2021 01 05

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Obojininkas P. Paškevičius: „Labai aukšto lygio muzikanto grojimas yra tarsi medžių lapų virpesys nuo vėjo“

Groja ant scenos.
Obojininkas Pijus Paškevičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Žiemos klasika orkestrui ir obojui“ – koncertas, 2020 m. gruodžio 5 d. skambėjęs Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje, gyvai transliuotas skaitmeninės koncertų salės platformoje.

Vakarą pradėjo kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės „Nunc stans. Nunc fluens“ kūrinio perkusijai ir styginiams premjera. Tačiau šį kartą ne apie jį. Diriguojant Vilmantui Kaliūnui, Lietuvos kamerinis orkestras atliko Richardo Strausso (1864–1949) Koncertą obojui ir mažam orkestrui D-dur, AV 144, TrV 292.

Retai skambantį, didžio meistriškumo reikalaujantį kūrinį atliko Lietuvos kamerinis orkestras, obojumi solo partiją grojant jaunosios kartos muzikui PIJUI PAŠKEVIČIUI. Muzikantas sužavėjo lengvumu, pakerėjo muzikos pajauta, jos meile. Koncertas išskirtinis dar ir tuo, kad ne tik kūrinys Lietuvoje turi ypač nedidelę gyvavimo istoriją, bet ir todėl, kad gruodžio 5-osios vakarą jis skambėjo tuščioje Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.

Apie muzikos retenybę ir jos išpildymo patirties unikalumą – pokalbyje su obojininku P. Paškevičiumi.

Pijau, prisiminkite koncertą „Žiemos klasika orkestrui ir obojui“.

Tikrai šis koncertas buvo labai neįprastas, pirmas toks mano gyvenime, kai grota tuščioje salėje. Tvyrojusią atmosferą pavadinčiau keista. Žiūrovų, klausytojų auros labai trūksta. Visada grodami koncerte muzikantai siunčia savo energiją, taip pat juos pasiekia žiūrovų energija. Tai yra dalinimasis, grojama dėl žiūrovų, jiems, žinoma, ir dėl savęs, tačiau kai klausytojų nėra, iš tiesų labai liūdna.

Vakarą LNF Didžiojoje salėje skambėjo R. Strausso Koncertas obojui ir mažam orkestrui D-dur, AV 144, TrV 292, papasakokite apie jį.

Šis koncertas tikrai labai retai atliekamas. Lietuvoje, man rodos, gal tik trečias ar antras kartas istorijoje. Kūrinio atsiradimo istorija išties nepaprasta ir be galo įdomi. R. Straussas šį koncertą parašė likus ketveriems metams iki mirties, tai vienas paskutinių jo muzikinių kūrinių.

Galima sakyti, kad iki sukurdamas Koncertą obojui ir mažam orkestrui R. Straussas neturėjo jokio ketinimo jį parašyti. Kūrinio idėja gimė taip. Antrojo pasaulinio karo metais garsus amerikiečių obojininkas Johnas de Lancie, Pitsburgo simfoninio orkestro pirmasis obojus, buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą, o jo batalionas išsiųstas į Vokietiją, į Garmišą-Partenkircheną, kur gyveno R. Straussas. Ten muzikai susipažino, J. de Lancie paprašė R. Strausso sukurti muzikos obojui. R. Straussas įsižeidė, pasakė kategoriškai „ne“, ir J. de Lancie labai nusiminė.

Jau sugrįžęs į JAV, kartą atsitiktinai laikraštyje J. de Lancie perskaitė žinią apie naująjį R. Strausso kūrinį – Koncertą obojui ir mažam orkestrui. Tuo metu J. de Lancie buvo Filadelfijos simfoninio orkestro antrasis obojininkas, todėl jis negalėjo groti R. Strausso kūrinio premjeros. Koncertą obojui J. de Lancie atliko tiktai 1960-aisiais.

Pasidalinkite, kaip gimė sumanymas koncerte „Žiemos klasika orkestrui ir obojui“ groti šį retai skambantį R. Strausso kūrinį?

Muzikine prasme šis R. Strausso koncertas yra labai sudėtingas, reikalaujantis gilaus pasiruošimo ne tik solisto – obojininko, – bet ir orkestro, kuriam parašytame akompanimente daug solinių linijų, todėl, norint gerai išpildyti kūrinį, privalu nemažai drauge repetuoti.

Iš tiesų labai retai kas mano amžiaus groja šį R. Strausso koncertą. Dar vasarą, sulaukęs kvietimo, ėmiau labai rimtai jam ruoštis, norėdamas kuo geriau sugroti.

Portretas.
Obojininkas Pijus Paškevičius. Lietuvos nacionalinės filharmonijos archyvo nuotrauka

Pijau, esate jaunosios kartos muzikas, tačiau jau pelnęs tarptautinių įvertinimų, turintis muzikos pasaulio pripažinimą. Įdomu sužinoti, kokia Jūsų muzikinio kelio pradžia, ankstyvieji metai, pirmosios muzikinės patirtys.

Mano abu tėveliai muzikantai: tėtis – obojininkas, mama – dainininkė, tad vaikystėje mane visą laiką supo muzika. Galbūt vieni pirmųjų muzikinių prisiminimų yra, kai man, trejų–ketverių metų vaikui, įjungdavo Antonio Vivaldi „Metų laikų“ įrašą ir aš, pasiėmęs seną mamos gitarą bei spagečių makaroną, imituodavau, kad groju violončele. Veikiausiai taip, ne iki galo suprasdamas, bandžiau išreikšti save muzika, ją prisišaukti į savo gyvenimą.

Mano tėvai neturėjo intencijos leisti mane mokytis muzikos, nes iš savo patirties gerai žinojo, koks sudėtingas muzikanto gyvenimas, kad tai visiškas atsidavimas. Bet kartą apsilankęs Lietuvos kamerinio orkestro direktorius Egidijus Mikšys ir pamatęs mano „grojimą violončele“ pasakė, kad esu talentingas, todėl reikia mane leisti į muzikos mokyklą. Taip ir prasidėjo mano kelias muzika.

Kaip sakėte, Jūsų tėtis – obojininkas, Jūs taip pat pasirinkęs šį instrumentą, tad obojaus gija yra savotiška Jūsų šeimos linija. Koks obojus juo grojančiajam?

Obojus iš tiesų yra labai sudėtingas instrumentas. Juo grojantysis turi labai ilgą laiką mokytis, kol geba išgauti gražų instrumento garsą. Net ir didelio talento muzikas pademonstruoti meistrystę, sužavėti gali tik po ne vienų metų pasiruošimo. Obojus įrašytas ir Guinnesso rekordų knygoje kaip žmogui fiziškai sudėtingiausias groti instrumentas iš visų pasaulyje. Juo pradėjusiam groti vaikui tikrai labai nelengva ir ilgai tenka laukti, kol galima pasidžiaugti muzikavimu. Fortepijonu sugroti Ferenco Liszto koncertą gali vienuolikos ar dvylikos metų vaikas, o obojumi tokie atvejai išskirtinai reti.

Dėl to labai džiugu, kad šiuo metu vis daugiau jaunų muzikų renkasi obojų, jie ima groti vis ankstyvesnio amžiaus, todėl grojimo lygis kaskart vis gerėja. Prieš dvidešimt–trisdešimt metų įkalbinti vaiką pasirinkti obojų buvo tikrai sudėtinga, o dabar jau kalbame apie grojimo lygį. Tai tiesiog nuostabu! Be galo tuo džiaugiuosi.

Pijau, galbūt pamenate savo pirmąjį koncertą?

Paties pirmojo koncerto su fortepijonu visiškai neprisimenu. Tačiau gerai įsiminė pirmasis koncertas su orkestru. Jis paliko gilų įspūdį mažam vaikui. Buvo keista, kad esu scenoje, aplink daug muzikantų ir aš kartu groju… Pačioje pradžioje buvo šiek tiek baugu, tačiau pirmojo koncerto patyrimo jausmas išliko visam gyvenimui.

Man muzika yra gyvenimas. Aš be muzikos esu niekas! Pijus yra muzika. Iki minutės, kol gyvensiu, mano galvoje visą laiką bus muzika.

Kas šiandien Jums yra koncertas? Ar tai daugiau noras dovanoti kitiems muziką, ja dalintis, ar tai susiję daugiau su asmenine, vidine muziko ambicija būti išgirstam, patirti nauja?

Galimybė būti scenoje – groti – kelia iš tiesų ypatingą jausmą, jis tiesiog žodžiais nenusakomas. Groti scenoje yra kiekvieno muzikanto troškimas, kurį žadina noras bendrauti muzika, užmegzti tarpusavio ryšį su auditorija, patirti tikrą, gilų santykį.

Todėl koncertas, mano suvokimu, yra tas vidinis ryšys tarp muziko ir publikos, kai telkiasi didžiulis noras suteikti žmonėms džiaugsmo, muzikos patyrimo malonumo, dėl kurio ir susirenka klausytojai salėse.

Be abejo, muzikantas turi stengtis ir dėl savęs, siekti išraiškos naujumo, prasminės gelmės. Iš tiesų manau, kad tai yra tiesiogiai susiję: jeigu nesistengi dėl savęs, tada, manau, nelabai stengiesi ir dėl kito. Tai tiesiog viena.

Koncertas, galima sakyti, vainikuoja muziko kelią, einamą repetuojant.

Taip, repeticija yra be galo svarbu. Tiesą sakant, repeticija gali arba kelti grojimo lygį, arba smukdyti. Mano nuomone, repeticijos esmė yra visą laiką ieškoti naujumo, kuo susižavėtum pats grodamas, kuo sužavėtum partnerius scenoje – orkestrą ir, žinoma, publiką.

Repeticijos yra ir bendrumo siekis, noras jausti vienam kitą ir kartu pasiekti geriausią kūrinio išpildymo variantą. Niekada negali būti taip, kad, nesvarbu, ar esi solistas, ar orkestrantas, ar dirigentas – sugroji tai, kas parašyta, nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui, nesiklausydamas ir negirdėdamas, niekaip nereaguodamas, neišsakydamas savo pastebėjimų. Jeigu nėra bendravimo – labai blogai. Taip nepasiekiama muzikos vienio.

Nors yra atvejų, kad viskas įvyksta, nieko pridėti nereikia, pakanka palikti visa, kas ir kaip yra. Taip būna labai retai, tačiau įmanoma. Reikia suvokti tą bežodę muzikos garsų kalbą, jausti ją. Tai irgi tam tikra bendravimo forma, todėl, sakyčiau, kad repeticijose vienas svarbiausių dalykų yra komunikacija, kurią svarbu teisingai ir tiksliai išnaudoti.

Jūsų teigimu, koncertas yra tiesiogiai susijęs su noru dovanoti muzikos patyrimo džiaugsmą, o ką muzikui reiškia konkursinė patirtis? Kiek ji reikalinga, naudinga ir vertinga?

Konkursinė patirtis yra labai svarbi ir vertinga. Ji muzikantą praturtina. Pirmiausia plečia repertuarą, turi išmokti kūrinius, kurių pats galbūt nesirinktum, o įvairovė, muzikinis spektras visada yra labai naudinga muziko raiškai.

Iš tiesų kartais į konkursus žiūrima kaip į rungtynes, tačiau juk muzika yra menas. Ne tai yra esmė, kas už ką geriau ar prasčiau sugrojo. Toks požiūris gali būti labai žalingas, ypač paauglystėje, netgi moraliai žlugdantis. Kita vertus, tai irgi patirtis, kuri ugdo, stiprina ir padeda augti.

Pijau, kas šiandien Jus augina, turiu omenyje idealus, kurie kviečia sekti, stiebtis, kurie veda įkvėpdami?

Muzikos kelrodžių tikrai yra ne vienas, bet artimiausias mano širdžiai – anglų dirigentas Johnas Eliotas Gardineras. Esu labai laimingas, kad būdamas dešimties–dvylikos metų turėjau galimybę per televiziją „Mezzo“ kanalu labai dažnai stebėti, kaip J. E. Gardineris diriguoja Johanno Sebastiano Bacho oratorijas, kantatas, mišias. Mane, vaiką, tada tiesiog pribloškė, kaip žmogus apskritai gali atlikti tokius kūrinius… Man tai buvo neįtikėtina. Iš tiesų J. S. Bachas yra mano absoliuti muzikinė meilė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Gyvename pasaulinės COVID-19 viruso pandemijos akivaizdoje, dėl įvesto karantino tiek pavasarį, tiek rudenį, žiemą koncertų salės ir gyvas muzikos patyrimas buvo ir yra labai apribotas, užvertas. Galima sakyti, kad dėl to suvokta dabar ir čia skambančios muzikos patyrimo vertė. Galvodamas apie šią mintį, kaip vertinate šiandienę klausytojų auditoriją?

Muziką suprasti ir įvertinti turi ne tik publika, bet ir patys muzikai. Norint iš tiesų suvokti muziką, reikia skirti jai laiko, domėtis, gilintis į jos sukūrimo epochą, jos žanrą, stilių, pačią muzikinę leksiką; taip pat pažinti kompozitoriaus gyvenimą, autoriaus asmenybę. Kai muzikantas visa tuo nesidomi, jis vargiai gali perteikti muzikos prasmes publikai.

Tikrai yra žmonių, kurie nuo ankstyviausio amžiaus lankosi Filharmonijos koncertuose; yra klausytojų, kuriuos grodamas matau salėje kiekvieną kartą. Tačiau taip pat koncerte yra žmonių, kuriems tai – pirmasis kartas. Niekada nežinai, kam groji – ar klausytojui, kuriam tai trisdešimtas sezonas, kai jis dalyvauja kiekviename koncerte, ar tam, kuris muzikos meną koncertų salėje patirs pirmąsyk. Todėl turi groti taip, kad muzika pasiektų ir paliestų kiekvieną, perteikdamas unikalų kompozitoriaus norą, jo idėją, kurios įkvėptas jis parašė būtent tokį ir būtent tada šį kūrinį.

Kokias tris svarbiausias muzikui, instrumentalistui – obojininkui, savybes išskirtumėte?

Tai sudėtingas klausimas. Tikrai yra ne viena savybė, jos visos – reikšmingos. Be abejo, pirma – geras grojimas. Ką tai reiškia? Švarus garsas, muzikinė mintis ir išskirtinumas, pakerintis tiek kitus muzikantus, tiek publiką. Antra, labai svarbu komunikacija: kaip gerai žmogus geba taikytis prie kito, kaip moka išsakyti pastebėjimus, argumentuoti, dalintis galbūt visiškai naujomis, unikaliomis kūrinio įžvalgomis ir tuo uždegti. Trečia, manau, žmogaus charizma. Muzikantas turi būti charizmatiškas, skleisti lengvumo, pakilumo jausmą. Labai aukšto lygio muzikanto grojimas yra tarsi medžių lapų virpesys nuo vėjo.

Pijau, tame muzikos lengvume kiek, Jūsų patyrimu ir suvokimu, iš tiesų yra laisvės, kiek muziko suvaržymo kūrinio partitūros?

Žinoma, absoliučios laisvės nėra. Muzika yra prasminga, tai reikia (iš)saugoti. Kiekvienas žanras turi savitą kalbą, ja unikaliai išsakomą prasmę. To privaloma paisyti, nevalia laužyti. Muzikantas turi ieškoti tos unikalios prasmės, siekdamas perteikti būtent tai, ką norėjo kompozitorius pasakyti kūriniu. Muzikanto kūrybinė raiškos laisvė niekados negali peržengti ribos, saugančios autentišką muzikos kūrinio prasmę.

Ką apskritai Jums reiškia muzika?

Man muzika yra gyvenimas. Aš be muzikos esu niekas! Pijus yra muzika. Iki minutės, kol gyvensiu, mano galvoje visą laiką bus muzika.

2021-ųjų gimsme ką regite tolumoje?

Dabar labai liūdna dėl karantino, koncertai iki pat vasaros atšaukti. Menininkams – tai krizė tikrąja šio žodžio prasme, nes nėra galimybių save realizuoti, visą laiką būni savo kambaryje, groji tarp keturių sienų tiktai sau. Tai žlugdo mentaliai ir moraliai. Reikia didelių valios pastangų, norint išgyventi visų sričių menininkams, visų lygių muzikantams.

Labai tikiuosi, kad ši nežinomybė baigsis, ir jau su 2021-aisiais meno pasaulis vėl ims gyvuoti ir klestėti. To linkiu visiems!