2021 02 18

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Odė džiaugsmui“ – amžinoji kūrėjos būtis: gyventi meile

Jurga Ivanauskaitė, „Odė džiaugsmui“. Vilnius: „Tyto alba“, 2007, – 133 p.

Jurga Ivanauskaitė – rašytoja: poetė ir prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė, keliautoja, kovotoja už laisvę – jai šiemet – 60. Galima sakyti „būtų“, tačiau kol žmogus atsimenamas, tol jis yra, tol jis gyvas ir gyvena, o J. Ivanauskaitė savo kūriniais yra labai gyva.

Rodos, kasmet ji vis labiau įsigyvena, jos būtis tik plečiasi jos kūrybą skaitančiųjų pajautimuose; J. Ivanauskaitės mentalinis kūnas darosi vis stipresnis, kaskart vis ryškiau manifestuodamas pačią autorę ir jos slaptingą būties išmanymą, kylantį iš patirčių gelmės, kai atrandama visa apimanti amžinybės šviesa. 

Mintis, būdama nemateriali savo prigimtimi, pati savaime paneigia mirtį, jos efemeriškumas, neleidžiąs būti apčiuopiamai, sukuria amžinąjį buvimą kitoje dimensijoje. Todėl kuo stipresnė – dažnesnė ir gilesnė – (at)mintis, tuo iš tiesų labiau žmogus ne kūniškąja, fizine prasme, tačiau dvasine, mentaline darosi tikresnis.

Taigi prisimenant Jurgą Ivanauskaitę, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę (2005 m.), dviejų dešimčių knygų autorę, keliautoją, žodį suprantant kaip daugiareikšmį, asmenybę, kalbėjusią pirmiausia sau pačiai ir kiekvienam būtent kaip sau, iš širdies, iš sielos, iš pačios būties gelmės, kur susitinka, susilieja, tampa viena kultūros, religijos, amžiai, lytys, rasės, spalvos, neneigdami vieni kitų, dar kartą apie jos antrąjį eilėraščių rinkinį „Odė džiaugsmui“ („Tyto alba“, 2007), parengtą jau visai šalia alsuojant mirčiai, išleistą J. Ivanauskaitei nužengus į anapusybę.

J. Ivanauskaitę pažinau būtent su poezijos knyga „Odė džiaugsmui“, kai išėjus rinkiniui po autorės mirties 2007 m. vasario 17 d., kaip tik prieš tarptautinę Vilniaus knygų mugę, kurioje labai daug kalbėta apie šią kultūros asmenybę. Šis rinkinys – įstabus argumentas, kad literatūra turi ypatingą galią žadinti ir ugdyti empatiją. Asmeninė patirtis leidžia teigti, kad liga, tam tikra negalia, kad ir kiekvienam savitai unikali, vis dėlto iš tiesų turi daug bendra, todėl nori nenori nejučia imi tapatintis, atrandi save kito patirtyse.

Netikslinga literatūrą suvokti vien iš subjektyvaus požiūrio taško, traktuoti kaip vieną iš psichologinės (savi)terapijos būdų, turint omenyje rašymo ir skaitymo praktiką. Tačiau bet kuriuo atveju rašymas yra dialogiškas monologas su savimi; skaitymas – tam tikras dialogas su autoriumi ir vėlgi – su savimi pačiu. Taigi J. Ivanauskaitės poezija leidžia tam tikra prasme susitikti ir kiekvienam savitai pažinti autorę, taip pat ir savas patirtis išvysti kitu žvilgsniu, plačiame J. Ivanauskaitės kultūrinio konteksto horizonte, kuriame – jos asmeninis suvokimas, įprasminti poetine kalba fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai, kuriems suteikta transcendentinės dimensijos šviesa, giliausią skausmą pakylinti į beorį, nematerialų lengvumą, kuriame egzistuoja tik ta pati tyriausia būtiškoji meilė. 

Kada žmogus meldžiasi? rytą? vakarą? dieną? naktimis? Kada tavasis kūnas tampa tavo priešu, kada jis tau, rodos, kerštauja dėl nežinomų priežasčių, ir tampi neužgyjančia žaizda, teikiančia skausmą, lyg amžiną kančią, – meldiesi visą laiką, gyvenimas tampa ištisa malda, nes kiekvienas judesys, gestas, tiesiog buvimas tampa ritualine apeiga, kuria šlovini gyvenimą.

Atskirai verta minėti Dovilės Zelčiūtės sudarytą knygą „Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai („Tyto alba“, 2008) – tai ypač gilus susitikimas, J. Ivanauskaitės kaip dukters, sesers, bičiulės, draugės, bendrakeleivės ir dar daugelio kitų jos vaidmenų, kiekvieno savito ir autentiško, pamatymas. Tačiau, subjektyviu vertinimu, visa aprėpia, išskirtinę kūrėjos minčių energetinę galią skleidžia „Odė džiaugsmui“. Šiame eilėraščių rinkinyje įprasminta pati autorė, po ilgų ir plačių ieškojimų jau nurimusi, (nes) atradusi vidinę išmintį, rimtį ir šviesą savyje.

Dažnam reikia nueiti tolimą kelią, kad įvyktų tas ieškomas ir laukiamas nušvitimas. Gyvenimo pabaigoje J. Ivanauskaitė, rašydama „Odės džiaugsmui“ eilėraščius, ruošdama knygą jau, sakytina, buvo ištikta nušvitimo, todėl rinkinio tekstai skleidžia neįtikėtiną galią, paveikumą – dvasios fluidus.

J. Ivanauskaitės eilėraščius suvokti kaip maldas leidžia jos 2005 m. sukurtas ir parodose „Angelariumas“ (2005, Vilnius, galerija „Meno niša“) bei „Jurgos pasaulis“ (2008, Kaunas, Maironio lietuvių literatūros muziejus) eksponuotas „Angelo rūbas“, ant kurio surašytos Jurgos maldos Angelui Sargui. J. Ivanauskaitės poezijos rinkinio „Odė džiaugsmui“ eilėraščiai yra maldos už žmogų ir už gyvenimą. 

Knygos tekstuose mirtis – tarsi išsilaisvinimas, pasiekiamas ištirpimo lengvumas, kai nebelieka jokios baimės, tiesiog paprastas perėjimas, kuriuo autorė, eilėraščių lyrinis „aš“ teigia tikėjimą gyvenimu pomirtinėje amžinybėje: „Prisikėlusi iš mirusiųjų / slampinėčiau pajūriu, / prisirinkčiau / pilnas kišenes kriauklių, / klausyčiaus ir klausyčiaus / bangų ošimo, / kol pagaliau pamirščiau, / kaip barbeno žemę grumstai / į karsto dangtį.“ (p. 7)

Gyvenimas suvokiamas kaip daugiapatirtinė, įvairiaformė būtis, netgi ir egzistuojant žmogaus kūno pavidalu, rodos, tikima, jog ne tik tai, ne tik tiek yra to buvimo. Įsikūnijimas ir persikūnijimas teigiamas kaip transcendentinė duotis, tai galia būti čia ir ten, dabar ir tada. Daugialypiškumas, kuris įprasmintas J. Ivanauskaitės kūryboje, yra kaip jos įvairiakultūrinio gyvenimo satisfakcija, išlaisvinanti iš bet kokių ribų, net ir paties kūno, kaip fizinio materialumo. Čia, Dabar ir Aš „Aš niekada nesu Čia, / tik suku ratus aplinkui / kaip įjaukinta virgulė, / lenktas virbalas ir / niekaip neparodau tos / vietos, kur po lapais / guli negyvėlis, verkia / verkia jo artimieji. // Aš niekada nesu Dabar, / vis peršoku šią akimirką / lyg šuolininkas aukštį, / nė nejusdamas, / kaip atsispiria kartimi ir / persirita per iškeltą barjerą, / bravo! bravo! / šaukia jo artimieji. // Aš niekada nesu Aš, / – dauginuos / kiekvienu įkvėpimu, / iškvėpdama numarinu / ką tik buvusį įsikūnijimą, / veriu savo išnaras / kaip kriaukles / ant idée fixe siūlo, / artimieji nieko nesako, / stebi ir tyli.“ (p. 9–10)

Rinkinys „Odė džiaugsmui“ pavadintas pagal vieną eilėraščių, kuriame lyrinis „aš“, kaip ir kitų knygos tekstų pagrindinis subjektas, tapatintinas su pačia autore, išpažįsta didį džiaugsmą, galingesnį už kančią, baimę, priekaištus, galingesnį už visą ką: „Džiaugsmas – / kaip išgaląstas iešmas, / suteptas medumi, mira ir / nuskausminamaisiais vaistais.“ (p. 11) 

Taip, ligonio, kenčiančiojo duotis yra tapati Jėzui Kristui, kuriam, vos gimusiam, buvo padovanota mira. Todėl net ir ta skaudi visomis prasmėmis egzistencija yra maloni, palaiminga vien dėl to, kad esi gyvas. Gyvenimas yra nepakeliamai lengva saldybė, kurioje medus, mira yra gal tik iliuziškai efemeriškos laimės akimirkos, bet jos pamaitina gal ir jau mirštantį kūną, ir žmogus gali pakelti, gali pereiti tai, kam reikia kruvinų Undinėlės kojų, jis gali nukeliauti į Lurdą, aplankyti Meką, 108 kartus apeiti šventą Kailašo kalną, kalbėti maldas, be paliovos kartoti mantras (p. 12), ir vis tiek patiria džiaugsmą gyventi, todėl gali giedoti odes džiaugsmui, vien dėl dovanos – gyventi.

Kada žmogus meldžiasi? rytą? vakarą? dieną? naktimis? Kada tavasis kūnas tampa tavo priešu, kada jis tau, rodos, kerštauja dėl nežinomų priežasčių, ir tampi neužgyjančia žaizda, teikiančia skausmą, lyg amžiną kančią, – meldiesi visą laiką, gyvenimas tampa ištisa malda, nes kiekvienas judesys, gestas, tiesiog buvimas tampa ritualine apeiga, kuria šlovini gyvenimą. „Skausmas suima, suspaudžia / ir nebepaleidžia, / <…> Kad ir koks bjaurus būtų, / kas naktį žaidžiame / myli–nemyli, / pradedam lygiai dvyliktą, / tęsiame iki pat ryto, / nuskausminamieji neveikia, / migdomieji – taip pat.“ (p. 32) Eilėraščio „Skausmas“ fragmentai sietini su „Priegalvio užrašais“: „<…> tekant baltam mėnesiui, / pataikauju sau ir vardiju / tai, kas yra gražu, subtilu, / rafinuota ar verta meilės. / Aprašinėju, o ne rašau, / ne gyvenu, bet įsivaizduoju, / gėda man, bet – malonu, / nieko čia nepadarysi, / prigimties nepasirinksi, / aukščiau bambos nepašoksi, / nuo savęs nepabėgsi, / prieš vėją nepapūsi, / ką moku, tą moku – / nugrimzti / ir vėl išnirti.“ (p. 33)

Poetė pasitelkia frazeologizmus – visuotinai žinomus, vartojamus posakius, kurie kaip mantros – ramina – užkalba gyvenimą, būtį, leidžia nugrimzti ir vėl išnirti. 

Eilėraštyje prieš padėkos žodį ačiū J. Ivanauskaitės nubrėžtą daugtaškių liniją galima suprasti kaip gyvenimo pabaigos – mirties žymę, ribą, tačiau po jos ištariamas ačiū tarsi dar kartą liudija – akivaizdžiai įrodo autorės tikėjimą gyvenimu anapus – amžinybėje. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pusę šimto eilėraščių perkopiančiame rinkinyje piešiniais susitinka jauna, grafikos studijų laikų Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinė Vilniaus dailės akademija) J. Ivanauskaitė ir jau brandi rašytoja, meno, kultūros asmenybė, kurios poetiniai tekstai sukurti gyvenimo zenite, kai fizinė kančia išlaisvina sielą, jai atidengdama didžiąsias kūrinijos paslaptis. 

Rinkinys pavadintas „Odė džiaugsmui“, tačiau ta odė byloja J. Ivanauskaitės, ko gero, visą gyvenimą ieškotą būdą, kaip „Mirti iš meilės“ – būtent šis eilėraštis, apimantis jos religines, kultūrines, socialines, menines praktikas, kaip didžiąją kūrėjo gyvenimo meilę, manifestuoja, kas buvo, yra ir bus Jurga Ivanauskaitė. 

Amžinoji būtis – kūrėjams, šlovinantiems džiaugsmą gyventi meile. Būtent tai yra Jurgos Ivanauskaitės kūrybinė esmė. Leidinio dizaino autorė Ilona Kukenytė atliko puikų darbą: švelniai violetinių gėlių piešiniai, sukurti jaunosios J. Ivanauskaitės, iliustruoja knygą ir sudaro bendrą vienį su poezijos kūriniais, išrašytais ta pačia spalva.