Ar sąmoningas gyvenimas nuodėmėje gali būti tyresnis negu kassavaitgalinis nuėjimas išpažinti savo nuodėmes ir tada vėl jas kartoti? Ar radikalus sąžiningumas prieš patį save yra įmanomas, ar tai nėra melo sau forma?“

„Fedros meilės“ premjera – spalio 28, 29 d.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Otelas“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Sezono ašis – O. Koršunovo „Otelas“

22-ojo OKT sezono ašis – COVID-19 pandemijos vėjų blaškytas, tačiau didvyriškai juos atlaikęs Williamo Shakespeare’o „Otelas“, režisuotas Oskaro Koršunovo. Tarptautinė spektaklio premjera turėjo įvykti prestižiniame Avinjono festivalyje, tačiau pandemija pakoregavo planus, ir ji praėjus daugiau nei metams įvyko Shakespeare’o festivalyje Gdanske.

O. Koršunovo teigimu, „Otelas“ per visą savo šekspyrišką jėgą atskleidžia visą puokštę sluoksnių, aktualijų: „Jis, kaip ir visi šekspyriški mano pastatymai, yra daugiasluoksnis, turi daug temų. Vis dėlto svarbiausia tema šiame spektaklyje tampa „kitas“.“ 

Pagrindinį Otelo vaidmenį atlieka aktorė Oneida Kunsunga-Vildžiūnienė, kitus vaidmenis – jauniausi O. Koršunovo mokiniai. „Tai Koršunovo teatro triumfas ir ilgai lauktas gurkšnis deguonies“, – tokiais žodžiais vilniečių premjerą pasitiko Gdansko kritikai.

„Otelo ir Dezdemonos sąjungą, nepaisančią rasinių ir kitų skirčių, galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiais laikais Lietuvoje mes ypač stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi. Iš esmės tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių; jos matrica sukasi Shakespeare’o tragedijose. Ši dilema ir yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina juodaodė moteris. Tai leidžia mums  suvokti ir pajusti, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona“, – apie „Otelą“ pasakoja O. Koršunovas.

Artimiausias spektaklio rodymas – rugsėjo 24 d. Vilniuje.

Dariaus Gumausko režisuojama „Detoksikacija“ – tai dramaturgės Birutės Kapustinskaitės originalus, iš pačių spektaklio kūrėjų pasakojimų sukurtas scenos meno kūrinys, paremtas asmenine patirtimi. Spektaklyje mėginama pažvelgti į vidų tų, kurie augo priklausomybių kamuojamose, nedarniose šeimose. Juos vienija vaikystėje patirtų traumų stigmos ir noras užaugus atitrūkti nuo našta tapusios praeities, noras išmokti gyventi kitaip. Priklausomybė – nesvarbu, kokia ji – griauna jauno žmogaus, bandančio pažinti pasaulį, ateitį, ardo šeimas, trukdo kurti ir užmegzti sveikus santykius. Svarbu klausti, ar priklausomybę turintis žmogus žino, kad ją turi. Ar jis supranta, kokią naštą užkrauna artimam žmogui ir savo aplinkai? Tai kartų, nuoskaudų ir nesusikalbėjimo klausimai, į kuriuos atsakymų ieško „Detoksikacijos“ kūrėjai.

Spektaklyje vaidmenis kuria Andrius Bialobžeskis, Agnieška Ravdo ir Justina Nemanytė. Premjera – rugsėjo 20, 21 d.

Martin Bellemare „Laisvė“, režisuojama Dainiaus Gavenonio, pasakoja apie tvarkingą, ekologišką, struktūrizuotą visuomenę, kuri suteikia ir legalizuoja piliečių teisę nuspręsti, kada, kokiu būdu jie nori nutraukti savo gyvenimą. Pjesės veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbia vienas kito pasirinkimus, nevaržo vienas kito laisvės. Šeimos ląstelė šiuo atveju – tai visuomenės atspindys. „Laisvės“ kūrėjai kelia klausimą: ar turime teisę pakeisti artimojo sprendimą, jei jis pasirenka mirtį?

Spektaklyje vaidmenis kuria D. Gavenonis, Rasa Samuolytė, Laurynas Jurgelis, Aleksas Kazanavičius, Žygimantė Elena Jakštaitė, Greta Petrovskytė, Vaidas Vilius ir Nerijus Milerius. „Laisvės“ premjera – rugsėjo 26 d.

Tai tik dalis naujojo sezono premjerų. Scenos šviesą taip pat išvys kartu su Šiuolaikinės intelektualios klounados teatru ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Meno centru kuriamas spektaklis „Odisėja“ (rež. Žilvinas Beniušis), O. Koršunovo mokinių darbai – Jokūbo Brazio „Čaika“ pagal Antoną Čechovą ir Aurimo Valkiūno „Pagalvinis“ pagal Martiną McDonaghą, Nauberto Jasinsko „Pelikanas“ pagal Augustą Strindbergą, Eglės Kižaitės „Dramblys“ pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę, taip pat O. Koršunovo spektaklis pagal Haroldo Pinterio pjesę „Išdavystė“, kuriamas bendradarbiaujant su prodiuserine kompanija RAION.

Besibaigiant karantinui OKT išleido dviejų monospektaklių premjeras, kurie toliau bus rodomi repertuare. Tai aktorės Neringos Bulotaitės spektaklis „Kas nebijo Virdžinijos Vulf?“, režisuojamas kompozitoriaus Antano Jasenkos, ir aktorės Editos Užaitės spektaklis „Nuoga“ pagal Milos Fakhurdinovos pjesę, režisuojamas baltarusių opozicijos režisieriaus Aleksandro Marčenko.

Atslūgus pandemijai atgyja ir Europos tarptautinių festivalių gyvenimas. Dar rugpjūčio mėnesį tarptautines sienas pravėrė „Otelas“, pristatytas tarptautiniame Shakespeare’o festivalyje Gdanske (Lenkija). Rusija ir Rumunija – kitos „Otelo“ tarptautinės kelionės stotelės. Spalio mėnesį spektaklis bus pristatytas tarptautiniame festivalyje „Baltic House“ Sankt Peterburge, o gegužės mėnesį – tarptautiniame Shakespeare’o festivalyje Krajovoje. Į pirmas gastroles užsienyje leidžiasi O. Koršunovo spektaklis „Šokis Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. Spalio mėnesį jis bus pristatytas Rumunijos nacionaliniame teatre.

Kaip ir kiekvieną sezoną, viena iš prioritetinių OKT / Vilniaus miesto teatro veiklų – naujausių spektaklių pristatymas įvairiuose Lietuvos miestuose. Šiuo metu jau suplanuotos gastrolės į Trakus, Kauną, Anykščius, Šiaulius, Klaipėdą, Panevėžį, Biržus, Rokiškį ir Visaginą. OKT drąsiai teigia, kad tai dar ne viskas – nuolat bendraujama su įvairių miestų kultūros centrais, tad gastrolių po Lietuvą sąrašas dar išsiplės.

Bernardinai.lt ir OKT informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu