2021 04 21

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Obojininkas V. Palej: „Ir sulauksim vėl salėj kaip stipraus šilto vasaros lietaus pilnos salės aplodismentų“

Obojininkas Viktoras Palej. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pokalbyje su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro obojų grupės koncertmeisterio pavaduotoju VIKTORU PALEJ – apie artimesnę pažintį su instrumentu ir juo grojančiu muzikantu.

Oro virpėjimas virsta emocija

Viktorai, papasakokite apie savo instrumentą – obojų – kas ir koks jis? (Beje, apie obojų kaip instrumentą rašoma ir čia.)

Nesileisiu į instrumento atsiradimo istoriją, paminėsiu, mano požiūriu, svarbius akcentus. Obojus – tai medinis pučiamasis instrumentas, pagal kurį derinami visi pasaulio simfoniniai orkestrai. Obojus ir valtorna 1989 m. įrašyti į Guinnesso rekordų knygą kaip sudėtingiausi instrumentai. Obojaus garsas turi begalę spalvų ir atspalvių: jis gali būti minkštas, svajingas, lyrinis; gali būti dramatinis arba aštrus, įkyrus ir erzinantis. Simfoninėje muzikoje obojus turi įvairių charakterių ir temų, dažnai kompozitoriai jį mėgsta kaip lyrinį instrumentą. 

Jei obojininko paklausi apie obojų, jis pradės pasakoti apie obojaus liežuvėlį… Tai yra obojaus dalis, kuria išgaunamas garsas. Ji susideda iš dviejų specialios nendrės plokštelių. Kai patenka tarp jų oras, plokštelės ima vibruoti, ir atsiranda garsas. Kiekvienam obojininkui pradeda dažniau plakti širdis nuo kalbų apie liežuvėlius. Kodėl? Nes tai – nestabiliausia grandis, nuo kurios stipriai priklauso pasirodymo sėkmė ar nesėkmė. Nuo liežuvėlio priklauso intonacija, tembras, garsų jungimosi kokybė ir dar daug daug niuansų. Dažniausiai mes beveik nuo pradžių liežuvėlius pasigaminame ir prisitaikome sau, nes tai labai individualu. O šis procesas atima labai daug laiko. 

Yra toks anekdotas: obojininkas devyniasdešimt penkis procentus savo laiko skiria liežuvėlių gamybai, o likusius penkis – groti su prastu liežuvėliu. Kodėl su prastu? Nes gero gaila! Iš tikrųjų kiekvienas obojininkas stengiasi koncerte naudoti geriausią turimą liežuvėlį.

Instrumentas ir muzikantas yra vienis, tad norisi pažinti Jus. Viktorai, pasidalinkite savo vaikystės prisiminimais, kuo ir kaip ji skambėjo?

Tėtis dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, taigi, kiek pamenu, kartais nusivesdavo mane į spektaklius. Namie turėjome patefoną ir daug įvairių vinilinių plokštelių, tarp jų buvo nemažai muzikinių pasakų, kurias labai mėgdavau. Aš ir dabar jas turiu, ir akivaizdžiai matyti, kad buvo naudotos.

Iškildavo klausimai: kas yra muzika? Kodėl garsai priverčia jaustis kitaip, sukelia džiaugsmą ar liūdesį? Kaip įmanoma nepasakyti nė vieno žodžio, bet jausti, kaip tavo oda pereina šiurpas… Atrodydavo, kad tai visai kitas pasaulis, pasakojimas suprantamas, bet pačios muzikinės kalbos žodžiai lieka paslaptimi. Tiesiog kaip oro virpėjimas virsta emocija?..

Jūs pasirinkote instrumentą ar jis atrado ir pasirinko Jus?

Mano tėtis – klarnetininkas, remontuoja pučiamuosius instrumentus, o mama – balerina, taigi augau supamas menų, daugiausia muzikos. Nuo pat vaikystės, kai buvau visai mažas, matydavau tėtį dirbantį su instrumentais savo dirbtuvėje. Dažnai, kai jis nusisukdavo ar prarasdavo budrumą, aš iškart ką nors čiupdavau į rankas ir bandydavau ką nors pasukti, paspausi ar išgauti kokį nors garsą; atsimenu: aš jau tada žinojau, kas yra obojus.

Vėliau, kai buvau dvylikos, tėtis nuvedė mane į svečius pas savo draugą mokytoją Stasį Kraujelį, jis davė man palaikyti savo obojų, sudėliojo mano pirštus ant instrumento ir tarė kažką panašaus į tai: „Viskas gerai, gros.“ Tuo metu net negalėjau įsivaizduoti, kur aš pateksiu ir kuo būsiu. Negaliu teigti, kad instrumentą pasirinkau pats, tai mano tėčio valia, bet ir neprieštaravau. Tiesą sakant, šiek tiek baugino, kad toj „dūdelėj“ tiek daug skylučių ir vožtuvų, jų daugiau negu pirštų, kaipgi reikės man viską suvaldyti?

Obojininkas Viktoras Palej. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Pamokos ir mokytojai

Kaip prasidėjo ir vyko muzikos meno mokymasis? Kokios esminės patirtys ir pamokos, kurių tikroji vertė suvokta galbūt tik jau esant muzikantu, pačiam tapus pedagogu?

Pirmi žingsniai grojant obojumi retai būna paprasti ir lengvi, ypač namo kaimynams. Mano tėtis bandė kruopščiai prižiūrėti ir tikrinti, ką užduodavo mano puikus pirmasis mokytojas. 

Žvelgdamas atgal matau, kad man svarbiausia kelyje buvo motyvacija, kurią dažnai prarasdavau, man tiesiog dažnai nerūpėjo muzika. Grįžti į muziko kelią padėdavo gyvi koncertai, ypač tie, kuriuose dalyvavo gerai grojantys vaikai, mano bendraamžiai. Viena ypatingų ir labiausiai motyvavusių patirčių – koncertas, kuriame grojo puikus klarnetininkas Vytautas Giedraitis, jis labai gražiai atliko su orkestru kažką virtuoziško ir paliko man didelį įspūdį, turėjusį didelę įtaką man renkantis obojininko kelią. Dabar su juo kartu dirbame ir grojame. Tapęs pedagogu matau, kad vienas svarbiausių dalykų – vaiko susidomėjimas ir jo motyvavimas, tai gali rastis ne iš karto ir labai priklauso nuo supančios aplinkos.

Viktorai, ką laikote savo mokytojais autoritetais, idealais, siekiamais, sekamais ar tiesiog įkvepiančiais, palaikančiais, skatinančiais tobulėti muzikanto kelyje?

Su pirmuoju savo mokytojo Stasiu Kraujeliu ėjau pirmuosius grojimo obojumi žingsnius. Su juo supratau, kad kalbėdamas muzikine kalba galiu išsakyti žiūrovams, klausytojams savo jausmus bei patyrimus, obojumi pasakodamas kompozitoriaus tekstą. Jis įžiebė pirmas ambicijas, kurios padėjo nepasiduoti muzikos pažinimo kelyje. Kai tapau studentu, mane mokė profesorius Romualdas Staškus ir docentas Robertas Beinaris.

Romualdas Staškus, turintis didžiulį autoritetą – vienas ryškiausių Lietuvos obojininkų, be jokios abejonės, padarė didžiulę įtaką visai šiuolaikinei Lietuvos obojų mokyklai, taip pat ir man. Jo muzikavimas, garso ir tembro suvokimas užburdavo ir prikaustydavo klausytoją. Tai žmogus, neįtikėtinai vaizdingai suvokiantis muzikines frazes.

Robertas Beinaris suteikė naujoviško mąstymo, naujos motyvacijos. Dažnai bendrauju su juo dėl specifinių obojaus technikos problemų sprendimo būdų ir klausiu patarimų. Dar vienas žmogus, padaręs didelę įtaką man, kaip muzikui, augti – tai jau anapilin iškeliavęs profesorius Julius Andrejevas. Jo kūrinių struktūros matymą ir paprastą, šiltą bei jaukų minčių išdėstymą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose visada prisiminsiu. 

Orkestre mūsų visų mokytojas – tai maestro Juozas Domarkas, o dabar – maestro Modestas Pitrėnas. Iš tiesų visi specialybės mokytojai man labai brangūs, nes visada jaučiau ir jaučiu didžiulį jų palaikymą.

Aš obojų dabar matau atsigaunantį, sulaukiantį vis daugiau dėmesio. Vis dažniau afišose galima pamatyti obojininkų pavardes. Keičiasi pačių atlikėjų instrumento ir jo vietos muzikoje supratimas. Keičiasi garso ir tembro estetinis suvokimas, dar prieš pusę amžiaus obojininkų išgautas garsas buvo dažnai daug aštresnis, plokštesnis. Šiuolaikinis obojus – tai ganėtinai jaunas instrumentas.

Nuotaikos hormonas orkestro veido išraiškoje

Viktorai, esate Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro obojininkas, papasakokite apie orkestrą, ką reiškia būti jo dalimi? 

Orkestras – tai gyvas organizmas, turintis ištisą sudėtingą sistemą, kurią sudaro oda, kailis, širdis, kartais aštrūs nagai ir dantys, o svarbiausia – siela ir balsas. Ir kiekvienas orkestras – skirtingas, kaip ir bet kuris gyvis mūsų planetoje. Kiekvienas instrumentas įneša savo indėlį, suteikia unikalią spalvą bendrai orkestro muzikos projekcijai. 

Dalyvaudamas šio organizmo veikloje, esu labai laimingas galėdamas įlašinti savąjį nuotaikos hormoną į bendrą orkestro veido išraišką. Didelis džiaugsmas ir atsakomybė dirbti komandoje, kurioje kiekvienas žmogus turi savo charakterį ir skirtingą pasaulio matymą. Tai reikalauja tokių žmogiškų savybių kaip prisitaikymas, pagarba kito nuomonei. 

LNSO obojų grupėje esu koncertmeisterio pavaduotojas arba antrasis solistas, dar ši pozicija vadinama reguliatoriaus pozicija. Groju ir pirmą solinę partiją, ir antrą partiją pagal poreikį. Pučiamųjų instrumentų specifika simfoninio orkestro repertuare yra tokia: nepriklausomai nuo pozicijos, kiekvienas atlikėjas turi visiškai individualią partiją, pirmas balsas paprastai atlieka daugiau solinę melodinę liniją, o antras – dažnai tą liniją papuošia, papildo ar akompanuoja. Žinoma, tai priklauso nuo kompozitoriaus kūrinio, vizijos, sumanymo.

Būti orkestrantu – tai gyvenimo būdas, orkestro kolektyvas – tartum antra šeima; gastrolėse su kolegomis daliniesi privačia erdve, o jie – savąja su tavimi, kelionėse patiri nuotykių, kartais atsiduri net kitame žemyne, kur visiškai kitokia, kartais labai tau svetima vietinė kultūra. Visos patirtys turi įtakos ir sceniniam atlikimui.

Jaunasis dabarties obojus

Ką reiškia XXI a. būti muzikantu bendrąja prasme? 

Gyvendami XXI a. mes turime tokių galimybių, apie kokias anksčiau negalėjo niekas net pasvajoti. Vaizdo, garso įrašai – aukščiausios kokybės, akimirksniu gali gauti bet kokią informaciją: apie naujus kūrinius, kūrimo, atlikimo technikas. Galima lankytis įvairiausiose pasaulio koncertų salėse neišeinant iš namų. Tai vertinu tik teigiamai. Kita vertus, pasaulis pradėjo greičiau suktis, kiekvienas žingsnis gali būti stebimas ir priartinamas. Tai įpareigoja pasitempti, neatsilikti, skubėti kartu su pasauliu. Tačiau bėgant įsikabinus į kažkieno uodegą kritimas gali būti daug skaudesnis.

Papasakokite apie savo instrumento raišką, galimybes dabartyje, kiek obojus yra išnaudotas, kiek jam leidžiama atsiskleisti, kiek jo balso tembras išpildomas, galvojant apie jau sukurtą muziką, apie jos atlikimo tinkamumą, dažnumą, suvokimą ir obojaus unikalumo bei galimybių įvertinimą.

Visada buvo šiek tiek pavydu žiūrėti į tai, kiek populiarumo ir galimybių turi, pavyzdžiui, smuikas ar fortepijonas; kiek repertuaro, palyginti su obojumi. Žinoma, simfoninėje muzikoje obojus dažnai būna dėmesio centre, lyginant su kai kuriais populiariaisiais instrumentais. Kompozitoriai patikėjo obojui labai svarbių lyrinių ar net dramatinių epizodų. 

Aš obojų dabar matau atsigaunantį, sulaukiantį vis daugiau dėmesio. Vis dažniau afišose galima pamatyti obojininkų pavardes. Keičiasi pačių atlikėjų instrumento ir jo vietos muzikoje supratimas. Keičiasi garso ir tembro estetinis suvokimas, dar prieš pusę amžiaus obojininkų išgautas garsas buvo dažnai daug aštresnis, plokštesnis. Šiuolaikinis obojus – tai ganėtinai jaunas instrumentas. Tobulinamos gamybos technologijos, atlikėjai dar ir šiandien ieško naujų sprendimų ir jų randa.

Žvelgdamas plačiau, kaip regite šiuolaikinį akademinės muzikos lauką – kūrėjus, atlikėjus ir patyrėjus, – kiek mokama, gebama išpildyti pačią muziką, jau sukurtą, taip pat sukurti naują, kitą, būtent dabarties skambesį? Kiek tinkamai ir tikslingai tai išpildoma koncertų salėse? Taip pat įdomu, kiek, Jūsų vertinimu, šių laikų žmogus geba, moka ir nori patirti muziką, kuri nėra jam pažįstama, jau girdėta, kuri naujai, kitaip interpretuojama, savitai, unikaliai skamba, nes byloja laiko ir paties autoriaus, ir atlikėjo muzikanto autentiką?

Dabar muzikos pasaulis tapo labai įvairus, galima rasti įvairiausių tiek šiuolaikinės, tiek klasikinės muzikos interpretacijų, kartais net gan ekstravagantiškų klasikinių kūrinių atlikimo variantų. Kalbant apie atlikimo techniką, tai, kas anksčiau buvo pasiekiama tik nedaugeliui atlikėjų, dabar – gan dažnam. Apie šiuolaikinės muzikos kūrimą ir atlikimą negaliu daug pasakyti, nes nesijaučiu labai stiprus šioje sferoje, bet pastebiu, kad iki karantino, vykstant kokiam nors šiuolaikinės muzikos festivaliui, žiūrovų salės užsipildydavo labai įvairiai. Susidaro įspūdis, kad žmonės labiau ne eina norėdami patirti naujai pačią muziką, bet susidomi pažįstama pavarde afišoje.

Obojininkas Viktoras Palej. Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

Garso akimirka vaizduotės laisvei

Kas Jums pačiam įdomiausia muzikoje? Ką patirti, ką pasiekti, išmokti ir kaip patobulėti norite?

Man, kaip atlikėjui, visada svarbu perteikti klausytojui muzikinę emociją, kurią siekia išsakyti kompozitorius savo kūriniu. Labai svarbu suprasti jo minčių sukurtą idėją. Be galo įdomu stebėti, kaip įvairūs melodiniai, harmoniniai, o galbūt disonansiniai akcentai paveikia klausytoją. Labai sunku numatyti, koks tavo subjektyvus muzikinis gestas prikaustys, atpalaiduos, nustebins ar prajuokins publiką. Stovėdamas scenoje jaučiu tik manyje esančią garso akimirką; siužeto įsivaizdavimas klausytojo akimis ir ausimis lieka tik iliuzija. Panašiai, kai pirmą kartą skaitote kokį nors romaną, kuriate vaizduotėje nerašytas detales, ir kiekvienas skaitytojas mato jas skirtingai, jis interpretuoja, jaučia kiekvieno veikėjo emociją savaip. Muzikoje dar įdomiau, nes vaizduotės laisvė turi didesnį potencialą.

Siekti tikslų, išmokti ką nors naujo – tai mūsų profesijoje yra būtinybė. Aš, kaip ir kiti muzikantai, užsidarau klasėje, studijoje ir groju įvairius pratimus, gamas, kad įgyčiau geresnį pasakojimo įrankį, kurį tobulinti ribų tiesiog nėra.

Muzikantas visada yra partitūros interpretatorius, tad jis turi būti labai turtingas vidujai, kad gebėtų muzikos garsus paversti minčių, jausmų ir emocijų perteikėjais. Kas Jus patį įkvepia, domina ir pripildo kaip asmenybę, kokie kiti menai žavi? Pasidalinkite giliausiais patyrimais, galbūt net tam tikru kultūriniu, meniniu šoku.

Neperskaitau šimtų knygų per metus, bet kartais, be grožinės literatūros, domiuosi populiariuoju mokslu. Įdomu, kaip viskas funkcionuoja ir ką mokslas gali pasakyti apie pasaulio atsiradimo istoriją, multivisatą ir evoliuciją. 

Dailė man labai patinka ir įkvepia, bet, tiesą sakant, jos beveik nesuprantu. Kartą, žiūrėdamas į Kazimiro Malevičiaus „Juodąjį kvadratą“, niekaip negalėjau suprasti, liaudiškai tariant, „kame kampas“, ir maniau, kad tas, kuris laiko tai menu, tikrai išprotėjo. Vėliau perskaičiau straipsnį apie šį paveikslą, ir pasirodo, kad tai visai ne kvadratas, ir visai ne juodas, ten skirtingos spalvos, ir ne vienas paveikslas pieštas vienas ant kito. Tai kažką simbolizuoja ir turi gilesnę idėją, tai nėra tiesiog geometrinė figūra. Tada supratau, kad meno vertė labai priklauso nuo konteksto ir iš pirmo žvilgsnio labai kvailas dalykas gali turėti labai sudėtingą struktūrą bei gilią mintį.

Jeigu Jūsų nepažįstantis žmogus norėtų Jus susitikti muzikos pasaulyje, kokio kūrinio ar kelių jam pasiklausyti, kad pažintų obojininką Viktorą Palej?

Negalėčiau priskirti jokio kūrinio savo identifikacijai, panašiai, kaip išgirsti įrašytą savo balsą ir ilgai negali pažinti, kad tai tu. Gal trūksta bagažo ir tai dar nutiks, ir aš dar ieškau. O gal tai galėtų tik kiti pasakyti…

Turbūt nėra nė vieno muzikanto, kuris niekada nebūtų jaudinęsis. Galbūt tai atsakomybės jausmo ženklas. Būna blogai, kai žmonės patiria didžiulį beveik nekontroliuojamą stresą. Aš asmeniškai labai bijau scenos, ypač prieš atsakingą solinę partiją. Ji pasireiškia kartais ypač stipriai: aš blogai miegu naktį prieš koncertą, sapnuoju košmarus, kaip išeinu į sceną, orkestras pradeda groti įžangą, o man reikia įstoti groti atmintinai, bet net neįsivaizduoju kada ir išvis neatpažįstu muzikos…

Muzikos emocija ir grįžtamasis ryšys

Kalbamės COVID-19 viruso sukeltos pasaulinės pandemijos laiku, kaip Jūs tai išgyvenate? 

Viruso sukelti pasaulio pokyčiai apvertė aukštyn kojomis visą pasaulį. Man buvo sudėtinga priprasti, kai dingo mano rutina, produktyvios repeticijos ir bendravimas prie kavos puodelio per pertrauką, dingo prieškoncertinis jaudulys ir aplodismentai po simfonijos, taip, tiesiog dingo patys koncertai… Visa tai sudaro nemažą mano gyvenimo dalį. Buvo šiek tiek tuštumos. Karantinas kiek pakeitė požiūrį į savo veiklą, visai kitaip vertinu gyvus pasirodymus, jaudulį, pasiilgstu publikos šurmulio per koncerto pertrauką.

Dabar plačioji visuomenė išgyvena alkį, netgi, galima sakyti, gyvos muzikos badą. Tai suvokdamas nusakykite, kas Jums yra koncertas, ką reiškia gyvai skambanti muzika, dalijimasis ja.

Gyvas koncertas – tai galimybė išreikšti muzikos emociją žiūrovui be tarpininko (televizoriaus ar garso įrašo). Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos ganėtinai tiksliai gali užfiksuoti akimirkas, bet tai vis tiek būna tik visų emocijų fragmentas. Gyvame koncerte galima jausti grįžtamąjį ryšį tarp visų dalyvių. Muzikos grandinėje viskas svarbu – tiek muzikos kūrėjas, kaip idėjinė pradžia, muzikantas, kuris suteikia muzikai gyvybės ir patenkina saviraiškos troškimą perpasakoti istoriją savaip, žiūrovas, klausytojas – tai turbūt galutinis transliacijos taškas, galutinis malonumo, fantazijos ar filosofijos patyrėjas.

Girdėti atsidavimą

Prisiminkite Jus labiausiai paveikusį koncertą, kuriame buvote muzikantas scenoje, taip pat ir tokį patyrimą, kai buvote klausytojas. O gal muzikantas atlikėjas nužudė klausytoją Jumyse?

Kiekvienas koncertas daugiau ar mažiau paveikia. Kas kartą norisi atiduoti visą save, nes labai svarbu, kad klausytojas tave suprastų. Dėl to atlikėjas stipriai jaudinasi, kai nepasiseka, ir siela džiaugiasi, kai pasirodymas pavyksta. 

Man sunku išskirti tik vieną koncertą, bet gal koks įvyko dar vaikystėje, po kurio man liko vis mažiau abejonių, kuo aš būsiu, nepaisant visų nesėkmių. Dar yra pačios muzikos poveikis muzikantui, kai kaupiasi patirtys, branda, gal čia jau labiau kalbame apie klausytoją arba klausytoją muzikantą. Klausytojas negali būti niekaip nužudytas, nes tai vienintelis būdas suprasti, ką darai scenoje, visa kita – tik mechaninis atlikimas. Kartais klausydamas kokio nors kūrinio, kurį teko daug kartų groti ir klausyti, bandau įsivaizduoti, ką jausčiau išgirdęs jį vėl pirmą kartą. 

Kiekvienas koncertas yra kaip repeticijų vaisius, kas yra repeticija Jums? Kokia ji – išsipildžiusi, ideali muzikine, kūrybine, augimo prasme, o gal tiesiog patirto muzikos meno malonumo?

Repeticija – tai meninių išraiškos priemonių paieška. Simfoninio orkestro repeticijoje būtina pajausti kiekvienos melodinės linijos svarbą, prisitaikyti prie kiekvieno muzikanto ir suteikti galimybę prisitaikyti prie savęs. Sėkminga repeticija – tai dirigento vizijos supratimas ir jos sutapimas su muzikanto menine dvasia, kai visų poreikiai, idėjos ir norai sutampa su galimybėmis. Kiekviena repeticija yra galimybė tobulėti visomis prasmėmis.

Kai lieka muzika

Jaudulys – kas tai? Kiek ir kokio jaudulio jaučiate prieš koncertą? 

Turbūt nėra nė vieno muzikanto, kuris niekada nebūtų jaudinęsis. Galbūt tai atsakomybės jausmo ženklas. Būna blogai, kai žmonės patiria didžiulį beveik nekontroliuojamą stresą. Aš asmeniškai labai bijau scenos, ypač prieš atsakingą solinę partiją. Ji pasireiškia kartais ypač stipriai: aš blogai miegu naktį prieš koncertą, sapnuoju košmarus, kaip išeinu į sceną, orkestras pradeda groti įžangą, o man reikia įstoti groti atmintinai, bet net neįsivaizduoju kada ir išvis neatpažįstu muzikos…

Paprastai sustoja skrandis, fiziškai ir emociškai maždaug dvi dienas prieš koncertą būna nelengva, ir tai tęsiasi iki pat išėjimo į sceną, o tuomet kažkas pasikeičia, nors jaudulys nedingsta ir kartais stipriai trukdo. Bet kai laiko galvoti apie jį nelieka, lieka muzika.

Kaip jaučiatės po koncerto?

Po koncerto – nostalgiška tuštuma, epizodas baigtas, verčiamas naujas puslapis, kurį dar reikės pripildyti.

Viktorai, Jūsų patyrimu ir suvokimu, kiek muzikantas yra apdovanotasis talentu, kiek atsidavęs darbininkas, amžinas mokinys?

Aš nepasitikiu talentu. Man yra paslaptis, kodėl kartais vieni vaikai, atrodo, turi reikalingų savybių, iš šono visi sako: „talentas“, bet laikui bėgant pasiduoda ir nueina kitu keliu… Kiti iš pat pradžių neparodo ryškaus imlumo muzikai, neatsiskleidžia, bet per prakaitą ir kraują pasiekia viršūnes. Manau, esminį žodį turi ambicijos, motyvacija ir darbas, o talentas – tai dalis potencialo… Talentas, manau, dar nėra sėkmės garantas.

Viktorai, Jūsų patarimu ir linkėjimu, kaip auginti mažuosius, jaunuosius, būsimuosius muzikantus, kad jie pirmiausia būtų muzikos meno mylėtojai, garsų žinios skambesio transliatoriai?

Patariu lankytis koncertuose, klausytis įvairios muzikos, tik taip gali formuotis skonis ir atsirasti motyvacija domėtis. Būti šalia tų, kurie tave palaiko ir tiki tavimi. Taip pat linkiu nepasiduoti ir nenuleisti rankų laikinos nesėkmės atveju. Kad nusivylimas pavirstų naujos motyvacijos protrūkiu. Viskas įmanoma.

Pokalbio pabaigoje koks būtų laiškas sau ateitin muzikos kalba?

Muzikos kalba… laišką… Tikrai verčia susimąstyti. Dabar ilgai sėdžiu ir galvoju, ką turite omeny. Pabandysiu aprašyti tiesiog simfoninio koncerto emociją, jausmą, vaizduote ateitin kaip linkėjimą.

Tyla. Iš gilumos tylos sėlina švelnus styginių pizzicato, lyg į medžių šakų galiukus žiūri pro debesis mėnulis. Minoras, bet visai neliūdnas. Skaičiuoju pauzes, dar liko. Paruošiu obojaus liežuvėlį. Pradedu jausti širdies greitesnį pulsą, jau artėja. Ar kaip su žirklėm nukirpsiu nervą? Bet šimtą kartų įsivaizdavai, kad tavo pirma re nata, ten kur tas pizzicato, švelniai palies to medžio viršūnę, taip švelniai, kad šakos nesujudėtų. Laukiu, kaip bus realybėje. Liko dar vienas taktas. Skamba. Ir sulauksim vėl salėj kaip stipraus šilto vasaros lietaus pilnos salės aplodismentų. Viskas bus gerai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien